Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 25 Bal 2024 19:10

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 26 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 15 Rgp 2008 16:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Энциклопедия методов пропаганды.
(Как нас обрабатывают СМИ, политики и реклама)


http://psyfactor.org/propaganda.htm

Г.Лебон. Психология народов и масс

http://lib.ru/POLITOLOG/LEBON/psihologia.txt
http://lib.ru/POLITOLOG/LEBON/psihologi ... tures.html

Виртуальное око старшего брата

http://gulag.ipvnews.org/article20060916_01.php
Оригинал статьи
http://ds.ru/ss1.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Spa 2009 23:04. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Rgp 2008 22:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
П.Гилис: в Литве формируют антирусский менталитет
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... d=18111444

Komentarai DELFI
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... &com=1&s=2

Žygeivis, Щтирлицу, 2008 08 15 22:22

Stir@lic, 2008 08 15 21:21
to Žygeivis
Больше всего в этой конфликте раздражает невиданная
пропаганда с обоих сторон.Вообще врут и манипулируют все.
------------------------------- ----------------------

    Врать - глупо и не эффективно, особенно в наше время - время Интернета и спутникого ТВ.

    Все равно со временем правда всплывает и получается " умноженный обратный эффект ".

    Поэтому воздействие такой пропаганды - кратковременное и в стратегической перспективе приносит одни потери.

    Люди потом не верят никому, даже в случае правдивой информации. А главное - перестают доверять даже своим властям - в СССР это было видно очень четко.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Kov 2009 13:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Propaganda: žvilgsnis į visuomenės mulkinimo ypatumus


http://www.balsas.lt/naujiena/244289/pr ... a-politika

2009.03.22 08:25

     Šis straipsnis – tai įžanga į publikacijų ciklą apie propagandą. Įvade stengiamasi apžvelgti keletą bendrų manipuliavimo visuomenės nuomone savybių, o kituose straipsniuose bus pasakojama apie konkrečius didžiųjų valstybių vykdytos/vykdomos propagandos pavyzdžius.

     Daugiausia dėmesio bus skiriama Rusijai ir JAV, kurios ryškiausiai veikia tarptautinę situaciją. Taip pat nepamiršime ir Lietuvos, lyginsime „senuosius” ir „naujuosius” manipuliacijos metodus, aptarsime tarptautiniu mastu dirbančių viešųjų ryšių agentūrų veiklą, galinčią pakeisti (ir pakeitusią) pasaulio požiūrį į vykstančius įvykius ar net juos nulėmusią.

***

     „Propaganda demokratijoje yra tai, kas totalitarizme yra prievarta. JAV ir kitur ši technika išvystyta iki aukštojo meno  lygmens, daug aukštesnio, nei svajojo Orwellas“, – taip propagandą yra apibūdinęs vienas įtakingiausių šio amžiaus intelektualų Noamas Chomsky. O štai kaip savo knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“ ) rašė Adolfas Hitleris, iš patirties įvertindamas jos reikšmę: „Stebėdamas politinių įvykių eigą aš visuomet likdavau priblokštas aktyvaus vaidmens, kurį juose atliko propaganda.“ Nors troškimas valdyti visuomenę tikrai nėra naujas reiškinys, sugalvota daug naujų būdų, kaip to pasiekti: fizine jėga (prievarta) ar institucijomis (įstatymais) paremtą valdžią papildė kur kas rafinuotesni manipuliavimo būdai, kurie valdo žmones, jiems to net nesuvokiant.

     Propaganda tuo efektyvesnė, kuo ji gali pasiekti daugiau žmonių. Tam tradiciškai pasitarnauja ne tik žiniasklaida, bet ir švietimo sistema, įvairios organizacijos, menas (pavyzdžiui, Stalinas ypač vertino kiną). Taip pat jos rezultatai priklauso nuo to, ar žmonės numano, kad jais bandoma manipuliuoti, ar ne. Pasak N. Chomsky‘o, totalitarinėse visuomenėse kur kas paprasčiau, nes per daug nesistengiama valdyti mąstymo – valstybė pasikliauja savo turima jėga. Galvoti iš esmės galima ką nori, tik svarbu niekam to neskelbti ir nesielgti netinkamai. Ne totalitarinėse valstybėse veikiama subtiliau ir manipuliavimo tikslas keliamas kur kas ambicingesnis – norima nejučia paveikti žmonių požiūrį bei sprendimus ir, negana to, priversti manyti, kad prie to jie priėjo savarankiškai.

Propagandos kilmė


     Tarptautinių žodžių žodynas žodį „propaganda“ kildina iš lotyniško žodžio propago, reiškiančio „platinu“, „skleidžiu“, ir aiškina jį kaip įvairių „teorijų, idėjų skleidimą, siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus“. Šis terminas pradėtas vartoti Katalikų bažnyčios ir buvo susietas su misionierių veikla bei krikščionybės sklaida. Pradžioje jis neturėjo tokio neigiamo prasmės atspalvio, kokį įgijo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai neobjektyvi arba melaginga informacija buvo valstybių įrankis priešui apjuodinti ir demoralizuoti, manipuliuoti visuomenėmis, reabilituoti savo nusikalstamus veiksmus tarptautiniame kontekste ir t. t.

Propagandos rūšys


     Esama trijų „spalvų“ propagandos. Tai priklauso nuo teikiamos informacijos ir jos šaltinio. Jei jis žinomas, o informacija teisinga, tai – baltoji propaganda, jei nežinomas, o informacija neobjektyvi – pilkoji, jei nurodomas netikras skleidėjas, o žinios laužtos iš piršto, vadinasi, susidurta su juodąja propaganda.

     Baltoji propaganda dažniausiai turi pozityvių tikslų ir yra skirta tam tikrai viešajai nuomonei formuoti. Geriausias pavyzdys – socialinė reklama, kuri būna nukreipta visuomenės problemoms spręsti. Šiai rūšiai taip pat priklauso komercinės reklamos, verbavimas į įvairias organizacijas, kariuomenę ir pan. Pilkoji propaganda yra viduryje. Vienas iš svarbių jos bruožų – neobjektyvi duomenų atranka, tam tikrų faktų nuslėpimas. Skaitytojui ar žiūrovui pateikiama nemelaginga informacija, tačiau tikrovės vaizdas vis tiek bus iškraipytas. Juodosios propagandos metodais dažnai pasinaudojama, kai norima kompromituoti konkurentus (pavyzdžiui, šiems priskiriant kenkiančius pasisakymus, prisipažinimus ir kt.) arba siekiama efektyviau kuo nors įtikinti visuomenę, nurodant – kad ir tariamą – autoritetingą žodžių autorių. Ši propaganda yra neetiška ir dažnai neįstatymiška.

Žaidimas žodžiais ir prasmėmis


     „Tarptautinėje propagandos enciklopedijoje” (1998) minima keletas propagandos sklaidos metodų, vienas iš jų – „didelio melo technika”. Taip vadinamas procesas, per kurį net absurdiškas melas gali būti pateikiamas kaip argumentuota tiesa. Jo esmė – sukurti sistemą, kurioje neliktų „palaidų galų“ ir daugybė melagingų teiginių grįstų vienas kitą, taip visuomenės mąstyme įtvirtindami pagrindinę propagandinę mintį. Puikus pavyzdys galėtų būti sėkmingai vykdyta nacių propaganda, įtikinusi didžiumą vokiečių, kad jie yra išrinktoji tauta ir kad dėl daugumos jų problemų kalti žydai. Pasak nacistinės Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso, norint abejotinas idėjas įkalti į galvą, tereikia nuolat įvairiais kanalais jas kartoti (filmuose, plakatuose, viešose kalbose, mokyklose ir t. t.) tol, kol visuomenė jas pradės priimti nebegalvodama.

     Kitas efektyvus, tačiau ne toks grandiozinis metodas – „etikečių“ klijavimas. Šiuo atveju „etiketės“ – įvairūs psichologinį krūvį turintys žodžiai: „auka”, „kontroversiškai vertinamas”, „šaltakraujiškas”, „sėkmingas verslininkas” ir pan. Toks mažmožis gali pakeisti visą skelbiamo įvykio suvokimą. Ta pati situacija, nusakoma skirtingais žodžiais, pasikeičia, pavyzdžiui: „Kontroversiškai vertinamas užsienio verslininkas ketina perimti įmonės valdymą“ ir „Sėkmės lydimas užsienio verslininkas ketina perimti įmonės valdymą“. Jaučiate skirtumą? Šio metodo tikslas – minimaliomis priemonėmis pakreipti žinią reikiama linkme. Dar vienas pavyzdys: kada labiau pasitikėtumėte informacija – ar kai ją perduotų „viešųjų ryšių specialistas“, ar kai tai darytų „propagandininkas“?

     Kita technika – manipuliavimas abstrakčiomis sąvokomis. Tai gali būti „laisvė“, „demokratija“, „teisingumas“, „garbė“ ir kt. Vartodamas tokius žodžius politikas turi daugiau šansų sulaukti publikos palaikymo, nes kiekvienas savo galvoje turime tam tikrą subjektyvų ir dažnai idealizuotą šių sąvokų sampratą, tad jas girdėdami iš kalbėtojo lūpų iškart galvojame, kad jis atstovauja mūsų pozicijai.

     Manipuliuoti žmonėmis lengviau, kai jie jaučiasi nesaugiai ir valstybės valdžia tampa jų gerovės garantu, prisiimdama gelbėtojos, gynėjos amplua: tam tereikia visuomenę pastatyti vienoje barikadų pusėje, o priešą – kitoje. Tada piliečiai lengviau susitaiko, kad valdžia peržengia savo įgaliojimų ribas, kad tenka paaukoti dalį savo laisvių ar kad paminamos pamatinės civilizacijos vertybės (pavyzdys – JAV priimtas „Patrioto aktas“). Principas paprastas: rasti kuo grėsmingesnį priešą (arba bent jau sukurti tokį jo įvaizdį), ir valdžios savivalei bus atrištos rankos. Pasaulyje gausu tokių pavyzdžių ir pavyzdėlių: JAV ir „blogio ašies“ šalys, Rusija ir kapitalistinis pasaulis, musulmoniškos šalys ir Izraelis... Šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Kai šalies visuomenės akys nukreiptos į priešą, dėmesys atitraukiamas nuo vidaus problemų. Metodas naudingas, kai norima išvengti pilietinio nepasitenkinimo ir neramumų ar tiesiog sutelkti visuomenę bendriems tikslams.

     Viena iš ypatybių, padedanti atskirti šią techniką, yra ryškus „mes“ ir „jie“ atskyrimas. Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas per vieną savo kalbą net yra pompastiškai pasakęs: „Arba jūs su mumis, arba su teroristais.“ Tai automatiškai žmones stipriai veikia, nors beveik niekas į tai nekreipia dėmesio. Savaime suprantama, tokiais atvejais apie „mus“ atrenkama ir pateikiama dažniausiai tik gera arba bent neutrali informacija, o apie „juos“ eskaluojama neigiama. Pavyzdžiui, viena pusė gali skelbti apie kitos nežmonišką elgesį su belaisviais ar kaliniais ir nutylėti, kad šitaip elgiasi ir pati. Be to, galima pastebėti „mūsų“ ar „jų“ pusės suvienodinimą, atmetant galimybę, kad jose kažkas gali galvoti kitaip. Pavyzdžiui, daug valdžios vyrų ir moterų kalbėdami visuomenei sako „mūsų tikslas“, „mes taip nusprendėme“, o ne „aš manau, kad reikia elgtis taip“, „Seimo narių nuomone, reikėtų daryti taip...“ ir t. t.

     Abstraktumas, absoliutinimas, individo įtikinimas „mūsų”, vadinasi, ir jo tikslu, savavalis įtraukimas į tariamą vienalytę visuomenę tarsi užkerta kelią rinktis kokį nors kitą variantą, nes tai – „mūsų“ tikslas ir „mes“ negalime eiti prieš „savo“ (nežinia kieno nurodytą) veikimo planą.

     Kad visuomenė supranta propagandos veiksmingumą, rodo tai, kad ją analizuoja intelektualai, apie ją diskutuojama universitetuose ir aukštosiose mokyklose, rašomos studijos, kuriami antipropagandiniai tinklalapiai ir kt. Iš pastarųjų galima paminėti Wiki principu kuriamus (kuria ir koreguoja kas tik nori ir sugeba) http://www.sourcewatch.org ar http://www.crisispapers.com (įvairaus plauko intelektualų esė). Taip pat sukurta ne viena valstybinę propagandą analizuojanti nevyriausybinė organizacija. Viena garsiausių agentūrų – 1937 metais įkurtas Propagandos analizės institutas (The Institute forPropaganda Analysis), kurio pagrindinis tikslas buvo išmokyti JAV visuomenę atpažinti propagandą ir jai nepasiduoti.

Ir pabaigai...


     N. Chomsky daugiau nei prieš dvidešimt metų padarė ir dabar aktualią įžvalgą: „Viena iš sąlygų, kad propaganda geriau veikia išsilavinusiuosius nei neragavusius mokslo, yra ta, kad išsilavinusieji daugiau skaito, taigi gauna daugiau propagandos. Kita sąlyga yra ta, kad jie dirba vadybos, žiniasklaidos bei akademinėje srityse ir tam tikru mastu darbuojasi kaip propagandinės sistemos agentai – jie tiki tuo, kuo sistema tikisi juos tikint.“

Vaiva Sapetkaitė

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/244289

priklausymas
2009-03-22 12:07:32


    Šis straipsnis yra viena iš propagandos apraiškų. Nuolat kalama, kad rusai - mūsų priešai, nutylint, kad Džozef Stalin -Džugašvili, okupavęs Lietuvą, buvo gruzinas, o rusas Jelcinas pripažino mūsų neprigulmybę. Latviai blogi, kad bijo atiduoti Maximai kabelį per Baltiją, Briuselis blogas, kad kelia sąlygas, kaip sunkiau perdėti pinigus į oligarchų plačias kišenes. O baltarusiai, o jų prezidentas - oi kokie blogiečiai. Visa aplinka, visi kaimynai - kaka, o mes -caca.

Žygeivis
2009-03-22 12:21:11


    1. Visų pirma reikia aiškiai skirti priešus ir konkurentus.

    2. Patikslinu - mūsų priešai yra ne rusai, o Rusijos imperija ir posovietinėje erdvėje išlikę imperinio mentaliteto asmenys, taip vadinami "rusakalbiai homo sovieticus". Beje, jų tarpe tikrų etninių rusų ne taip jau daug.

    3. Stalinas irgi buvo toks rusakalbis imperininkas.

    Be to ne tiek gruzinas, o greičiau jau osetinas - jo tėvas osetinų kilmės, iš taip vadinamos Pietų Osetijos (caro valdžios 19 amžiuje įkurtos osetinų kolonijos šiaurės Gruzijoje). Tikra pavardė - Dzugojev. Motina - greičiausiai gruzinė. Stalinas laisvai kalbėjo ne tik gruzinų, bet ir osetinų kalba.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 22 Kov 2009 13:23. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Kov 2009 13:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Propaganda

http://lt.wikipedia.org/wiki/Propaganda

http://en.wikipedia.org/wiki/Propaganda

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Kov 2009 13:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Demagogo taisyklių sąvadas


http://8-aukstas.livejournal.com/1903.html

Jan. 1st, 2009 at 6:44 PM

     Niekada tiesiai neatsakinėk į užduotą klausimą ir iki galo neatskleisk savo pozicijos. Taip tu paliksi sau daugiau vietos atsitraukimui, pakaks pasakyti „aš turėjau galvoje visai ne tai“.

     Atsimink – oponentas visą laiką turi įrodinėti, kad jis ne kupranugaris. Jeigu jis ims įrodinėti visokius niekus, tai jam neliks laiko demaskuoti tavęs, o žiūrovams susidarys įspūdis, kad ginčą laimi tu.

     Niekad nesiginčyk su kitu demagogu. Jei turi pasirinkimą, į kieno postą atsakyti, pasirink naujokus, kurie naiviai bando kalbėtis su tavimi kaip su pakaltinamu žmogumi. Jie yra pats lengviausias grobis ir tu negali jiems pralaimėti. Prie demagogo nelimpa purvas. Kad ir ką tau rašytų, visada išlik žvalus ir nesujaudinamas. Tai labai nervina.

     Nenusižemink iki primityvaus šiurkštumo ir fleimo. Kandūs, su pašaipa atlikti dūriai oponentui 100 kartų skaudesni. Be to, moderatorius neturės pagrindo užkimšti tau gerklės, kad ir kaip jam to norėtųsi.

     Jei oponento poste yra 90 procentų neatremiamų argumentų, kuriems neįmanoma paprieštarauti, ignoruok juos. Paskui surask silpną vietą likusiuose 10-yje procentų ir atakuok.

     Jeigu tave pagavo klastojant faktus ar suklydus, apsimesk, kad nieko neatsitiko ir perkelk ginčą į kitą temą, kur gali perimti iniciatyvą. Niekad nepripažink savo klaidų, nesiteisink ir nesigink – tai niekų verats užsiėmimas tikram demagogui.

     Sukurk savo poste savaime suprantamumo aureolę. Frazės „Visiems žinoma, kad...“, „Tik kvailys nežino, kad...“, „seniai išsiaiškinta, kad...“ daro stebuklus. Pasaulyje nėra absoliučiai neginčijamų tiesų, todėl patyręs demagogas bet kokį postą gali pasukti prieš oponentą:

     a) jei kažkas išsakys eksperto išvadą – pasakyk, kad tai tik jo asmeninė nuomonė;

     b) jeigu tau pateikia kažkokius faktus – sakyk, kad šaltinis nepatikimas;

     c) jeigu sako, kad dukart du yra keturi – atsakyk, kad tai ne argumentas.

     Viena geriausių taktikų yra oponento privedimas iki pasiutimo (geram demagogui tai gaunasi be vargo), o kai pasirodys bent mažiausia užuomina į fleimą, įsižeidęs pareišk, kad oponentui baigėsi argumentai ir jis puolė į asmeniškumus.

     Kitas geras būdas – apeliuoti į oponento protą. „Tu gi protingas žmogus ir pats supranti, kad...“ Jeigu jis visgi paprieštaraus, visiems atrodys, kad jis pats prisipažino esąs idiotas.

     Jeigu tave prirėmė prie sienos, demonstratyviai nusižiovauk ir pasakyk: „Visa tai yra absoliuti nesąmonė. Aš manau, kad...“ Argumentas „visa tai nesąmonė“ iš principo nenuginčijamas. Frazė „oponentai taip ir nepateikė jokių įrodymų“ – geriausias demagogo draugas. Nebijok ją naudoti, net jei nenuginčijamus įrodymus tau pateikė kiekvienoje eilutėje. Nebijok nutaisęs įžūlią miną pareikšti, kad balta – tai juoda, o juoda – tai balta. Kaip nekeista, įrodyti, kad taip nėra, labai sunku.

     Demagogui nusispjaut į rangus ir titulus. Nuoroda į kokį nors autoritetą niekad netampa įrodymu ir gali būti neutralizuota paprasta fraze: „O savo nuomonės tu neturi?“

     Atmink, kad žodis „pagrįs savo nuomonę“ yra šiurkštus keiksmažodis. Jeigu tave praminė „pagrindėju“, rėžk atgal, kad viskas jau buvo aptarta anksčiau, ir kad oponentas nemoka skaityti tavo postų.

     Niekad nebaik ginčo pirmas. Palauk, kol oponentai supras, kad su tavim kalbėti beprasmiška ir atsijungs, o paskui paskelbk apie savo pergalę. Jeigu tu neturi ką pasakyti, cituok populiaresnius tinklapius ar tinklaraščius. Tai labai kietai atrodo ir sukelia pagarbą. Pasirink kelias frazes ir nuolat jas kartok.

     Ir dar... Atmink, kad visi aplinkui žino, kad tu – demagogas. Todėl tau neturi rūpėti jų nuomonė. Visa tai tu darai, kad pakiltum savo akyse, o ne svetimose...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Kov 2009 13:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Fridmanas apie politkorektiškumą


http://8-aukstas.livejournal.com/3057.html#cutid1

Jan. 4th, 2009 at 7:33 AM

(laisvas vertimas, nežymiai sutrumpintas)
(paimta iš A. Nikonovo knygos „Feminizmo galas“)

     Politkorekcijos sąvoka užgimė 9-ame dešimtmetyje, jos esmė ta, kad tam tikros idėjos, išsireiškimai, elgesio metodai, kurie tais laikais buvo absoliučiai visiems priimtini, turi būti uždrausti arba įstatymo keliu, arba spaudžiant visuomenės nuomonei. Žmonės, kurie viešai apkaltinami nepolitkorektiškumu, tampa minios ar net valdžios persekiojimo objektais.

     Racionalus politkorekcijos paaiškinimas susiveda į tai, kad neva siekiama užkirsti kelią įžeidinėjimams. Tam buvo siekiama uždrausti elgesio ar saviraiškos metodus, kurie gali įžeisti tam tikrus gyventojų sluoksnius – homoseksualistus, moteris, nebaltuosius, invalidus, idiotus, storulius, išsigimusius.

     Tokiu būdu pasidarė neįmanoma vadinti dalykus savo vardais. Žodžio laisvė vėl nukentėjo, šįkart ją sutrypė absurdiškos pseudonormos. Įžeidžios ir jautrios mažumos ėmė diktuoti savo sąlygas. Visą politkorekcijos teoriją galima suvesti iki sąvokos, kad vyriškos lyties baltasis žmogus – tai visų planetos nelaimių priežastis. Ir jis yra ne tik yra viso įmanomo blogio šaltinis, bet ir turi nuolat jaustis dėl to kaltas, gėdintis savo kilmės ir lyties.

     AFIRMACIJA (Affirmative Action: pažodžiui – įtvirtinantis veiksmas) buvo įvesta 7-ame dešimtmetyje, kad mažumos ir moterys turėtų daugiau šansų įstoti į mokymo įstaigas ar gauti darbą. Iš tikrųjų gi afirmacija – tai gryniausia baltojo vyro diskriminacija, kadangi visi kiti, išskyrus jį vieną, gavo papildomas lengvatas. Afirmacijos pamalonintos mažumos ir joms prijaučiantieji atsisako pripažinti, kad iš tikrųjų ši programa paprasčiausiai žemina tuos, kuriems ji, kaip sumanyta, turėjo padėti, nes tokia „pagalba“ iš esmės parodo, kad „ginamieji“ yra pernelyg kvaili, kad savarankiškai, be įsikišimo iš šalies, ką nors pasiektų gyvenime.

     1996 metais didžioji tautos dalis nubalsavo už potvarkį 206 dėl afirmacijos panaikinimo. Ir tučtuojau visur pakilo riksmas: „Rasizmas!“, „Diskriminacija!“ Liberalų veidmainiškumas, nelogiškumas ir elgesio absurdiškumas išryškėjo jiems pamėginus vietoje lygių teisių sąvokos įvesti lygių rezultatų koncepciją, t.y. paprasčiausios lygiavos. Liberastai tikėjosi visus įtikinti, kad teikti lengvatas tam tikroms gyventojų grupelėms – tai ne rasizmas, o užtikrinti Konstitucines lygias teises visiems žmonėms – rasizmas.

     MULTIKULTŪRIŠKUMAS (Multiculturalism) – dar viena politkorektiška kryptis, kuri tvirtina, kad įvairios kultūros gali taikiai sugyventi vienoje didelėje draugiškoje šeimoje, tereikia tik atsikratyti rasistų, fašistų, seksistų, šovinistų ir kitokio plauko „-istų“. Šitos teorijos absurdą ne sykį pademonstravo istorija: įvairios kultūros negali taikiai sugyventi. Vienoje kultūroje už vieną nusikaltimą baudžiama, kitoje – ne; vienoje kultūroje vagims kapoja rankas, kitoje – ne; vienoje kultūroje gerbia solidų žmogaus amžių, kitoje – ne. Neįmanoma tuo pačiu metu ir bausti, ir nebausti, gerbti ir negerbti, vadinasi, kad ir koks sprendimas būtų priimtas kiekvienu konkrečiu atveju, viena kuri kultūra vis tiek bus engiama. Ir taip kiekvienoje srityje, kur įvairių kultūrų požiūriai į vieną ir tą patį klausimą išsiskiria. Multikultūra – tai mitas, kuris tapo dar vienu sveiko proto nykimo Amerikoje katalizatoriumi.

     Sociologijos profesorius Ričardas Zeleris dirbo Bouling Grino universitete (Ohajas) daugiau kaip 25 metus. Vis dažniau į jį kreipdavosi studentai su skundais, kad dėstytojai daro jiems politkorektinį spaudimą. Jei studento nuomonė neatitikdavo politkorektiškos dėstytojo nuomonės, tai gero pažymio jis nesulauks. Zeleris nutarė imtis šio reikalo ir perskaityti kursą apie politkorekciją, kuriame ketino demaskuoti šią sistemą ir prieinama forma išaiškinti visą tokios politikos kenksmingumą.

