 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Internetas: manipuliacijos laisvoje erdvėje
http://www.versijos.com/publ/ideologija ... 5-1-0-1021
Esminis šiuolaikinių informacinių karų faktorius yra tas, kad pagrindine erdve, kurioje jie liepsnoja, ir tuo pat metu pagrindiniu šių procesų instrumentų tapo internetas. Pats savaime "karas dėl protų" visais laikais buvo labai svarbi idėjinių kovų dalis.
Tačiau XX amžiaus pabaigoje atsitiko tai, ką vėliau pavadino kiekybinių permainų virtimu kokybinėmis - mokslinės technikos pažangos dėka atsiradusios naujos elektroninio bendravimo ir darbo su informacija formos aprėpė tokias dideles žmonių mases, kad visiškai pakeitė mūsų gyvenimus.
FORMATAS NULEMIA REZULTATĄ
Šiandien jau visiems akivaizdu, kad internetas - tai ne "elektroninė biblioteka" ir ne "elektroninis paštas", o naujo socialumo, naujų informacijos suvokimo tipų ir bendravimo formų erdvė ir dar daugiau - dabar tai yra jau vienintelė "prizmė", per kurią didžioji visuomenės dalis žvelgia į pasaulį.
Mes matome, kad būtent socialinės internetinės technologijos tapo baze visam visuomeniniam aktyvumui, ar tai būtų lokalinė municipalinė organizacija, ar "oranžinės revoliucijos", aprėpiančios visą šalį.
Tie, kurie protestinio aktyvumo pliūpsniuose visame pasaulyje įžvelgia žmonių masių demokratinės savimonės pabudimą, neretai susižavėję kalba apie Internetą, kaip apie idealų informacijos šaltinį, kaip aplinką, kurioje galima nesunkiai save realizuoti ar veikti laivų individų kolektyvams.
Taip mąstant, arba ignoruojamas, arba sąmoningai nutylimas tas faktas, kad internetinė erdvė - tai anaiptol ne neutralus veidrodis, kuriame atseit atsispindi tiktai tai, kas egzistuoja realybėje, o instrumentas, kuris formuoja pačius savęs ir pasaulio suvokimo mechanizmus, o internetinių komunikacijų tipai ir formos visuomenės nuomonei daro gerokai didesnę įtaką, negu pats tos komunikacijos informacinis turinys.
Atrodytų, visuotinės informacinės laisvės ir neriboto bendravimo visų su visais socialiniuose tinkluose era suteikia visas galimybes savarankiškai mąstyti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Tačiau realybėje informacinės technologijos pagimdė fenomenalius manipuliacijos visuomenės protais mechanizmus, kurie šiuo metu, skirtingai nei ankstesnėse epochose, yra dar ir užmaskuoti po demokratinių mechanizmų, nepriklausomų ekspertų bei visuomenės veikėjų samprotavimų kauke.
Tuo pat metu visas tas "naujasis socialumas" yra kraštutinai emocionalus - anaiptol ne turinys, bet emocinis užtaisas nulemia vartotojų reakciją.
Emocingas ir mozaikiškas informacijos pateikimas iššaukia tokią pat žaibišką emocionalią ir fragmentuotą auditorijos reakciją. Šis reiškinys pats savaime nėra kieno nors piktų užmačių rezultatas - kaip pamatysime žemiau, tokios yra šios aplinkos ypatybės, tačiau jas sėkmingai gali išnaudoti tie, kam tai reikalinga.
LAKONIŠKUMAS - EMOCIJŲ BROLIS
Komunikacija interneto informacinėje erdvėje turi vaizdinių pobūdį - ir kalba eina ne apie tai, kad pranešimai, tarkime, tinklaraščiuose ar Tviteryje - tekstiniai. Akivaizdi tendencija trumpinti vidutinį tekstinių pranešimų ilgumą, iš esmės jie turi atspindėti tik šios akimirkos emocinę vartotojo reakciją. Šita tendencija atsirado toli gražu ne šiandien.
Dar aštuntame dešimtmetyje futurologas Tofleris rašė apie tai, kad ateina taip vadinamos mozaikinės kultūros era, kai aplink žmogų nuolat formuosis padriki, trumpi, vaizdiniais išreikšti pranešimai: reklaminiai klipai, plakatai, radijo ir TV laidos.
Reiškinys, kai emocingi vaizdiniai pakeičia savimi racionaliai suvokiamus tekstus, savo apogėjų pasiekė jau mūsų laikais marketinge, kur būtent emocijos tapo svarbiausia motyvacija pirkėjams. Iracionalumas šiandien tapo masinės kultūros, reklamos, žiniasklaidos leidinių turinio pagrindu.
