 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
R.Vanagaitė naudojasi per E.Zuroffą gautais A.Ramanausko-Vanago kankintojo N.Dušanskio užrašais
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 582-873800
Publikuota: 2017 spalio 28 d.
Istorikas, KGB veiklos tyrinėtojas bei Seimo narys Arvydas Anušauskas pasidalijo savo pamąstymais, iš kur viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė galėjo gautų žinių apie KGB nukankinto partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago neva išdavystes bei jo esą bandymą nusižudyti.
A.Anušauskas penktadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ iškėlė versiją, kad R.Vanagaitė šių žinių gavo iš pasaulyje garsaus nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo.
Su E.Zuroffu R.Vanagaitė bendradarbiavo rašydama knygą apie lietuvių dalyvavimą naikinant žydus Lietuvoje. Jos didelį rezonansą sukėlusi knyga „Mūsiškiai“ išleista 2016 m.
Prieš kelias dienas, pristatydama savo autobiografinę knygą „Višta strimėlės galva“, R.Vanagaitė knygos pristatyme dalyvavusį E.Zuroffą jau vadino savo širdies draugu ir pasakojo, kad jų draugystė prasidėjo, kai kartu Lietuvoje rinko medžiagą knygai „Mūsiškiai“ ir lankė žydų naikinimo vietas.
A.Anušauskas primena, kad kad dar 1993 metais „Lietuvos laisvės kovų archyve“ N.Gaškaitė ir A.Kašėta paskelbė keletą dokumentų apie A.Ramanausko sekimo ir arešto detales, kankinimą.
„Kas buvo jau paskelbta aš nekartosiu, bet atkreipsiu dėmesį jog jis buvo sulaikytas ginkluotas su dviem pistoletais, tebeturėdamas partizanų vadovybės antspaudus dokumentams tvirtinti. Sulaikyme dalyvavo net dvylika saugumiečių, kurie 1956 m. spalio 12 d. 9.15 jį sulaikė.
Kaip buvo rašoma plane – „pulti ant jo, surišti ir mašina pristatyti į Kauno KGB“.
Operacijai vadovavę ir joje dalyvavę plk. J.Sinycin, plk. L.Martavičius ir mjr. N.Dušanskis buvo apdovanoti vardiniais laikrodžiais tik po kelių dienų.
Bet kas siejo visą šitą trijulę – visi jie ne tik buvo dideli kankinimų tardant entuziastai, bet ir asmeniškai juose dalyvaudavo. Tad nenuostabu, kad jau po 7 valandų nuo sulaikymo. A.Ramanauskas jau buvo be sąmonės“, – rašo A.Anušauskas.
Šie dokumentai skelbiami tinklalapyje http://partizanai.org/index.php/laisves ... to-detales
A.Anušauskas pastebi dar vieną, anot jo, dabar daug įdomesnę detalę:
„KGB archyve atsidūrė 1977 m. rašytas atsiminimų sąsiuvinys. Jų autorius N.Dušanskis, KGB darbuotojas su didžiausiu stažu (1940-1971 m.) 1989 m. staiga išleidžiamas į Izraelį.
Nuotr. iš partizanai.org/Nachmanas Dušanskis
Spėju, kad emigravo ir su savo užrašų kitu egzemplioriumi. Užrašai įdomūs, žinoma, ne atviravimais. Kankinimų specas apie savo šiuos „žygdarbius“ nutyli. Bet rašo apie A.Ramanausko sulaikymą ir tardymą ir „mėginimą nusižudyti“. Rašo visa tai, apie jį, ką dabar kartoja PR specialistė.
Būtent čia ir parašyta apie Ramanausko tariamą buvimą „Druskininkų burmistru ir komendantu“, „iki vokiečių atėjimo suorganizuotą baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“.
Bet va bėda, – prieš 15 metų istorikas A.Bubnys nustatė, kad vokiečių kariuomenei miestą užėmus jau pirmą karo dieną (tad „iki vokiečių atėjimo“ atkrenta) Druskininkų valsčiaus viršaičiu ir miesto burmistru tapo Tomas Jakavonis.
Policijai vadovavo kiti asmenys, o pagalbiniam būriui vadovavo ltn. Jakavonis.
Druskininkų miestą su apylinkėmis prijungus prie Balstogės srities, lietuviškoji administracija panaikinta, o 1943 m. sausio mėn. ir žydai (apie 800 žmonių) buvo išvežti į Gardiną ir vėliau nužudyti mirties lageryje.
Taigi mano spėjimas pabaigai – Zurofas susirado (ar gavo „dovanų“) Izraelyje 2008 m. mirusio Nachmano Dušanskio užrašų antrą egzempliorių (ar kokius kitus užrašus) ir nepaisydamas akivaizdžiai faktams prieštaraujančių kagėbisto teiginių, mėgina jais mojuoti.
Kol kas per PR specialistę.
Kodėl ne per Rusijoje sukurtą organizaciją „Pasaulis be nacizmo“, kurioje aktyviai dalyvavo ir Zurofas, ir A.Paleckis?
Oficialiai ir Zurofas, ir Paleckis nutraukė (!?) bendrininkavimą su šia Putino oligarcho Špigelio valdoma organizacija, kuri visus lietuvius, latvius, estus bei ukrainiečius skelbia fašistais. Ar tikrai nutraukė? Nepatogus klausimas PR specialistei.“
Arvydas Anušauskas nuotrauka.
Beje, N.Dušanskio prisiminimai, kuriuos kalbama apie A.Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijos rengimą, neva jo dalyvavimą Holokauste ir bandymą nusižudyti po suėmimo, kaip ir KGB ataskaita apie A.Ramanausko-Vanago sekimo ir arešto operaciją, taip pat skelbiami tinklalapyje partizanai.org.
Pateikiame šiuos dokumentus ir 15min skaitytojams. Dokumentų kalba netaisyta.
Adolfo Ramanausko-Vanago sekimo ir arešto detalės
Neseniai įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje tarp kitų eksponatų yra N.Dušanskio atsiminimų sąsiuvinis.
N.Dušanskis nuo 1940 ir 1971 metų buvo NKVD-MGB-KGB darbuotojas: iš pradžių operatyvinis įgaliotinis Telšių mieste, per karą – Permės srityje, nuo 1944 m. – Kaune NKVD, o nuo 1953 m. pervestas į centrinį KGB aparatą.
Turėjęs papulkininkio laipsnį.
1989 m. išvyko į Izraelį.
1956 m., būdamas KGB 4 valdybos 2 skyriaus majoru, aktyviai dalyvavo sudarant ir realizuojant paskutinio Lietuvos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago suėmimo planą.
Šalia patelkiame skaitytojui sekimo ir suėmimo planus, taip pat medicininę pažymą, surašytą suėmimo dieną. Visi šie dokumentai, papildydami vienas kitą, leidžią susidaryti pilną vaizdą apie A.Ramanausko-Vanago likimą prieš pat areštą ir po jo.
Aktyviai dalyvavęs Vanago paieškose ir suėmimo operacijoje ag. Žinomas – Urbonas gyvena Kaune ir, atrodo, sąžinės graužimo nejaučia.
Matyt, tiek N.Dušanskiu, tiek Urbonu, tiek kitais „aktyvistais“ šioje ir kitose bylose turėtų susidomėti LR prokuratūra (ir ne tik susidomėti).