     Septynis kartus profesorius įteikė prašymą sukurti tokį kursą įvairiuose fakultetuose, ir visus septynis kartus jam buvo atsakyta. Moteriškų mokslų (Womens‘s Studies) fakulteto vadovė Ketlin Dikson tiesiog nuostabiai suformulavo atsisakymo priežastį: „Mes draudžiame bet kokį kursą, kuris riboja žodžio laisvę“. Tiesiog unikali frazė, kai įsigilini į jos prasmę.

     Etninių mokslų fakulteto vadovas, formuluodamas savo atsisakymą leisti tą kursą, pareiškė, kad nuotaikos, kurias kuria profesorius Zeleris, privers studentus „pajausti palankumą valdžiai, kuri teigia, kad genocidas yra gerai, rasizmas – dar geriau, o moterų ir skurdžių eksploatacija – vienintelis teisingas kelias“.

     Tačiau atsakymu leisti dėstyti kursą ir profesoriaus apkabinėjimu įvairiomis etiketėmis viskas dar nesibaigė. Dabar kiekvienas, kas pritaria jo požiūriui, kas jį užjautė ar net bendravo su juo, ar tai būtų kitas profesorius, dėstytojas ar studentas, automatiškai patekdavo universiteto administracijos nemalonėn. Profesorius ėmė gauti atvirų grasinimų, o ant higieninių paketų, paliktų prie jo namų durų buvo užrašai „Zeleri, tu mirsi!“

     Profesorius paliko darbą, pakeitė gyvenamą vietą ir dabar darbuojasi kitame universitete.

     Tai tik vienas konkretus pavyzdys, įliustruojantis reiškinį, kuris dabar Amerikoje įgavo epidemijos mastą, ypač mokymo įstaigose. Studentai priversti rašyti tai, kas prieštarauja jų pažiūroms į gyvenimą, eiti į kompromisus su savo sąžine tik dėl to, kad gautų gerus įvertinimus. Bet koks nesutikimas su tokiomis sąvokomis kaip afirmacija ar multikultūriškumas, bet koks parašymas žodžio „jis“ be privalomo šalia parašyti „ji“ automatiškai numuša vertinimo balus.

     2001 metais vienu iš kandidatų į Los Andželo mero postą buvo Antonio Viaragosa, meksikietis pagal kilmę, kuris gana artimai bendrauja su Meksikos prezidentu. Jis aktyviai dalyvavo „nužudant“ daugumos Kalifornijos rinkėjų pritarimo susilaukusį pasiūlymą 187 dėl socialinių garantijų nelegaliems imigrantams panaikinimo. Šis pasiūlymas buvo būtent užmuštas, o ne pasiųstas į teismą, kur paprastai siunčiami abejotini pasiūlymai. Padaryta tai buvo išimtinai dėl tos priežasties, kad teismas greičiausiai būtų pripažinęs pasiūlymą konstituciniu, kadangi nelegalūs imigrantai jau pačiu savo buvimo JAV teritorijoje faktu pažeidžia įstatymą – kokių dar jiems lengvatų?

     Amerikos patriotinė organizacija „American Patrol“ sukūrė reklamą, kur pasakojama tiesa apie kandidatą, kuris gina visai ne Kalifornijos, o labiau į pietus esančios valstybės interesus. Laikraštyje „Los Angeles Daily News“ buvo apmokėta ir užsakyta reklamos vieta, ir laikraštis su ta reklama jau buvo ruošiamas spaudai. Tačiau išleistame numeryje reklamos nebuvo. Vietoje to laikraštis atsiuntė į „American Patrol“ faksą apie tai, kad jie negali patalpinti tokios reklamos. Kaip priežastis buvo paminėtas kažkoks absoliučiai išgalvotas laikraščio „L. A. Times“ autorinių teisių pažeidimas, atseit tasai kitas laikraštis ir spustelėjo „L. A. Daily News“. Fakse taip pat buvo prašymas pakeisti reklamos turinį, tačiau ką konkrečiai reikia pakeisti, nepranešta. Galiausiai, spaudžiant „American Patrol“, laikraštis prisipažino, kad jokiu būdu negalėjo spausdinti tokios nepolitkorektiškos reklamos ir buvo priverstas „numuilinti“ ją. Kas ten aiškina, kad Amerikoje nėra cenzūros?

     Į tą patį marazmo srautą patenka ir dar viena absurdiška sąvoka – hate crime – neapykantos nusikaltimas, nusikaltimas iš neapykantos (logiškai mąstant, tada turėtų egzistuoti ir toks dalykas, kaip nusikaltimas iš meilės?) Kaip ten bebūtų, šis terminas turėtų reikšti nusikaltimą prieš kitas socialines grupes vien dėl to, kad auka priklauso tai grupei – prieš kitos rasės, kitos seksualinės orientacijos, religijos atstovus ir panašiai. Gavosi, kad jeigu baltasis nudobė baltajį, ar negras – negrą, tai čia, iš visko sprendžiant, bus nusikaltimas iš meilės, o štai jeigu baltasis nudėjo negrą, tai čia jau neapykantos nusikaltimas. Tikroji gi šios sąvokos potekstė galutinai paaiškėjo, kai pasidarė aišku, kokia kryptimi veikiama: baltasis prieš negrą, heteroseksualas prieš homoseksualą, vyras prieš moterį.

      Daugumai amerikiečių gerai žinomas Metju Šeridanas, jaunas homoseksualistas, kurį mirtinai uždaužė du girtuokliai Vajominge. Ši istorija labai ilgai puikavosi pirmuosiuose puslapiuose. Tačiau ar girdėjo ką nors amerikiečiai apie Džesį Derkšaizingą? Toks buvo vardas berniuko iš Arkanzaso, kurį išprievartavo ir užmušė du homoseksualistai. Ši istorija buvo visiškai ignoruojama JAV žiniasklaidoje ir priežastis labai paprasta. Pats faktas, kad mažumos tapo nusikaltėliais, o ne aukomis, padarė šį nusikaltimą absoliučiai nevertu politkorektiškos žiniasklaidos dėmesio.

     Ta pati velniava vyksta ir tarprasinių nusikaltimų sferoje. Kai du baltieji vyrai prikabino negrą prie mašinos ir negyvai užtampė, istorija tapo naujiena NR. 1. O štai kita istorija.

     10 dienų prieš 2000 metų Kalėdas Vičitoje (Kanzasas) įvyko štai toks nusikaltimas.

     Į namą, kur penki jaunuoliai surengė vakarėlį, įsibrovė du broliai, 23 ir 20 metų mažiaus. Visus penkis jie sukišo į savo mašiną, nuvežė prie bankomato, privertė nuimti nuo sąskaitų visus pinigus, po to nuvežė į futbolo aikštę. Dvi merginas nurengė ir išprievartavo, paskui privertė aukas, į kurias nutaikė ginklus, užsiimti seksu vienoms su kitomis, paskui suklupdė visus ant kelių ir iššovė kiekvienam į galvą. Trys jaunuoliai ir viena mergina mirė, antroji mergina, kurią irgi palaikė mirusia, plūsdama kraujais, nuoga, nubėgo ištisą mylią iki miesto ir kreipėsi į policiją, o broliai tuo metu leidosi su savo mašina plėšti aukų namų.

      Hizer Maler, 25 metų amžiaus, puikiai dainavo. Eronas Sanderis ką tik grįžo iš Maunt Sent Meri koledžo Emitsburge, Merilendo valstijoje, ir ruošėsi toliau mokytis šventiku. Bredlis Hermanas, 27 metų, buvo Erono draugas. Džeisonas Befortas, 26 metų amžiaus, dėstė gamtos mokslus Ohastos mokykloje, jis ruošėsi pasiūlyti savo ranką ir širdį tai merginai, kuri išgyveno šias skerdynes, ir netgi nusipirko žiedą ir knygą su patarimais, kaip pasipiršti. „Džeisonas nespėjo nei pasipiršti, nei įteikti savo išrinktąjai žiedelio. – rašo Frenkas Morisas iš „Vonderer“ žurnalo. – Katalikų bažnyčia jo gimtąjame Preto mieste nesutalpino visų atėjusių atsisveikinti, todėl mišios buvo laikomos erdvesnėje metodistų bažnyčioje“. Paskutines dvi minutes prieš mirtį Džeisonas Befortas buvo priverstas žiūrėti, kaip išgamos prievartauja merginą, kurią jis mylėjo.

      Įvykis galėjo tapti dešimtmečio nusikaltimu, tačiau netapo. Bėda ta, kad susidorojimą surengė ne baltieji skustagalviai, ne kukluksklano nariai ir net ne neonaciai. Nusikaltimą apskritai padarė ne baltieji. Atvirkščiai – baltieji buvo aukos. O žudikai – juodaodžiai. Dėl tos priežasties apie nusikaltimą težino tik patys miestelio gyventojai, spauda politkorektiškai tylėjo.

      Dvigubų standartų politika išties pasiekė savo apogėjų. Progresuojantis juodasis ir spalvotasis rasizmas visur ir pakankamai sėkmingai nutylimas, užtat baltasis rasizmas įpinamas ir ten, kur jo nė būti negali. Štai dar keli pavyzdžiai.

     Vienas iš Los Andželo miesto administracijos valdininkas lotynas Maikas Chernandesas buvo sučiuptas su kokainu nuosavame ofise, kuris dar tuo pačiu buvo naudojamas ir kaip 300 porno filmų kolekcijos saugykla. Kaip minimum jis už tai turėjo lėkti iš darbo, o jei laikytis įstatymo – pakliūti už grotų. Tačiau stebuklingas žodis „rasizmas“ vėl viską apvertė aukštyn kojomis. Bet kas, drįsęs kreivai pašnairuoti į Chernandesą, automatiškai gaudavo „rasisto“ etiketę, nepriklausomai nuo to, ką tasai gerbtinas valdininkas pridirbo. Gerbtinas valdininkas iki šiol tebeužima savo postą.

     Egzaminuose Policijos akademijoje mažumoms buvo dirbtinai sukeliami balai, buvo prieita iki to, kad baltiesiems ne vieną sykį buvo duodama suprasti atviru tekstu, kad jie negaus reikiamo balo tik dėl to, kad pas juos ne ta odos spalva.

     Palm Byče (Florida) iš darbo buvo atleistas elektrikas daltonikas. Pagal pareigas jis turėjo pajunginėti šviesoforus. Elektrikas neskyrė žalios ir raudonos spalvos, vadinasi, rizikavo, mažų mažiausiai, atsitiktinai supainioti laidus. Kokiu būdu jis apskritai gavo tą darbą, istorija nutyli, tačiau visiškai natūralu, kad jį netrukus atleido. Vėlgi nežinoma, ar spėjo jis ką pripainioti, kol kažkas nežvilgtelėjo į jo ligos istoriją. Kaip ten bebūtų, atleistasis nutarė bylinėtis su savo darbdaviu, apkaltinęs jį invalidų diskriminacija. Kuo įdomus šis atvejis? Jeigu tą netikusį elektriką paliktų darbe ir jis, supainiojęs laidus, gautų elektra per nagus, tai kaltas dėl to būtų... teisingai – vėlgi tas pats darbdavys – už tai, kad davė tokias atsakingas pareigas daltonikui. Kokį sprendimą bepriimsi – vis tiek liksi kaltas...

     Posakis „jaučiuosi kaip baltas žmogus“ dėl politkorekcijos įsisiautėjimo Amerikoje dabar įgavo visiškai priešingą prasmę. Šiandien pats beteisiškiausias padaras visoje Amerikoje yra būtent baltasis žmogus. Tiksliau, baltasis vyras heteroseksualas, normalaus kūno sudėjimo su ne nuliniu intelektu ir ne invalidas. T.y. didžioji dauguma Amerikos vyrų.

     2001 metų rugsėjo 11 įėjo į istoriją kaip viena juodžiausių dienų... Bokštų sugriovimas lyginamas su Perl Harboru... Galima suprasti koks šokas pakirto amerikiečius, kurie niekad nepatyrė karo siaubo ir neturi žalio supratimo, ką reiškia karas jų teritorijoje. Kažkuria prasme galima netgi suprasti, kodėl tie gaisrininkai gelbėtojai pateko į nacionalinių herojų rangą. Nuotrauka (gaisrininkai, keliantys Amerikos vėliavą virš griuvėsių), kurią padarė Tomas Franklinas rugsėjo 12 laikraščiui The Bergen Record, per vieną dieną tapo savotišku amerikiečių stiprybės ir ryžto kovoti simboliu. Ir buvo priimtas visiškai teisingas ir logiškas sprendimas: įamžinti tris gaisrininkus – Deną Makviljamsą, Džordžą Džonsoną ir Bilį Eisengreiną 6 metrų bronzine skulptūrine kompozicija.

     Tačiau iškilo viena nedidelė problema. Kaip aiškiai matyti nuotraukoje, vėliavą iškėlė visai ne „mažumos“. Šie gaisrininkai nebuvo meksikiečiai ar negrai. Jie priklauso velniškam klanui ir viso Visatos blogio šaltiniui – baltiesiems vyriškiams! Dėl tos priežasties Niujorko valdininkai nusprendė, kad šios nuotraukos negalima naudoti kaip originalo paminklui. Vietoje to buvo nutarta pastatyti paminklą, kuris visiškai iškreipia tikrovę, bet užtat demonstruoja politkorektišką tautų įvairovę nukentėjusiame mieste. Iš trijų vyrų vieną nuspręsta padaryti negru, kitą – meksikiečiu, o trečią, kaip nekeista, palikti baltajį. Motyvuojama tuo, kad gaisrininkais dirba visų tautybių ir rasių atstovai ir bus nesąžininga mažumų atžvilgu rodyti kompozicijoje tik baltuosius vyrus, net jeigu tai atitinka istorinę tikrovę. Toks paprastas faktas, kad Niujorko ugniagesių kontingentas sudarytas beveik iš 90 proc baltųjų, suprantama, buvo visiškai ignoruojamas. Kaip sakoma, jei faktai nesutampa su teorija, tai velniop tuos faktus.

     Bet, susimildami, o kaipgi azijiečiai? Jie irgi gali įsižeisti! O ir seksualinės mažumos liko už borto! Kad paveikslas būtų pilnas, vietoj trečiojo baltojo vyriškio aiškiai prašosi įamžinama moteris azijietė. Pageidautina lesbietė. Dar geriau – invalido vežimėlyje. Su ryškiais Dauno ligos požymiais. Sverianti maždaug 3 centnerius. Ir būtinai su šuniuku rankose...

     Juokai juokais, bet tai, ką dabar stebime yra atviras istorijos Klastojimas. Ir ne paslapčia, ne po trupinėlį, kaip buvo daroma anksčiau, bet atvirai, įžūliai, plačiais plunksnos mostais, be jokio susidrovėjimo, visos garbingos publikos akivaizdoje. O liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad prototipai, kurių fizionomijos bus užklijuotos ant būsimo paminklo, vietoje tikrųjų didvyrių veidų, vėliau girsis savo vaikams ir anūkams, kaip jie gelbėjo Ameriką.

     O ką gi patys nuotraukos herojai galvoja apie tai? Trys gaisrininkai iš pradžių išvis atsisakinėjo komentuoti, bet galiausiai, suprantama, pareiškė nepasitenkinimą priimtu sprendimu. Galiausiai visas projektas buvo atidėtas iki geresnių laikų.

     Pabaigai apie dvigubą sąmonę, dvigubą moralę, kurios laikosi politkorektiški Amerikos liberalai – t.y. praktiškai visas Amerikos isteblišmentas. Jeigu jų paklausi, ar ne todėl negrų tiek daug bokse ir krepšinyje, kad jie turi įgimtą ir genetiškai nulemtą pranašumą prieš baltuosius tose aktyvumo rūšyse, kur reikia daug judėjimo, tai politkorektiški liberalai džiaugsmingai linksi galvomis: taip, galimas daiktas taip ir yra – negrų pranašumas, todėl ir...

     Bet jeigu pratęsim loginę grandinėlę ir paklausime, o ar neatrodo jums, kad mažas kiekis negrų tiksliųjų mokslų fakultetuose liudija genetinį baltųjų pranašumą, t.y. įgimtus juodųjų trūkumus šiose mokslo srityse... Ooooo!!! Jus tučtuojau aplos rasistu. Ir į padorią draugiją jūs jau nebepateksite, durys į ją bus užtrenktos kartą ir visiems laikams.

     Jei spalvotieji (ar moterys) turi įgimtų pranašumų, vadinasi, jie jų turi ir nieko čia nepadarysi. O jeigu moterys (ar spalvotieji) turi įgimtų trūkumų, tai jūs – fucking rasistas ir taškas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Spa 2009 23:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Выступление Сергея Миронова на международной конференции "Информационные войны в современном мире" 2 октября 2008 года


    Дорогие друзья, коллеги!

Я рад приветствовать вас на Круглом столе, посвященном проблеме информационных войн. Сегодняшним мероприятием мы начинаем серию встреч, организуемых Институтом "Справедливый мир" с целью обсуждения наиболее острых проблем современности.

Злободневность темы нашей дискуссии очевидна. Военный конфликт на Кавказе и последующие события продемонстрировали, что мир находится на пороге кардинальных изменений. Необходимы принципиально новые подходы и методы разрешения кризисов.

В этой связи обеспечение информационной безопасности граждан, противодействие информационно-психологическому давлению и шантажу приобретает особое значение. Обсуждению этих вопросов будет посвящена наша сегодняшняя встреча.

В своем вступительном слове мне хотелось бы коротко остановиться на тех проявлениях информационных конфликтов, которые затрагивают каждого человека.

В нашу повседневную жизнь понятие "информационная война" пришло в конце прошлого века. Именно тогда стали открыто обсуждаться стратегии и технологии воздействия на реального и потенциального противника посредством информационного давления на него. Появились методы направленного влияния на общественное мнение и приемы психологической "обработки" лиц, ответственных за принятие управленческих решений.

Расцвет технологий информационной войны на Западе пришелся на завершающую стадию "холодной войны". Классическим примером может служить этап гонки вооружений, спровоцированный грандиозной и искусной дезинформацией, в результате которой были развернуты масштабные и высоко затратные военные исследования, подорвавшие не только советскую, но и всю мировую экономику.

К сожалению, существовавшая в СССР идеологическая монополия порождала фатальные управленческие ошибки, в том числе недооценку информационного противостояния. По сути, информационная компонента международных конфликтов в полной мере была у нас включена в число вопросов государственного значения лишь после подписания в сентябре 2000 года Президентом Владимиром Путиным "Доктрины информационной безопасности Российской Федерации".

Информационное поле вооруженных конфликтов сегодня прорабатывается не менее старательно, чем операции на поле брани. Если еще не так давно война влияла на журналистику, то сейчас наблюдается обратное. Журналисты, по сути, стали третьей стороной едва ли не каждого вооруженного конфликта. От того, что пишут в газетах, показывают по телевидению и в Интернете в значительной мере зависит оценка события мировым сообществом. Результатом становятся судьбоносные решения для конкретных стран.

Во время бомбардировок Югославии войска НАТО уделили ударам по сербским телекоммуникациям едва ли не больше внимания, чем разрушению военных объектов.

Реакция западных СМИ на события в Южной Осетии также продемонстрировала, в какой степени нынешняя реальность определяется не подлинными событиями, а их информационной имитацией. Цинизм и ложь, когда агрессор позиционируется в качестве потерпевшего, а трагедия истинных жертв замалчивается, – должны быть развенчаны и открыто осуждены.

Главное – извлечь из всего произошедшего уроки на будущее, чтобы не допустить ситуации, при которой можно победить в войне, но проиграть мир. Для этого информационные конфликты должны быть проанализированы в более широком общественном контексте.

Речь идет, прежде всего, об участии в информационной индустрии всех социальных институтов: государственных органов власти, средств массовой информации, экспертного сообщества, гражданских организаций, деловых кругов. Необходимы принципиально новые подходы во взаимодействии государства, СМИ и экспертного сообщества. Нужна образовательная и научная инфраструктура изучения и разработки технологий информационного противоборства. Думается, сегодня об этом много будут говорить.

Отмечу лишь то, что для меня совершенно очевидно.

Первое. В случае острых кризисов или военного противостояния государственная власть обязана оперативно предоставлять журналистам все возможности для освещения событий. Со своей стороны средства массовой информации должны проникнуться чувством высокой гражданской ответственности. Цена журналистского слова в экстренных, тем более в военных условиях, сегодня особенно высока и оплачивается жизнью людей.

Все мы помним трагедию "Норд-Оста", после которой пришлось существенно изменить наше законодательство, регулирующее деятельность прессы в кризисных ситуациях. Помним и историю первой чеченской войны, когда электронные пушки телеканалов били в спину нашей армии. Такое никогда не должно повториться!

Второе. Сегодня в нашей стране динамично развиваются политологические и социологические исследовательские центры. Только в Москве их уже более пятидесяти. Мировая практика показывает, что именно такие центры являются законодателями мод в области информационных и социально-политических технологий. Наше государство готово выступать заказчиком проектов, направленных на обеспечение информационной безопасности наших граждан. Однако сегодня, к сожалению, качественный аналитический продукт еще крайне редок. Многие экспертные центры заняты лишь самораскруткой, гоняются за хлесткой фразой или объясняют, почему не сбылись их же прогнозы.

Третье. Все более активно в информационных войнах участвует бизнес. Это и понятно. Именно хозяйствующие субъекты могут оказаться в числе первых жертв, если информационная война перерастет в экономическую.

Неслучайно сразу после событий в Южной Осетии прозвучали угрозы санкций в адрес российских корпораций. (Простой пример: всего через неделю после окончания боевой операции, 20 августа, российскому концерну "Лукойл" отказывают в лицензии на разработку иракского нефтяного месторождения "Западная Курна-2". Случайность?! Я так не считаю).

У национального капитала может быть только одна эффективная стратегия: ориентация на гармоничное развитие вместе со своей страной.

С другой стороны, нельзя забывать, что интересы бизнеса не всегда и не во всем совпадают с общественным интересом и здесь необходимы действенные инструменты контроля со стороны государства и гражданского общества.

Четвертое. Мне постоянно приходится говорить об информационной защите отечественной культуры.

Широко известно, к примеру, что телевизионные, печатные и рекламные информационные потоки во Французской республике строго нормируются. В репертуаре кинотеатров доля французских фильмов должна составлять не менее 40%. На телевидении доля иноязычной музыкальной продукции также ограничивается до 60% и есть требование сопровождать ее субтитрами. Более того, телеканалы обязаны направлять фиксированную часть своей прибыли на производство кинопродукции на французском языке. Наружная реклама без перевода также строго лимитируется. Это лишь элементы целого комплекса мер, осуществляемого французскими властями по защите своего информационного пространства. И ни у кого не возникает при этом соблазна назвать эту страну тоталитарным или закрытым обществом.

Вы знаете, какую болезненную реакцию вызывают предложения партии "СПРАВЕДЛИВАЯ РОССИЯ" по общественному контролю над медиапространством, в частности, о введении общественных советов на отечественном телевидении. Но проблему все-таки надо решать. Мы не хотим противопоставлять себя медиа-сообществу. Наоборот, мы призываем к сотрудничеству, взаимодействию. В конце концов, речь идет о формировании информационной культуры нашего общества. И потому хотелось бы услышать ваши предложения по этому поводу.

При анализе информационного противостояния нельзя забывать о человеке. Каковы последствия информационных войн для рядовых граждан? Думаю, все согласятся, что нынешнее информационное противостояние не должно перерасти в глобальную холодную войну с тягчайшими экономическими, организационными и психологическими последствиями. Об этом неоднократно говорил Президент России Дмитрий Медведев. Наша страна стремится к взаимопониманию со всеми зарубежными партнерами. При этом национальные интересы России должны приниматься во внимание при решении любых международных вопросов.

В следующем году будет отмечаться 20-летие падения Берлинской стены. Если проводить исторические параллели с периодом холодной войны, то можно констатировать, что некоторые западные политики пытаются возвести новую, виртуальную "берлинскую стену" с целью информационной блокады России.

Вот почему в качестве каналов трансляции нашей позиции необходимо взаимодействовать с гражданскими институтами других стран, использовать партийные и неформальные связи. "СПРАВЕДЛИВАЯ РОССИЯ", к примеру, предприняла самые энергичные меры по донесению российской точки зрения через наших партнеров по Социнтерну до мировой общественности.

Сегодня уже очевидным фактом стал провал концепции однополярного мира, глобализации по-американски. Многообразие культур и образов жизни оказалось невозможно унифицировать, загнать в единые ценностные рамки общества потребления, поправ при этом нормы международного права и устоявшуюся десятилетиями систему международной безопасности.

Видимо, назрела необходимость создания новых инструментов обеспечения международной безопасности, в том числе информационной. Думаю надо идти в направлении выработки Международной Конвенции о нормах информационного взаимодействия в ситуациях острых международных конфликтов, дающей правовую квалификацию информационной агрессии, а также определяющей систему запретов и ограничений на применение информационного оружия.

Информационные войны нуждаются в своих миротворцах!

Главный поражающий фактор информационного "оружия" – манипуляция человеческим сознанием. Поэтому необходимы своего рода "подушки информационной безопасности" для обычного человека. Если существует информационное оружие, то население должно быть защищено от него.