Žmonių pirkiniams vis mažesnę įtaką daro realios prekių charakteristikos, o vis didesnę - emocionalūs "krūviai", kuriuos pasiseka susieti su vienu ar kitu prekės ženklu.
Internete vyksta tas pats procesas.
Kad atkreiptum vartotojo, tiesiog skęstančio antraščių, paveikslėlių, video ir audio įrašų vandenyne, dėmesį, turi pateikti ryškius, provokuojančius tekstus ir nuotraukas.
Rimtai kažką tyrinėti, apmąstyti, samprotauti - tai visada "racionalaus pasirinkimo stresas" ir, kaip rašė amerikiečių sociologas Nilas Postmanas jau devintame dešimtmetyje, media kultūra nepalieka visam tam laiko.
Šiandien žmogus kiekvieną minutę kažką žiūrinėja savo išmaniajame telefone, rašinėja SMS, atsakinėja draugams socialiniuose tinkluose, kiekvienoje kavinėje į jį žvelgia po kelis TV ekranus, kuriuose viršuje ir apačioje slenka papildomą informaciją pateikiančios bėgančios eilutės.
Britų baronienė Siuzen Grinfild, tyrinėjanti internetinės kultūros įtaką sociumui, atkreipia dėmesį į tai, kad žaibiškas emocinis atsakas, kurį iššaukia didžioji interneto turinio dalis, sumenkina šansus, kad žmogus susidarys vientisą to, kas vyksta aplinkui ir savo vietos tuose įvykiuose paveikslą.
Mozaika trumpų ir ryškių reakcijų į tokius pačius žaibiškus ir mozaikiškus stimulus suformuoja padrikų, skirtingų, trumpalaikių reakcijų grandinėlę (patiko/nepatiko, įdomu/neįdomu) ir pan., tačiau visa tai absoliučiai neskatina turinio sintezės.
Štai kaip ji aprašo šį mechanizmą, pateikdama Londono riaušių pavyzdį:
"Manau, dauguma riaušių dalyvių buvo prastai išsilavinę, o tai reiškia, kad jiems rūpi tik šis momentas. Įsivaizduokite, kad jūs neturite gyvenimiškos patirties, aiškios koordinačių sistemos, jūs nesugebate tiesiog prisėsti ir kažką paskaityti... Jūs, pavyzdžiui, nežinote, kad toks Henrikas VIII ir neturite supratimo apie revoliuciją Rusijoje. Jeigu jūs neturite atramos (žinių bagažo pavidalu) - patenkate į dabarties, šios dienos spąstus. Galbūt tie žmonės, kurie suorganizavo riaušes, tiesiog įstrigo pasaulyje, iš kurio nebegali ištrūkti, jie jaučia nuoskaudą ir pyktį, jie susipainiojo. Kai kuriems iš jų šitos riaušės galėjo atrodyti kaip didelis kompiuterinis žaidimas - lakstyti po miestą, daužyti vitrinas ir plėšikauti".
BEGALINIS TIESIOGINIS ETERIS
Su emocijomis glaudžiai susijęs ir pats socialinių tinklų fenomenas.
Žinoma, daugeliui žmonių tai tiesiog įrankis, kurio dėka galima vienu ir tuo pačiu metu bendrauti su daugybe savo realių ir virtualių pažįstamų.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita motyvacija.
Socialiniai tinklai leido kiekvienam žmogui ne šiaip susilaukti "penkių minučių šlovės", bet gauti neribotą tiesioginį eterį savęs prezentacijai.
Vystantis mobilioms technologijoms, jau nebereikia nė kompiuterio, internete praktiškai ištisą parą surasi bet ką, kas turi išmanųjį telefoną ar planšetę.
Šita savęs prezentacija neretai susiveda į pačias paprasčiausias reakcijas - patikti kitiems ir įvertinti tuos kitus.
Amerikos tyrinėtojai Džin Tvengl ir V. Kitas Kempbelas savo darbe "The Narcissism Epidemic" (2009) tvirtina, kad Web 2.0 skatina narcisistinį elgesį:
"Web 2.0 ir kultūrinis narcisizmas veikia kaip rezonuojanti save pačią stimuliuojanti sistema - narcizai individai ieško būdų "prastumti" save internete, o interneto tinklapiai provokuoja elgtis kaip narcizams netgi pačius kukliausius žmones".