Dokumentus spaudai parengė Nijolė GAŠKAITĖ ir Algis KAŠĖTA
1 Visiškai slaptai
Tvirtinu:
VSK prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Martavičius
1956 m. spalio 1 ld.
PLANAS
kaip suimti buvusi banditų vadą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Mažeikaitę.
Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas Žinomas 1956m. spalio 11 d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaitė. Jie, agento duomenimis, numatę Kaune apsipirkti ir spalio 12 d. rytą dviračiais iš jo namų važiuoti Aleksoto tilto link.
Ramanausko požymiai pagal Žinomo parodymus: žemo ūgio, plaukai juodi (dažyti), su akiniais, apsirengęs juodu lietpalčiu, dviratis senas, prie jo pririštas maišas.
Mažeikaitės požymiai: žemo ūgio, pilna, plaukai balti (dažyti), apsirengusi pilku lietpalčiu, dviratis senas.
1956 m. spalio 11 d. 20 val. agentas iš savo namo sutartu signalu parodė, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė dar pas jį, ruošiasi nakvoti ir rytą išvykti. Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus.
Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuota.
Nuotr. iš partizanai.org/A.Ramanausko šeima
Ramanausko ir Mažeikaitės paėmimui būtina:
1. Žinomo namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.
2. Organizuoti 2 suėmimo grupes.
Viena grupė, vadovaujama maj. Abukausko iš 6 žmonių mašinoje GAZ-69 laukia Kampo gatvėje, maždaug už 200 m nuo agento namo.
Antra grupė vadovaujama maj. Dušanskio iš 6 žmonių mašinoje GAZ-151 laukia Algirdo gatvėje 300 m nuo agento namo.
3. Organizuoti sutartą radioryšį tarp suėmimo grupių ir žvalgų grupės, stebinčios Žinomo namą. Priedas-sutartų signalų sąrašas.
4. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis iš agento namo kartu ir eis Kalniečių gatve, pirma grupė, gavusi žvalgų signalą, seka juos ir suima Ramanauską. Antra grupė, gavusi žvalgų signalą, seka juos ir suima Ramanauską. Antra grupė juos dengia ir suima Mažeikaitę.
5. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis kiekvienas atskirai, pirma suėmimo grupė seks Ramanauską, antra – Mažeikaitę.
6. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė eis Kampo gatve ar Algirdo gatve – operatyvinės grupės vykdo suėmimą savarankiškai.
7. Stebėti Kalniečių g., kuria Ramanauskas ir Mažeikaitė gali, išėję iš agento namo, eiti Neries link. Atsakingas maj. Putveinas.
8. Organizuoti Kauno UKGB pajėgomis slaptą operatyvinį stebėjimą:
a) Aleksoto tilto (gr. vyr. kap. Krylov);
b) valčių perkėlą prie žieminio uosto (gr. vyr. kpt. Afonin);
c) kelto prie geležinkelio stoties (gr. vyr. ltn. Dolotovas);
d) Panemunės tilto (gr. vyr. kpt. Caplin);
e) Petrašiūnų pervažos (gr. vyr. ltn. Naruševičius);
f) plento Kaunas -Prienai (gr. vyr. vyr. ltn. Urbaitis).
Stebėtojai, pagal požymius atpažinę Ramanauską ir Mažeikaitę, tuoj pat juos sulaiko. Atsakingas papulkininkis Raslanas.
9. Operatyvininkus perspėti, kad suimant Ramanauskas gali pasipriešinti. Todėl pastebėjus jį, nešaukti, o tiesiog pulti ant jo, surišti ir mašina pristatyti į Kauno UKGB. Suimant Ramanauską pagal plano 2 paragrafą – operatyvinės grupės veikia greitai ir energingai. Prisiartinus mašinai prie Ramanausko, iš jos nelauktai iššoka darbuotojai ir, neleidžiant Ramanauskui panaudoti ginklo, jį sulaiko ir pristato į KGB.
10. Operbūriai ir žvalgai, kurie bus Ramanausko sulaikymo vietoje, bet tiesiogiai operacijoje nedalyvaus, tarp žmonių paskleidžia gandą, kad sulaikyti vagys.
11. Priklausomai nuo Ramanausko ir Mažeikaitės sulaikymo aplinkybių parengti agento Žinomo užšifravimą. Operatyvinių darbuotojų, vykdysiančių operatyvinį planą, instruktažą praveda KGB pirmininko pavaduotojas Martavičius ir Sinycin.
1956 m. spalio 11 d.
KGB 4 valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojas Dušanskis
Sutinku: KGB 4 valdybos viršininkas Abukauskas
Vertimas iš rusų kalbos.
Šaltinis: Lietuvos Valstybinis ypatingos reikšmės archyvas. Operatyvinių bylų fondas.-Byla 6656. -Tomas 6. -Lapas 336-339.
Nuotr. iš partizanai.org/Adolfo Ramanausko ir jo žmonos sulaikymo operacijos planas
2 KGB prie SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui armijos generolui Draugui Serovui A.A., Maskva
Visiškai slaptai ( 3 egz.)
ATASKAITA
Apie buv. nacionalistinio pogrindžio banditų vado Ramanausko-Vanago paiešką ir suėmimą.
Atsižvelgiant į Jūsų patvirtintą 1955 m. gruodžio 31 d. agentūrinių operatyvinių veiksmų planą likviduojant banditizmą respublikoje, ypatingas dėmesys skirtas Adolfo Ramanausko – Vanago paieškai.
Kaip žinia, Ramanauskas praeityje buvęs buržuazinės armijos karininkas, dirbdamas Alytaus mokytojų seminarijos dėstytoju, užmezgė ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu, o 1945 m. balandžio mėn. įstojo į nacionalistinę gaują.
Būdamas ginkluotame pogrindyje, Ramanauskas aktyviai dirbo sudarant centralizuotą banditinio pogrindžio vadovybę Lietuvos TSR ir jam priklausančiose gaujose.
Ramanauskas pradžioje, kaip bandrinktinės vadas, o paskui kaip Dainavos apygardos vadas, 1945-48 m. įvykdė Merkinės puolimą, dalyvavo susidūrimuose su l. gynėjais ir MVD kariuomene. Tuose susidūrimuose buvo tarybinio-partinio aktyvo, l.gynėjų ir karių aukų.
1948 m. spalio 20 d. Ramanausko iniciatyva įvyko Dainavos ir Tauro apygardų vadų pasitarimas, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl „Pietų Lietuvos srities“ sudarymo. Tame pasitarime Ramanauskas buvo išrinktas „Pietų Lietuvos srities partizanų vadu“ ir suformavo štabą.
1949 m. vasario mėn. Ramanauskas iš Pietų keliavo į Žemaitiją, kur dalyvavo respublikos banditų vadų suvažiavime, kuriame buvo sukurtas t.v. „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis“, be to įėjo į „LLKS Prezidiumą“ ir buvo paskirtas „LLKS ginkluotųjų pajėgų vadu“. Tose pareigose Ramanauskas buvo iki paskutinio laiko, nors slapstėsi tik su žmona Birute Mažeikaite. Pogrindyje Ramanauskui buvo suteiktas generolo laipsnis.