Источник: Mironov.ru

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Lap 2009 18:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

ОБСЕ: Российское телевидение - инструмент пропаганды


http://www.delfi.ua/news/daily/foreign/ ... ?id=620292

http://www.delfi.ua/news/daily/foreign/ ... 0292&com=1

Варан, 007 27.11.2009 12:21

    Вот и ты наверное знаешь только советское и российское ТВ.

    На Западе у нас тоже есть пропаганда, хотя есть к ней неприязненное отношение у людей. Но у нас четко отделяют информацию, мнение и комментарий, а когда дают мнение, то и носителю другого мнения тоже дают возможность. Если редактор этого не сделает, его могут уволить. Не случайно репортеры извиняются в случае если они не дозвонились или по какой другой причине не дали его в этот день и переносят разговор с ним на другой.

    Ни по ОРТ, ни России я не слышал Каспарова, Илларионова, Лимонова и т.д.

    Если бы у нас умер кто как Белковский в Таганке, это бы не сходило с первых страниц всех газет, обложек журналов минимум недели две и с этого начинались все информационные и общественные передачи. А так включишь ваши каналы, как в болото попал.

Варан, 007 ДКБФ 27.11.2009 14:26

    Я же писал, что пропаганда, особенно когда касается внешнеполитической деятельности присутствует и у нас, информационыые войны еще со времен Наполеона и Александра никто не отменял.
   
    Но обо всех фактах вранья и подлогов вы чуть позже западного общества узнали от западных журналистов. Сейчас будут судить английских руководителей за вранье по Ираку, это раскопали западные журналисты.

    Кого из московской верхушки судили у вас за провокацию войны в Чечне, отобрали деньги у семьи Ельцина как у Маркес, сколько штабных генералов сидит в тюрьме продававших самую секретную информацию и оружие моджахедам в Афганистане.

    Кое где в малой прессе у вас эта информация была, но наверно Единой России страшно отдать их всех под суд и отправить в отставку. Еще больше правды всплывет.

    У вас тоже свобода слова - вы можете смело кричать на Краной площади, что рейган дурак. А о проблемах своей страны болтать только на кухне или в интернете под ником.

    Если у вас уже за невинные пикеты в защиту собственной конституции в полицейский участок забирают и в камеру с бандитами бросают. Власть просто боится что при свободе слова сама в камере окажется. У нас боятся, поэтому воруют редко и мало. Откуда у ваших чиновников такие машины каких в Швейцарии у банкиров нет?
Где я живу: США, Лэнгли. Приходите в гости.

катлета 27.11.2009 14:17

    Идеологические основы Кремлевской масс-мидия (включая ТВ каналы):

* Если русский любит Россию - он патриот. Если украинец любит Украину - он махровый бандеровский националист.

* Если русский говорит "хохол" - он по доброму иронизирует над представителем братского народа. Если украинец говорит "москаль" - он выявляет этим свою националистическую, антироссийскую сущность.

* Если русский митингует - он отстаивает свои интересы. Если украинец митингует - он отрабатывает американские деньги, выплаченные ему в антироссийских целях.

* Если русский президент общается с американским президентом - он налаживает отношения между двумя странами. Если украинский президент общается с американским президентом - они оба плетут антироссийский заговор.

* Если русский говорит на русском языке – он просто русский. Если украинец говорит на украинском языке – он Петлюра недобитый.

* Если президент России декларирует пророссийские лозунги – это нормальный президент. Если президент Украины декларирует проукраинские лозунги – он проамериканский и антироссийский президент.

* Если русское правительство не соглашается с украинским правительством – оно отстаивает национальные интересы. Если украинское правительство не соглашается с русским правительством – абарзели ваще"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Kov 2010 13:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Kontržvalgybininko skyrelis: Kuo jie mus laiko ir kaip jie mus valdo?

    Įdomus straipsnelis Anarchija.lt svetainėje:

http://www.anarchija.lt/index.php/aktyv ... ?task=view

    Visas tekstas pdf. formate (reikia atsisiųsti):

Minios valdymo metodinės rekomendacijos, Vilnius, VRM, 2001.
http://www.anarchija.lt/images/pdf/mini ... acijos.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Geg 2010 22:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Neapykantos ginklas (Hate Weapons)


    Spec. tarnybų naudojamas socialinis ginklas, siekiant sukelti neramumus priešo teritorijoje - finansuojama ir skatinama per tarpininkus -bet kokios priešo santvarkai oponuojančios organizacijos ar judėjimai.

    Ekonomiškai skurdžiose šalyse naudojami socialiniai arba rasiniai veiksniai, išsivysčiusiose - kiek kitokios priemonės.

    Pav. net musulmoniškų šalių tarnybos gali slapta finansuoti svetimoj taip pat musulmoniškoj, bet kito klano valdomoje teritorijoj katalikų bažnyčią, siekiant sukelti riaušes. Rusija gina rusakalbius kitose šalyse, kai tuo tarpu pas save juos areštuotų už panašią veiklą. Kinija skatina savo mafijinius klanus užsienyje ir pan.

    Siekiant susilpninti Europos Sąjungą patogiausia manipuliuoti lygybių ir teisių sąvokomis (pačios spec. tarnybų šalys tokių laisvių savo šalyse paprastai nesilaiko), kartu tačiau neakcentuojant pareigos prieš visuomenę.

    Homoseksualų judėjimai tam labiausiai tinka krikščioniškose šalyse - netolerancijos atveju sukeliamas visuomenės nepasitenkinimas, tolerancijos atveju silpninamas priešo genetinis potencialas.

    Tam pasiekti naudojamos įvairios priemonės - plečiama seks. mažumų palaikymo propaganda per švietimą, kultūra, TV, madas, skatinamas vyrų moteriškėjimas iš vienos pusės, o, kita vertus toleruojami kalėjimų sekso iškrypimai (oral. ir anal.), nes pedofilijos aukos subrendę dažniausiai tampa homoseksualūs. Taip sumenkinamos tautos - genties - nacijos - išlikimo galimybės.

    Istorija turi pakankamai tokių liūdnų valstybingumo išnykimo pavyzdžių ( sen. Graikija, Romos imperija), kai, nusilpus tautai, jos vietą užimdavo barbarų gentys, laukinės, tačiau stiprios genetiškai.

    Kas gali būti suinteresuoti, kad Europa išnyktų arba būtų paklusni ir baili, spręskit patys.

    Būkim tolerantiški, bet supraskime ir pavojus.

    Europai reikia ne tik elektroninio-energetinio, bet ir kultūrinio-genetinio saugumo sistemos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Geg 2010 22:07 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
Šaltinis - Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.

Noam Chomsky. Propaganda. Amerikietiškasis stilius


     Matydami propagandos, kurią išspjauna pasaulio valdžios struktūros ir institucijos, gausą, apžvalgininkai pavadino mūsų erą Orwello amžiumi. Bet faktiškai Orwellas – vėlyvas pranašas. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais Amerikos istorikai prezidentui Woodrowui Wilsonui pasisiūlė išspręsti problemą, kurią jie pavadino „istorine inžinerija“ – tai reiškė tokį istorinių faktų apdorojimą, kad šie tarnautų valstybės politikai. Šiuo atveju JAV valdžia norėjo pažaboti priešiškumą karui. Tai panašu į Orwello 1984-uosius, nors autorius dar nebuvo parašęs šios knygos.

    1921 m. žymus amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmanas pasakė, kad demokratijos menas reikalauja to, ką jis pavadino „sutarimo gamyba“. Ši frazė – orveliškosios minčių kontrolės eufemizmas. Pagal šią idėją valstybėje, tokioje kaip JAV, kur valdžia negali kontroliuoti žmonių jėga, ji geriau kontroliuos jų mintis. Sovietų Sąjunga su savo naminėmis laisvėmis yra priešingoje spektro pusėje negu mes. Tai iš esmės šalis, valdoma vėzdu. Labai lengva nuspręsti, kokia propaganda yra SSRS: tai, ką gamina valstybė, yra propaganda.

    Maždaug tai Orwellas aprašė 1984-uosiuose (mano nuomone, nelabai geroje knygoje). Šis kūrinys populiarus todėl, kad jis trivialus ir kalba apie mūsų priešus. Jei Orwellas dorotųsi su kitokia problema – mumis pačiais – jo knyga nebūtų tokia populiari. Tiesą sakant, galbūt ji net nebūtų išspausdinta.

    Totalitarinėse visuomenėse, kur veikia Tiesos ministerija, propaganda iš tiesų nesistengia kontroliuoti tavo minčių. Ji tik suteikia partinę liniją. Ji sako: „Štai oficiali doktrina ir nepatek į bėdą. Tai, ką tu manai, nelabai kam svarbu. Jei nukrypsi nuo linijos, mes tau kai ką padarysime, nes mes turime galią“. Demokratinės visuomenės negali taip veikti, nes valstybės galimybės kontroliuoti elgesį jėga daug labiau apribotos. Jei žmonėms leidžiama pareikšti nuomonę, tie, kurie turi galią, lengviau kontroliuoja, ką tas liaudies balsas sako – kitaip tariant, kontroliuoja žmonių mąstymą. Tai galima padaryti, tarkime, rengiant politinius debatus, kuriuose, atrodo, pareiškiama daug nuomonių, bet jie lieka labai riboti. Reikia įsitikinti, kad abi šalys debatuose priima tam tikras prielaidas – ir kad tų prielaidų pagrindas yra propagandinė sistema. Kai visi priima propagandinę sistemą, leidžiama kelti debatus.

    Vietnamo karas – klasikinis Amerikos propagandinės sistemos pavyzdys. Pagrindinėje (mainstream) žiniasklaidoje – New York Times, CBS ir kt. – vyko karšti debatai dėl karo. Ginčijosi žmonės, pasivadinę balandžiais ir vanagais. Vanagai sakė: „Jei mes kariausime, laimėsime“. Balandžiai sakė: „Net jei kariausime, tai turbūt bus per brangu, be to, turbūt mes išžudysime per daug žmonių“. Abi pusės sutarė dėl vieno dalyko. Mes turėjome teisę į agresiją prieš Pietų Vietnamą. Balandžiai, kaip ir vanagai, atsisakė pripažinti, kad vyksta agresija. Abi stovyklos vadino mūsų kareivių buvimą Pietryčių Azijoje Pietų Vietnamo gynimu, standartine orveliška maniera, pakeisdami žodį „agresija“ į žodį „gynyba“. Iš tikrųjų mes puolėme Pietų Vietnamą taip pat, kaip sovietai vėliau puolė Afganistaną.

    Pažiūrėkime į tokius faktus. 1962 m. JAV oro pajėgos pradėjo vykdyti tiesiogines atakas prieš Pietų Vietnamo kaimų gyventojus, smarkiai bombarduodamos ir naudodamos chemines medžiagas, nuo kurių nubyra medžių lapai. Dalis šios programos buvo skirta suvaryti milijonus žmonių į internuotųjų stovyklas – ten apsuptus spygliuotų vielų ir ginkluotos sargybos, juos „saugojo“ nuo jų remiamų partizanų, Vietkongo, pietinės buvusios antiprancūziškosios rezistencijos (Vietminh) atšakos. Tai mūsų valdžia vadina agresija arba invazija, kai taip pasielgia koks nors oficialus priešas. Saigono vyriausybė buvo neteisėta ir mažai palaikoma visuomenės, jos valdymą dažnai pertraukdavo JAV palaikomi perversmai, buvo baiminamasi, kad ji gali susitarti su Vietkongu. Apie 70 000 „vietkongininkų“ jau buvo išžudyta JAV teroro kampanijos metu prieš prasidedant tiesioginei JAV invazijai 1972 m.

    Kaip sovietai Afganistane, mes bandėme sukurti vyriausybę Saigone tam, kad ji mus pakviestų. Taip stengdamiesi, turėjome nuversti režimą po režimo. Pagaliau paprasčiausiai įvykdėme tiesioginę invaziją. Tai paprasta agresija. Tačiau JAV nebuvo leista diskutuoti apie karą nė vienam piliečiui, kuris manė, kad mūsų politika Vietname yra iš principo neteisinga. Debatuose buvo ginčijamasi dėl taktikos.

    Net pačiame priešinimosi JAV karui įkarštyje tik maža intelektualų dalis prieštaravo karui iš principo – teigdami, kad agresija yra neteisinga. Dauguma intelektualų ėmė oponuoti po to, kai tai padarė valdančios verslo grupės – „pragmatiškai“ manydamos, kad kaštai bus per dideli.

    Keista, jog debatuose niekas nepateikė argumento, kad JAV galėtų laimėti, bet būtų neteisinga, jei tokia karinė agresija taptų sėkminga. Tokia buvo autentiško judėjimo už taiką pozicija, bet ją retai išgirsdavo pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jei paimtumėte Amerikos istorijos knygą ir pažvelgtumėte į Vietnamo karą, nerastumėte tokio įvykio kaip JAV įvykdytas Pietų Vietnamo puolimas. Pastaruosius 22 metus aš bergždžiai ieškojau nors vieno pagrindinėje žiniasklaidoje ar mokslo knygose atsiradusio „Amerikos invazijos į Pietų Vietnamą“, ar Amerikos „agresijos“ Pietų Vietname apibrėžimo. Amerikos doktrininėje sistemoje nėra tokio įvykio. Jis išnykęs iš istorijos, prasmegęs į orvelišką atminties duobę.

    Jei JAV būtų totalitarinė valstybė, Teisybės ministerija paprasčiausiai pasakytų: „Užkariauti Vietnamą yra mūsų teisė. Nedrįskite su tuo nesutikti“. Žmonės tai atpažintų kaip propagandos sistemą ir tebegalvotų kaip nori. Jie paprasčiausiai būtų stebėję mūsų puolimą Vietname, kaip kad mes stebime sovietus, atakuojančius Afganistaną.

     Žmonės JAV daug laisvesni, jie gali reikšti savo mintis. Štai kodėl esantiems valdžioje būtina kontroliuoti kiekvieno žmogaus mintis, padaryti taip, kad jam atrodytų, jog vienintelė diskusijų JAV karo tema yra taktikos aptarimas: kaip mes galime kariauti. Nėra diskusijos, ar tai teisinga, ar ne.

    Vietnamo karo metu JAV propagandinė sistema atliko savo darbą iš dalies, bet ne visiškai. Tarp išsilavinusių žmonių ji veikė labai gerai. Studijos rodo, kad labiau išsilavinusiuose visuomenės sluoksniuose valdžios propaganda karo tema dabar priimama be išlygų. Viena sąlyga, kad propaganda geriau veiktų išsilavinusiuosius nei neragavusius mokslo, yra ta, jog išsilavinusieji daugiau skaito, taigi gauna daugiau propagandos. Kita sąlyga yra ta, kad jie dirba vadybos, žiniasklaidos bei akademinėje srityse ir tam tikru mastu darbuojasi kaip propagandinės sistemos agentai – jie tiki tuo, kuo sistema tikisi juos tikint. Dažniausiai jie yra privilegijuoto elito dalis ir dalijasi su esančiais valdžioje interesais bei įžvalgomis.

     Kita vertus, valdžia turėjo problemų kontroliuodama visų gyventojų nuomonę. Remiantis kai kuriomis iš paskutinių apklausų, daugiau kaip 70 procentų amerikiečių visgi manė, kad karas yra, cituojant Gallupo apklausą, „fundamentaliai neteisingas ir amoralus, o ne klaida“. Dėl plačios opozicijos Vietnamo karui propagandinė sistema prarado galimybę manipuliuoti daugelio amerikiečių sąmonėmis. Gyventojai vis skeptiškiau žiūrėjo į tai, kas jiems sakoma. Šiuo atveju buvo sukurtas net pavadinimas tikėjimo erozijai. Ji pavadinta „Vietnamo sindromu“, tai mirtina liga, žiūrint Amerikos elito akimis, nes žmonės suprato per daug.

    Leiskite man pateikti dar vieną galingos propagandinės sistemos JAV darbo pavyzdį – Kongreso balsavimą dėl pagalbos kontroms 1986 m. kovo mėnesį. Trys mėnesiai prieš balsavimą administracija kaitino politinę atmosferą, bandydama pasipriešinti kongreso pagalbos teroristų armijai, puolančiai Nikaragvą, apribojimams. Aš domėjausi, kaip žiniasklaida rengiasi nušviesti administracijos kampaniją prieš kontras. Taigi studijavau du nacionalinius laikraščius – Washington Post ir New York Times. Sausį, vasarį ir kovą aš skaičiau kiekvieną jų vedamąjį, nuomonių skyrelį ir jų pačių autorių prirašytą skiltį. Iš viso buvo 85 skiltys. Visos jos buvo nukreiptos prieš sandinistus. Ta tema buvo netoleruojama jokia diskusija.

    Iškyla du stebinantys faktai, kalbant apie sandinistus – kai juos palygini su mūsų sąjungininkais Centrinėje Amerikoje – Hondūru, Gvatemala ir Salvadoru. Pirma, sandinistų valdžia neorganizuoja savo gyventojų skerdynių. Tai gerai matoma. Antra, Nikaragvoje, vienintelėje iš tų šalių, valdžia bandė įdiegti socialinę vargšų rūpybą. Tai taip pat nėra debatų tema: tai visų pripažįstama tiesa.

    Kita vertus, mūsų sąjungininkės Gvatemala ir Salvadoras yra vienos baisiausių teroristinių valstybių pasaulyje. 1980 m. ten buvo išžudyta daugiau kaip 150 000 gyventojų – su JAV pagalba. Šios nacijos mažai rūpinasi savo gyventojais, tik kankina, terorizuoja ir žudo. Hondūras gyvena truputėlį kitaip. Hondūre įsitvirtinusi turčių valdžia, kuri apiplėšinėja vargšus. Ten nežudoma tokiais mastais, kaip Salvadore ar Gvatemaloje, bet didžioji gyventojų dalis miršta badu.

    Taigi, tikrindamas 85 vedamuosius, ieškojau šių dviejų faktų apie Nikaragvą. Faktas, kad sandinistai radikaliai skiriasi nuo mūsų Centrinės Amerikos sąjungininkų ir nežudo savo gyventojų, nebuvo paminėtas nė karto. Apie tai, kad jie vykdė socialines reformas vargšams, buvo užsiminta du varganus kartus. Dvi frazės iš 85 skilčių viena kritine tema ir nulis frazių kita.

    Tai gana įspūdinga mąstymo kontrolė plačiai diskutuojama tema. Paskui peržiūrėjau vedamuosius apie Salvadorą ir Nikaragvą nuo 1980 m. iki dabar: iš esmės ta pati dainelė. Nikaragva, šalis, puolama regioninės supergalios, 1985 m. spalio 15 d. padarė tai, ką mes padarėme Havajuose Antrojo pasaulinio karo metu: įvedė apgulties padėtį. Pagrindinėje Amerikos žiniasklaidoje kilo didelis skandalas – vedamieji, pasmerkimai, įrodinėjimai, kad sandinistai yra totalitarinio stalinizmo monstrai, ir taip toliau.

    Po dviejų dienų, spalio 17-ąją, apgulties padėtį atnaujino Salvadoras. Įvesta 1980 m. kovą ir po to kas mėnesį atnaujinama, Salvadoro apgulties padėtis buvo daug žiauresnė nei Nikaragvos. Buvo blokuojama judėjimo laisvė ir beveik visos pilietinės teisės. Tokiomis sąlygomis JAV išlavinta ir organizuota armija vykdė kankinimus ir žudynes.

    New York Times apgulties padėtį Nikaragvoje laikė dideliu žvėriškumu. Salvadoro apgultis, daug žiauresnė savo metodais, niekad nebuvo paminėta 160 New York Times vedamųjų apie Nikaragvą ir Salvadorą iki dabar (1986-ųjų vidurio).

    Mums dažnai sako, kad toji šalis yra jauna demokratija, taigi apgulties padėtis joje leistina. Remiantis naujienų pranešimais apie Salvadorą, Duarte yra nuosaikios centristų vyriausybės, teroristų puolamos ir iš dešinės, ir iš kairės, vadovas. Tai visiška nesąmonė. Kiekvienas žmogaus teisių tyrimas, net JAV valdžia privačiame lygmenyje pripažįsta, kad terorizmą vykdo pati Salvadoro valdžia. Mirties būriai yra saugumo pajėgos. Duarte paprasčiausiai stovi teroristų priešakyje. Bet tai retai pasakoma viešai. Dėl to kalta Walterio Lippmanno pastaba apie „sutarimo gamybą“. Demokratija padeda išgirsti žmogaus balsą, ir intelektualo užduotis yra laiduoti, kad šis balsas patvirtintų tai, ką lyderiai suvokia kaip teisingą kursą. Propaganda demokratijoje yra tai, kas prievarta yra totalitarizme. JAV ir kitur ši technika yra ištobulinta iki aukšto meninio lygio, daug aukštesnio, nei svajojo Orwellas. Apsimestinio nuomonių skirtumo šūksniai (tokie kaip Vietnamo epochos „balandžių“, kritikavusių karo efektyvumą, bet ne principiniais pagrindais) – tai viena iš subtilesnių priemonių, nors paprastas melas, slopinimas ir kitos šlykščios priemonės taip pat labai efektyvios.

    Tiems, kurie visame pasaulyje atkakliai siekia laisvės, negali būti kitos būtinos užduoties kaip indoktrinacijos mechanizmų ir praktikų suvokimas. Šiuos dalykus lengva pastebėti totalitarinėse visuomenėse, bet daug mažiau įmanoma tai padaryti preopagandinėje sistemoje, kuriai mes esame pajungti ir kuriai pernelyg dažnai nenoriai ir nesąmoningai tarnaujame kaip bevaliai, neprotaujantys instrumentai.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Geg 2010 02:06 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Spa 2009 16:50
Pranešimai: 97
    Ačiū. Propaganda apskritai yra įdomi tema. :img06:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Aš tik pritariu
StandartinėParašytas: 20 Lie 2010 00:24 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Tai labai rimtas straipsnis ir aš jam visapusiškai pritariu.

Bet kokią jėgą galima tam priešpastatyti?

Galiu tik patvirtinti, kad žydrūnai yra gerai įvaldę kovos - naikinimo meną /šalt. vienas žymesnių buvusių Vilniaus žydrūnų stomotologas Berenšteinas - šiuo metu atrodo nuo skolų slapstosi Izraelyje/.

J.vPR.Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Lap 2010 17:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Kaip sustabdyti, nuversti arba pasukti atgal išankstinės nuomonės lokomotyvą


http://www.balsas.lt/print/508978
http://www.balsas.lt/naujiena/508978/ka ... lokomotyva

Autorius:Marshal Kirk 2010.11.01 11:20

     Praeityje seksualinės mažumos labai nevykusiai tvarkėsi su tuo, kas vadinama išankstine nuomone. Ar įmanoma tvarkytis geriau? Čia pateikiame (pagal poveikio stiprumą) tris metodus, žymiai geresnius nei naudoti praeityje. Kai tik juos įsisavinsime, suvoksime principus, užtikrinančius sėkmingą veiklą.

1. Dirglumo sumažinimas (nujautrinimas)


     Žiūrint iš evoliucijos taško, išankstinė nuomonė arba prietaras yra kaip signalas, kuris perspėja genties žinduolius, jog netoliese atsirado pavojingas svetimas žinduolis, ir kad reikia arba kautis su juo, arba sprukti. Įspėjamieji mechanizmai reaguoja į aplinkos naujoves, kadangi naujovės reiškia įprastų dalykų pasikeitimą ir dėl to yra potencialiai svarbios.

     Gali nutikti viena iš dviejų:

     1. Jei įspėjamasis mechanizmas suveiks labai stipriai, jis sukels nepakenčiamą emocinę būseną, kuri vers žinduolį arba kautis su naujove, arba bėgti nuo jos.

     2. Tačiau jei naujovė yra menka, arba tiesiog keista, neįprasta, bet nekelianti pavojaus, įspėjamasis mechanizmas reaguos silpniau ir naujovės sukeltos emocijos bus per silpnos, kad iššauktų kokį nors atsaką. Tokiu atveju žinduolis naujovę kurį laiką gali smalsiai stebėti, tačiau nieko nedarys.

     Pagal fiziopsichologijos dėsnius, praėjus kuriam laikui naujovės tampa nebe naujos, todėl nebesužadina įspėjamųjų mechanizmų. Tai lemia evoliucija: jei žinduoliui nėra svarbios priežasties arba jis nesugeba reaguoti, tai tie nereikšmingi dalykai nebetrukdo jo įprastinės veiklos. Pavyzdžiui, jei išgirstate nesiliaujantį, kurtinantį mechaninį džeržgesį, jis jus taip suerzina, kad būnate priverstas kažko griebtis. Jei išgirstate švelnesnį, bet galbūt ne mažiau erzinantį garsą - pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimą, kurio negalite išjungti - galiausiai nebekreipsite į jį dėmesio ir galbūt visai jo nebegirdėsite. Panašiai ir su nemaloniu kvapu, kurį pajuntate įėjęs į kambarį – jei negalite jo panaikinti, galiausiai pradedate jo nebeužuosti.