Visą laiką tenka pasirinkti pačias patraukliausias savo nuotraukas, skirtas publikavimui, pritraukti maksimalų skaičių draugų, susikurti originalų įvaizdį, parodyti, kad turi įdomų hobį ir panašiai.
Kaip pastebi amerikiečių žurnalistė Lakšmin Čodri, technologijos Web 2.0 pasisekimas - tai poreikio būti pastebėtam ir tapti susižavėjimo objektu kapitalizacija ir poreikis būti viešumoje.
O minėta baronienė Grinfild teigia, kad tai keičia individualumo sukūrimo mechanizmus:
"Įsivaizduokite, kad esate jaunas, gyvenate tiktai šiuo momentu, kur sakote "fu" ir "vau", žaidžiate kompiuterinius žaidimus ir plepate su 900 "draugų" Feisbuke. Kadangi esate jaunas, jūsų individualumą lemia ne tai, ko jūs spėjote pasiekti, o jūsų reakcija į konkretų momentą ir ryšys su dideliu skaičiumi kitų žmonių... Šiuolaikinės technologijos padeda žmonėms formuoti asmenybę visiškai nauju būdu. Ir tai labai patrauklu, nes jūs charakterizuojate save draugų socialiniuose tinkluose skaičiumi, žmonių, kurie su jumis bendrauja, tvitų skaičiumi ir tai - jūsų gyvenimas".
Dėl viso to pasikeitė ir socialinės normos, "normalaus elgesio" standartai.
Dabar laikoma visai normaliu dalyku nuolatinis viešas savo minčių demonstravimas (tinklaraščiai), lygiai taip pat viešai rodomas kasdieninis gyvenimas. Dar daugiau - vis dažniau laikoma nenormaliu dalyku, kai žmogus nedalyvauja panašiose praktikose.
Tarkime, faktas, kad jūs neturite savo profilio Feisbuke, daugeliui darbdavių tampa pavojaus ženklu - neva tai gali būti žmogaus asocialumo požymis ar apskritai kyla įtarimas, kad jis slapstosi ne tik nuo kitų žmonių, bet ir nuo įstatymo.
Kokius gi efektus duoda šita emocionali "totalinė komunikacija", kai bendrauja visi su visais?
ČIA VISI SAVI
Pirmas dalykas - susiformuoja pasitikėjimo efektas.
Nors internetas buvo kuriamas dalyvaujant karinėms struktūroms, šita aplinka iš pat pradžių buvo pradėta suvokti kaip anarcho-libertarinė, t.y. tokia, kur neslopinama žodžio laisvė ir kiekvienas gali:
a) surasti sau tribūną saviraiškai ir
b) surasti bendraminčių ir laisvai dalintis su jais bet kokia informacija. Šita aplinka buvo priešpastatoma totalitariai ir korumpuotai realybei.
Internete gi, kaip buvo laikoma, vartotojai yra nuoširdūs ir sąveikauja, remdamiesi savanoriško bendradarbiavimo principais, internete nėra nustatytos vertikalios hierarchijos.
Internetinės bendruomenės ir virtuali erdvė, kaip tai dažnai tvirtinama, turi esminį pranašumą prieš realybę, kadangi tai yra tiesioginės demokratijos erdvė, t.y. vartotojai tiesioginio balsavimo būdu turi galimybę daryti įtaką daugeliui problemų.
Kaip nebūtų keista, tai visiškai nepanaikino hierarchinių struktūrų, tiktai jas pakeitė, padarė lankstesnes. Tarkime, bendruomenėje gali būti lyderis, tačiau jis yra renkamas.
Konkretūs dalyviai gali turėti privilegijuotą statusą, reitingą, tačiau jie priskiriami, remiantis kitų vartotojų nuomonėmis ir panašiai.
Visa tai atrodo kaip svajonių apie "Saulės miestą" įsikūnijimas, nors panaudojus manipuliacines technikas galima gauti iš principo svarbią informacinių karų kontekste struktūrą - virtualią bendruomenę, kuri pasirengusi sekti paskui savo lyderius ir kurios visi nariai šventai tiki, kad veikia savanoriškai, kad patys išsirinko lyderius ir patys juos kontroliuoja.
Antras dalykas - susiformuoja vienybės vardan bendro tikslo efektas ir įsitikinimas, kad tu priklausai daugumai.
Yra visiems žinomas juokelis apie tai, kaip sociologinė internetinė apklausa parodė, jog 100% žmonių turi priėjimą prie interneto.