1949-51 m. Ramanauskas stengėsi nustatyti ryšį su vakarų bloko šalimis, konkrečiai, su Anglijos ir Amerikos žvalgybomis. Tuo tikslu Ramanauskas dalyvavo rengiant ir siunčiant į užsieni bandpogrindžio atstovus Pyplį-Mažytį, Kriščiūną-Rimvydą, Lukšą-Skirmantą ir kt.
Kai 1950 m. spalio mėn. į Lietuvos TSR teritoriją buvo išmesta Amerikos šnipų grupė, vadovaujama Lukšos-Skirmanto, Ramanauskas vadovavo žinių rinkimui užsienio žvalgyboms. Jis, kartu, su Lukša 1951 m. parengė ir išsiuntinėjo žvalgybinių duomenų rinkimo instrukciją.
Respublikos KGB organų dėka amerikiečių šnipai ir juos globojusios gaujos 1950-53 m. buvo likviduotos, dalis iš jų suimta.
1951 m. vasario 16 d. buvo likviduotas taip vadinamas „LLKS ginkluotųjų pajėgų štabas“, ir dėl to Ramanauskas buvo priverstas pereiti slėptis į Geležinio Vilko tėvūniją Alytaus rajone.
1952 m. likvidavus Gel. Vilko tėvūniją, Ramanauskas su žmona slapstėsi savo pagalbininko Labanausko sodybos bunkeryje Olendamių kaime, Jiezno rajone. Tačiau ir iš ten jis buvo priverstas išeiti 1953 m. pavasari, likvidavus jį dengusius banditus Smolskį-Ąžuolą ir Česnulevičių-Sakalą.
Kaip jau buvo pranešta apie Ramanausko paiešką, 1953 m. jam pavyko persibazuoti iš Labanausko ir ilgam dingti iš KGB akiračio.
Ramanausko paieškai ir areštui buvo skiriamas pirmaeilis uždavinys. Tam tikslui iš kvalifikuotų Lietuvos TSR čekistų buvo sudaryta op. grupė, pastoviai dirbanti ieškant Ramanausko. Tuo pat metu šį darbą dirbo Alytaus, Varėnos, Daugų, Jiezno, Prienų raj. KGB aparatų darbuotojai.
Lietuvos KGB operatyvinei grupei ir periferijos operatyviniams darbuotojams buvo duota užduotis ieškoti Ramanausko, pajungiant tam agentūrą, vadovaujantis KGB prie SSRS Ministrų Tarybos įsakais Nr.00405, 00630, 00799 ir 00420.
Ramanausko paieškos darbe pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujos agentūros, iš anksčiau turėjusios su juo ryši, verbavimui, jų pasiuntimui į galimas Ramanausko pasirodymo vietas ir Jurgino bei Vacio ag. grupių panaudojimui.
Viso Ramanausko ir jo šeimos paieškoms tik 1956 m. užverbuota 30 agentų. Atstatytas ryšys su 20-čia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo.
1954 m. atstatytas ryšys su demobilizuotu iš SA agentu Nemunu, kuris pranešė, kad jo buvęs pažįstamas Vaclovas Bilinskas, grįžęs namo, rado ten Ramanauską ir Mažeikaitę, kurie slapstėsi Bilinsko sodyboje Bingelių kaime, Varėnos rajone.
1955 m. sausio mėn. Vaclovas Bilinskas ir jo brolis Juozas buvo slapta suimti ir apklausti. Po kurio laiko Juozas Bilinskas, o vėliau ir Vaclovas prisipažino, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė tikrai slapstėsi pas juos ir jų dėdę Joną nuo 1953 m. balandžio iki 1954 m. rugsėjo mėn. 1954 m. rudeni jie išėjo ir daugiau jų nebematė ir nežinojo, kur slapstosi.
Iš tolesnio brolių Bilinskų tardymo ir kitos agentūrinės medžiagos paaiškėjo, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė, nors ir išėjo iš Bilinskų, vis tik toliau slapstosi netoli Merkinės, Varėnos raj.
Naujai 4 valdyboje užverbuotas agentas Tadas, siųstas dirbti sekant Joną Bilinską, pranešė, kad pastarasis palaiko ryšius su Ramanausku. Bilinskas Tadui papasakojo, kad 1955 m. gegužės mėn. buvo susitikęs su Ramanausku netoli Bingelių kaimo (Merkinės vals. Varėnos raj.).
Analogiški pranešimai gauti iš agento Žaibo, buvusio Ramanausko pagalbininko. 1955 metų pradžioje Žaibą specialiai pervedėme dirbti į Merkinę, kur susipažino su Jonu Bilinsku.
Dirbantys Merkinės valsčiuje ieškant Vanago agentai Čiudas ir Jurginas, apsimetę nelegalais, 1955 m. pradžioje išaiškino artimus Ramanausko ir Mažeikaitės ryšius su Arbačiausku, Butoniene, Čiriene ir Br.Tamulevičiumi. Visi šie asmenys pokalbiuose su agentais pasakojo apie retus ir atsargius Ramanausko ir Mažeikaitės pasirodymus tose apylinkėse, kad jie stebi agentus, bet į kontaktus neina.
Agentams kol kas nepavyko nustatyti Ramanausko slapstymosi vietos Merkinės valsčiuje, nors buvo pravesta operacija įtvirtinant pasitikėjimą jais.
Nuotr. iš partizanai.org/Adolfo Ramanausko-Vanago bunkeryje rasti daiktai.
Turint galvoje minėtų agentų duomenis apie Ramanausko pasirodymą Merkinės valsč., jo paieškai buvo suaktyvintas 4-os valdybos agentas Žinomas, gyvenantis Kaune ir turintis plačius ryšius šiame rajone.
Agentas Žinomas dar 1953 m. pranešė, kad būnant svečiuose pas tolimą giminaitį Joną Bilinską Bingelių kaimo gyventoją, tas jam sakęs, kad su juo nori susitikti buvęs pažįstamas mokytojas Ramanauskas. Agentas manė, kad Bilinskas slepia Ramanauską. Tada Žinomo duomenys buvo panaudoti paieškose. Bilinsko ūkis buvo kruopščiai patikrintas, bet Ramanausko bunkeris rastas nebuvo.
Vėl pasiųstas pas Bilinską jau 1955 m. pradžioje, agentas Žinomas sužinojo smulkiau apie ryšius su Ramanausku. Bilinskas kaip didelę paslaptį papasakojo Žinomui, kad buvo susitikęs su Ramanausku dėl amerikoniškų dolerių keitimo į tarybinę valiutą. Tačiau konspiracijos sumetimais Ramanauskas perėjo slapstytis į kitą vietą.
1955-56 m. Žinomas kelis kartus važiavo pas Bilinską ir kitus pažįstamus į Merkinę tarsi parduoti vilnos ir kitų deficitinių prekių. Agentas tęsė darbą su Jonu Bilinsku, atsargiai aiškinosi apie Ramanauską, keitė Bilinskui dolerius.
Pagal mūsų užduotį Žinomas pokalbiuose su J.Bilinsku prikišo jam, kad tas nepasakė anksčiau apie Ramanausko norą pakeisti dolerius, už kuriuos jis galėjęs mokėti daugiau. Be to Žinomas pasiūlė, kad Ramanauskas gali bet kuriuo metu atvykti pas jį į Kauną, kur miesto pakraštyje turi pasistatęs namą.