      Francas Kafka yra parašęs įsidėmėtiną pasakėčią "Gyvūnas sinagogoje", kurios potekstė - anas dirglumo sumažėjimas. Šioje istorijoje – ji taip ir nebuvo užbaigta – pasakojama apie keistą, paslaptingą gyvūną, kuris nuo neatmenamų laikų gyvena sinagogoje. Vyresnieji į šį reikalą žiūri skeptiškai. Pamaldų metu gyvūnas išlenda iš slėptuvės ir, nors daro tai tyliai, bet atitraukia gale sėdinčias moteris nuo maldų. Juolab nepasakoma, kokie išties galėtų būti to keisto gyvūno įpročiai. O jei jis kandžiojasi?  Pasigirsta kalbos, kad reikėtų imtis veiksmų – pagauti jį ir sunaikinti. Tačiau sinagoga yra labai didelė ir labai sena, su daugybe slėptuvių, kur gyvūnas gali pasislėpti; be to, jis yra šoklus ir greitas. Jį sugauti būtų nelengva, ir yra rizikos, jog nepasisekus gali nukentėti vertingi sinagogoje esantys meno kūriniai. Baigiasi tuo, kad vyresnieji visą šį reikalą atšaukia, ir kadangi gyvūnas iš esmės nėra niekam sukėlęs rūpesčių, žmonės ilgainiui pripranta prie jo buvimo ir išvis nustoja apie jį galvoti.

      Pritaikykime tai mūsų problemai – neapykantai, kuri yra jaučiama homoseksualams. Jei gėjai save pateiks – arba leisis pateikiami – kaip itin skirtingus nuo kitų ir keliančius grėsmę, tai šitai tarp „teisuolių“ (taip ironiškai čia vadinami normalūs žmonės – vert. past.) iššauks itin didelio pavojaus signalą ir paskatins juos imtis atviro politinio engimo ar fizinio smurto. Tačiau jei gėjai, gyvendami šalia heteroseksualų, bus matomi, bet kiek įmanoma atrodys nepavojingais, jie sukels tik silpną pavojaus signalą, kuris, nors ir nemalonus, bet bus palaipsniui mažėjantis dėl grynai fiziologinių priežasčių. Šitaip „teisuolių“ dirglumas mažės. Kalbant paprasčiau, jei iš visų jėgų stengsitės būti nepakenčiami, žmonės bandys jus sunaikinti; jei elgsitės priešingai, galiausiai jie prie jūsų pripras. Logiška, jog keisti gyvenimo stilių a la Gender bending yra prastas sumanymas.

      Galime pasinaudoti šiuo principu savo veikloje, kad sumažintume „teisuolių“  dirglumą gėjams ir homoseksualumui - užliedami juos nuolatiniu gėjiškos, minimaliai įžeidžiančios reklamos srautu. Jei jie negalės sustabdyti šio srauto, galų gale jie bent jau pripras būti "užliejami". Jei „teisuoliai“ negalės išjungti dušo, jiems beliks priprasti būti šlapiais.

      Be abejo, nors abejingumas yra žymiai geriau nei neapykanta ir grąsinimai, mūsų tikslas yra daugiau nei abejingumas mūsų atžvilgiu. Todėl toliau kalbėsime apie sunkesnę, bet veiksmngesnę bei geresnius rezultatus duodančią taktiką.

2. Sutrukdymas


      Išankstinės nuomonės jėgą sustabdyti galima ne tik nujautrinant, mažinat dirglumą (tada ji paprasčiausiai išsikvepia), bet ir pasitelkiant aktyvesnį SUTRIKDYMO (arba užstrigdymo, blokavimo – vert. past.) būdą. Kaip sako pats pavadinimas, sutrikdymui yra naudojamas išankstinis, išderinantis emocinis atsakas, visiškai sutrikdantis, užkertantis mechanizmą, lyg kas būtų pribėręs smulkaus smėlio į senovišką kišeninį laikrodį. Kaip metodas, sutrikdymas-užkirtimas yra aktyvesnis ir agresyvesnis nei dirglumo mažinimas, todėl yra labiau įkvepiantis ir teikiantis malonumo.

      Sutrikdyme-užkirtime naudojamasi Grupinio Poveikio (Associative Conditioning) ir Tiesioginio Emocijų Modeliavimo (Direct Emotional Modeling ) taisyklėmis. Grupinis Poveikis (GP) - psichologinis procesas, kurio metu yra emocijos yra pastoviai gretinamos, priešpastatomos – tam, kad viena „įeitų“ į kitą, kad susimaišytų; o Tiesioginis Emocijų Modeliavimas (TEM)- tai įgimtas žmogaus polinkis viską suvokti taip, kaip jo manymu suvokia ar jaučia kiti.

     Jei GP ir TEM yra nukreipiami prieš save, įvyksta sutrikdymas, blokada, nes yra nukalamas naujas ryšys tarp vidinio, jau sutrikdyto mechanizmo ir išorinio, ankstesnio, priešingo, ir todėl gimsta išderinantis emocinis atsakas. Idealiu atveju išankstinės nuomonės fanatikas-davatka, į kurį tai bus nukreipta, galiausiai patirs du priešiškus ir kovojančius tarpusavy emocinius atsakus. Ši vidinė maišatis (emocinis disonansas, anot Festingerio) veiks dvejopai: visų pirma, ji bus nemaloni ir todėl, norint numalšinti vidinį konfliktą, gims pastanga keisti ankstesnius įsitikinimus bei emocijas. Kadangi tikėtina, jog pasitrauks silpnesnės emocijos, taip galime pasiekti optimalų rezultatą – priešpastatyti išankstinę nuomonę stipresniam emocijų bei įsitikinimų blokui (natūralu, jog kai kurių žmonių tai nepaveiks, kadangi jų išankstinė nepakanta yra pernelyg stipri. Tokie žmonės gali būti perkeisti tik pasinaudojus lobotomija – o, saldžios svajonės! – (t. y. smegenų veiklą koreguojančia chirurgine operacija – vert. past.). Antra, net ir nepasiekus minėtų optimalių rezultatų, vidinė disharmonija jau bandys slopinti išankstinę nuomonę – o tai savaime yra naudinga.

      "Išderinantis emocinis atsakas" visų pirma yra nukreiptas prieš vieningos išankstinės nuomonės teikiamą emocinį malonumą. Visi normalūs žmonės jaučia gėdą, supratę, jog masto, jaučia ar elgiasi ne taip, kaip dauguma. Šiandien tik kvailiausi ir labiausiai užkietėję fanatikai-davatkos nesuvokia, jog išankstinis nusistatymas prieš visas kitas mažumas – pvz. juodaodžius, žydus, katalikus, moteris ir t.t. - jau seniai yra nepriimtinas, nekalbant apie tai, kad nemadingas, ir kad išsakydamas tokią išankstinę nuomonę, o ne pasilaikydamas ją sau, paverčia save nebe tokiu kaip visi. Maždaug prieš keturiasdešimt metų, eiliniuose vakarėliuose buvo įprasta pasakoti bjaurius etninius juokelius, ir jei juokelis būdavo pateikiamas vykusiai, pasakotojas galėjo tikėtis aplodismentų (jei sunku tuo patikėti, paskaitykite "2500 juokų visoms progoms" [„2500 Jokes for All Occasions", populiarią 1942 m.  Powers Moulton kompiliaciją], nuo kurio jums plaukai pasistos piestu). Išskyrus tam tikras tamsuolių sluoksnius ir atsilikusius užkampius, šito jau, kaip taisyklė, atsisakyta.

      Visa esmė tame, jog būtina fanatiką pastatyti į tokią padėtį, kad kiekvieną kartą, pareiškęs neapykantą homoseksualams, kartu su patirtu emociniu atlygiu - malonumu jis pajustų ir gėdą, kuris šį malonumą sumenkintų ar net panaikintų. To galima pasiekti įvairiais būdais, pavyzdžiui nuolat kartojant teiginius, kurie griauna jo gerą nuomonę apie save, kaip apie mėgstamą visuomenėje asmenį, kurio įsitikinimai yra kaip visų. Taigi, mūsų propaganda turėtų vaizduoti homofobiškus ir gėjų nekenčiančius fanatikus kaip žiaurius rėksnius ir subingalvius, kurie vartoja ne tik tokius žodžius kaip "pederastas", bet ir "nigeris", "žydpalaikis" bei kitus gėdingus epitetus – kurie yra "ne krikščionys". Galima vaizduoti juos kaip kritikuotinus, susilaukiančius neapykantos, tokius, kurių visi vengia. Galima pateikti gėjus, kaip siaubingai kenčiančius dėl neapykantos homoseksualams– šitai turėtų sugėdinti net ir daugelį aršiausių fanatikų. Trumpai tariant, reikia fanatizmą susieti su tuo, ko fanatikai gėdintųsi, ir su tokiomis socialinėmis pasekmėmis, kurios jiems būtų nemalonios ir grėsmingos. Tai būtų antpuolis jų susikurtą savo paties įvaizdį ir neapykantos teikiamą malonumą.

     Kai fanatikas yra vaizduojamas kaip kritikuotinas, nemėgstamas, kurio šalinamasi – tai ir yra Tiesioginis Emocinis Modeliavimas. Atminkite, jog fanatikas siekia, kad  "sava kompanija" jam pritartų ir jį mėgtų. Kai jis mato, kad tokiems kaip jis yra nepritariama, ir jie yra nemėgstami, TEM užtikrins, jog jis pradės manyti taip, kaip mano ir jaučia jie, ir persiims šituo pats. Ši gudrybė sukels jam gėdą ir abejonę, užnuodydama bet kokį malonumą, kurį jis įprastai jaustų. Šitaip, veikiamas šių priemonių, fanatikas po truputį užmirš tą išankstinį nusiteikimą, kurio išmoko iš savo tėvų ir bendraamžių.

     Gali atrodyti, jog ši priemonė yra pernelyg silpna, kad būtų efektinga, tačiau turėkite omenyje, jog:

(a) remiantis būtent tokia procedūra visų pirma ir suformuojama išankstinių nuomonių visuma;

(b) didžioji dauguma fanatikų įsivaizduoja save populiariais, ir jiems labai nepatinka mintis, kad kitiems jis yra nemalonus, jau nekalbant apie tai, kad jų neapykanta yra kančių ir net mirties priežąstimi;

(c) į išankstinį nusiteikimą prieš mažumas jau nebėra žiūrima palankiai, ir mūsų nuomone, prie to nemažai prisidėjo būtent šis metodas

(d) ši priemonė jau buvo panaudota TV reklamose, kurių įsimintiniausia – amerikietiška antireklama alkoholio vartojimui. Šioje reklamoje buvo rodomas vakarėlyje geriantis paauglys, į kurį nebuvo žiūrima palankiai ir kuo daugiau jis gėrė, tuo jo elgesys darėsi vis koktesnis, o kiti besilinksminantieji į jį žiūrėjo su pasibjaurėjimu. Galiausiai jo galva pavirto į bliaunančio asilo galvą. Nesunku būtų tokį metodą pritaikyti ir mūsų tikslams.

      Įsidėmėkite: nebūtina fanatiką priversti iš tikrųjų patikėti, kad jis yra toks pasibjaurėtinas, kad kiti dabar jį niekins, ir kad jis yra amoralus kančių sukėlėjas. Tai beveik neįmanoma. Savo tikslą pasiekime nesiremdami faktais, logika ar įrodymais. Lygiai taip, kaip jis tapo fanatiku, be didelių šnekų, o tik dėka nuolat kartojamo infra-loginio emocinio poveikio, lygiai taip jo fanatizmą galima ištirpdyti, nepaisant ar jis suvoks šitai ar ne. Iš tiesų, kuo labiau jis bus atakuojamas atsitiktiniais, netgi netikrais, paviršutiniais argumentais, tuo mažiau jis susigaudys kas su juo daroma – o tai tik į gera.

      Trumpai tariant, Sutrikdymo metodas bus tuo sėkmingesnis, kuo labiau jo dėka bus įnešta nors kažkiek abejonės ir gėdos virpulio į anksčiau nedrumsčiamą, iš įsitikinimo savo teisumu patiriamą malonumą. Ši priemonė gali būti naudinga ir efektyvi, jei bus įgyvendinama masiškai - nuo ko viskas ir priklausys.

3. Konvencija,  arba atvertimas


      Dirglumo sumažinimu, nujautrinimu siekiama sumenkinti antigėjiškas emocines reakcijas beveik iki abejingumo, apatijos lygio. Sutrikdymu bandoma užblokuoti ar neutralizuoti pasitenkinimą teikiančią "iš prietarų kylančią puikybę" („nepyk, Jane Austen! [aliuzija į Jane Austen kūrinį "Puikybė ir prietarai" – vert.past.]), neapykantą gėjams susiejant su gėdos jausmu, kad esi laikomas fanatiku, kalės vaiku, chuliganu ir žudiku. Tiek nujautrinimas, tiek sutrikdymas, nors ir labai naudingi, yra tik preliudija į mūsų aukščiausią ir ilgalaikį tikslą – Atvertimą, virsmą.

      Neužtenka, kad sutrikdytume prieš gėjus nusiteikusių fanatikų požiūrį į mus, ar kad jie taptų mums abejingi – saugiausi būsime tuomet, kai laikui bėgant jie iš tikrųjų pradės mus mėgti. Būtent to ir siekiama Atvertimu.

      Prašome nepainioti atvertimo su politiniu nuvertimu, subversija. Žodis "nuvertimas" turi bjaurų prieskonį, kurio amerikiečiai nepaprastai bijo ir saugosi („subversion“ – „ardomoji veikla“- vert. past.). Vis dėlto ironiška, jog kalbėdami apie Atvertimą, mes turime omenyje kai ką daug pavojingesnio amerikietiškam gyvenimo būdui, be kurio nebūtų įmanomas joks išties radikalus socialinis pasikeitimas. Mes turime omenyje vidutinio amerikiečio emocijų, minčių ir valios atvertimą suplanuotos psichologinės atakos dėka, propaganda apšeriant visuomenę per žiniasklaidą. Mes kalbame apie išankstinės nuomonės mechanizmo "išardymą" saviems tikslams – kaip jų nepakantą paversti palankumu, panaudojant tą patį metodą, kuris privertė amerikiečius mūsų nekęsti - nesvarbu ar jiems tai patinka, ar ne.

      Trumpai sakant, jeigu Nujautrinimas leidžia laikrodžiui veikti, kol šis sustos, Sutrikdymas į jo mechanizmą pripila smėlio, tai Atvertimas taip apsuka spyruoklę, kad laikrodžio rodyklės pradeda suktis priešinga kryptimi.

      Atvertime, kaip ir sutrikdyme, naudojamasi GP (grupiniu poveikiu) – tiesą sakant, praktikoje šie du procesai iš dalies susilieja, tačiau kur kas ambicingiau. Atvertimo metodo esmė - kai labai negatyvų, stereotipinį įsivaizdavimą turinčiam fanatikui žurnaluose, plakatuose ir per TV nuolat rodomi nedviprasmiškai gėjais pristatomų žmonių – poromis! - nuotraukos bei atvaizdai. Šie atvaizdai ne tik kad neatitinka fanatiko įsivaizduojamą homoseksualą, bet yra taip parinkti, kad atrodytų kaip pats fanatikas ir jo draugai, arba kaip kokie nors kiti jo mėgstami "normalūs" vyrai, kurie jam patinka ir kuriais jis žavisi.

     Šiose nuotraukose jokiu būdu negali būti nieko, kas primintų stereotipinį "pederastą" - jo išvaizdą, aprangą ar kalbą. Jis – arba ji – negali būti apsirengęs pernelyg gerai ar madingai; negali būti per daug išsičiustijęs ir neturi būti pernelyg gražus – tai yra, neturi atrodyti kaip modelis. Įvaizdis turi atitikti normalumo standartą – pradžiai būtų naudinga atidžiai peržiūrėti „Coors“ alaus arba „Trijų muškietininkų“ saldainių reklamas. Kitose, paskesnėse reklamose jau gali būti pavaizduoti patrauklūs paaugliai, mielos močiutės, globėjiški policininkai ir taip be galo be krašto.

     Bus prieštaraujama - vėl ir vėl ir vėl, jog gėjų bendruomenę mes norime „tomizuoti“ (aliuzija į Hariet Bičer-Stou  romaną „Dėdės Tomo trobelė“- vert. past.), kad vieną klaidingą stereotipą mes paverčiame kitu; kad mūsų reklamos yra melas; kad ne visi gėjai iš tikrųjų taip atrodo; ir kad gėjai tai žino, ir fanatikai tai žino. Taip, be abejo, ir mes tai žinome. Tačiau nesvarbu, kad šios reklamos yra melagingos: tas nesvarbu nei mums - kadangi mes naudojame jas etiškai geram tikslui, siekdami pasipriešinti neigiamiems stereotipams, kurie yra ne mažiau melagingi ir daug pavojingesni; tas nesvarbu ir fanatikams - kadangi šios reklamos juos paveiks, nežiūrint ar jie tiki jomis, ar ne.

      Kai fanatikas pamato atvaizdą asmens, apie kurį jis turi susidaręs teigiamą stereotipą, jį nevalingai užplūsta teigiamos emocijos, geri jausmai – jis taip yra įpratęs. Tačiau šiuo atveju teigiamas įvaizdis turi neigiamą etiketę – gėjus! (reklamoje gali būti kad ir toks tekstas: "Bobas Smith'as – alų maukiantis senas geras vyrukas, bendruomenės šulas, 100%-nis amerikietis ir homoseksualus kaip mangusta"). Fanatikas pajus dvi prieštaringas emocijas: teigiamą atsaką į atvaizdą ir neigiamą į jo prierašą. Blogiausiu atveju, šios emocijos panaikins viena kitą, ir mes būsime sėkmingai pasiekę Sutrikdymą, kaip jau kalbėta. O geriausiu atveju, dėka GP, grupinio poveikio, jis kažkiek įvaizdžio keliamas teigiamas emocijas sutapatins ir su pačiu prierašu, kas ne iškart pakeis neigiamą atsaką, bet neabejotinai jį susilpnins.

      Gali kilti klausimas, kodėl emocijų perkėlimas vyks būtent šia, o ne priešinga kryptimi. Priežastis paprasta: vaizdiniai yra stipresni už žodžius ir sukelia stipresnį emocinį atsaką. Fanatikui pateikiamas tikras vaizdinys. Prierašas iškels jo vaizduotėje savą stereotipinį vaizdinį, tačiau šis vaizdinys jo mintyse bus silpnesnis nei tai, ką jis matys prieš save, savo akimis. Kuo kruopščiai parinktas vaizdinys labiau atspindės jo idealą (kuris niekaip negali būti gėjus), tuo rezultatas bus efektyvesnis. Be to, teigiamą vaizdinį reklamoje jis pamatys anksčiau, nei spės iškilti jo neigiamas vaizdinys, o pirmasis įspūdis visuomet yra stipresnis.

      Atvertimo metodu mes atkartojame natūralų stereotipų mokymą: fanatiko gerus jausmus "normaliems" vyrukams mes sutapatiname su etikete "gėjus", taip jo nepakantą susilpnindami arba galiausiai pakeisdami jo neigiamą stereotipinį nusistatymą.

      Suvokdami, kaip veikia tiesioginis emocinis modeliavimas, jūs nesunkiai jį pritaikysite Atvertimui: jei Sutrikdyme fanatikas yra įtikinamas, jog dėl jo išankstinių prielaidų apie gėjus jį atstumia draugija, tai Atvertime fanatikui įrodoma, kad jo draugija su gėjais palaiko gerus santykius. Taigi, eiliniam žmogui, kuris iš prigimties ir patirties beveik visada mano ir jaučia taip, kaip jo manymu jaučia jo draugai, yra labai sunku automatiškai nesureaguoti į kruopščiai apgalvotą reklamą. Daugelis reklamų yra pagrįstos atsakymu "taip, žinoma!“, panašiai kaip atsakoma į sarkastišką mamos klausimą: „...jeigu visi kiti vaikai nušoktų nuo tilto ir užsimuštų, tu tikriausiai taip pat šoktum?...“.

      Mes išdėstėme tris svarbiausius modelius, kuriais remdamiesi galime nukreipti Išankstinės Nuomonės lokomotyvą sau naudinga linkme. Dirglumo sumažinimas, abejingumas leidžia jam važiuoti tol, kol bus išleistas paskutinis garas ir bus galutinai sustota. Sutrikdymas gi iš esmės nuverčia jį nuo bėgių. O mūsų ambicingasis ilgalaikis tikslas Atvertimas įjungia atbulinę eigą ir grąžina jį į pradinį tašką.

      Šie modeliai yra abstraktūs – mes tik užsiminėme, kaip jie galėtų būti pajungti mūsų naudai praktiškai, propagandinėje kampanijoje...

      Kadangi mūsų tikslas yra aukštas, jį pasiekti yra sunku. Tai padaryti kliudo ne žinių trūkumas apie naudojamus psichologinius principus ir ne metodų veiksmingumo trūkumas – šie principai yra žinomi, o metodai veikia. Kliudo tik sunkumai, su kuriais susiduriame siekdami pakankamai plačiai paskleisti šią mūsų propagandą. Sėkmė, kaip ir visada, priklauso nuo to, kiek plačiai ir intensyviai ja prisotinsime žiniasklaidą. O tai savo ruožtu atsiremia į pinigus, kas reiškia įdėtą darbą ir gėjų bendruomenės susivienijimą bendram tikslui. Pasakysim tiesiai: kurie mūsų nepalaiko - nesvarbu ar kad turi geresnių būdų laiko švaistymui, ar mano, kad mes esame politiškai nekorektiški – yra neabejotinai prieš mus, prieš vienybę ir apskritai prieš svarbiausius gėjų bendruomenės interesus.

M. K. Kirk, H. Madsen. Kaip sustabdyti, nuversti arba pasukti atgal išankstinės nuomonės lokomotyvą

Vertė R. Kvietinskas

Šaltinis: Pilietinė visuomenė

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/508978/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Lap 2010 22:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Rimas Armaitis: Įvaizdžio formavimas panaudojant ryžto efektą, tikrovė ir iliuzijos


Šaltinis - http://lt.netlog.com/senas_vilkas/blog/blogid=84412

17 spalio 2010 11:28

      Kalbant apie profesines sąjungas (centrus), analizuojant jų veiklą, bei kad ir paskutiniu keliu metų akcijas, darytinos išvados, kad dirbant viešoje erdvėja ir organizuojant VR kompanijas bei akcijas, naudojamas toks metodas, kai RYŽTO EFEKTAS.

      Tai savotiškas opiumas liaudžiai – pasaką, suvokiant silpnybes, o reikiamu momentu tai tampa vis ryškesnis herojiškas elgęsis ir ryžtas kovoti su blogių (už dirbančiųjų gerbūvio gerinimą, nedarbo mažinimą, prieš verslo žlugdymą, kainų kylimą ir žmonių skurdinimą), tai metodai, kai vienu šuoliu bandoma peršokti valstybės problemų bedugnę, kurios nesugeba įveikti kiti, tai savotiškas patrepsėjimas kojomis.

      Šiai dienai viso to paslėptas tikslas, kaulinimas iš vyriausybės ir Europos socialinio fondo pinigų eilinei nacionalinei apgaulei ir socialinio dialogo skatinimo programai. Nors oficialiai garsinami lozungai keliantis į kova prieš socialine nelygybę, jie tikrai yra ausiai mieli šūkiai.

      Iš pirmo žvilgsnio tai daugumai priimtini dalykai, būna sudėtinga tai paneigti, nes tai visada laukiama, tačiau, įsižiūrėjus į jos atidžiau, aptinkama daug prieštaravimų, kai akcijos ir panašaus pobūdžio projektai vykdomi ne laiku, tiksliau kai jau būna šaukštai po pietų, kai iškeliami klausimai, kūrė ir taip valdžios yra įtraukiami į svarstymą, kai vykdomas dialogas ne su tais, kas tai sprendžia. O jai to reikia ir valdžiai - tai valdžia užregistruoja projektų paketą, bet jie taip ir nepriimami iki kadencijos pabaigos, nes viskas vilkinama, vėliau greit užsimirštama, o atėjus kitai valdžiai apie jos aplamai pamirštama.

      Mažai kas suvokia, kad tai tik žaidimai.

      Rezultate gaunasi, kad tokio ryžto efekto deklaravimas nieko nereiškia, nors dauguma mano, kad atsiranda naujas požiūris, kardinaliai ir teisingai spręsti mūsų problemas. Deja, tai tik rinktinės deklaracijos, kurios atrodo tikroviškai nuomonių formavimo procedūrų dėka.

      Bet kas toliau ar kas keičiasi, ar yra iš valdžios bent kažkokia reakcija. O žiūrint kitaip, realiai net Kalėdų senelis negalėtų čia nieko padėti, nes tai kiekvieno visuomenės nario asmeninė problema, reikalaujanti iš kiekvieno asmeninės aktyvios pozicijos, bent jau savu problemų sprendimo atžvilgiu.

      Panaudojus apgaulinga ryžto efektą sukuriama iliuziją - kartais manoma, kad ateina tas, kuris dirbs už mus, kad tai yra išsvajota daugumos neryžtingumo kompensacija. Tai kas ištiktųjų už viso to yra, atsiskleidžia žymiai vėliau, t.y. kada nusilupa plakatai, tada visi pamato, kad tai ne pabudimas iš sąstingio, o visai kas kita, kad tai buvo tik tam tikriems tikslams pasiekti panaudotas ryžto efektas. Bet tokie metodai turi ir trumpalaikį provokacinį poveikį, tai kažkiek, kažkokiam momentui išmuša iš pusiausviros konkurentus, bei oponentus.