Tačiau būtent toks efektas ir stebimas.
Internete žmogus prisijungia prie tų grupių ir bendrijų, kuriose susiranda bendraminčių. Jis mato save kaip didelę vieningą šeimą su savo virtualiais vienminčiais.
Atsiradus virtualioms erdvėms, paaiškėjo, kad šiuolaikiniai žmonės sugeba rezultatyviai susiorganizuoti ir labai dideliu mastu.
Virtualių erdvių tyrinėtojai, pavyzdžiui, tokių, kaip daug vartotojų įtraukiantys žaidimai - pažymi, kad šios erdvės demonstruoja mums kur kas stipresnė socialinę komunikaciją, nei egzistuoja realiame gyvenime.
Virtualioje erdvėje žmonės kompensuoja socialinių ryšių deficitą, kadangi internete lengviau gauti pozityvių emocijų, žinomų kaip pro-socialinės emocijos (pro-social emotions).
Šis terminas reiškia teigiamas emocijas, nukreiptas į kitus: meilę, atjautą, susižavėjimą, ištikimybę ir t.t. - jos kritiškai svarbios pilnaverčiam žmogaus gyvenimui., kadangi užmezga ilgalaikius socialinius ryšius tarp žmonių.
Taip pat labai motyvuoja ir bendras tikslas - kažkas, kas suteikia galimybę žaidimo ar bendrijos nariams jausti, jog jie prisideda prie "kažko didesnio nei jie patys", prie kažkokios misijos.
MES TURIME MISIJĄ
Šiandien, kai vyksta kampanija dėl informacinės įtakos vartotojams, "teisingi" siužetai prakišinėjami netgi žaidimuose. Apie tai rašo Tomas Čatfildas savo darbe "FUN Inc. Why games are the 21st century’s most serious business" (2010).
Pavyzdžiui, Niujorke nuo 2004 metų veikia organizacija "Games for Change", kuri platina kompiuterinius žaidimus kaip instrumentą, kuris didina gyventojų politinį ir socialinį aktyvumą. Organizacijos vadovė, kažkokia Siuzen Segerman, aiškina, kad tokie žaidimai išeina iš už sąvokos "fun" ribų, jie įtraukia žmones, sukurdami iššūkio ir gaunamo apdovanojimo balansą ("chellenge and reward"), o taip pat moko vartotojus.
Organizacijos veiklos pavyzdys - žaidimas "Darfur is Dying", kuriame žaidėjas veikia kaip pabėgėlis, sukilėlis, kuris slapstosi arba gelbėja savo šeimą nuo provyriausybinės milicijos. Kad būtų sustiprintas efektas, žaidime panaudoti dokumentiniai fragmentai iš filmo apie masines žudynes Sudane.
Labai svarbu tai, kad JAV realiame Darfūre palaiko sukilėlių pusę, siekdamos nuversti Sudano vyriausybę. Žaidėjas nežino tikrosios situacijos, kurioje JAV konkuruoja su kitomis valstybėmis dėl Sudano naftos išteklių, nežino konflikto istorijos, jo pozicija žaidime jau iš anksto sukurta.
Faktas, kad vyriausybinės pajėgos iš tikrųjų vykdė masines taikių gyventojų žudynes, jo poziciją morališkai pateisina.
Žaidimo kūrėjai didžiuojasi, kad paskatino daugybę žaidėjų visame pasaulyje įstoti į realias humanitarines organizacijas, remiančias Darfūro sukilėlius.
Efektas, kai manoma, jog viskas, kas pažangu, yra pagrįsta internetinio bendradarbiavimo principais, sukuria ir ir IT sferos asmenybes-herojus.
Slavojus Žižekas juos išvardina: Google, IBM, Intel, eBay vadovai - "liberalieji komunistai". Svarbiausia jų ideologijoje - būti "smart": protingu, paslankiu.
"Būti judriu, paslankiu, reiškia būti dinamišku ir nomadišku - stoti prieš centralizuotą biurokratiją, tikėti dialogu ir kooperacija, nukreipta prieš centrinę valdžią. Būti lanksčiu - tai stoti prieš monotonišką darbą. Kultūra ir žinios - stoti prieš industrinę gamybą".
Žižekas meistriškai pademonstruoja, kad tokios nuostabios iniciatyvos kaip labdara, kova su skurdu, ekologiniai fondai, socialinė atsakomybė ir kova už lygias visų teises puikiausiai dera su gamybos perkėlimu į trečiojo pasaulio šalis, kur dirbama nežmoniškomis sąlygomis.