Tuo pat metu, panaudojant agentą Žinomą, Tadą, Žaibą ir kt., buvo ruošiami agentai darbui su B.Mažeikaitės giminėmis, gyvenančiais Kirmeliškių kaime, Prienų raj.
Naujai užverbuoti agentai Ramunė ir Dėžutė pranešė, kad grįžusi iš lagerio buv. Ramanausko ryšininkė, Mažeikaitės sesuo Genė Mažeikaitė nori įsidarbinti Kaune. Išnaudojant šią aplinkybę, mūsų agentų pagalba ji buvo įdarbinta Kaune, apgyvendinta agento Rožės bute.
Bendraujant su G.Mažeikaite, ag. Rožė įgavo visišką pastarosios pasitikėjimą ir ėmė pranešinėti, kad jos nuomininkė stengiasi užmegzti ryšius su nelegaliai gyvenančiomis motina ir seseria Birute.
Tokiu būdu labiausiai tikėtinas Ramanausko ir Mažeikaitės pasirodymo vietos Merkinėje ir Kaune buvo pripildytos kvalifikuotos agentūros.
Kitose galimose Ramanausko pasirodymo vietose nuo 1956 m. birželio mėn. buvo pradėtos aktyvios paieškos, panaudojant MVD kariuomenę, kad jam būtu sutrukdyta sukurti naują bazę.
Vykdant tokį priemonių kompleksą, pagrindinis dėmesys skiriamas darbui su agentais Žinomu, Jurginu ir Rože.
Vykdydamas mūsų užduotį, 1956 m. spalio 11 d. ag. Žinomas sutartu signalu skubiai iškvietė mūsų operatyvini darbuotoją ir pranešė, kad pas jį ant dviračių atvyko Ramanauskas su žmona ir nori pas jį nakvoti, įsigyti deficitinių pramoninių prekių ir rytą vykti Alytaus kryptimi.
Kadangi Žinomo namas ir butas mūsų iš anksto buvo išstudijuotas, su agentu aptartas signalinis ryšys, kad būtų galima suimti Ramanauską ir Mažeikaitę jiems išėjus iš Žinomo buto. Išėjimai iš namo buvo stebimi. Buvo užtikrintas žvalgų ir operatyvinių grupių radioryšys.
8 val. 30 min. (spalio 12 d.) Ramanauskas ir Mažeikaitė išėjo iš agento namo ir pasuko Kampo gatve, kur buvo sulaikyti operatyvinės grupės.
Sulaikant buvo paimta: 2 užsieniniai pistoletai, 22 šoviniai, 2 banditų štampai: „LLKS Tarybos Prezidiumas“, „Ginkluotų Pajėgų Štabas“, fiktyvūs pasai ir kt.
Paėmus Ramanauską, paskutinį ginkluoto pogrindžio vadą, baigta banditų vadų likvidacija respublikoje.
Kadangi Pietų Lietuvoje nebeliko nei vieno veikiančio bandito, nutarta artimiausiu metu legalizuoti Jurgino ag. grupę.
Vykdant Jūsų nurodymus, ieškant ir suimant Ramanauską ir Mažeikaitę, savo kruopščiu ir kvalifikuotu darbu pasižymėjo:
1. pulk. J.F.Sinycin - laikrodis,
2. pulk. L.V.Martavičius - laikrodis,
3. maj. J.S.Abukauskas - laikrodis,
4. maj. N.N.Dušanskis - laikrodis,
5. maj. J.S.Krugovcov,
6. kpt. G.P.Kolesnikov,
7. vyr.ltn. P.J.Petraitis,
8. maj. N.I.Putvein,
9. ltn. I.B.Vorobjov,
10. j.ltn. D. J. Antanavičius,
11. serž. J.A.Strabikaitė,
12. serž. J.J.Petrulis,
kuriuos prašau paskatinti.
Apie Ramanausko ir Mažeikaitės tardymo eigą pranešime papildomai.
1956 m. spalio 18 d.
LTSR KGB prie MT pirmininkas generolas-majoras K.Liaudis
Š.:LVYA. -Op. b .f. -B.66S6. -T.6. -L.371-378.
3 Visiškai slaptai
AKTAS
1956 m. spalio 15 d. Vilnius
Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E.A.Lagotskaja, chlrurgas-konsultantas V.S.Vorobjov, 1.0. sandalies viršininkas kpt. Kuzmin, surašėme šį aktą apie tai, kad:
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr.l chirurgini skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje.
Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. spaudimas 60/40.
Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais.
Dešinė akis padengta hematoma ant viršutinio voko, t.p. ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda.
Išvedant ligonį iš šoko, skubiai perpiltas kraujas 400, O, gliukozė 40%-40, morfijus, vaistai širdžiai. Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę.
Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių.
Padaryta chirurginė operacija pašalinant negyvus audinius, sustabdytas kraujoplūdis. Mašnos žaizdos užsiūtos ketguto siūlais.
Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą.
Sąmonę atgavo 1956 m. spalio 13 d.
Pastaruoju metu pravedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai.
Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes pas kalinį Ramanauską daug durtinių žaizdų ant dešiniojo voko ir akies, galimas dešinės akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas.
Pooperacinis periodas normalus, be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai. Ligonis taisosi.
Nuotr. iš partizanai.org/Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Nuotrauka iš bylos
Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos - nėra mašnos turinio. Aštrus kraujoplūdis. Durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas. Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2-3 savaičių.
MVD kalėjimo Nr. 1 skyriaus vedėja vyr. ltn. Lagoiskaja
Chirurgas konsultantas Vorobjov
MVD kalėjimo Nr. 1 sandalies viršininkas kpt. Kuzmin
Pažodinis vertimas iš rusų k.
Š.: LVYRA. -Op.b.f. -B.6656.-T.6. -L.369-370.
Nuotr. iš partizanai.org/Pažyma apie mirties nuosprendžio įvykdymą A.Ramanauskui – Vanagui
4 IŠ NIKOLAJAUS DUŠANSKIO ATSIMINIMŲ SĄSIUVINIO I.
Rašau apie 1955-56 metu įvykius, praėjus 20 metų – 1977 metais.
Bet jų prisiminimas dar kartą patvirtina mūsų partijos politikos teisingumą ir jos išvadas apie pasaulyje vykstančių įvykių tarpusavio ryšius, nepaisant ar tie įvykiai būtų stambūs, svarbūs, ar jie antraeiliai, iš jų išplaukiantys.
Iš šios dokumentinės apybraižos bus matyti, kaip anuo metu vyravusios Vakaruose reakcinės jėgos paveikė tuos įvykius mūsų mažoje respublikoje. Prisiminsiu, kad praėjo tik 10 metų nuo mūsu pergalės Didžiajame tėvynės kare.
Iš 20 mln. žuvusių mūsų piliečių vien tik Lietuvoje žuvo 700000 žmonių!
Pas mus tik prasidėjo normalus gyvenimas, ėmė gyti žaizdos, pradedami atitaisyti neigiami Stalino asmenybės kulto padariniai.
Kapitalistinis pasaulis, kuris, išskyrus Vokietiją, galima sakyti, mažai nukentėjo nuo karo, ekonomiškai spausdamas darbininkų klasę ir negailestingai išnaudodamas kolonijines tautas, greit atstatė savo ekonominę ir karinę galią.