      Tokių akcijų iniciatoriai mano, kad gali sukurti bet koki įvaizdį, bent kokia kaukę, kure galima nudažyti bent kokia spalva ir papuošti bent kokiais atributais. Deja taip besielgdami tokiu projektu autoriai dažnai nudega. Taip sukuriamas tik tu asmenų tam tikru savybių tiesinis.

       Jie klaidingai mano, kad jų užimamas postas jiems suteikia tam tikras charizmatines savybes ir formuoja bei palaiko jo įvaizdį visuomenėje. Nors dažnai neaišku, koks aplamai yra tas įvaizdis visuomenėje. Kaip taisykle, tokie projektų ir organizacijų vadovai, kad užimti atitinkamus postus kuria bendrinius panašius įvaizdžius, parodant rištingumą, energiją, nebijo tuo momentu pasakyti tiesos, bendroj sumoj kuriamas dvasiškai judraus žmogaus įvaizdis.

       Bet laikui bėgant nesiskaitymas su įvaizdžio galimybėmis tiesiog išstūmę iš organizacijos jos narius, ypač entuziastingus, talentingus ir gabius, tai galima vertinti kaip kenkėjiška organizacijai veikla. Arba vertinant kitaip, kad toks apgaulingas įvaizdžio ir veikimo imitavimas griauna pačia organizaciją. Nes įvaizdis negali prieštarauti asmens galimybėms, bei realioms kandidato savybėms.

       Toks organizacijų vadovų, jų vykdomų projektų, bei pačios organizacijos įvaizdžio siekių ir tikslų iškreipimas panaudojant klaidingas ryžto, provokacijų ir klaidingo įvaizdžio formas skatina neigiama veiklą kaip prieš pačius vadovus, jų vykdomus projektus, taip ir prieš pačias organizacijas. Klaidingas įvaizdžio formavimas panašėjantis į herojine pasaką, kuria didvyris turintis aibe teigiamu savybių sukūrę panaudodamas ilgos kovos su neteisybe iliuzija, laikui bėgant apsisuka prieš jos pačius, nes nieko konstruktyvaus nebūna pasiekta.

       Laikui einant, artėja momentas, kai reikalingas rezultatas, o rezultato nėra, atsiranda oponuojanti opozicija, kuo klaidingiau būna sukurta iliuzija, tuo laikui bėgant atsiranda stipresnė opozicija. Įvaizdžio simbolika, ambicingumas, agresyvumas ir kategoriškumas, anksčiau ar vėliau atsirevanšuoja grįždamas bumerangu atgal. Klaidingai suprantama, kad viską lemia emocijos ir masių norų palaikymo taktika.

       Deja viską lemia tik darni dalykinė organizacijos struktūra, turinti vieningą tikslą ir realu žinojimą kaip elgtis ir veikti. Nesuvokiantis to vadovai tarp kolegų ir bendraminčių, bei sąjungininkų pastoviai sukuria įtampą, o tai vėlgi neigiamai veikia, kaip jų pačių, taip vykdomų projektu ir pačių organizacijų įvaizdį, kas retina organizacijos gretas ir stiprina oponuojančią opoziciją.

        Kada bandai įsižiūrėti į tokias asmenybes, pamatai, kad jie yra „beveidžiai“ ir net laikui bėgant jie nesugeba pasitaisyti „įgyti veidą“.

        Atsiranda natūralus klausimas: kokį veidą jie galį įgyti? Atsakymas paprastas, kad tokios asmenybės negali keistis kaip šaukia siela, jie niekada netaps tokie, koks buvo suformuotas bei ryžto efektais paremtas įvaizdis, nes be jo pačio, visa tai dar formuoja jo aplinka, aplinkos apsuptis, jo pačio pasirinktos komandos suvokimas ir ryžtas.

        Drama dėl įvaizdžio tokia pats sena, kaip teatro iliuzija. Svarbiausias savybes reikėtu laikyti gebėjimą derinti interesus, tarp įvairių prieštaraujančių grupuočių, interesų grupių, visuomenės sluoksnių, viskas turi remtis tik pasitikėjimų, ne veltui sakoma, „iš priešo daryk prijaučianti, iš jo sąjungininką, o iš jo draugą“.
 
        Reikia suprasti, kad viską lemia ne pavieniai asmenis, o pasitikėjimų suformuotos ir mokančios, bei žinančios kaip reikia veikti disciplinuotos komandos, vadybos bei įvairių technologijų panaudojimo šalininkai, mokantis principą arba – arba, pakeisti į principą ir – ir, gebantis formoti aiškias ir nuoseklias pozicijas visuomenėje, o ne kurti iliuzijas.

Pagarbiai Nepartinio demokratinio judėjimo - http://www.demokratija.eu/ svetainės administratorius Rimas Armaitis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Rimas Armaitis: Juodieji VR
StandartinėParašytas: 13 Lap 2010 23:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Rimas Armaitis: Juodieji VR


Šaltinis - http://lt.netlog.com/senas_vilkas/blog/blogid=53349

7 rugsėjo 2009 23:59

      Juodieji VR - užsienio literatūroje šis terminas vartojamas retai, galima sakyti, kad terminas juodieji VR – rusų išradimas.

      Jei paklaustumėte kurio nors garsaus užsienio VR aso, ar jis užsiima juodaisiais VR, tai jis labai įsižeistų – kaip jį tokį padorų, kilnų viešųjų ryšių specialistą, galite tuo kaltinti, bet vis dėlto užsienyje juodėju VR egzistuoja ir išplėtoti geriau nei pas mus.

      Purvinos informacijos sklaida gvildenant politinius ir ekonominius klausimus yra vienas iš konkurencijos instrumentu.

      Bet niekas ten nevartoja termino juodieji VR, o vadina tai:

• kova už sąžininga konkurenciją;
• tiesos apie konkurentus skelbimų per rinkimus;
• kova už žmogaus teises;
• kova už socialinį teisingumą;
• kova už demokratiją;
• kova už švarią aplinką;
• kova už vartotojo teises;
• kova už laisvę ir teisingumą;
• žmogaus teisių ginimas;
• ir panašiai;

      tai traktuojama kaip kova už naudingą ir kilnų tikslą, bet niekas nepasakys, kad tai – kova už rinką ir nuožmios konkurencijos priemonė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai kilniai, beje taip ir turi būti. Bet visos stambiausios VR kompanijos naudoja juodųjų VR technologijas, nes kitaip kautynėse tiesiog neišgyventų.

      Juodieji VR yra bet kokios informacinės atakos, griaunančios verslą, įvaizdį, korporacinius ryšius ir panašiai. Kalbant paprasčiau, tai yra tam tikras informacinių karų kariavimo metodas.

      Juodieji VR yra paplitę visur ir visais lygmenimis, bet deja ne visi moka jais naudotis. Juodieji VR labai dažnai padeda apginti vartotojų teises, gina jos nuo nekokybiškų priekių, jie prisideda prie efektyvaus valdžios darbo ir dažnai apsaugo visuomenę nuo įvairių valstybinių organų savivalės ar įgaliojimų viršijimo.

      Juodieji VR yra griaunantis, bet labiau linkę griauti tai, kas liguistas ir supuvę, negu tai, kas sveika ir gražu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 18 Lap 2010 02:15 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
Šaltinis: http://martinis09.livejournal.com/206140.html

Капитал-тоталитаризм. Цель власти — власть


Тавистокская психологическая война против человечества, как основа антиутопии Оруэлла


     «Задача новояза... сузить горизонты мысли. Мы сделаем мыслепреступление невозможным… для него не останется слов. Каждое понятие будет обозначаться… одним словом,… побочные значения будут упразднены и забыты».

Дж. Оруэлл, «1984» (далее цитаты тоже из этой книги)


     Почему на Западе не любят Оруэлла? Ведь, казалось бы, что он описывал «ужасы советского тоталитарного строя» - во всяком случае, как это нам сегодня преподносится. Между тем, действительность полностью отражает его роман-быль «1984»… Это было зашифрованное послание...  

     Что нам известно о писателе? Настоящее имя Эрик Артур Блэр, родился в 1906 в Индии в семье британского служащего. Получил образование в престижном Итоне, служил в колониальной полиции в Бирме, затем долго жил в Британии и Европе, пробавляясь случайными заработками, тогда же начал писать художественную прозу и публицистику. С 1935 г начал публиковался под псевдонимом Джордж Оруэлл. Участник Гражданской войны в Испании, где столкнулся с проявлениями фракционной борьбы в разномастной среде левых. Написал множество эссе и статей социально-критического и культурологического характера. Во время Второй Мировой работал на BBC, в 1948 году написал свой самый знаменитый роман «1984», умер через несколько месяцев после его издания. Все.  
     Между тем, нужно правильно расставить акценты – работа в Бирме как минимум означала, что он был сотрудником Сил Колониальной Безопасности, но наиболее важным являлось последнее место его работы и те секреты, которые он фактически выдал. Очевидно, что будучи смертельно больным, он так пытался рассказать миру о методологии грядущей психологической войны.
 
Родом из «гнезда кукушки»


     «Учёный - гибрид психолога и инквизитора»

     Тавистокский институт был утвержден как исследовательский центр в конце Первой Мировой под патронажем Георга Кентского (1902-1942, Магистра Объединенной Вл. Ложи Англии) на базе Тавистокской клиники под руководством бригадного генерала Джона Р. Риса в качестве центра психологической войны, координированной Intelligence Service и Королевской фамилией.

      Результатом работ в период между мировыми войнами было создание теории массового «промывания мозгов» (brainwashing) в целях изменения индивидуальных и социальных ценностей, управляющих социальным развитием. Т.е. преформатирования «коллективного бессознательного», которое управляет человеком и нациями. В 30-е Тавистокский Центр входит в тесный контакт с Франкфуртской школой, созданной «леваками»- последователями реформистского иудаизма и учения Фрейда, направившими свои знания на «реформирование мира».  

     Тезисы Франкфуртской школы: «Мораль – социально сконструированное понятие и его следует изменить»; христианская мораль и «любая идеология есть ложное сознание и должна быть уничтожена»; «обоснованная критика всех без исключения элементов западной культуры,

      в том числе христианства, капитализма, авторитета семьи, патриархата, иерархической структуры, традиции, сексуальных ограничений, верности, патриотизма, национализма, этноцентризма, конформизма и консерватизма»; «хорошо известно, что подверженность фашистским идеям наиболее характерна для представителей среднего класса, что она коренится в культуре», при этом выводы - «консервативная христианская культура, как и патриархальная семья, порождают фашизм» - и в потенциальные расисты и фашисты записывают всех, у кого отец «упертый патриот и приверженец старомодной религии».

     В 1933 году с приходом Гитлера светилам Франкфуртской школы становится опасно «реформировать Германию» и они перебираются в США. После переезда школа получила первый заказ и выполнила его на базе Принстона в виде «Проекта Исследования Радио».

      Одновременно директор Школы Макс Хоркхаймер становится консультантом Американского еврейского комитета, проводя на деньги этой организации социологические исследования в американском обществе на тему антисемитизма и тоталитарных тенденций. При этом он, вместе с Теодором Адорно (Визенгрунд), выдвигает тезис о том, что дорога к культурной гегемонии лежит не через диспут, а через психологическую обработку. В работе участвуют психолог Эрих Фромм и социолог Вильгельм Райх. Вместе с ними в Нью-Йорке оказывается и один из их последователей - Герберт Маркузе.

     Активно сотрудничая с американской разведкой (УСС, затем ЦРУ) и с Государственным Департаментом, в послевоенный период занимаются «денацификацией Германии». Затем их идеи обкатали в условиях «психоделической революции». «Занимайся любовью, а не войной». И во время парижского восстания 1968 года студенты несут транспаранты с надписью: «Маркс, Мао и Маркузе». Музыка, наркотики и секс размыли потенциальную социальную революцию, молодежно-бунтарский стиль система превратила в моду, использовав его не только политически, но и экономически. В конце ХХ в. сытое левобунтующего поколение используется уже в качестве новых кадров для реализации неолиберальной модели…

      В ходе же Второй Мировой Тавикстокский институт в Британии стал Психологическим Управлением Армии, в то время как его дочерние структуры координировали свои усилия в рамках американских структур психологической войны таких, как Комитет по Национальной Морали (Committee for National Morale) и Стратегические Бомбардировочные Службы.

«1984». Basic, как «новояз человеческого программирования»


      «Мы уничтожаем слова – десятками, сотнями ежедневно. Оставляем от языка скелет». «Все понятия плохого и хорошего должны описываться двумя словами».

      «Ересь из ересей – здравый смысл».

      При этом в начале Второй мировой войны в Тавистоке разрабатывают секретный лингвистический проект в рамках директивы британского правительства о подготовке психологической войны. Объектом проекта были английский язык и народы мира, говорящие на нём.

      Проект основывался на работах лингвиста Ч.Огдена, который создал упрощенную версию английского языка на основе 850 базовых слов (650 существительных и 200 глаголов), использующую упрощенные правила их употребления. Получился «базовый английский» или сокращенно «Бейсик», принятый в штыки английскими интеллектуалами - авторы нового языка планировали перевод на «бейсик» всей великой английской литературы (дальнейшим развитием проекта стал перевод классической литературы на язык комиксов).

     Упрощенный язык ограничивал возможности свободы выражения мысли, создавая «концентрационный лагерь разума», а основные смысловые парадигмы выражались через метафоры. В результате создавалась новая языковая реальность, которую легко было транслировать массам и апеллировать к их чувствам через метафорически-интонационный строй языка. Возникала возможность не просто глобальной идеологической «смирительной рубашки для сознания».

      Британское министерство информации, которое в годы войны полностью контролировало и цензурировало распространение информации в стране и за рубежом, проводя активные эксперименты с Бейсиком по сети ВВС, которая получила заказ на создание и трансляцию передач на Бейсике на Индию.

      Одним из активных операторов и творцов этих передач был Д. Оруэлл и его сокурсник по Итону и близкий друг Гай Бёрджесс (сотрудник британской разведки, позднее раскрыт как агент Советского Союза  вместе с Кимом Филби. Видимо, не случайно дело Оруэлла в течении 20 лет находилось в Special_Branch).

      Оруэлл работал с Бейсиком на ВВС, где его «новояз» («Newspeak») и получил свои корни. При этом Оруэлла, как писателя, в определенной степени привлекали новые концептуальные разработки и способность отмены смысла средствами нового языка - все, что не фиксируется Бейсиком, попросту не существует и наоборот: все выраженное в Бейсике оказывается реальностью.

     Одновременно его пугала всемогущество Министерства информации, где он работал, контролирующего всю информацию. Поэтому в романе «1984» упор сделан не на деградированном языке, а на контроле за информацией в виде Министерства Правды («Minitrue»).

     Бейсик оказался могучим орудием трансляции и формирования упрощенной версии событий, в которой сам факт цензуры попросту не замечался и не просматривался. Нечто подобное мы наблюдаем сейчас по отношению к нашей истории и культуре. Но Большой Брат не смотрит за нами – мы сами стремимся получить порцию свою порцию телевизионного наркотика.

Приоритет


      «Уинстон пришёл в отчаяние, память старика была просто свалкой мелких подробностей». «Власть над разумом больше, чем власть над телом»

       «Ракеты на Лондон пускает само правительство, чтобы держать людей в страхе. Они соглашаются с самыми вопиющими искажениями действительности, ибо не понимают всего безобразия подмены и, мало интересуясь общественными событиями, не замечают, что происходит вокруг».

        Проект по использованию Бейсика обладал высшим приоритетом кабинета министров Великобритании в военный период и курировался лично премьер-министром У.Черчиллем. Его распространили и на США.

       6 сентября 1943 г. Черчилль в речи в Гарвардском университете прямо призвал к «новому бостонскому чаепитию» используя Бейсик. Обращаясь к аудитории, премьер-министр уверил, что «оздоравливающий эффект» изменения мира возможен посредством контроля над языком и соответственно над людьми без насилия и уничтожения. «Будущие империи будут империями сознания», заявил Черчилль.

       Прогноз Оруэлла реализовался через «промывание мозгов» и «информирование населения», «двоемыслие» стало сущностью «управляемой реальности». Эта извращенная реальность является шизофренической, а не гармонической, поскольку сознание становится непоследовательным и фрагментарным. Оруэлл пишет: «Цель новояза не только в том, чтобы последователи Ангсоца имели необходимое средство для выражения своих мировоззренческих и духовных пристрастий, но и в том, чтобы сделать невозможными все иные способы мышления.

      Ставилась задача, чтобы с окончательным принятием его и забвением старояза еретическое мышление...  оказалось в буквальном смысле немыслимым, во всяком случае в той мере, в какой мышление зависит от слововыражения». Окончательное принятие новояза планировалось Черчиллем к 2050 году. В сущности, Оруэлл рассказал о том, как в рамках особой программы британской разведки по введению новояза в англоязычных странах он занимался подготовкой глобального капиталистического тоталитаризма.

      Был ли этот слив информации намеренным или так нашли свой выход амбиции и талант Оруэлла-писателя, сейчас сказать однозначно будет сложно.

Английский «эволюционный позитивизм»
 

      «Отрезанный от внешнего мира и от прошлого гражданин Океании, подобно человеку в межзвёздном пространстве, не знает, где верх, где низ.

      Цель войны не победить, а сохранить общественный строй»

      Английский «эволюционный позитивизм» - давно занимался языковыми играми - достаточно вспомнить языковые извращения  математика Л. Кэролла, сводящего детей с ума странным миром «Алисы в стране чудес», от двусмыслиц которых один шаг до двоемыслия Оруэлла.

      В это время британская разведка давно использовала криптограммы, механические  шифраторы и дешифраторы, код которых так и не был расшифрован Абвером. При этом ей удалось расшифровала генеральный код Абвера и СД, в результате чего были перехвачены важнейшие сообщения о готовящихся бомбардировках английских городов, но чтобы немцы не догадались о проведенной дешифровке, Черчилль, граф Мальборо, масон 33 степени, любитель сигар, коньяка и личного комфорта, личным приказом запретил информировать  обреченное население.

       Британский  новояз изначально публично не был оценен Ф.Д.Рузвельтом, который во всеуслышание объявил проект просто «глупым». Но пропагандистская машина была уже запущена – предложения становились все короче, словарь упрощался, новости структурировались на интонационной и метафорической модели.

       После войны британское телевидение полностью унаследовало этот «новый сладостный стиль» - применялись простые предложения, ограниченный словарный запас, информация выхолащивалась, а спортивные передачи программировались по специальному усеченному графику. К середине 70-х такая языковая деградация достигла пика. За пределами объема 850 слов использовались лишь географические названия и имена собственные, в результате словарь среднего американца не выходит за пределы 850 слов (исключая имена собственные и специализированные термины).

       В докладе Римского клуба 1991 г. «Первая глобальная революция» сэр А.Кинг, советник по науке и образовательной политике королевской семьи и лично принца Филиппа, писал, что новые возможности коммуникационной технологии значительно расширят мощь медиа. Именно медиа становятся самым могущественным оружием и агентом изменения   в борьбе  за установление «одномирного» неомальтузианского порядка. Осмысление роли медиа вытекает из работы Тавистокого института (С.Н.Некрасов).

Вrainwashing


       «Им можно предоставить интеллектуальную свободу, потому что интеллекта у них нет»

      Еще в 1922 г. В.Липпман (советник президента Вудро Вильсона) в  культовой книге «Общественное мнение» определил его следующим образом: картинки внутри голов человеческих существ, картинки самих себя и других, потребностей и целей, отношений и есть Общественное Мнение с заглавных букв.

      Липпман, как представитель этноса исторически не обладающего государственным мышлением, считал что национальное планирование является крайне вредным, а потому интересовался манипулятивными практиками, при помощи которых можно изменять природу человека. Он первым перевел Фрейда на английский язык, служа в Первую Мировую в Британском штабе Психологической Войны и Пропаганды в Веллингтон Хаус вместе с Э. Бернесом, племянником Фрейда, создателем компании «Мэдисон авеню», специализирующиеся на рекламе манипулирующей личностью.

       Книга Липпмана была опубликована почти синхронно с работой Фрейда «Психология масс». Тавистокский центр уже тогда сделал фундаментальный вывод: использование террора делает человека подобным ребенку, отключая рационально-критическую функцию мышления, при этом эмоциональный отклик становится предсказуемым и выгодным для манипулятора.

       Поэтому, контроль за уровнями тревожности личности позволяет контролировать большие социальные группы. При этом манипуляторы исходят из фрейдовского представления о человеке как чувствующем звере, креативность которого можно свести к невротическим и эротическим импульсам, наполняющим ум каждый раз заново рисуемыми картинками. Липпман предположил, что люди просто мечтают свести сложные проблемы к простейшим решениям  с тем, чтобы верить в то, во что как им кажется, верят окружающие. Такой упрощенный образ тотемного человека экстраполируется на человека современного»[1].  

       «То, что важно – вне их кругозора. Они подобны муравью, который видит мелкое и не видит большого».

       Липпман настаивает на том, что добавление так называемых «человеческих интересов», спорта или криминальных историй к более серьезным историям о международных отношениях способно понизить внимание к серьезному материалу. Такой способ следует применять в целях подачи информации малограмотному населению и понижения общего уровня культуры с тем, чтобы люди верили в том, во что как им кажется, верят другие. Это и есть механизм формирования общественного мнения. По Липпману общественное мнение формирует «могущественная и успешная городская элита, которая получает международное влияние на Западном полушарии с  Лондоном в центре».

       Сам Липпман вышел из английского фабианского социалистического движения, откуда он переместился в американский отдел Тавистокского института, где работал в совместно со службами опросов общественного мнения Ропера и Гэллапа, созданными на базе Тавистокских разработок.

        Опросы наглядно демонстрируют, как можно манипулировать мнением, тогда, когда предполагается изобилие источников информации, которая лишь слегка различается в направленности с тем, чтобы замаскировать смысл и значение внешнего жесткого контроля. Жертвам остается лишь выбирать детали.

        Липпман исходит из того, что простые люди не познают, но верят «лидерам мнения», чей имидж уже создан медиа так, как он создан актерам кинофильмов, которые обладают большим влиянием на публику нежели политические фигуры. Масса воспринимается как полностью неграмотная, слабоумная, насыщенная фрустрированными и невратичными индивидами, а потому напоминает детей или варваров, чья жизнь является цепью развлечений и увеселений. Липпман тщательно изучил процессы чтения газет студентами колледжей. Он констатировал, что хотя каждый студент настаивал, что он все хорошо прочитал, на самом деле все студенты запоминали одни и те же детали особо запоминающихся новостей.

       Еще более мощным воздействием на промывание мозгов имеет кино. Голливуд играет очень важную роль в формировании общественного мнения. Липпман вспоминает о пропагандистском фильме Д.Гриффита о Ку-Клукс-Клане, после которого ни один американец не сможет себе представить Клан без вызывания в памяти образа белых балахонов.

       Общественное мнение формируется от имени элиты и в целях элиты. Лондон находится в центре этой элиты Западного полушария, утверждает Липпман. В состав элиты входят наиболее влиятельные люди мира, дипломатический корпус, высшие финансисты, высшее руководство армии и флота, церковные иерархи, владельцы крупнейших газет и их жены, семьи. Именно они способны создать «Великое Общество» единого мира, в котором специальные «интеллектуальные бюро» будут по заказу рисовать картинки в умах людей.

«Проект Исследования Радио»


       «Человеческую натуру создаём мы. Люди бесконечно податливы»

      «Проект Исследования Радио» - спонсируемый Rockefeller Foundation получил штаб-квартиру в Принстонском университете, как одно из отделений Франкфуртской школы , стал для Липпмана важнейшим средством медиа технологий. Радио входит в каждый дом без спроса и потребляется индивидуализировано.  

      В 1937 г. из 32 миллионов американских семей, 27,5 миллионов имели радиоприемник. В том же году был  начат проект по исследованию радиопропаганды, со стороны Франкфуртской школы его курировал П.Лазерсфельд, ему ассистировали Х.Кантрил и Г.Оллпорт вместе с Ф.Стантоном, возглавлявшим CBS News, впоследствии стал президентом Рэнд-корпорейшн и одним из шести частных лиц, которым Эйзенхауэр предложил принять управление государства «в случае вторжения СССР и уничтожения американских лидеров». Теоретическое осмысление проекта было выполнено В. Беньямином и Т.Адорно, доказывавшим, что медиа могут быть использованы для наведения ментальных болезней и регрессивных состояний, атомизирующих индивидов.

      Индивиды становятся не детьми, но впадают в детские регрессии. Исследователь  радиодрам («мыльные оперы») Г. Херцог обнаружила, что их популярность не может быть атрибутирована к социопрофессиональным характеристикам слушателей, но к формату прослушивания, который вызывает привычку. Промывающая мозги сила сериализации была обнаружена в кино и телефильмах: «мыло» смотрят более 70% американских женщин свыше 18 лет, созерцающих два и более шоу в день.

