Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios neįprastos istorinės ir ne istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Niekur neužrašyta legenda (Baltučio)

Puslapis 1 iš 1

[ 16 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Baltutis

Pranešimo tema: Niekur neužrašyta legenda (Baltučio)

Parašytas: 10 Kov 2008 03:16

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Niekur neužrašyta legenda (1)

Gerbiamieji, Gedgaudą, Pichel, Statkutę [Rojels] reikia mokėti skaityti. Jų knygose daug faktų , bet dar daugiau komentarų pagal savo sampratą. Reikia atmesti komentarus, o faktus analizuoti, lyginti, gretinti, permąstyti ir t.t.

Visi jie, kaip nekeista, tarsi susitarę, patvirtina Emanuelio Kanto žodžius - Europos istorijos raktas slypi Lietuvoje.

Panašiai skaitykit ir Albino Kurtinaičio knygutes.

Juk mes jau perkopėme i trečiąjį tūkstantmetį. O trečiajame tūkstantmetyje (tai žino net paprasta, eilinė kaimo bobutė) bus atskleista daug paslapčių.

Ir, labai prašau, būkite pasiruošę jas išgirsti ir priimti.

O dabar klausykitės niekur negirdėtos, niekur neužrašytos legendos.

"Seniai, labai seniai, (prieš maždaug šešis tūkstančius metų) pasaulyje gyvavo didžiulė karalystė. Ji apėmė visą Europos žemyną. Valdymo forma joje buvo teokratinė monarchija. Ji visa buvo suskirstyta į tris arealus - pasienio zoną, vidurinę arba ekonominę zoną ir sostinės zoną. Pasienio zonoje stovėjo kariuomenė ir saugojo nuo įsibrovėlių. Paimti karo belaisviai dirbo pasienio zonoje."

Ačiū.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema: legendos tesinys...

Parašytas: 18 Kov 2008 22:38

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Niekur neužrašyta legenda (2)

...legendos tęsinys...

Pasienio zona užėmė nuo 120 km iki 240 km. Po kiekvieno karo žygio, po kiekvieno susirėmimo su priešu karo belaisvių skaičius vis didėjo. Belaisviai nebuvo žudomi. Jie dirbo įvairius darbus: remontavo, rekonstravo pasienio įtvirtinimus, pasienio kariuomenės gyvenamuosius bei ūkinius pastatus ir t.t.. Praėjus tam tikram nustatytam laikui jie būdavo paleidžiami. Arba leisdavo sukurti šeimas ir taip jie likdavo dirbti /aišku už tam tikrą atlyginimą/ pasienio zonoje. Taip pasienio zonoje pradėjo atsirasti kitataučių grupelės. Laikui bėgant vienos grupeles didėjo, kitos mažėjo. Kitais zodžiais sakant, pasienis svetimėjo.

Antrasis arealas arba antroji zona - užėmė tarpą tarp centrinės /sostinės zonos/ ir pasienio zonos. Tai buvo nuo kelių šimtų kilometrų iki kelių tūkstančių kilometrų pločio zona. Tai buvo žemdirbystės bei ekonominė zona. Joje buvo vystoma žemdirbystė, amatai bei prekyba.

Ačiū. ..... laukite tęsinio.....

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Bir 2008 18:33

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Niekur neužrašyta legenda (3)

...legendos tęsinys...

Antroji zona buvo plačiausia zona. Kitaip tariant, karalystės stuburas.

Trečioji zona arba centrinė zona (sostinės zona). Jos skersmuo apie 1000 лm. Kiek žinoma, vietomis ji buvo apjuosta net siena. Į ją buvo draudžiama bet kokiam svetimšaliui įžengti. Šios zonos sienas saugojo vidaus kariuomenės daliniai. Pačios zonos vakariniame pakraštyje buvo įsikūrusi sostinė.

Sostinės dydis pagal perimetrą apsakomas sekančiai: Kada ilgiausia vasaros diena, o trumpiausia naktis – saulei tekant karys ant staininio stipraus žirgo išjoja pro vienus sostinės vartus ir palei sostinės sieną zovada lekia ištisą dieną ir saulei leidžiantis įjoja į sostinę pro tuos pačius vartus, pro kuriuos saulei tekant išjojo. Tai toks sostinės perimetro ilgis pateikiamas legendoje. Tad kiekvienas galite jos perimetrą apskaičiuoti asmeniškai, individualiai paėmę raitelio, zovada lekiančio, greitį km/val. Ir padauginę iš ilgiausios vasaros dienos trukmės valandomis.

Сentrinės zonos teritorijoje buvo išdėstyti ypatingieji kariniai būriai (daliniai). Juos sudarė kariai – vienuoliai (tai kaip kinų Šaolynio vienuoliai ir japonų – samurajai). Kitame padavime apie Saulės mūšį pasakojama, kad tokių ypatingų būrių dalyvavo 10 (dešimt). Tokiame ypatingame būryje karių – vienuolių būdavo nuo pusantro iki dviejų su puse tūkstančio.(nuo 1,5 tūkst. iki 2,5 tūkst.).

Ačiū...... Laukite tęsinio.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Bir 2008 20:34

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Niekur neužrašyta legenda (4)

...legendos tęsinys...

Sostinė.