Atvirą ir garbingą Stalino klaidų pripažinimą TSKP suvažiavime pasigavo propagandiniai ir ideologiniai Vakarų centrai, tikintys suduoti smogį TSKP ir SSRS prestižui, įsikišti į kai kurių socialistinės stovyklos šalių (Lenkijos, Vengrijos) vidaus reikalus.
Anksčiau, maždaug 1953-54 metais, mūsų ideologiniai ir politiniai priešininkai beveik atvirai kišosi į mūsų vidaus reikalus, išmesdami į respublikos teritoriją daugybę ginkluotų grupių, o dabar jie sustiprino savo ideologinę kovą, neatsisakydami, žinoma, ir ginkluoto kišimosi.
Šiuo metu respublikoje suorganizuotas nacionalistinis pogrindis jau buvo likviduotas. 1953 m. gegužyje buvo sunaikintas LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) štabas, o LLKS „Prezidentas“ Žemaitis su savo padėjėjais buvo suimti ir nuteisti. Operatyviai buvo likviduotos ir kitos nacionalistines banditų grupuotės.
1955-56 m. respublikos teritorijoje liko nelikviduotos 6 smulkios banditų grupės, besislapstančios Ariogalos, Molėtų, Šilutės-Šilalės ir Rokiškio rajonuose; bendras ginkluotųjų nacionalistų skaičius – 25.
Be jų – Jiezno ir Prienų rajonų teritorijoje slapstėsi paskutinis buržuazinio pogrindžio vadovas, LLKS štabo narys ir vadinamasis ginkluotųjų pajėgų vadas Ramanauskas, žinomas slapyvardžiu Vanagas.
Visos šios grupuotės tarp savęs ir su Vanagu ryšio neturėjo ir slapstėsi, kaip kas galėjo, plėšikavo ir terorizavo vietos gyventojus.
Vanagas – Adolfas Ramanauskas, g. 1917, stambaus Pietų Lietuvos, dabartinio Lazdijų rajono, buožės sūnus, anksčiau buvusios buržuazinės kariuomenės karininkas, fašistinės Vokietijos užpuolimo metu gyveno Druskininkų mieste.
Dar iki vokiečių atėjimo jis suorganizavo Druskininkuose baltagvardiečių dalinį ir ten sušaudė daug žydų ir lenkų tautybės žmonių. Po to buvo paskirtas Druskininkų komendantu ir burmistru.
Išvadavus Lietuvą, Ramanauskas Alytuje sukūrė pogrindinę nacionalistinę organizaciją, o po to, 1945 metais, išėjo į Pietų Lietuvos miškus, kur iš pradžių buvo rinktinės, o po to – apygardos (Dainavos) vadas, o 1949 metais, sukūrus LLKS Tarybą, Tarybos Prezidentas Žemaitis-Vytautas Vanagą įtraukė į ją.
Suprasdamas, kaip svarbu išvalyti Pietų Lietuvą nuo Ramanausko, kurį slėpė daugybė pagalbininkų ir buvusių banditų ryšininkų, respublikos KGB 1955 m. įsaku Nr. ... sukūrė operatyvinę grupę Ramanausko paieškai ir areštui.
Operatyvinės grupės vadovu buvo paskirtas LTSR KGB pirmasis pavaduotojas Jakovas Sinycinas (dokumentinėje apybraižoje „Vanagai iš anapus" jis aprašytas Simonaičio pavarde) (...)
Reikia pridurti, kad tuo metu atsakingas už nacionalistinio pogrindžio likvidavimą Lietuvoje ir mūsų skyriaus kuratorius buvo kitas pirmininko pavaduotojas pulkininkas L.Martavičius.
Operatyvinės grupės vyresniuoju buvo paskirtas skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis N.Dušanskis, dirbąs saugumo organuose nuo 1940 m. birželio.
Į operatyvinę grupę įtraukti patyrę skyriaus darbuotojai: Pavlenka, Šimkus, Zeninas, Trakimas ir kiti.
Operatyvinė grupė sukaupė savo rankose visą medžiagą apie Ramanauską.
Visą laiką jo ieškojo Kauno, Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Druskininkų ir net Utenos KGB įvairiose vietose, kur apsistodavo jo ryšininkai, giminaičiai ir buvę pagalbininkai. Bet jo paieškos rezultatai buvo menki.
Analizuodami Ramanausko medžiagą padarėme išvadą, kad turim reikalo su labai patyrusiu, gudriu ir žiauriu priešu. Ypač įdėmiai opergrupė studijavo medžiagą apie anksčiau surengtas KGB organu operacijas prieš Ramanauską: nors jos ir nedavė laukiamų rezultatų, bet padėjo apie ši banditų vadą sukaupti duomenų ir operatyvinės medžiagos.
Vakarų žvalgyboms 1950 metų spalyje išmetus keletą savo grupių Lietuvos teritorijoje, Ramanauskas elgėsi labai atsargiai ir iš karto neskubėjo užmegzti ryšio su šiais agentais-desantininkais. Jo pavedimu juos stebėjo jam pavaldus banditų vadas Spyglys, Anupras ir kiti.
Tik po to, kai Ramanauskas įsitikino, jog KGB organų veiksmai prieš permestus agentus eina į pabaigą, o iš visų permestųjų liko tik jų vadas Juozas Lukša-Skirmantas, Daumantas, Ramanauskas ji priėmė savo bunkeryje Oledarnių kaime netoli Butrimonių, Jiezno rajone.
Tačiau vos tik Ramanauskas sužinojo, kad 1951 metais į Kazlų Rūdos miškus permesta dar viena šnipų – desantininkų grupė (Kukauskas, Širvys, Boruta? – red.past.) ir kai kas iš jų jau gyvas pateko į KGB rankas, jis nedelsdamas apleido bunkerį Olendarnyse, atsiskyrė nuo Lukšos su žmona, uošve ir mergyte, nepamiršęs pasiimti iš Lukšos svarbią sau korespondenciją su žvalgybos centrais ir didelę rankinę pinigų – amerikietiškų dolerių.
Tai sužinojome po operacijos, sunaikinus 1951.09.04 netoli Garliavos Lukšą, iš aptiktų pas jį dokumentų.
Nors Ramanauskas ir žinojo, kad Lukša eina susitikti su savais „desantininkais“, bet su juo nėjo ir tuo būdu dar keliems metams pratęsė savo egzistavimą.
Tam pačiam laikotarpiui priklauso Kauno KGB valdybos gauta medžiaga apie Ramanauską iš Žemės ūkio akademijos studentės Albinos Pranevičiūtės, kuri, būdama LLKS štabo, jo pirmininko Žemaičio ir Ramanausko ryšininkė, dažnai kursavo iš Raseinių rajono, kur Šimkaičių miške buvo Žemaičio bunkeris, į Alytaus rajoną – ten buvo Ramanausko bunkeris.
Slaptai sulaikyta, pagauta su įkalčiais ir KGB organų užverbuota, Pranevičiūtė (sl. Paulina) sistematingai mums teikė banditinio pogrindžio vadų susirašinėjimą, visapusiškai informuodama mus apie jų planus ir slaptavietes.