       Другой знаменитый радиопроект связан с радипостановкой О. Уэллсом «Войны миров» Г.Уэллса в 1938 г. более 25 % слушателей восприняли постановку, как информационное сообщение о вторжении с Марса, что привело к национальной панике. Большинство слушателей не поверили в марсиан, но они напряженно ожидали германского вторжения в свете Мюнхенского соглашения, о котором сообщалось в новостях прямо перед трансляцией пьесы.

       Слушатели реагировали на формат, а не на содержание передачи. Правильно подобранный формат настолько промывает мозги слушателей, что они фрагментируются и перестают что-либо соображать, а потому простое  повторение заданного формата есть ключ к успеху и популярности.

       «Когда мы станем всесильными, мы обойдёмся без науки. Не будет различия между уродливым и прекрасным. Исчезнет любознательность, жизнь не будет искать себе применения … всегда будет опьянение властью, и чем дальше, тем сильнее, тем острее. Если вам нужен образ будущего, вообразите сапог, топчущий лицо человека»

       Как мы уже говорили, возникший позже Саул Алинский в своих «Правилах для радикалов» лишь публично описал разработки Тавистокского Института и РЭНД Корпорейшн. Ну, а деятель по фамилии Навальный, проходящий обучение в Йеле по этой программе, их обкатывает в рунете. Общество должно быть не более чем заинтересованным зрителем, а принятие решений предоставить специально подготовленным людям («Страх перед демократией», Ноам Хомский).

       [1] Как продвигался неолиберализм ( http://www.voltairenet.org/article133511.html )

       В 1947 году Липпман разрабатывает план по созданию Общества Монт Пелерин, которое « является в каком-то роде материнской организацией всех неолиберальных исследовательских центров». В нем участвуют фон Хайек, как теоретик, Вильгельм Рёпке, как издатель журнала, швейцарский бизнесмен Альберт Хунольд организовывает финансирование. Хайек собирает либералов: монетаристов (Милтон Фридман), представителей школы Public choice (Дж. Бьюкенен), а также значимых интеллектуалов нео-австрийского течения. В первое время собрания финансировались фондами Relm и Earhart.

      После этого общество получило поддержку ультраконсервативного Fondation John Olin, Lilly Endowment, фондов Roe, le Scaife family Charitable Trust и Fondation Garvey. Великобритания стала полигоном воплощения рекомендованных мер.

      В 1955 году был создан Institute of Economic Affairs (IEA), который работал над популяризацией тезисов Хайека и принципов монетаризма, сделав своей мишенью в основном предпринимательские круги (долгое время не доверявшие им) и финансистов.

      Звездный час неолибералов наступает с дефолтом США в начале 70-х, когда финолигархиии срочно потребовалось «научное» объяснение почему «плавающие курсы валют - это хорошо». Кризис стал толчком к развитию Общества Монт Пелерин и IEA, ставших получать все более благосклонный прием в предпринимательских и политических кругах.

      Обе организации распространяли идеи главенства борьбы с инфляцией, вреда социального государства ( http://martinis09.livejournal.com/136519.html ) и профсоюзов.

      В 1970 году IEA опубликовала работу Милтона Фридмана, который «разгромил» кейнсианскую денежную политику ( http://martinis09.livejournal.com/205520.html ), при том, что истоки были в действиях ФРС и самой философии капитализма.

      [2] Абраам Моль, исследуя западную культуру, пришел к выводу( http://martinis09.livejournal.com/131143.html ), что под влиянием СМИ происходит превращение традиционной «гуманитарной» культуры в культуру «мозаичную».

      Эти два фундаментальных понятия характеризуют принципиально разные типы культур. В основе «гуманитарной» культуры лежат достаточно жесткая иерархия понятий и моральных принципов, постигая которые человек учится понимать и воспринимать мир. «Мозаичная культура», свойственная современному западному человеку, образуется на основе принципиально иного процесса и формируется на основе случая. Совокупность его личности определяется из жизни, из газет, из сведений, добытых по мере необходимости. Но «Экран знаний» определяет элита, контролирующая СМИ, а глянцевые каталоги, заменяющие литературу, формируют потребности.

      «Тоталитарное государство устанавливает неопровержимые догмы и меняет их со дня на день»

      «В массе своей люди слабы и трусливы, не готовы к свободе и боятся правды, а значит, надо, чтобы кто-то сильный управлял ими и обманывал их».

      «Даже если ты в меньшинстве, даже если все меньшинство — ты один, это не значит еще, что ты сумасшедший»

       «Красота уничтожения слов».

       «Всё меньше и меньше слов, всё уже и уже границы мысли. Вся литература прошлого будет уничтожена. Шекспир, Байрон останутся только в новоязовском варианте, превращённые в свою противоположность. Атмосфера мышления станет иной. Мышления в нашем современном значении вообще не будет».

       «Свобода – это возможность сказать, что дважды два четыре».
«Книги были одним из потребительских товаров, как шнурки или повидло».

       «Раньше люди были связаны личными узами верности и не подвергали их сомнению»

       «Власть состоит в том, чтобы причинять боль и унижать. В том, чтобы разорвать сознание людей на куски и составить снова в таком виде, в каком вам угодно. Мир топчущих и растоптанных. Мы искореняем прежние способы мышления. Мы разорвали связи между родителем и ребёнком, между мужчиной и женщиной, между одним человеком и другим».

       У Голдстейна «… книга называлась «Теория и практика олигархического коллективизма».

       «Технический прогресс только там, где его можно использовать для сокращения человеческой свободы».

       «Как вопреки желанию человека узнать, что он думает».

       «Во все времена правители пытались навязать подданным ложные представления о действительности».

       «Самостоп - умение останавливаться на пороге опасной мысли…».

       «Способность не видеть аналогий, не замечать логических ошибок, неверно истолковывать даже простейший довод. Грандиозная система умственного надувательства. Кто лучше всех осведомлён о происходящем, меньше всего способны увидеть мир таким, каков он есть. Чем больше понимание, тем сильнее иллюзии: чем умнее, тем безумнее»

       «Вы никогда не будете способны на обыкновенное человеческое чувство. Внутри вас всё отомрёт. Вы станете полым. Мы вас заполним собой»

       «Никто уже не доверяет ни жене, ни ребёнку, ни другу».

       «Предполагается, что где-то вне тебя, есть «действительный» мир, где происходят «действительные» события. Но откуда может взяться этот мир? О вещах мы знаем только то, что содержится в нашем сознании. Всё происходящее происходит в сознании. То, что происходит в сознании у всех, происходит в действительности»

       Все слова новояза относились к одному из трёх словарей.

       «Словарь А… заключал в себе слова необходимые для повседневной жизни, – связанные с едой, работой, одеванием».

       «Значения определены очень строго…» «…совершенно непригоден для литературных целей и философских рассуждений».

      «Конкретные объекты и физические действия».

      «Свести разнообразие живых корней к минимуму» (страницы 194 – 196).

      «Словарь В… состоял из слов, специально сконструированных для политических нужд, иначе говоря, слов, которые не только обладали политическим смыслом, но и навязывали человеку, их употребляющему, определённую позицию» (страница 198).

      «Словарь С… был вспомогательным и состоял исключительно из научных и технических терминов».

      «Для каждой отрасли свой список».

      «Слов, общих для всех списков, было очень мало, а таких, которые обозначали науку как область сознания и метод мышления независимо от конкретного её раздела, не существовало вовсе. Не было и самого слова «наука» (страница 200).

      «Выразить неортодоксальное мнение сколько-нибудь общего порядка новояз практически не позволял. Еретическое высказывание, разумеется, было возможно – но лишь самое примитивное, в таком, примерно, роде, как богохульство. Можно было, например, сказать: «Старший Брат плохой». Но это высказывание, очевидно нелепое для ортодокса, нельзя было подтвердить никакими доводами, ибо отсутствовали нужные слова»

      «Он был не в силах совершить многие преступления и ошибки – просто потому, что они безымянны, а следовательно, немыслимы»

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 19 Gru 2010 01:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Nerijaus Maliukevičiaus disertacija apie informacinius karus


    2008 m. birželio 27 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute doktorantas Nerijus Maliukevičius apgynė disertaciją „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“

https://docs.google.com/Doc?docid=0AVpH ... xZ20&hl=en

Disertacija apie Rusijos informacijos geopolitiką Lietuvoje


     2008 m. birželio 27 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute doktorantas Nerijaus Maliukevičius apgynė disertaciją „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“. Disertacijos gynimo tarybą sudarė :

pirmininkas prof. dr. Alvydas Jokubaitis,

tarybos nariai

prof. dr. Vytautas Radžvilas,

prof. dr. Gediminas Vitkus,

prof. dr. Arūnas Augustinaitis,

prof. dr. Žy­gintas Pečiulis.

Oponentai – prof. dr. Gintautas Mažeikis ir doc. dr. Tomas Janeliūnas.

Darbo vadovas – doc. dr. Lauras Bielinis.

     Viešame disertacijos gynime dalyvavo instituto bendruomenės nariai, svečiai.

     Pradėdamas disertacijos pristatymą Nerijus Maliukevičius nuro­dė, kad pagrindinė tyrimo problema buvo suprasti, kaip šių dienų Ru­sija, įvertinusi galios sampratos pokyčius informacijos amžiuje arba jų neįvertinusi, informacines technologijas bei žiniasklaidą naudoja savo įtakai buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje ir konkrečiai Lietuvoje išlaikyti (didinti).

     Disertacijos problema lėmė darbo tikslą – išana­lizuoti Rusijos informacijos geopolitiką, jos sklaidą Lietuvos infor­macinėje erdvėje ir įvertinti įtaką visuomenės geokultūrinėms nuosta­toms.

     Siekiant šio tikslo, suformuluoti keturi uždaviniai.

1. Pirmasis yra išanalizuoti galios sampratos transformacijos po šaltojo karo teorines interpretacijas, atskleisti Rusijos informacijos geopolitikai aktualius erdvės ir galios strategijos pokyčius.

2. Antrasis – nustatyti, koks val­džios ir žiniasklaidos santykių modelis ir kokia galios strategija būdin­ga Rusijos informacijos geopolitikai.

3. Trečiasis uždavinys yra sukurtą Rusijos informacijos geopolitikos modelį panaudoti empiriniams ty­rimams: išanalizavus Lietuvos žiniasklaidos erdvę, nustatyti Rusijos skverbties mastą ir įvertinti jos poveikį visuomenės geokultūrinėms nuostatoms bei ištirti konkrečius Rusijos informacinės agresijos atve­jus, suprasti ir atskleisti galimus šių informacinių atakų tikslus bei galimą poveikį.

4. Be to, kritiškai išanalizavus esamus valstybių infor­macinio saugumo problemos sprendimo būdus, disertacijoje pasiūlyti Lietuvos informacinės kultūros stiprinimo mechanizmus.

     Nerijus Maliukevičius pabrėžė, kad disertacijoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomas teorinis informacijos geopolitikos modelis, atliekamas išsamus empirinis Lietuvos informacinės erdvės tyrimas, siūlomi nauji visuomenės informacinio saugumo stiprinimo me­chanizmai.

      Disertantas pristatė parengtą apklausą ir išsamią Lietu­vos visuomenės geokultūrinių nuostatų studiją, taip pat papildomus empirinius tyrimus: rusiškos produkcijos paplitimo nacionalinėse komercinėse televizijose, rusiškų kanalų paplitimo kabelinėse televi­zijose, Rusijos informacijos šaltinių naudojimo dviejuose pagrindi­niuose Lietuvos savaitraščiuose, leidžiamuose rusų kalba, ir rusiškos žiniasklaidos produkcijos, skirtos „baltiškojo neofašizmo“ temai, tu­rinio analizės.

       Disertaciją sudaro trys dalys.

       Pirmoje dalyje atliekama kritinė galios sampratos analizė. Išryškinami erdvės ir galios politikos stra­tegijų pokyčiai informacijos amžiuje.

       Pristatoma elektroninio kolo­nializmo teorija ir švelniosios galios koncepcija, kurios sudaro šiuo­laikinių išsivysčiusių valstybių ir globalių žiniasklaidos korporacijų informacinės kultūrinės ekspansijos pagrindą.

       Toliau analizuojama, koks valdžios ir žiniasklaidos santykių modelis formuojamas Rusi­joje ir kokią galios politikos strategiją ši valstybė taiko posovietinėje erdvėje ir konkrečiai Lietuvoje.

       Formuluojama informacijos geopoli­tikos samprata, kuri apibrėžiama kaip informacijos srautų kontrole ir agresyvių psichologinio poveikio metodų taikymu paremta politika, kurią vykdant siekiama vyrauti atitinkamoje informacinėje erdvėje ir paveikti visuomenės geokultūrines nuostatas sau naudinga linkme bei motyvuoti politinį žmonių elgesį.

       Antroje dalyje analizuojama informacijos geopolitikos erdvė, priemonės ir strategija. Šioje daly­je formuluojamas teorinis informacijos geopolitikos modelis, kuris vėliau taikomas empiriniams tyrimams.

       Trečią disertacijos dalį suda­ro trys skyriai.

       Pirmame skyriuje, atlikus išsamų empirinį Lietuvos informacinio patirties lauko tyrimą, parodomas Rusijos informa­cinės skverbties mastas ir nustatoma jo įtaka Lietuvos visuomenės geokultūrinėms nuostatoms.

        Antrame skyriuje analizuojami Rusijos informacinės agresijos pavyzdžiai: informacinė ataka prieš Lietuvos visuomenėje vyraujantį Antrojo pasaulinio karo padarinių istorinį naratyvą ir propagandinė kampanija, skirta „baltiškojo neofašizmo“ temai eskaluoti.

        Trečiame skyriuje atliekama kritinė informacinio saugumo sprendimo būdų analizė ir apibūdinami originalūs Lietuvos informacinės kultūros stiprinimo mechanizmai.

        Baigdamas disertacijos pristatymą Nerijus Maliukevičius apiben­drino tyrimo išvadas.

        Pirma, nors 2004 m. Lietuva buvo priimta į ES ir NATO – du svarbiausius išsivysčiusių branduolio valstybių klubus, – tarptautinės komunikacijos požiūriu ji tebėra tipinė pusiau periferijos valstybė.

        Lietuva nesugeba veiksmingai kontroliuoti savo informacinės erdvės ir sėkmingai plėtoti telekomunikacinės infras­truktūros.

        Iš Lietuvos žiniasklaidos rinkos traukiasi Vakarų investuo­tojai, o jų vietą užima vietiniai savininkai, kuriems žiniasklaida daž­niausiai nėra pagrindinis verslas.

        Tai atitolina Lietuvos informacinę erdvę nuo išsivysčiusių Vakarų Europos branduolio valstybių infor­macinių kultūrinių erdvių ir susilpnina vieną svarbiausių visuomenės informacinio saugumo elementų – informacinę kultūrą.

        Ši kultūra vis dažniau perima Rusijos informacinei kultūrai būdingą verslo ir poli­tikos problemų sprendimo panaudojant žiniasklaidą tradiciją. Toks Lietuvos informacinės erdvės „imuniteto“ silpnumas didina Rusijos (vieno iš pusiau periferijos regionų – posovietinės erdvės lyderio) ga­limybes daryti įtaką.

        Todėl Rusija, vykdydama informacinę kultūrinę ekspansiją Lietuvoje, gali sėkmingai pasinaudoti pagrindiniais elek­troninio kolonializmo principais: išlaikyti vieną komunikacijos kodą – rusų kalbą, o Sovietų Sąjungoje dominavusias vertybes, simbolius ir vaizdinius įtvirtinti Lietuvos masinėje kultūroje.

         Antra, Rusijos informacinės kultūrinės ekspansijos posovietinėje erdvėje ir konkrečiai Lietuvoje neįmanoma paaiškinti vien elektroni­nio kolonializmo ar kultūrinio imperializmo teorijomis.

         Šiuolaikinės Rusijos galios politika šiame regione sieja kritinės komunikacijos te­orijos atskleistus vakarietiškus žiniasklaidos ekspansijos principus su išskirtinai rusiška autoritarizmo tradicija. Tokia simbiozė formuoja originalią Rusijos informacijos geopolitikos sampratą, pasižyminčią griežtos galios strategijos taikymu oponentų informacinėje erdvėje.

         Tokį strateginį Rusijos pasirinkimą nulėmė ir objektyvios, ir subjek­tyvios priežastys, iš kurių Lietuvai aktualiausios šios:

   * Rusijos švel­niosios galios, arba Kanto anarchijos kultūros, erdvė yra ribota, nes, V. Putinui atėjus į valdžią, vyksta tolygus sovietinės praeities inkor­poravimo į šiuolaikinės Rusijos tapatybę procesas, kuris kardinaliai disonuoja su oficialiuoju ir populiariuoju Lietuvos istorijos vertini­mo naratyvu;

   * Rusijos politinis elitas visų pirma sprendžia valdžios konsolidacijos problemas ir tam tradiciškai panaudoja „grėsmės iš Vakarų“ įvaizdžius, o Lietuvai suteikiamas stereotipinis ir Rusijos visuomenės lengvai atpažįstamas agresoriaus arba „gintarinio plac­darmo“ įvaizdis;

   * dabartinio Rusijos politinio elito ir politikos tech­nologų, atsakingų už informacijos geopolitiką posovietiniame re­gione, praktiniai įgūdžiai formavosi Sovietų Sąjungos saugumo ir karo studijų bendruomenėje, kur vyravo aktyviųjų priemonių (rus. активные действия), strateginės maskuotės (rus. стратегическая маскировка), o vėliau – ir informacinio karo koncepcijos.

      Trečia, didelė Lietuvos visuomenės dalis patenka į Rusijos in­formacinę erdvę visų pirma dėl savo kalbinių gebėjimų. Rusų kalba vyrauja Lietuvoje ir efektyviai atlieka komunikacijos kodo funkci­ją.

      Tiesa, jaunimas geriau moka anglų kalbą, tačiau bendros anglų kalbos žinios Lietuvoje yra labai žemo lygio.

      Kartu vyksta aktyvi Rusijos žiniasklaidos politika: sėkmingai Baltijos valstybių rinkoje įsitvirtinusios televizijos „Pervyj Baltijskij Kanal“ (PBK) (labiausiai žiūrimos Lietuvos rusų) auditorijos dalis nuosekliai didėja.

       Be to, di­dėja Rusijoje pagamintos televizijos produkcijos kiekis populiariau­siose Lietuvos televizijose – TV3 ir LNK.

       Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Klaipėdoje) daugiausia klausomasi rusiškos muzikos ra­dijo stočių, o Lietuvos rusakalbė spauda daugiausia atlieka Rusijos naujienų apžvalgų (angl. news digest) funkciją – taip net pirminių šaltinių lygiu įtvirtinamas Rusijos vyravimas informacinėje erdvėje.

       Ketvirta, Lietuvos visuomenės geokultūrinių nuostatų empirinio tyrimo rezultatai atskleidžia „vakarietiškos“ geopolitinės orientaci­jos simbiozę su visai nevakarietiškomis masinės kultūros preferen­cijomis.

       Geokultūrinis visuomenės „prorusiškumas“, t. y. teigiamas autoritarinės Rusijos politinės sistemos ir šios valstybės įvaizdžio vertinimas, būdingas tiek tiems lietuviams, kurie yra labai įsitraukę į rusišką erdvę, tiek tiems, kurie ja visai nesidomi.

       Tačiau daug di­desnę įtaką palankiam autoritarinės Rusijos politinės sistemos verti­nimui ar kitoms geokultūrinėms nuostatoms daro tautybės veiksnys.

        Pirmiausia Lietuvos kitataučiai yra vienas pagrindinių Rusijos infor­macijos geopolitikos taikinių, ir jiems paveikti yra naudojama ne tik žiniasklaida, bet ir patrauklumo strategija paremtos tėvynainių (rus. соотечественники), „Rusijos pasaulio“ ir „Rusijos žemės“ koncep­cijos. Todėl Lietuvoje būtina spręsti rusų ir lenkų tautybės piliečių informacinės atskirties problemą.

        Penkta, Rusijos informacinės agresijos prieš Lietuvos visuomenę integruojančias vertybes pavyzdžių tyrimas atskleidė, kaip Rusijos informacijos geopolitikos atakoms yra panaudojami populiariausi Rusijos televizijos kanalai (ypač PBK), posovietinei erdvei „nuola­tinius informacinius veiksmus, naujienų kūrimą ir skleidimą“ turinti užtikrinti naujienų agentūra „Regnum“ ir kitos Rusijos valdžios kon­troliuojamos žiniasklaidos priemonės.

        Rusijos politika neapsiribo­ja viešosios nuomonės konsolidavimu savo valstybėje ir senųjų ES valstybių supriešinimu su „radikaliomis naujokėmis“.

        Informacijos geopolitikai būdingos manipuliavimo technikos Lietuvoje pritaiko­mos tam, kad visuomenėje būtų sukeltas komunikacinis psichologi­nis rezonansas, o tai manipuliuotojui leistų pasinaudoti atitinkamo­mis krizių valdymo technikomis.

        Šešta daroma išvada – kad tradiciniai informacinio saugumo sprendimai, pagrįsti informacinės erdvės ribojimo principais, yra neveiksmingi.

        Atsižvelgiant į tai, disertacijoje formuluojami demo­kratinėms visuomenėms priimtini pliuralistiniai informacinio sau­gumo užtikrinimo būdai, siūlomi originalūs informacinės kultūros stiprinimo mechanizmai.

         Kartu išryškinamas potencialus jų pažei­džiamumas. Lietuvoje būtina taikyti unikalią Europos informacinės ir kultūrinės erdvės apsaugos sistemą.

         Lietuva turi ne tik formaliai perimti žiniasklaidos rinką reguliuojančias Europos teisės normas, bet ir veiksmingai jas įgyvendinti (pvz., Europos kūrinių kvotų pro­blema Lietuvos televizijose).

         Baigdamas disertacijos pristatymą Nerijus Maliukevičius pabrė­žė, kad Rusijos griežtosios galios strategija, paremta galios politika, keičiasi. Siūlymų Rusijos politiką Baltijos valstybių atžvilgiu grįsti švelniosios galios strategija Rusijos politikos mokslų bendruomenė­je buvo galima išgirsti tada, kai prezidentu buvo B. Jelcinas, tačiau į valdžią atėjus V. Putinui, toks požiūris buvo atmestas.

         Preziden­taujant V. Putinui, Rusijos tarptautinių santykių ekspertai tik prieš kelerius metus vėl prakalbo apie Rusijos švelniosios galios potencialą. Šiuo metu randasi vis daugiau abejojančiųjų iki šiol vyraujančia Rusijos informacijos geopolitikos strategija. Kaip atskleidė Lietuvos informacinės erdvės tyrimas, Rusija turi didžiulį potencialą tokiam paradigminiam informacijos geopolitikos pokyčiui; naujausi Rusijos valdžios administraciniai sprendimai tik patvirtina tokią prielaidą.

         Po disertacijos pristatymo vyko vieša diskusija. Jai pasibaigus politikos mokslų gynimo taryba surengė slaptą posėdį, kuriame vie­ningai nutarė suteikti Nerijui Maliukevičiui socialinių mokslų srities politikos krypties daktaro mokslo laipsnį.

Algimantas Jankauskas

KRONIKA  Politologija 2008/3 (51)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Sau 2011 14:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Kristina Burinskaitė - Konferencija

Viešosios nuomonės formavimas KGB metodais: kompromitavimas ir dezinformacija


http://www.genocid.lt/centras/lt/454/a/

      Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio KGB kovodamas su antisovietiniu judėjimu šalia fizinio susidorojimo priemonių vis dažniau ėmė taikyti psichologinio poveikio priemones, nes sovietų saugumui buvo svarbu ne tik susidoroti su oponentais, bet ir visuomenei jų veiklą pateikti neigiamu aspektu, siekiant sumažinti rėmėjų gretas ir pateisinti represijas prieš juos. Kompromitacija ir dezinformacija buvo vienos svarbiausių priemonių kovojant su vidaus ir išorės priešais.

      Politinės permainos po Stalino mirties ir besiformuojantis pasipriešinimo judėjimas privertė valdžią rimčiau vertinti antisovietines akcijas ir tam skirti daugiau dėmesio bei pajėgų. Tačiau valdant Nikitai Chruščiovui šios priemonės tebuvo profilaktinis darbas ir agentūrinės-operatyvinės priemonės. 1964 m. nuvertus N. Chruščiovą, į valdžią atėjo konservatyvesnės jėgos. Jurijaus Andropovo paskyrimas KGB vadu 1967 m. ne tik žymi naują KGB istorijos erą, bet ir rodo griežtesnę politiką kovojant su antisovietiniu judėjimu. Nenorėdama bloginti pagerėjusių santykių su Vakarais, kurie priekaištavo dėl susidorojimo su garsiais disidentais ir dėl įsipareigojimų Helsinkio baigiamajam aktui, SSRS valdžia ir KGB buvo priversti slėpti susidorojimą su disidentais. Būtent po Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo J. Andropovas suformulavo naują politikos kryptį: „kovoje su disidentais remtis daugiau slaptomis persekiojimo priemonėmis (psichiatrija, diskreditavimu, trėmimu iš šalies).