O svarbiausia - ir tai "protingą" ideologiją daro giminingą su virtualiu kolaboracionizmu - vietoje sisteminių sprendimų, išryškinančių problemų šaltinį ir sukuriančių realių pokyčių strategiją, pateikiami platūs ir dosnūs vienkartiniai žestai.
Vietoje to, kad pakeistume vargingų šalių padėtį, jose vykdomos gražios kovos su badu ir diskriminacija akcijos.
Taip ir internetinis aktyvumas neretai susiveda vien į vienkartinius flešmobus.
KAS NE SU MUMIS, TAS PRIEŠ MUS
Trečias dalykas - internetinės komunikacijos neretai provokuoja agresiją, kuri realiame gyvenime taip lengvai nepratrūktų.
Virtualios bendrijos suformuoja brolybės iliuziją, kai partneriai suvokiami kaip bendražygiai, kaip "mūsiškiai", o ne "jie".
Realiame gyvenime žmogui visai nereikia nuolat brėžti tokios ribos, kai tuo tarpu prisijungęs prie bet kurios virtualios grupės, jis iškart atsiduria tokios priešpriešos situacijoje: štai čia esame "mes" - aš ir mano draugai, mano ratas, o štai ten yra "jie" - visi likusieji.
Ir šitas efektas labai lengvai persikelia, kaip mes dabar matome, į realų gyvenimą.
Nesunku pastebėti, kad bendravimas virtualioje erdvėje yra žymiai agresyvesnis negu realybėje.
Pirma to priežastis - virtualaus bendravimo anonimiškumas.
Atsakomybė tampa grynai savanorišku vartotojo pasirinkimu, ir toli gražu ne visi mano, kad reikėtų laikytis kokių nors taisyklių.
Verbalinė agresija neretai įgauna lavinos pavidalą - įsivaizduokime tipišką internetinio trolingo situaciją - realybėje pašnekovai negalėtų ilgai tęsti tokius pokalbius: arba kažkas iš jų atsisakytų toliau bendrauti, arba tiesioginiai įžeidimai išprovokuotų neverbalinę reakciją, kažkokius veiksmus.
Internete gi agresyvios dviejų ar kelių vartotojų diskusijos gali tęstis be galo, tuo pačiu didindamos įtampą kitų vartotojų tarpe, kurie nedalyvauja, o tiesiog skaito.
Ne veltui būtent komentarai paskelbtiems straipsniams šiandien laikomi pačiu patraukliausiu resursu - kuo daugiau aršių ginčų ir konfliktų, tuo didesni lankomumo reitingai.
Galiausiai gaunasi taip, kad kur interneto vartotojas benueitų, beveik visur jis susiduria su griežtu susiskirstymų į tam tikras nesutaikomas grupes, tarp kurių be paliovos vyksta agresyvus santykių aiškinimasis.
Ir tai sukuria iliuziją, kad realiame gyvenime viskas aplinkui kunkuliuoja ir tuoj tuoj "sprogs", kad visuomenė kupina neapykantos.
Pavyzdys - būtent internete pastaruoju metu eskaluojama pseudo priešprieša tarp tikinčiųjų ir ateistų.
Verta atkreipti dėmesį, kad jeigu Perestroikos laikais būtent religija buvo vienas iš "kovotojų su režimu" atributų, o paskui, dešimtame dešimtmetyje įsiviešpatavo ramus ateistų ir tikinčiųjų bendrabūvis, tai dabar, dėka internetinės isterijos, gilinamas visuomenės susiskaldymas šiuo klausimu.
Lygiai tokį patį vaidmenį internetinis bendravimas vaidina ir didinant įtampą nacionaliniu klausimu. Šios temos aptarinėjimai forumuose ir tinklaraščiuose praktiškai iškart įgauna agresyvų pobūdį.
KUR LEKIA "PROTINGA MINIA"?
Ketvirtas dalykas, kurį verta pabrėžti - "minios" efektas.
Apie jį kalbama žinomame Hovardo Reinholdo darbe "Protinga minia" (2002).
Esmė ta, kad daugumai žmonių, prieš prisidedant prie kokių nors veiksmų, būtina įsitikinti, kad pakankamai daug kitų žmonių jau daro tai ("visi ėmė bėgti - ir aš nubėgau").
Be tokio tikrumo aktyviai kažkur dalyvauti pradeda tik itin motyvuoti entuziastai. Realybėje žmogui yra pakankamai sunku įvertinti šitą slenkstį - išskyrus, galbūt, atvejus, kai jis vizualiai mato didelę minią žmonių.