Pagal jos duomenis KGB organai surengė operacijas, likviduodami banditų štabus ir jų bunkerius.
Norėdami patikslinti jų slapstymosi vietas ir juos sugauti, dirbome stiprindami vadų Žemaičio ir Ramanausko pasitikėjimą Pranevičiūte. Bet čia įvyko nelaimė. Nors Pranevičiūtė buvo mūsų darbe patikrinta, patikima ir iš tikrųjų norėjo išvaduoti respubliką nuo banditizmo, tačiau liko religinga.
Kartą, atvažiavusi iš Žemaičio pas Ramanauską su paštu (mūsų nukopijuotu), pirmąsyk patekusi į jo bunkerį Jiezno raj., Pranevičiūtė išgirdo vieno bandito raportą Ramanauskui, kad kažkas bus sušaudytas už ryšius su KGB.
Pranevičiūtė, matyt įsitempusi, pagalvojo, kad kalbama apie ją, atsiklaupė ir ėmė melstis Dievui, ruoštis mirčiai.
Ramanauskas ir jo žmona Birutė, kuri irgi buvo bunkeryje, greit susiorientavo ir įtarė Pranevičiūtę. Banditų kankinama, Pranevičiūtė prisipažino turinti ryšius su saugumo organais. Ramanauskas ir jo štabo nariai pasmaugė Pranevičiūtę, paliko tą bunkerį ir išėjo slėptis toli, už 100 km, į Varėnos rajoną.
Apie tai mes smulkiai sužinojome 1956 m. iš paties Ramanausko ir jo žmonos Mažeikaitės tardymo.
Bet 1950 m. Ramanauskas raštu pranešė apie šį atvejį visoms Lietuvos banditų formuotėms, girdamasis savo akylumu, išmintimi, sugebėjimu atpažinti KGB agentus.
Tardomas jis papasakojo dar vieną atveji, kai iš tikrųjų nuspėjo KGB organų, padariusių klaidą jo paieškoje, veiksmus. 1954 m. Ramanauskas su žmona slapstėsi netoli Merkinės Varėnos rajone, savo talkininko Bilinsko bunkeryje.
Ieškodami Ramanausko iš Jiezno rajono jo pėdsakais nuo 1952 m. ėjo du suporinti agentai, apsimetę banditais: Jurginas ir Čiudas: vienas iš jų tikrai anksčiau buvo Ramanausko gaujos dalyvis, mūsų sugautas, perverbuotas ir paleistas. Šia agentūrine grupe buvę Ramanausko gaujos talkininkai pasitikėjo.
Sužinota, kad jis yra netoli Merkinės. Agentai irgi ten įsikūrė ir 1954 m. atsidūrė tam pačiam kaime, kur slapstėsi Ramanauskas. Šis, sužinojęs apie Čiudą ir Jurginą, ketino su jais susitikti. Čia mes padarėme klaidą.
Nežinodami, kad mūsų agentai Jurginas ir Čiudas slapstosi šalia Ramanausko ir net yra jo stebimi, per savo operatyvinį darbuotoją Trakimą, specialiai įdarbintą Merkinės milicijos įgaliotiniu, kad palaikytų ryšį su grupe, agentams nurodėme greit persibazuoti į kitą rajoną ieškoti teroristų, naktį nužudžiusių Merkinės MTS direktoriaus pavaduotoją Poltaracką.
Ramanauskas, sužinojęs apie komunisto Poltaracko nužudymą ir apie tai, kad po nužudymo ten ėmė rodytis Čiudas su Jurginu, įtarė juos ir daugiau ryšio su jais neieškojo.
Tačiau iš šios agentūrinės grupės surinktų slaptų duomenų mums paaiškėjo, kad Ramanauskas Merkinės rajone turi pagalbininkų bazę, kai kurie iš jų matė net jį patį ar jo šeimos narius – žmoną, uošvę, mergytę, kurios tuo metu slapstėsi kartu.
II. Taigi buvo nutarta Ramanausko ir jo šeimos narių ieškoti Merkinės rajone (tarp Varėnos ir Druskininkų), kur jis „ramiai“ slapstėsi. Nieko daugiau jis nežudė, neplėšikavo, nes liko vienas ir turėjo išlaikytinių - žmoną, dukrą bei kitus šeimos narius, gyvenančius nelegaliai.
Vadinasi, Ramanauskui reikėjo pinigų, ir nemažai, taigi jis keitė, t.y. pardavinėjo iš amerikiečių žvalgybos per Lukšą atsiųstus jam dolerius. Ši versija ir tapo agentūrinės kombinacijos, turinčios išaiškinti, užtikti ir suimti Ramanauską, pagrindu.
„Būtina, kad Ramanauskas pats ieškotų mūsų agentūros“, pareiškė Sinycinas pirmame mūsų operatyvinės grupės susirinkime, kai jis buvo paskirtas atsakingu už Ramanausko areštą.
Tada aš pasiūliau panaudoti patikrintą ir įtvirtintą agentą Žinomą, tuo metu gyvenusi Kaune, bet kilusi iš Lazdijų rajono, buvusį Ramanausko kaimyną ir jį asmeniškai pažįstantį (agentas Žinomas 1952-53 m. KGB lėšomis Kauno pakraštyje pasistatė namą, į kuri dažnai atvažiuodavo giminaičiai iš kaimo, anksčiau palaikę ryšius su Ramanausku – autoriaus pastaba.)
Pokalbiuose su Žinomu, jis patikslino kai kurias aplinkybes, kurios mus įtikino, kad Ramanauskas jį gerai pažįsta, pasitiki juo, taip pat, gal net iš agento giminių, žino apie jo valiutinius sandėrius, dėl kurių jis iš tikrųjų tuoj po karo keletą kartų buvo sulaikytas milicijos.
Išaiškėjo, kad Žinomas asmeniškai pažįsta banditų talkininką, gyvenantį netoli Merkinės, B.
Iš B. mūsų agentūrinė grupė Čiudas ir Jurginas pirmą kartą sužinojo apie Ramanausko su žmona pasirodymą šiose vietovėse 1954 m.
Dar daugiau, Žinomas prisiminė, kad, susitikus su B., šis domėjosi Kauno „Juodosios rinkos“ egzistavimu ir dolerių kainomis.
Viso šio darbo rezultatas buvo drg. Sinyclno patvirtintas planas, kaip panaudoti agentą Žinomą Ramanausko paieškoje.
Agentui buvo įteikta apie 100 dolerių įvairiomis kupiūromis, jis taip pat buvo aprūpintas pinigais ir dažnai siuntinėjamas pas savo gausius giminaičius bei pažįstamus Varėnos-Merkinės-Druskininkų trikampyje.
Labai atsargiai jis pradėjo supirkinėti dolerius, kuriuos aukštesne kaina paskui perparduodavo Kaune. Ėjo laikas. Baigėsi 1955 metai, atėjo 1956 m. pavasaris ir vasara. Agentas pasiaukojančiai dirbo. Matyt, jis kažkiek pasipelnydavo iš sandėrių su doleriais, kuriuos iš tikrųjų supirkinėdavo Lietuvos pietuose ir perpardavinėdavo Kaune.
Norėdami išvengti galimų nesusipratimų su milicijos organais, kurie galėjo susekti Žinomą kaip užsienio valiutos supirkinėtoją, kartu su VRM sudarėme bendrą planą, apimanti visus kovos su kontrabandistais ir užsienio valiutos supirkinėtojais klausimus.