      Kovoje su vidaus opozicija naudotas žmonių kompromitavimo metodas. Juo siekta sugriauti kompromituojamo asmens autoritetą, gerą vardą visuomenėje ir pakirsti pasitikėjimą juo, paviešinant ar neigiamai interpretuojant jo gyvenimo bei veiklos faktus. Svarbus šio metodo tikslas – pateisinti vykstančias represijas. Sovietinėje Lietuvoje kompromituojanti medžiaga buvo daugiau susijusi su žmogaus praeitimi, veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais, pokariu (priklausymas įvairioms partijoms, visuomeninėms organizacijoms, tarnavimas kariuomenėje, darbas policijoje ar kitose valdžios institucijose). Tremtis, kalinimas lageriuose, net jei toks likimas ištiko tėvus, priklausymas „buožių“ luomui, taip pat kaip ir dalyvavimas partizaniniame kare buvo kompromituojanti medžiaga, dėl kurios žmonės buvo persekiojami ir diskriminuojami. Į Vakarus emigravę žymūs veikėjai ir politikai buvo kaltinami bendradarbiavimu su nacistine valdžia vokiečių okupacijos metais, tiesioginiu ar netiesioginiu dalyvavimu sovietinių aktyvistų ir žydų žudynėse, 1941 m. Birželio sukilime. Lietuvos laisvinimo ir antisovietinė veikla buvo pateikiama kaip antiliaudinė, kenkusi lietuvių tautai, neatitikusi jos interesų. Bet kokio pobūdžio antisovietiniai veiksmai, pavyzdžiui, užsienio radijo klausymas, atsišaukimų platinimas, buvo laikomi kompromituojančiu faktu. Už tokius veiksmus grėsdavo bausmė, todėl KGB buvo labai paranku tuo remiantis priversti žmogų bendradarbiauti. Taip buvo užverbuotas ne vienas agentas.

      Lietuvoje nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, antisovietinis pasipriešinimas, įgavo neginkluoto pasipriešinimo formą, o jo vien ginklu neįmanoma nuslopinti. Kiekvieną didesnę tautinę, religinę ar pilietinę antisovietinę akciją lydėjo šmeižto ir kompromitavimo akcijos. Išskiriamos kelios kompromitavimo formos – šmeižto ir melo kampanijos per spaudą, gandų platinimas, politinių teismų kriminalizavimas, guldymas į psichiatrijos ligonines. Šios akcijos vykdytos iki pat XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos, bet Atgimimo laikotarpiu jos jau neturėjo poveikio. Didžiausios kompromitavimo akcijos buvo vykdomos prieš aktyviausius sovietinės sistemos kritikus – Lietuvos Katalikų Bažnyčią, disidentus, kovotojus už žmogaus laisves ir teises, išeivių organizacijas bei aktyviausius veikėjus.

      Per visą sovietinį laikotarpį sovietinės spaudos leidiniuose „Tiesa“, „Gimtasis kraštas“, rajonų spaudoje buvo gausu straipsnių, nukreiptų prieš krikščionybę, Katalikų Bažnyčią kaip instituciją ir katalikų kunigus. Katalikų Bažnyčią norėta pavaizduoti kaip Lietuvos priešą, primenant Kryžiaus karus ir mėginimus ginklu pakrikštyti, arba kaip išnaudotoją, primenant jos gerą socialinę bei ekonominę padėtį įvairiais istoriniais laikotarpiais. Pavienių kunigų diskreditavimas turėjo padėti kompromituoti Bažnyčią ir mažinti jos įtaką. Dažnai kunigai straipsniuose buvo vaizduojami kaip girtuokliai, spekuliantai (neva prekiavo namų gamybos relikvijomis), vertę vaikus patarnauti per šventes, veidmainiai, ištvirkėliai, gobšuoliai.

     Vyraujanti tema – ryšiai su partizanais, kuriuos sovietų valdžia vadino banditais ir žudikais. Iš išeivių kunigų labiausiai kompromituotas vyskupas Vincentas Brizgys. Aktyviausiai Lietuvoje veikę kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Bronius Laurinavičius, dalyvavę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyboje, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, nesitaikė su valdžios kliūtimis išpažinti tikėjimą, mokyti vaikus katekizmo. Šie kunigai buvo ne tik persekiojami, tremiami, kėsinamasi į jų gyvybę, bet ir prieš juos išplėtotos didelės kompromitavimo akcijos.

       Prasidėjus judėjimui už žmogaus teises ir laisves, buvo siekiama susidoroti ir su aktyviais žmogaus teisių gynėjais, pavyzdžiui, Antanu Terlecku, Vytautu Petkumi, Baliu Gajausku, Vakaruose veikiančiais Tomu Venclova, Jurašų šeima ir kitais. Šmeižiant juos siekta sukompromituoti ir disidentų, ir žmogaus teisių judėjimą. Taip pat stengtasi formuoti neigiamą visuomenės požiūrį į didelį atgarsį turėjusias antisovietines akcijas, pavyzdžiui, Brazinskų, Simo Kudirkos pabėgimus į Vakarus. Jie buvo vadinami oro piratais, žudikais.

       Į Vakarus pasitraukę kunigai, politikos ir kultūros veikėjai buvo kompromituojami ne tik prieš lietuvius sovietinėje Lietuvoje, bet ir prieš emigrantus, JAV visuomenę ir kitas politines bei tarptautines institucijas. „Santara-Šviesa“, BALF’o, VLIK’o vadovai ir jų nariai nuolat buvo kaltinami profašistinėmis pažiūromis nacių okupacijos laikotarpiu, esą tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie žydų ir nekaltų žmonių žudynių, bendradarbiavo su JAV specialiosiomis tarnybomis.

       Agentų parengtose knygose neigiamai vaizduojami išeivių vadai. Atskleidžiamas jų godumas, peštynės dėl valdžios, avantiūrizmas, priklausomybė nuo alkoholio, azartinių lošimų ir t. t. Agentūrinėmis akcijomis siekta sudaryti įspūdį, kad garsūs išeiviai, pavyzdžiui, Vaclovas Sidzikauskas ir T. Venclova, yra KGB agentai, ir taip pakirsti išeivijos pasitikėjimą jais.

       Dar vienas būdas kompromituoti disidentus ir antisovietinį pasipriešinimą – tai suteikti jų veiklai ne politinį, bet kriminalinį atspalvį ir taip pateisinti susidorojimą su jais. Disidentų guldymas į psichiatrijos ligonines buvo ne tik priemonė izoliuoti valdžiai neįtikusius asmenis, priversti atsisakyti savo idėjų, išvengti teismų, bet ir galimybė vaizduoti jų veiklą kaip psichikos ligą. Taip mėginta formuoti visuomenės nuomonę, kad jie pavojingi visuomenei ir juos reikia izoliuoti. Romos Kalantos atvejis – ryškiausias šios kompromitavimo formos pavyzdys.

       Sudėtinga įvertinti kompromitavimo padarinius. KGB dokumentuose pateikti vertinimai ne visada atitikdavo tikrovę. Atgarsiai išeivių spaudoje apie tam tikras KGB įvykdytas akcijas sudaro priešingą įspūdį. Kai kurios KGB akcijos pasiekdavo tikslą, kai kurios – ne. Kartais KGB nepavyko visiškai apjuodinti žmogaus, paskirsti visuomenės pasitikėjimą juo, bet sukeltas abejones jų autoritetu, morale ir veikla galima laikyti nedidele pergale. Tačiau KGB nepasiekė svarbiausio tikslo – neprivertė nutraukti antisovietinės veiklos.

       Kitas KGB taikytas metodas – dezinformacija. Ji dažniau taikyta žvalgybinėje veikloje, bet naudota ir šalies viduje kaip dar vienas viešosios nuomonės formavimo būdas. Jis buvo skirtas klaidinti išeivius ir Vakarų specialiąsias tarnybas.

       Dezinformacija – tai kruopščiai parengtos, klaidingos informacijos, klastočių (dokumentų, laiškų) platinimas, gandų skleidimas siekiant paveikti sau naudinga linkme Vakarų valstybių politiką ir viešąją nuomonę. Ja siekta ne tik suklaidinti, bet ir pakenkti. Skiriamos kelios dezinformacijos formos: politinė, ekonominė, karinė ir mokslinė.

       Lietuvos KGB tarp išeivių vykdė propagandines dezinformacijos akcijas. Iš Lietuvos į užsienį vykdavo agentai (pavyzdžiui, aktoriai, rašytojai) ir emigrantus supažindindavo su sovietinės Lietuvos laimėjimais.

      Kai kurios organizacijos, kaip antai „Tėviškė“, prisidengusios kilniais tikslais suartinti lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje, iš tikrųjų buvo kontroliuojamos KGB ir vykdė propagandines bei kompromitavimo akcijas per jo kontroliuojamą spaudą.
 
      KGB 6-oji tarnyba, vykdžiusi kontržvalgybą kariniuose ir pramoniniuose kompleksuose, skleidė dezinformaciją apie šalies ekonominius rodiklius, tikrąją įmonių veiklą, jų funkcijas ir kitus duomenis. Visi strateginės svarbos duomenys buvo įslaptinami, o slaptumo lygis priklausė nuo informacijos dokumentuose ar įrenginiuose karinio, politinio, ekonominio, mokslinio-techninio ir kitokio pobūdžio.

      KGB stengėsi suklaidinti užsienio žvalgybas legenduodamas įmones, nuslėpdamas jų tikrąsias funkcijas ir žinybinį pavaldumą. Dažniausiai taip buvo slepiama, kai civilinės paskirties įmonės slaptai vykdė karinės pramonės užsakymus. Legenduojant įmones buvo slepiamas pavadinimas, pateikiamas tik pašto dėžutės indeksas, jos neturėjo pavadinimo, vien numerį, buvo užmaskuota tarnybinė priklausomybė. Iš viso buvo legenduotos 65 įmonės.

       Siekiant nuslėpti tikrąją jų paskirtį buvo užslaptinti gamybos mastai, įmonės pajėgumas, technologinis lygis, dirbinių nomenklatūra, jų išvežimo adresai ir maršrutai, darbuotojų, prieinančių prie slaptos informacijos, pareigybių nomenklatūra, įmonių ekonominiai ir finansiniai rodikliais (planai, galimybės, apimtys ir t. t.).

       Vienas iš legendavimo pavyzdžių – Elektrografijos mokslinių tyrimų institutas. Jo sąlyginis pavadinimas G-4602. Legendos esmė – jis gamina kopijavimo, mikrofilmavimo ir rentgeno įrenginius medicinos tikslams. Taip siekta nuslėpti mokslinius tiriamuosius darbus pagal SSRS gynybos ministerijos užsakymus. Nors šis institutas ir nebuvo karinės pramonės objektas, bet kai kurie jame gaminti įrenginiai buvo susiję su slapta informacija.

       KGB 6-osios tarnybos manymu, tikrąją įmonės paskirtį galėjo padėti atskleisti sukarinta apsauga, karinės vadovybės apsilankymai, ilgas įdarbinimo procesas, ribotas darbuotojų, įleidžiamų į slaptas patalpas, skaičius.

       Tai, kad Elektrografijos mokslinių tyrimų institutas yra ir gamybos įmonė, galėjo išduoti gamybinių patalpų plėtimas, specialios įrangos ir medžiagų įsigijimas.

       Vakarų demokratinėms ir socialistinėms valstybėms lenktyniaujant kariniu, pramoniniu ir moksliniu atžvilgiais, įvairi mokslinė bei techninė informacija tapdavo pramoninio šnipinėjimo objektu, todėl mokslo tiriamieji ir eksperimentiniai darbai buvo labai slepiami. KGB manymu, specialiosios tarnybos labiausiai domėjosi ekonomika, fizika, branduoline chemija, matematiniu programavimu, superlaidumo tyrimais ir kitais mokslais, kurie galėjo būti naudingi karinei pramonei.

       KGB daug dėmesio skyrė pramonei ir jos pajėgumui galimo karo ar mobilizacijos atveju. Planuota, kad civilinės įmonės prisitaikys prie naujų sąlygų ir vykdys karinius užsakymus.

       Nuo užsienio žvalgybos turėjo būti slepiami duomenys apie civilinės įmonės profilio pasikeitimą, pajėgumą gaminti karinę techniką, darbo jėgą, skirtą karinei pramonei, įrenginius, materialinius išteklius, transporto poreikius ir t. t.

       Kad ir kaip KGB visa tai slėpė, užsienio šalių žvalgybai per agentus pavykdavo nustatyti tikrąją įmonių paskirtį. Atskleistas įmonės „Venta“ žinybinis pavaldumas, tai, kad ji dalyvavo įvairiuose tyrimuose ir darbuose kuriant naikintuvo dalis, ginkluotę ir elektronines sistemas.

       Slapti įrenginiai gaminti Kauno politechnikos institute, Šiaulių televizorių gamykloje. Slėpti ir kiti strateginės svarbos duomenys, pavyzdžiui, geležinkelio mazgų schemos, informacija apie vandens tiekimą į įmones ir miestą, dujų, naftos produktų tiekimą, sunaudojimą per metus respublikoje, jų asortimentą ar iš kitų respublikų gaunamus kiekius.

       Dezinformacija skleista ir apie įvykusias avarijas, gaisrus, nes tokia informacija neva galėtų pakirsti SSRS autoritetą.

       Žemėlapiai irgi buvo įslaptinami. Ne visi jie buvo prieinami, išskiriamos įvairios slaptumo ir prieinamumo kategorijos, kurios ilgainiui kito. Viešai platintuose žemėlapiuose pateikta informacija ne visada atitikdavo tikrovę. KGB iškreipdavo informaciją apie Lietuvos kelius, nepažymėdavo strateginės svarbos kelių arba apie juos pateikdavo klaidingus duomenis. Buvo slepiami įvairūs topografiniai ir geodeziniai duomenys.

       Kompromitavimo ir dezinformacijos kampanijoms, kuriomis siekta suklaidinti vidaus ir išorės priešus ir jiems pakenkti, KGB skyrė daug dėmesio ir išteklių.

       Kompromitavimo akcijos buvo daugiau politinio pobūdžio ir nukreiptos prieš opoziciją, o dezinformacijos – ekonominio ir karinio pobūdžio ir nukreiptos prieš užsienio valstybių žvalgybą.

       Visų šių akcijų tikslas – užtikrinti komunistų partijos valdžią ir kontrolę šalies viduje bei tarptautinę ekonominę-karinę galią.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Sau 2011 19:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Propagandos mechanizmai. Kova prieš propagandą griaunant jos logiką


http://www.anarchija.lt/component/conte ... ogika.html

     Galbūt pasirodysiu šališkas jau pirmame sakinyje sakydamas „anarchistiniu požiūriu“, nes žodis „anarchija“ yra vienas iš kapitalistinio Vakarų pasaulio propagandos taikinių. Taigi, anarchistiniu požiūriu, propaganda yra kažkieno stipresnio, įtakingesnio įtaka silpnesniajam, pasireiškianti perduodant tam tikrą melagingą žinutę per informacines priemones.

     Ji yra naudojama tam tikros žmonių grupės ar visuomenės kontrolei. Propaganda įsismelkusi į giliausias mūsų suvokimo šaknis, propagandos įdiegtos sąvokos perduodamos iš kartos į kartą ir vis iš naujo įtvirtina represyvią sistemą. Ji yra neatskiriama nuo ideologijos ir pasireiškia visose gyvenimo sferose.

     Man, kaip anarchistui, visas šitas šūdas neturėtų rūpėti, deja, kapitalistų skatinamas esu priverstas užduoti klausimą ir rašyti šį straipsnį.

     Taigi, kokia yra išsivysčiusių Vakarų demokratinių šalių propaganda? Ją gana gerai apibūdina Noamo Chomsky frazė: „Dvidešimtas amžius gali būti charakterizuojamas kaip vystymasis trijų politinių sferų: demokratijos augimo, korporacijų augimo ir korporacijų propagandos augimo, siekiančio išlaikyti korporacijų įtaką demokratijai.“

      Propaganda yra ir viso valstybinio mechanizmo įrankis, tad korporacijos, besidalindamos su valstybe valdžia, sukuria labai įvairiapusišką propagandos aparatą, kuris skleidžiasi ir estetiškai (reklamoje), ir įstatymiškai (valstybėje). Propaganda Vakaruose tampa žymiai subtilesnė ir gilesnė, ją suprasti nėra taip paprasta, kaip absurdiškus totalitarinius režimus, o jų analizei reikia žymiai daugiau laiko. Kiekviena represyvi ideologinė sistema turi savo propagandos mechanizmus ir jų niekada nenori atskleisti.

     1939 m. JAV Propagandos analizės institutas (Institute for propaganda analysis) paskelbė 7 dažniausiai pasitaikančius propagandos mechanizmus (jų yra žymiai daugiau):


     1. Name-calling. Tai iš anksto propagandos suformuotos negatyvios sąvokos. Ši technika apeliuoja į asmenį, idėją, žmonių grupę, kuri asocijuojasi su tam tikru blogiu, pvz., teroristais, naciais, gėjais, radikalais, ateistais, sektantais, anarchistais.

     2. Gliterring generalities. Trumpai tariant, tai name-calling technikos priešingybė. Ši technika įgalina propagandiniais tikslais vartoti bendro pobūdžio sąvokas, kurios dažnai turi daug reikšmių ir gali reikšti skirtingus dalykus priklausomai nuo aplinkybių. Tad propagandistas žaidžia žmogaus jausmais, prisidengdamas tokiomis sąvokomis kaip demokratija, laisvė, lygybė, civilizacija, patriotizmas, meilė ir t.t. Šias sąvokas propaganda dažnai susieja su nesusijusiais dalykais, pvz., pinigai atneša laimę, meilę ir pan.

      3. Transfer, arba prasmės perkėlimas. Simboliai ir ženklai siejami su kitais, iš pirmo žvilgsnio panašiais dalykais, pvz., kryžius – su bažnyčia, vėliava – su tauta. Tokios sąsajos pasitelkiamos propagandos tikslams, pvz., vaizduojant vėliavą kviečiama į karą.

      4. Testimonial. Technika, kai pateikiamas informacijos šaltinis tariamai yra argumentuotas ir labai svarbus. Ji labiau pagrįsta emocijomis nei logika, pvz., „The Times rašo...“, „Obama teigia...“, „Jungtinės Tautos praneša...“. Iš esmės tai sukuria išankstinę nuostatą, kad kalbėtojas yra labai svarbus ir įtakingas; todėl net nereikia nurodyti apie KĄ jis kalba.

      5. Plain folks. Propagandistas tapatina save su tiksline auditorija – vidurinės klasės žmogumi. Pvz., Billas Clintonas valgė „McDonald‘s“ kaip ir visi amerikiečiai. Dažniausiai tai pasireiškia per viešųjų ryšių akcijas ir labdaras, kada milijonieriai pasirodo labai užjaučiantys ir suprantantys visus žmones. Arba kai politikai aplanko vaikų namus, glosto vaikučiams galvas ir netgi prižada, kad valstybė aprūpins juos tėveliais.

      6. Card stacking. Pabrėžiama viena argumentų pusė. Tai gana sudėtingas propagandos mechanizmas, kada pateikiama daugiau vienos pusės privalumų nei kitos. Pvz., imigracija įvairiame kontekste gali reikšti skirtingus dalykus, viena vertus, tai papildoma darbo jėga, kultūrų įvairovė, kita vertus, tai gali padidinti nusikalstamumą, įtampą tarp vietinių ir imigrantų. Tad diskusijoje pasirenkami vienašališki požymiai, kurie tuo metu yra naudingi propagandistui.

      7. Band wagon. Susitapatinimas su bendruomene, su minia. Kitaip tariant, šioje technikoje pasitelkiamas bandos jausmas: „Taip daro kiekvienas, tad tą daryti turi ir tu“. Bandos jausmas pradedamas formuoti nuo vaikystės. Tai siejama ir su religija, lytiškumu, tautybe, darbo suvokimu ir t.t. Tai gali būti ir idealus šeimos modelis, pvz., vyrui būtina turėti automobilį, namą, žmoną, du vaikus ir šunį.

       8. Baimė. Labiausiai pasireiškusi totalitariniuose režimuose, kada žmonėms buvo bandoma įvaryti režimo baimę, tačiau ir dabar tai vien iš dažniausių pasitaikančių propagandos formų. Tai teroristinės atakos baimė, nelaimingų atsitikimų baimė, vagysčių, nusikalstamumo baimė (įvaroma per televiziją, žiniasklaidą, draudimo rinką).

       Ar užtenka žinoti propagandos mechanizmus, kad suprastume propagandą? Ne. Propaganda yra išties unikalus ir nuostabus dalykas. Ji beveik tokia pati sudėtinga, kaip ir kino filmas. Užtenka paminėti Eizenšteino „Šarvuotį Potiomkiną“ ar Riefenstahl „Valios triumfą“, kurie žavi savo estetika, ilgais panoraminiais kadrais ir t.t. Kitiems įspūdį daro Holivuso filmai apie Vietnamo karą su visiškai neobjektyviu, emocijomis paremtu siužetu. O ką jau bekalbėti apie herojinius filmus, kurie įtvirtina esamą sistemą vaizduodami didvyrius, kurių REALIAME gyvenime nebūna.

       Propaganda skleidžiasi visur – ji yra visų stereotipų apie darbą, šeimą ir žmogų visuma. Ką daryti, jei nori išvengti propagandos? Mano atveju, nieko. Na, nebent nueiti ir nusifotografuoti šalia Žaliojo tilto skulptūrų. Neseniai buvau šokiruotas mano bendraamžių fanatiškumo. Jie, paveikti propagandos, panoro tas skulptūras nuversti! Tad nulėkiau ir įamžinau jas, kad jeigu kas jas nugriautų, turėčiau prisiminimą.

      Man nepatinka sovietmetis, bet estetiškai karių skulptūros man yra žymiai patrauklesnės nei Žemaitės ar Kudirkos monumentai Gedimino prospekte. Nesuprantu, kodėl visi taip aršiai pasidalina į skirtingas propagandos barikadų puses ir nori sunaikinti viską, kas buvo anksčiau? Juk sovietinių karių skulptūros yra monumentas, simbolizuojantis praeitį, ir mes negalime jų VISIŠKAI ištrinti, kaip kad Orwelo „1984“.

      Žmonės turi susigyventi su idėjomis, visų pirma suprasti, kad sovietmetis pasibaigė, o tada, kai jie tai suvokia, jie gali daryti ką nori – kad ir vėl pastatyti Lenino skulptūrą – gi geras prikolas būtų, ar ne? O aš galiu apsirengti nacio uniforma, kurios stilius man išties prie širdies, ir eiti pasivaikščioti. Suprantu, kokie nacizmo nusikaltimai, bet dėl to man niekas nedraudžia vaikščioti taip apsirengus. Arba pasikabinti SSRS vėliavą.

      Tai ir yra kova prieš propagandą, nes neatitinka jokios propagandos logikos – nei kapitalistinės, nei antikapitalistinės, t.y. anarchistinės propagandos.

       Anarchistų vėliavą kapitalistai yra gana stipriai sukompromitavę. Anarchistai, ar nenorit pasikeisti savo vėliavos? Kapitalistai jas keičia kaip skudurus, o jūs? Gal reiktų jos išvis atsisakyti?

       Reicho švietimo ir propagandos ministerijos smegenų džiovinimo skyriaus vedėjas

Joachimas Lochas

2011 01 23

Komentarai Anarchija.lt
http://www.anarchija.lt/component/conte ... ogika.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Bir 2011 20:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Suomijos energetinis saugumas

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4716&c=1

Žygeivis, 2011 06 03 21:59

      Pats efektyviausias būdas Lietuvai tapti energetiškai nepriklausomai nuo vienos dabartinės Rusijos imperijos tiekiamų dujų ir naftos - ją likviduoti, išdalinant į daugelį atskirų nepriklausomų tautinių valstybių.

      Nemažai jų turėtų savo nuosavus dujų ir naftos šaltinius, o kartu išaugtų ir konkurencija.

RationaliS, 2011 06 04 05:25

      Žygeivi, o kaip tat mes galime tą Rusiją likviduoti? Labai jau utopiškai atrodo toks tavo planas. :D

      Jau daug greičiau Rusija mus likviduotų, ir, turbūt, vienas pirmų dalykų, kurių Rusija padarytų likvidavus Lietuvą, būtų to portalo http://www.lndp.lt uždarymas. :D

Žygeivis, 2011 06 04 14:36

      Ne taip seniai beveik niekas netikėjo, kad įmanoma likviduoti Sovietų sąjungą. Ir ką gi - likvidavome... :)

      O dėl portalo http://www.lndp.lt jokia Rusija nieko nepadarys net ir užgrobusi Lietuvą.:)

      Nes jis yra ne Lietuvoje, o tolimuose užsieniuose (kaip ir Kavkaz center, kurį Rusija jau daug metų bando nesėkmingai "sugraužti"). :) :) :)

Žygeivis, 2011 06 04 16:50

      Vagys Lietuvoje gyvuoja tik dėka to, kad juos palaiko ir remia vagys Vakaruose ir Rytuose...