Virtuali aplinka leido gerokai lengviau susikurti didelio bendraminčių skaičiaus pojūtį ir paskatinti žmones veiksmams, kurie neretai būna netgi potencialiai pavojingi tiesiogine šio žodžio prasme.
Kaip pavyzdį galima paminėti "Tviterio revoliuciją" Moldavijoje 2009 metais ir Iraną, kur, beje, JAV Valstybės departamentas oficialiai paprašė šio socialinio tinklo vadovybės atidėti numatytus profilaktikos darbus tinklapyje, kadangi "Ne Tviterio iraniečiai negalėjo jaustis susitelkusiais, kad ir toliau galėtų kovoti už laisvę ir demokratiją".
Tuo pat metu, kaip parodė šitų ir daugelio kitų protestinių judėjimų patirtis vėlesniais metais, "internetinė minia" puikiai darbuojasi kaip situacijos valstybėje detonatorius.
Tačiau spontaniškai surenkančios tūkstančius aktyvistų tinklo struktūros niekad nesugebėjo suformuoti tikslaus veiksmų plano.
Jos praktiškai visais atvejais įtraukdavo dalyvius savo emocingais raginimais pasisakyti prieš kažką konkrečiu momentu, o paskui kildavo chaosas, kuriuo pasinaudodavo jau tie, kurie savo rankose turėjo tradicinis valdymo svertus.
Amerikiečių žurnalistas Malkolmas Gladvelas straipsnyje "Kontrrevoliucinis Tviteris. Kodėl socialiniai tinklai negali pakeisti visuomenės" kalba apie tai, kad spontaniški decentralizuoti sąjūdžiai negali tapti politinių ir revoliucinių struktūrų analogais, kur hierarchija tarnauja kaip pasitikėjimo ir tikslų vieningumo garantas.
IŠSAUGOTI PROTĄ
"Protinga minia" dar prieš dešimt metų išpranašavo daugelį pasikeitimų ir kolektyvinio internetinio proto triumfą, tačiau kaip mes dabar matome - minios toli gražu ne visada būna protingos.
Šiandien praktiškai visi socialiai aktyvūs gyventojai, netgi vargingose šalyse, kaip sakoma, "kybo tinkle".
Naujo internetinio socialumo efektai yra pakankamai prieštaringi. Jie turi ir pliusų - žmonės, pastoviai buvojantys aprašytose virtualiose erdvėse, iškilus sunkiai situacijai suvienija savo jėgas su kitais žmonėmis ir kolektyviai ieško problemų sprendimo.
Ar dėl to žmonės pasidarė sunkiau manipuliuojami?
Deja, pastarųjų metų įvykiai rodo, kad sukurtos žymiai rafinuotesnės manipuliacijų technikos, ir žymiai pavojingesnės savo pasekmėmis, nei primityvios praeityje naudotos priemonės daryti įtaką masinei sąmonei.
Anksčiau egzistavo suprantama schema: "įtaką darančios institucijos - įtakojama masė".
Dabar gi formaliais įtakos darymo taškais tampa patys internetinių komunikacijų proceso dalyviai.
Realiai būtent jie generuoja kontentą, bendrauja ir dalinasi informacija.
Tačiau už kadro lieka kitas klausimas - kas daro įtaką tai masei, gaminančiai kontentą ir kitų žaidėjų komentarus, ir šita įtaka turi netiesioginį, nuotolinį pobūdį.
Internetinės komunikacijos fasadas - tai atseit visada nuo pirmojo asmens pateikiama nuoširdi ir sąžininga informacija. Maskuojantis nepriklausomomis, savarankiškai veikiančių individų nuomonėmis, internete labai lengva (ir tai jau seniai daroma) veikti angažuotiems žaidėjams.
Tuo pat metu akivaizdu ir tai, kad neretai internetinės komunikacijos tampa pozityviu instrumentu, leidžiančiu žmonėms susivienyti, kad išspręstų realias problemas.
Vienintelis vaistas prieš manipuliacijas - kiekvieno atskiro žmogaus sugebėjimas kritiškai mąstyti.
Šiandien tai daryti ganėtinai nelengva, juk informacinė aplinka vietoje to įsakmiai reikalauja viską pergyventi emociškai ir prisijungti prie vienos minios, kad kovotum prieš kitą.
zavtra.ru
Rubrika: PROPAGANDA IR DEZINFORMACIJA | Patalpino: nenuorama (2013.10.11)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