III. 1956 m. vasarą agentas Žinomas po įprastinės kelionės į Merkinės valsčių atvežė iš ten 100 dolerių banknotą. Tokių stambių kupiūrų vietiniai gyventojai paprastai neturėdavo, nes dažniausiai jie gaudavo iš savo giminaičių JAV dolerius smulkiomis 1-5 dolerių kupiūromis.
Kai su Žinomu išanalizavome ir patikrinome žmogų, kuris davė tuos 100 dolerių, įsitikinome, kad jis yra B. giminaitis, turbūt iš jo gavęs tą kupiūrą. Čia mums padėjo patirtis ir J.Sinycino išmintis.
Sužinojęs, kad Žinomas už stambią kupiūrą užmokėjo didelę kainą rubliais, jis padarė prielaidą, kad tarpininkas, gavęs šiuos pinigus asmuo, ne viską atidavė B., o kai ką pasiliko sau.
Todėl šį kartą Sinycinas instruktavo agentą artimiausiu metu eiti tiesiai pas B., kurį nors ir gerai pažinojo, tačiau iš apdairumo iki šiol pas jį neužeidavo. B. priėmė agentą draugiškai, prikišo jam, kodėl pas jį neužeinąs, ir leido suprasti, kad jam žinomas agento „biznis“.
Agentas paprastai paaiškino, kad jis ketina važiuoti į Lenkiją pas giminaičius Bialystoke, todėl supirkinėja dolerius. Pas B, neužeidavęs, nes nemanęs, kad šis galėtų turėti dolerių – žinąs, jog jis giminių JAV neturi.
B. sutiko su Žinomo pastaba, tačiau paklausė, kokia dolerių kaina „juodojoje“ rinkoje. Agentas smulkiai atsakė į visus klausimus, tačiau pridūrė, kad už stambias kupiūras, būtent – už 100 dolerių, – jis moka brangiau, ir pasakė konkrečią sumą.
Agentas pastebėjo, kad B. nustebo ir kartu nuliūdo, išgirdęs pasakytą sumą. Mūsų prielaida, kad tarpininkas apgavo B., pasitvirtino.
Per tolesnius pokalbius B. paprašė agento Žinomo duoti jam savo adresą Kaune, patikslino, kur yra reikiama gatve, ir žadėjo atvažiuoti.
Iš tikrųjų 1956 m. rugsėjo menesį B. pasirodė pas agentą ir pardavė jam 100 dolerių kupiūrą. Jis buvo patenkintas kaina, butu ir agento namu Kauno pakraštyje, pažadėjo dar kartą atvažiuoti, net galbūt su draugais.
Žinomas praleido negirdom pastabą, kad su juo dar kažkas atvažiuos, tik pastebėjo, jog su malonumu pirktų dolerių stambiomis kupiūromis.
Pasitarime pas drg. Sinyciną po šios agento kelionės padarėme išvadą, kad pas Žinomą reikia laukti pasirodant Ramanausko.
IV. O laikas ėjo. TSKP XX suvažiavime mes sužinojome apie Stalino įvykdytus teisėtumo pažeidimus, jo asmens kultą. Buržuazinė propaganda išpūtė šią karčią tiesą. Priešas tai panaudojo Lenkijoje, o vėliau – Vengrijoje, kur 1956 m. lapkrityje prasidėjo kontrrevoliucinis sukilimas.
Eilinis susitikimas su Žinomu buvo numatytas gruodžio 2 d. Aš jo laukiau Kaune sutartu laiku, tačiau agentas nepasirodė. Berods, tik gruodžio 3 d. (N.Dušanskis supainiojo datas: agentas paskambino 1956 m. spalio 11 d. 18 val. A.Ramanauskas suimtas spalio 12 d. – red. past.), gerai pamenu, kad tai buvo nuslopinus kontrrevoliucinį maištą Budapešte, 18 val. pasigirdo Žinomo skambutis.
Žinomas buvo labai susijaudinęs, jo balsas virpėjo, jis prašė skubiai susitikti. Aš tik paklausiau: »Atvažiavo Adolfas?“ Agentas patylėjo, o paskui atsakė: „Taip“.
Į susitikimą išvažiavom trise. Aš, Kauno skyriaus viršininkas I.Zeninas ir Železniakovas.
Agentas buvo prislėgtas Vengrijos įvykių, bet, sužinojęs, kad maištą mūsų kariuomenė nuslopino, pastebimai atsitiesė. Pranešė, kad pas jį antra diena yra Ramanauskas su žmona Birute, jie abu dviračiais atvažiavo iš Pietų Lietuvos (iš tikrųjų tuo metu Ramanauskas slapstėsi Rokiškio rajone – red. past.).
Jie pakeitė pas jį dolerius, apsipirko ir šį rytą, kai jis išėjo į darbą, liko jo namuose. Kokia padėtis šiuo metu, Žinomas nežinojo.
Mes pajutome, kad Žinomas yra paveiktas Ramanausko pasirodymo tokiu neramiu metu, ėmė svyruoti ir, matyt, ilgai svarstė, ar ne geriau būtų porą dienu pavėlavus pranešti mums apie Ramanausko pasirodymą. Mes nusprendėme nedelsiant veikti.
Pasodinome Žinomą į mūsų mašiną ir greitai nuvažiavome į jo namus. Pakeliui nutarėme, kad agentas pareina namo, sužino, kokia padėtis, ir sutartu ženklu praneša, kur yra Ramanauskas su žmona. O mes, tamsos dengiami, lauksime krūmuose prieš jo namą.
Jaudindamiesi ir įsitempę laukėme agento pasirodymo. Po 45 minučių jis išėjo iš namo nešinas kibiru (taip buvo sutarta), kurį greit išpylė gatvėje. Mes apsidžiaugėme, nes tai reiškė, kad Ramanauskas dar yra pas jį.
Dar po 10 min. agentas ramiai išėjo iš namo, priėjo prie mūsų ir pranešė, kad Ramanauskas-Vanagas su žmona ryt rytą rengiasi dviračiais išvažiuoti atgal į Dzūkiją.
Žinomas prašė jų iš karto nesuimti, o sulaikyti toliau nuo jo namų, prieš tai perspėjęs, kad jie turi pistoletus, maišuose - granatų ir kad persidažė plaukus: Ramanauskas iš blondino tapo brunetu, o Birutė – atvirkščiai.
Padėkoję agentui ir jį nuraminę, mes paleidome namo.
Aš palikau Zeniną ir Želesniakovą poste krūmuose, o pats nuėjau į skyrių. Nedelsiant apie viską „VČ“ ryšiu pranešiau J.Sinycinui, kuris pažadėjo tučtuojau atvažiuoti su operatyvine grupe ir technika. O aš viską permąsčiau ir sudariau Ramanausko paėmimo planą.
Visiems 4 skersgatviams, vedantiems iš Žinomo namo į miesto centrą uždaryti buvo numatyta suorganizuoti 4 sulaikymo grupes po 6 žmones kiekvienoje, išdėstytas įvairiose mašinose maždaug 500-600 metru atstumu nuo Žinomo namo.