      Kaip tik todėl visus šiuos vagis būtina sudoroti iškart visur vienu metu, o ne bandyti "skainioti" po vieną atskirose šalyse. :)

RationaliS, 2011 06 04 18:44

      Tai matai, Žygeivi, TSRS buvo likviduota dėl to, kad Gorbačiovas buvo vadovas, kuris buvo kur kas liberalesnis nei Brežnevas. Jei vadovas būtų buvęs Brežnevas, tai tada tų tankų sausio 13 paprasti žmonės nebūtų sulaikę, nes tų tankų būtų buvę kur kas daugiau.

      Be to, TSRS sunaikinta buvo dėl vidinių procesų, kurių dalimi buvome ir mes, o Rusijos Federacijos atžvilgiu mes esam pašaliniai, tad jokių svertų, kokie buvo turėti TSRS likvidavimo metu, mes neturime.

      Tad analogas nelabai vykęs. Jei Rusija kada nors ir žlugs, tai tikrai ne dėl to, kad Lietuva tuo pasirūpino. :)

Žygeivis, 2011 06 04 20:04

RationaliS-ui

      Matai, per tą laiką įvyko kai kas tokio, kas kardinaliai pakeitė karų sampratą... :)

      Prieš gerą 20 metų man (ir dar nemažai grupei kitų) teko visą tuometinę SSSR maišyti keletą metų skersai išilgai, vežiojant Sąjūdžio literatūrą rusų kalba. Ir aiškinti įvairiausių tautų žmonėms, ką jie gali gauti tapę nepriklausomi.

      O dabar atsirado internetas bei daugiakanalė palydovinė TV (anksčiau buvo tik "užsienio balsų" radijas, kurį SSSR labai aktyviai "glušino" - ir tai nelabai sekėsi).

      Ir dabar valstybių sienos nieko nebereiškia - informacija lengvai prasiskverbia per bet kokias sienas (na, nebent į kokią Šiaurės Korėją nepatenka).

      Todėl pakeisti žmonių ir įvairių jų grupių masinį mąstymą, pakreipiant jį tinkama kryptimi, dabar daug kartų lengviau... :)

      Ir tai galima daryti sėdint tiek Lietuvoje, tiek kokioje Suomijoje, ar kokioje Gvinėjoje - svarbu tik labai gerai išmanyti apdorojamą objektą... :) :) :)

RationaliS, 2011 06 05 05:50

      Žygeivi, taip, tai yra įmanoma.

      Tik klausimas: kokią teisę mes turime tai daryti?

      Aš nesu įsitikinęs, kad mes turime teisę primesti savo nuomonę kitiems per prievartą. Tai juk - tolerastija.

Racionalistui, 2011 06 05 12:57

      Matosi, kad visiškai nesigaudai terminuose (greičiausiai dar vidurinės tamsta nebaigęs). Leisk tave šiek tiek apšviesiu.

      Toleravimas kaip tik yra kitų nuomonės gerbimas, o ne primetimas. Toleravimas turi vykti pagal principą mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė ir vice versa.

      O šiuo atveju gerbiamas Žygeivis turėjo galvoje priešingą - antitolerancijos veiksmą, kuriuo kaip tik primetama savoji tvarka, negerbiant kitų (šiuo atveju sunaikinant Rusiją).

RatiionaliS, 2011 06 05 13:05

      Pilnai sutinku su paskutiniu komentaru. Todėl manau, kad švietimo svarba šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbi. Beje, iš anksto atsiprašau už savo neišprusimą

Žygeivis, 2011 06 05 13:27

O šiuo atveju gerbiamas Žygeivis turėjo galvoje priešingą - antitolerancijos veiksmą, kuriuo kaip tik primetama savoji tvarka, negerbiant kitų (šiuo atveju sunaikinant Rusiją).
----------------------------

      Kalbu ne apie nuomonių įvairovę, kuriai aš iš esmės pritariu, o apie politinę Rusijos imperijos galutinę likvidaciją, išskaidant ją į normalias tautines valstybes (įskaitant ir pačių rusų tautos valstybę), šitų tautų istorinėse-etninėse žemėse. :)

      P.S. Be to skirk toleranciją (tikrą) nuo tolerastijos - tai yra pederastijos ir pedofilijos bei kitų seks iškrypimų atviros ar užslėptos reklamos.

Žygeivis, 2011 06 05 14:03
RationaliSui (papildymas)


       Nejaugi siekį likviduoti Blogio imperijos - SSSR - paskutinę didžiąją "liekaną" - Rusijos imperiją, tu prilygini tolerancijos stokai? :)

       Tai gal tada ir pačią pradinę Blogio imperiją - Sovdepiją - nevertėjo likviduoti?

       Juk tai irgi buvo atlikta labai netolerantiškais metodais - tame tarpe ir pasitelkiant masinę kryptingą propagandą, apdorojant SSSR "sovžitielių" sąmonę ir net pasąmonę... :)

RationaliS, 2011 06 05 23:59

      Matai, Žygeivi, tame ir yra esmė - ta Rusijos "blogio imperija" taip gali būti vadinama tik iš mūsų moralės sampratos pusės.

      Tačiau mūsų moralė ir yra MŪSŲ. Ne rusų, ne dar kieno nors, bet mūsų, o kitus versti gyventi pagal ją (kitais žodžiais tariant - naikinti "blogio imperiją" tam, kad ji elgiasi ne taip, kaip norim, kad ji elgtųsi) iš esmės ir yra tai, kas ir sukelia nemažą dalį įvairių konfliktų.

       Čia panašiai kaip ir su arabų šalimis: jų tradicijos (dalykas, kurį tu, kaip nacionalistas, turėtum labai vertinti) jiems yra teisingesnės už mūsų moralinę sampratą vien todėl, kad jų laikomasi iš anksčiau, ir mes, jei atvirai, neturime teisės kištis.

       Ne Rusijos nuopolis turėtų būti Lietuvos pagrindinis tikslas, o mūsų valstybės gerbūvis. Tai, sakyčiau, ir būtų pats geriausias būdas kaip būtų galima "parklupdyti" Rusiją,, bent jau morališkai, bent jau ilgalaikėje perspektyvoje.

Žygeivis, 2011 06 06 14:19
RationaliS-ui (papildymas)


       Akivaizdu, kad tu nematai skirtumo tarp Rusijos imperijos ir Rusijos valstybės (kurios dar nėra).

       Rusijos imperija su visomis jos kolonijomis turi būti ne "parklupdyta", o likviduota - ją dekolonizuojant ir išdalinant į tautines valstybes, tame tarpe ir į Rusijos valstybę.

Žygeivis, 2011 06 06 14:14
RationaliS-ui


      Ką tik Rusijoje, Maskvoje, buvo įsteigtas Rusijos antiimperinis komitetas. :)

Štai ištrauka iš jo Deklaracijos:
http://maidanua.org/vostok/news/1307309322.html

Декларация Антиимперского комитета России


      В ХХI веке Россия остается последней колониальной империей на земле, судорожно цепляющейся за любую соломинку, чтобы отсрочить свой исторически неминуемый распад. Нет такого преступления, на которое не пошла бы для этого преступная чекистская хунта, с 2000 года окопавшаяся в Кремле.

      Россия остается тюрьмой народов внутри, угрозой всем своим соседям — вовне. Настоящий центр пресловутого «международного терроризма» сегодня находится в Москве, на Лубянке.

      Ни Европе, ни миру не будет покоя, пока это чудовищное государство, давно уже перешедшее грань Добра и Зла, эта Московская Орда с компьютерами и ядерными боеголовками, существует — ибо никакие перестройки, реформы, модернизации и пр. не в силах изменить ее суть, заставить жить по общечеловеческим нормам, отказаться от людоедства и кровавого хищничества в беззащитном, как выясняется, мире…

      В этих условиях мы заявляем о создании Антиимперского комитета России, призванного четко и открыто выступить на стороне исторического прогресса – за дезинтеграцию и окончательный распад одряхлевшей московской империи, а также предавать гласности все факты, связанные как с борьбой народов, оккупированных Россией за свое освобождение, так и с новыми преступлениями чекистов против этой борьбы.

      Мы считаем этот распад неизбежным в любом случае, не как результат нашей деятельности, а как результат объективного исторического процесса — и намерены всеми силами помогать ему.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Lie 2011 15:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
       Jūsų žiniai - trumpa gėjų propagandos metodika, išdėstyta dar 1987 m. Harvardo auklėtinių Marshall K. Kirk ir Erastes Pill parašytame straipsnyje “Overhauling of Straight America“, kuris buvo publikuotas “Guide Magazine“ ir tapo homoseksualistų judėjimo GLF įrankiu.

       Štai kokias strategijas ir technikas jis rekomenduoja:

       1. “Kalbėti apie gėjus, kiek įmanoma garsiau ir dažniau“.

       Tokiu būdu, laikui bėgant, skeptikų prieštaravimai homoseksualistų atžvilgiu bus mažiau refleksyvūs, filosofiniai ir emocionalūs.

       2. “Vaizduoti gėjus kaip aukas, ne kaip agresyvius prieštarautojus“.

       Šiam tikslui pasiekti straipsnyje siūlomi 2 būdai:

       - 1) teigti, jog gėjai yra likimo aukos, kurios niekada neturėjo pasirinkimo priimti ar atmesti savo seksualinę orientaciją;

       - 2) vaizduoti gėjus visuomenės aukomis. Kaip teigia autoriai, visur turi būti parodomi sukrečiantys gėjų žeminimo vaizdai.

       3. “Suteikti gynėjams priežastį (motyvą)“.

       Rekomenduojama homoseksualistų rėmėjams suteikti pagrindą kovoti už homoseksualizmą. Pasak autorių, tinkamiausia būtų naudoti diskriminacijos temą ir kalbėti apie teisę laisvai kalbėti, tinkamą atlyginimą, lygias teises ir pan.

       4. “Sukurti gerą gėjų įvaizdį“.

       Šioje propagandos kompanijos stadijoje rekomenduojama parodyti ypatingą gėjų indėlį į visuomenę – panaudoti žymius veikėjus, nuo Sokrato iki Šekspyro, nuo Aleksandro Didžiojo iki Aleksandro Hamiltono, apkrikštijant juos gėjais, tačiau taip pat pažymima, kad kompanija turėtų būti agresyvi ir optimistiška.

       5. “Sudaryti blogą persekiotojų įvaizdį”.

       Autoriai tvirtina, kad oponentai turi būti apšmeižti. Straipsnyje teigiama: “mūsų tikslas dvilypis. Mes siekiame pakeisti vyraujantį teisingą pasididžiavimą homofobija į gėdą ir kaltę. Antra – sieksime sudaryti kuo bjauresnį oponentų įvaizdį, kad vidutinis žmogus nenorėtų savęs su jais asocijuoti“.

       6. “Siekti finansavimo“.

       Šiam metodui taip pat skiriama ypatinga reikšmė, nes strategijos kūrėjai tvirtina, jog bet kuriai tokiai kompanijai reikės neribotų išlaidų. (Marshall K. Kirk, Erastes Pil, 1987)_

       Turint omenyje jog tai buvo parašyta mažiau nei prieš 2 dešimtmečius, galima akivaizdžiai matyti, kiek daug homoseksualistų judėjimas yra pasiekęs naudodamas šias strategijas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Rgs 2011 21:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Katastrofijus rašė:
     Šitose knygose yra ir klounų fenomenas per rinkimus, ir kaip padaryt, kad rinkimuose nedalyvautų žmonės, kurie balsuotų neteisingai, ir instrukcijos, kaip rašyti tekstus, sakyti kalbas.

      Taip pat pasąmonės formavimo, bankų, valstybių valdymo ir žmonių zombinimo technologijos, pavyzdžiai iš istorijos (pvz. Gebelsas, perestrojka ir ne tik).

      Nagrinėjami propagandų tipai. Pasidaro tikrai daug kas žymiai aiškiau - pvz. kodėl Lenkija ištisai Lietuvai kelia tuos pačius jau nuspręstus klausimus. O svarbiausia - parašyta taip aiškiai ir paprastai, kad nereikia būti psichiatru ar psichologu.

      Greičiausia, šią knygą išleidus prieš "referendumą stoti į ES" ir pardavinėjant po 5 Lt/vnt., rezultatai būtų kiti. Galbūt kas sugalvos, kaip ten skleidžiamas mintis panaudot rinkimuose.

МАНИПУЛЯЦИЯ СОЗНАНИЕМ - 2

Год выпуска: 2009
Автор: Сергей КАРА-МУРЗА, Сергей СМИРНОВ

Жанр: политология
Издательство: ЭКСМО: АЛГОРИТМ
Серия: Политический бестселлер
ISBN: ISBN 978-5-699-34641-7

Язык: Русский
Формат: DOC
Качество: OCR с ошибками (ошибки правил, но возможно остались)
Количество страниц: 528
Описание: В последние десятилетия положение тех, кто желал бы сохранить
свое «Я» и закрыться от манипуляции, резко изменилось: наука и техно-
логия дали для манипуляции столь сильные средства, что старые системы
психологической защиты людей оказались беспомощны. Требуются их
укрепление и модернизация, и долг всех, кто ценит свою духовную сво-
боду, — помогать в этом друг другу...

Манипуляция сознанием

Год выпуска: 2005
Автор: Сергей Кара-Мурза

Жанр: Социология и политология
Издательство: МедиаКнига
Тип: аудиокнига
Аудио кодек: MP3
Битрейт аудио: 112 kbps
Размер: 2CD - 1,23 ГБ (1 324 050 786 байт)
Общее время звучания: 23:14:53

       Описание: Эта книга не руководство по практике манипулирования сознанием, и не наставление по защите от манипуляции – самообороне без оружия. Она носит скорей не технологический, а методологический характер. Главная цель книги, дать материал, для того чтобы каждый мог, задуматься над тем выбором, перед которым теперь стоит наша страна и наша культура. Это не выбор президента, партии, или даже политического строя. Речь идет о выборе жизнеустройства, типа цивилизации. Нынешнее время не редко называют переходным периодом, в этих словах скрыт большой смысл, переход между чем и чем?

       Сегодня мы застряли в пространстве между двумя разными типами жизнеустройства, и нас усиленно тянут и толкают именно к тому берегу, где главным и почти тотальным средством господства станет – МАНИПУЛЯЦИЯ СОЗНАНИЕМ! Это разумеется лишь один из множества элементов определяющих образ жизни, но элемент исключительно важный и многое раскрывающий в сущности всей системы жизнеустройства. Получив об этом элементе хотя бы предварительное знание, Мы лучше поймем и целое…

Манипуляция сознанием

Год выпуска: 2000
Автор: Сергей Кара-Мурза

Издательство: Алгоритм
ISBN: 5-9265-0027-3
Формат: DOC
Качество: eBook (изначально компьютерное)
Количество страниц: 464

       Описание:

       Книга является переработанным изданием книги Сергея Кара-Мурзы "Манипуляция сознанием", выдержавшей уже несколько тиражей.

       Сергей Кара-Мурза выявляет устройство всей машины манипуляции общественным сознанием - как технологии господства. Для России переход к этому новому типу власти означал бы смену культуры, мышления и языка. В книге описаны главные блоки манипуляции и причины уязвимости русского сознания.

       Принять новый тип власти над человеком или строить защиту от манипуляций - вопрос выбора исторической судьбы. А может быть - и существования русского народа.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 31 Gru 2012 21:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
10 manipuliacijos strategijų taikomų medijose


http://psichika.eu/blog/10-manipuliacij ... -medijose/

1. Dėmesio nukreipimas

Vienas iš bazinių socialinės kontrolės elementų yra dėmesio atitraukimo strategija, kuri leidžia politiniam ir ekonominiam elitui atitraukti visuomenės dėmesį nuo jai svarbių klausimų pasitelkus nuolatinio „užtvindymo“ [flood/flooding] nereikšminga informacija techniką.

Dėmesio atitraukimo strategija taip pat taikoma tiesiog žmonių bukinimui, siekiant užkirsti kelią bazinių mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos žinių įsisavinimui.

2. Sukurti problemą, pasiūlyti jos sprendimą

Šis metodas dar vadinamas „problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, „situacija“, sukelianti tam tikras planuotas reakcijas visuomenėje, kad žmonės patys pradėtu norėti reikiamo sprendimo.

Pavyzdys: leidžiama nevaržomai augti nusikalstamumui miestuose arba organizuojami kruvini teroristiniai aktai tam, kad piliečiai vėliau pareikalautų padidintų saugumą užtikrinančių įstatymus ir taip sykiu labiau apribotu savo asmenines laisves.

Kitas pavyzdys, sukuriama ekonominė krizė, pasekmė – priimamas kaip būtinas blogis socialinių teisių ir viešųjų paslaugų mažinimas.

3. Nuoseklumo principas

Nepopuliarūs spendimai diegiami palaipsniui, lašas po lašo, ilgus metus. Būtent taip buvo primesti iš esmės visiškai nauji radikalūs socioekonominiai principai (neoliberalizmas) 80-ais ir 90-ais: valstybės įtakos apribojimas, privatizacija, netikrumas, lankstumas, masinis nedarbas, darbo užmokestis, neleidžiantis užtikrinti padoraus pragyvenimo. Kitaip tariant, jei visi tie pakeitimai, būtų įvesti vienu metu, tai tiesiog būtų sukėlę revoliuciją.

4. Atidėjimo strategija

Dar vienas būdas įdiegti nepopuliarius sprendimus, tai pateikti juos kaip „skausmingus ir būtinus“ gaunant visuomenės pritarimą jų taikymui ateityje. Daug lengviau yra priimti tai, kad kažką aukoti teks tik ateityje.

Pirma, todėl, kad išvengiama būtinybės kažką aukoti dabar pat, iškart.

Antra, visuomenėje, masėse, visada dominuoja tendencija naiviai tikėtis, kad „rytoj viskas bus geriau“ ir aukos būtinybė gal bus atšaukta.

Tai suteikia visuomenei daugiau laiko susitaikyti su ta mintimi, kad pokyčiai neišvengiami ir priimti visa tai be pasipriešinimo kai ateis metas.

5. Bendrauti vaikiškai

Dauguma reklamų, skirtų plačiosioms masėms, naudoja vaikišką kalbą, vaikiškus argumentus, vaikišką simboliką ir ypač intonacijas, lyg žiūrovas būtų mažas vaikas ar protiškai atsilikęs. Kuo labiau bandoma apgauti žiūrovą, tuo didesnis kiekis infantilumo.

Kodėl?

„Jei kreipiatės į asmenį lyg jam būtų 12 metų ar mažiau, tai, tokios įtaigos dėka, didėja tikimybė, kad ir jo reakcijos bei atsakymai nebus kritiški, o tiesiog kaip 12 metų ar jaunesnio vaiko (žiūr. Silent Weapons for Quiet War).“

6. Daugiau emocijų, mažiau apmąstymų

Emocinio aspekto taikymas, tai klasikinė technologija padedanti blokuoti racionalų mąstymą ir blaivų individų supratimą. Maža to, emocinio registro taikymas leidžia atverti pasąmonės duris ir taip diegti ar skiepyti mintis, norus, susirūpinimą, baimes, įkyrumus ar elgesio modelius…

7. Laikyti visuomenę nemokšiškume ir neišmanyme

Daryti visuomenę neįgalią suprasti pavergimo bei kontrolės technologijas bei metodus. „Išsilavinimo kokybė, žemesnėms socialinėms klasėms, turi būti skurdi ir nevisavertė, kiek tai įmanoma, kad plyšys tarp žemesnių ir aukštesnių socialinių sluoksnių išsilavinimo taptų neįveikiamas žemesnėms klasėms (žiūr. Silent Weapons for Quiet War).“

8. Skatinti visuomenę domėtis tuščiais dalykais

Populiarinti masėse mintį, kad bukumas, vulgarumas ir tamsumas yra madingas…

9. Didinti kaltės jausmą

Tikinti žmones, kad dėl intelekto, gabumų ir pastangų trūkumo jie yra patys kalti dėl visų savo bėdų ir nelaimių. Taip, užuot priešinęsi ekonominei neteisybei, individai panyra į savigraužą ir kaltę, kas sukelia depresiją ir neveiksnumą. Be veiksmo nėra ir maišto!

10. Žinoti apie žmones daugiau nei jie apie save

Per pastaruosius 50 metų, sparti mokslo pažanga sukūrė vis didėjantį žinių atotrūkį tarp visuomenės ir valdančio elito. Naujausių biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos žinių dėka „sistema“ geriau pažįsta žmogų nei jis pats, tiek fiziškai, tiek psichiškai.

Tai reiškia, kad daugelyje atvejų, sistema turi daugiau galimybių kontroliuoti ir valdyti individą nei jis pats.

Parengta pagal: Noam Chomsky „10 strategies of manipulation by the media”

P.S. Noamas Chomskis (Noam Chomsky, 1928 m. gruodžio 7 d.) – amerikietis, moderniosios lingvistikos pradininkas ir politinis aktyvistas. Jo darbai padarė didelę įtaką psichologijai, ypač – sugriaunant klasikinę Burrhus Frederic Skinner biheviorizmo teoriją ir patvirtinant tam tikras K. G. Jungo įžvalgas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 18 Sau 2013 19:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Jonas Vaiškūnas. Ar Lietuvos Respublika dabar šoks pagal lenkų nacionalistų dūdelę? (audio)

Jonas Vaiškūnas, http://www.alkas.lt
2013 01 17 13:49

Komentarai
http://alkas.lt/2013/01/17/vaiskunas-ar ... /?comments

Žygeivis:
2013 01 17 15:48


Jonai, pataisyk straipsnio pavadinimą – čia jokie ne lenkų nacionalistai, o lenkų šovinistai, siekiantys nutautinti Lietuvius istorinėse-etninėse Lietuvių Tautos žemėse.

Vartokime teisingas sąvokas – nepasiduodami sovietinei ir liberastinei propagandai, paremtai įvairių sąvokų turinio iškraipymu.

Arūnas:
2013 01 17 18:11


Man keista, kad šovinizmas net šio autoriaus vadinamas nacionalizmu (lietuviškai – tautininkais). Kodėl pasiduodame siekiams keisti žodžių ir terminų prasmes?

Jonas Vaiškūnas:
2013 01 17 18:43


Gerbiami Arūnai, Žygeivi, šiuo atveju žodį nacionalistas aš pavartojau būtent gerąja prasme :) .

Tiesa, kai kurie, su Lenkija o ne su Lietuva save tapatinančių lenkakalbių, poelgiai jau peržengia to nacionalizmo ribas ir gali būti vertinami griežčiau – būtent kaip šovinizmas.

Tad palikau geros valios atsargą dar, su viltimi, kad liūdnesnės diagnozės neprireiks.

Žygeivis:
2013 01 17 18:52


Jonai,

jei jau rašai, kad “Ar Lietuvos Respublika dabar šoks pagal lenkų nacionalistų dūdelę?”, tai čia ir kalbos negali būti apie kokį nors lenkų nacionalizmą, “šokdinantį” Lietuvos Valstybę.

Lietuvių Tautos istorinėje etninėje žemėje taip gali elgtis tik lenkų šovinistai.


P.S. Toks pobūdžio pavadinimas būtų teisingas tik tuo atveju, jei jis, pvz., būtų taikomas Rusijos imperijos ar Austro-Vengrijos imperijos užgrobtoms iki 1918 m. lenkų tautos tikrosioms etninėms žemėms.

Jonas Vaiškūnas:
2013 01 17 21:17


Pavadinimas apibendrintas – lenkų nacionalistai – tai ne tik ir ne tiek saujelė LLRA lenkakalbių veikėjų, kiek režisierių diriguojančių iš vadinamos „strateginės“ partnerės.

Bet termino „šovinizmas“ kovo mėnesį, regis, dar gali prireikti. Patausokime šovinius.

Žygeivis:
2013 01 18 18:34


Visa esmė tame, kad tu labai gražų tarptautinį terminą “nacionalistai” pateiki labai neigiama prasme – tokiu būdu “išplaudamas” tikrąją šio žodžio prasmę.

Ir tokiu būdu “pili vandenį” ant kosmopolitų “malūno ratų”, nes skaitantiems šis žodis tokiame kontekste sukelia neigiamas asociacijas, kurios išlieka ir ateityje.


Štai mūsų priešai šią masinėje propagandoje naudojamą metodiką naudoja labai plačiai. Ir jie visai ne be reikalo taip siekia, kad būtų naudojami būtent jų siūlomi įvairūs “naujadarai” vietoje Lietuvių kalboje įprastų žodžių, kurie jau seniai reiškia tai, ką jie ir reiškia… :)

Jei jau sutinkame vadovautis mūsų priešų ideologinėmis “klišėmis”, suprasdami tarptautinius terminus, būtent taip, kaip juos “aiškina” mūsų priešai, tada gal naudokimės ir jų teikiamais terminais – “naujadarais”, tai ir pederastus gal pradėkime vadinti kokiais nors “gėjais”, čigonus – “romais”, sovietus – “Tarybų valdžia”, bolševikus – “daugumiečiais”, o pakantumą blogiui vadinkime “tolerancija” – kaip kokiame nors Delfyje jau reikalaujama…

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Lap 2014 21:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27097
Miestas: Ignalina
Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 26 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007