40-50 metrų nuotoliu nuo agento namų, apsimetę gatvę šluojančiais kiemsargiais, budėjo 2 žvalgybininkai (vyras ir žmona), turintys radijo siųstuvus. Jų pareiga buvo stebėti Žinomo namą ir, pasirodžius Ramanauskui (jo požymius ir nuotrauką jie turėjo), radijo ryšiu pranešti, kokiu keliu jie suka.
Operacijos vadovavimo štabas buvo lengvoje mašinoje, vienoje iš pagrindinių miesto gatvių, maždaug už 800 m nuo agento namo.
Pirmą valandą nakties KGB pirmininko pavaduotojo drg. Sinycino planas buvo patvirtintas, paskirti 4 operatyvinių grupių vadovai. Buvo greit ir dalykiškai surengtas instruktažas, o 4 val. ryto visos grupes ir kiti operacijos dalyviai užėmė savo vietas. 7 val. ryto ėmė švisti, rodytis žmonės, prasidėjo judėjimas.
8 val. ryto mūsų žvalgybininkai davė pirmąjį signalą, kad į darbą išėjo agentas ir nusiėmė kepurę. Tai reiškė, kad viskas vyksta pagal planą. Ramanauskas su žmona jau atsikėlė ir rengiasi išvykti.
8.30 val. žvalgybininkai davė antrą signalą: objektas pasirodė ant slenksčio, atidarė duris, apsižvalgė ir pradėjo rengtis.
Maždaug 9.15 val. buvo gautas pagrindinis signalas: objektas su žmona išėjo, vesdamiesi pakrautus dviračius, ir Aukštaičių gatve pasuko į drg. Šimkaus vadovaujamos grupės pusę.
Pagal planą operatyvinė grupė – šį kartą drg. Šimkaus gavusi signalą, kad jai reikės sulaikyti Ramanauską, iki objektų pasirodymo gatvėje atsargiai iš dengto sunkvežimio juos stebi, o prisiartinus – greit iššoka iš mašinos ir juos sulaiko.
Iš tikrųjų vos tik Ramanauskas ir Birutė, vesdami apkrautus dviračius, susilygino su dengtu sunkvežimiu, kuriame slėpėsi grupė, trys darbuotojai iš kėbulo šoko ant gaujos vado, o du – ant Birutės ir greit juos sulaikė.
Tuoj pat privažiavo aštuonvietė mašina GAZ-63, paėmė sulaikytuosius ir nuvažiavo. Į sunkvežimį buvo įkelti dviračiai, maišai, Ramanausko portfelis, ir operacija buvo baigta.
Viskas įvyko taip greitai, sutartinai ir organizuotai, kad einantys į darbą žmonės net nespėjo pamatyti, kas įvyko.
Jokių nepageidaujamų, įtartinų signalų iš žvalgybininkų, likusių stebėti Žinomo namą, negauta: įtarimas agentui nekrito.
V. Gyvo, su ginklu bei svarbiais dokumentais be jokio pasipriešinimo sulaikymas gaujos vadui Ramanauskui buvo didelis psichologinis smūgis. Kurį laiką Ramanauskas negalėjo kalbėti, tik jo žmona Birutė, greit susitvardžiusi, prisipažino, kad pas juos rasti ginklai, dokumentai ir visa kita priklauso jos vyrui Vanagui.
Tą pačią dieną jie buvo pristatyti į LTSR KGB tardymo izoliatorių Vilniuje. Apklausose Adolfas Ramanauskas ir Birutė Mažeikaitė elgėsi teigiamai. Papasakojo apie savo nuskalstamą veiklą, apie ryšius su kitomis gaujomis anksčiau, su Lukšos žvalgybininkais ir pan.
Skirtingai nuo vadinamojo buvusio LLKS prezidento Žemaičio, dabar suimtas vadinamasis vyriausias ginkluotųjų pajėgu vadas Ramanauskas niekada nebuvo nacionalistinio judėjimo ir ginkluoto Lietuvos pogrindžio figūra ir ideologas.
Anksčiau jis buvo eilinis leitenantas smetoninės Lietuvos buržuazinėje kariuomenėje, kilęs iš buožių ir iš karto pradėjęs bendradarbiauti su vokiečių okupantais. Dalyvavęs Druskininkuose, masiškai naikinant daugeli sovietinių žmonių, Ramanauskas žinojo, kas jo laukia, esant sovietų valdžiai, todėl 1945 m. išėjo į pogrindį.
Būdamas Pietų Lietuvos gaujose, Ramanauskas buvo žiaurus vykdytojas ir vadovas, naikinant sovietinius aktyvistus, mokytojus, apylinkės pirmininkus, rusus, lenkus. Dėl žiaurumo jis buvo „pažymėtas“ nacionalistinio pogrindžio vadų ir 1949 m. paskirtas „pietų srities“ vadu ir „Ginkluotųjų pajėgų“ vadu. Žinoma, kad tokie žiaurūs žmonės, tokie sadistai kaip Ramanauskas, patekę į teisingumo rankas, staiga pradeda prašyti pasigailėjimo, siūlo savo bendradarbiavimą ir pan. Kai Ramanauskui tai buvo atsakyta, jis net bandė nusižudyti (teisybę atskleidžia anksčiau pateikta gydytojų išvada – red. past.)
Įvyko teismas ir Ramanauskas-Vanagas buvo nuteistas aukščiausia bausme. Nuosprendis įvykdytas. Jo žmona Birutė buvo lageryje 5 metus. Kiti jų giminaičiai baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukti.
VI. Išvados.
1. Sumanymas ir operatyvinis Ramanausko išaiškinimas ir suėmimo planas buvo puikiai sugalvotas ir įvykdytas.
2. Visas operatyvinių darbuotojų kolektyvas, vadovaujamas J. Sinycino, dirbo pakiliai, labai stengėsi nušlifuoti detales ir šio plano subtilybes. Palaikė ryšius su suinteresuotais KGB ir VRS skyriais, Kaune ir centre.
3. Vis dėlto buvo padaryta klaida: dirbantis šioje byloje pagrindinis agentas Žinomas nebuvo kontroliuojamas, vykdant šį planą. Ypač buvo aplaidūs, neįrengę įrašymo technikos jo bute (tai lengvai galėjome padaryti, kai sužinojome apie artimiausią Ramanausko ir Birutės atvykimą).
Mes taip pat neturėjome agentūros Žinomo darbo vietoje ir nežinojome jo nuotaikų kritinėmis dienomis. Juk jei agentas būtų pasidavęs užsienio radijo tų dienų laidų propagandai, jis galėjo mums visai nepranešti apie Ramanausko atvažiavimą.
Vadinasi, vykdydami rimtas čekistines priemones, visada turime apsidrausti nuo netikėtumų ir visada kontroliuoti tas priemones.
N.Dušanskis
************************************************
Taip pat skaitykite:
R.Vanagaitė prieš istorikus: kuri pusė nemato partizano A.Ramanausko-Vanago veiksmų visumos?
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/l ... -56-872594
Į knygos pristatymą Rūtą Vanagaitę atlydėjo širdies draugas – nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas
https://www.15min.lt/vardai/naujiena/li ... 050-873044
Ką apie Adolfą Ramanauską-Vanagą nutylėjo Rūta Vanagaitė? Arvydo Anušausko atsakas
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/l ... -56-873210
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