Sostinės perimetrą pasiskaičiuosit kiekvienas individualiai. Pati sostinė buvo suskirstyta į 3 dalis: karališkąją, mokslo žinyčios ir dvasinė su vyriausiu šventiku. Didžiausia iš visų trijų buvo karališkoji. Antroji pagal dydi – mokslo žinyčios. Trečioji – dvasinė. Sostinėje buvo 7 (septynios) šventyklos. Nors valdė karalius, tačiau jis sprendimus nepriimdavo nepasitaręs su vyriausiu dvasininku ir vyriausiu žyniu(mokslo žinyčios vadovu).

Karališkas titulas paveldimas. Paveldi jauniausias vyriškos giminės karališkos šeimos narys. Paveldėjimas titulas ir karališkasis patepimas einantis per amžius ir nuo Dievo. Žuvus ar mirus karaliui automatiškai atitenka jauniausiam vyriškos šeimos nariui, o karališkos pareigos tik jam sulaukus 25-erių metų amžiaus, jeigu paveldėtojui karaliaus mirties ar žūties metu dar nebuvo sukakę 25-eri metai, tai už jį karalyste valdė, kol jam sueis 25-eri metai – motina karalienė arba vyresnis, bet būtinai jau turintis 25-erius metus paveldėtojo brolis, arba dėdė (jeigu toks buvo).

Legenda mini, kad sostinė buvo labai turtingas miestas. Jame buvo net 12 gryno aukso tiltelių ir tiltų iš kurių vienas net per Nemuną. Ir 9 ar 11 sidabrinių tiltų. Iš kurių 1 ar 2 dar yra išlikę paslėpti. Bet supraskime, kad legenda yra legenda. Aišku taip pat legendoje minimi ir paslėpti turtai. Bet didžiausi turtai – tai prie kažkurios iš šventyklų paslėpti šventyklos apeiginiai indai, daiktai ir apeiginės – liturginės knygos. Tokių paslėptų archyvų legenda mini viso net keliolika visose trijuose sostinės dalyse, t.y. po kelis kiekvienoje dalyje.

Bet legenda yra legenda. Pagal ją jau atėjo laikas tuos archyvus iškelti į dienos šviesą. Pagal legendą – pirmiausiai buvo nusiaubta karališkoji sostinės dalis - tai apie 1001-1009-tais metais, po to žinyčios ir galiausiai nusiaubta, sunaikinta ir sugriauta dvasinė sostinės dalis kryžiuočių ir kalavijuočių invazijos metu 1236 metais, kuri baigėsi Saulės mūšiu.

Tokia tai glausta mūsų Tautos istorinė legenda.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Lie 2008 22:13

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Legenda apie pirmąją revoliuciją mūsų protėvių istorijoje arba žydų (žudovų) kilmės istorija.

Pradžioje klausimėlis.

Iš kur, kaip, kokiu būdu baltaveidžiai, žydraakiai, šviesių geltonų ar ryžavokų plaukų (žydai) atsiranda tarp tamsiagymių juodaakių egiptiečių, finikiečių, persų ir t.t.

Taigi legenda apie žydų (žudovų) kilmę jūs visi jau esate girdėję ar skaitę, todėl jos nebeperpasakosiu, išskyrus pabaigą, kuri yra slepiama nuo visų, netgi žydų.

Legenda apie žydų (žudovų) kilmę yra paversta lietuvių liaudies pasaka: „Eglė žalčių karalienė“ Tik joje nutylima legendos pabaiga.

Žalčių karalienė, išsiaiškinusi visas įvykdytos žmogžudystės, o tiksliau - revoliucijos, aplinkybes ir tikrai įsitikinusi, kad tai atliko jos broliai ir giminės. Pagal tuo meto įstatymus (tvarką) karalienės giminės turėjo būti išžudytos, bet kadangi karalienė nedalyvavo sąmoksle, todėl jai buvo leista pačiai priimti spendimą. Karalienė pasielgė kilniaširdiškai pati prakeikė savo gimines ir artimuosius, netgi save ir savo vaikus. Ir todėl jai buvo leista pasirinkti švelnesnę bausmę - anatema – t. y. atskyrimą nuo karalystės nuo valstybės. Todėl karalienė su savo vaikais, artimaisiais ir giminėmis su didžiule palyda tarnų ir tarnaičių netgi leidžiama išeiti šventikui su mūsų šventraščio kopija. Ir štai toks didelis būrys karališkos svitos yra pavedamas ypatingam kariniam daliniui palydėti jį už karalystės (valstybės) ribų. Toks dalinys juos palydi už karalystės ribų į Anatolijos stepes (dabartinę Turkijos teritoriją), o pats dalinys pasilieka ties Kaukazo kalnais, kad neįleistų atgal grįžtančių žudovų (žydų).

Karalienės ištartoje prakeikimo pabaigoje legenda pažymi, kad atėjus laiko pilnatvei teisėtas karalystės paveldėtojas neturintis savyje žudikiško (žydiško) kraujo (čia tam, kad jos palikuonys, artimųjų palikuonys nesugalvotų dar kartą klasta užgrobti karalystę) galės nuimti jos uždėtą jos giminei prakeikimą, arba galutinai juos prakeikti.

Komentarai:

1)Taigi mūsų Rūpintojėlio rankose (tiksliau širdyje) yra žydų tautos likimas.

Kitoje legendoje minima, kad tas ypatingas karinis dalinys jau seniai pavirtęs į tautelę (tiksliau pastoviai naikinamą tautelę) Ičkerus (čečėnus).

Štai keletas legendos tikroviškumo įrodymų:

Tai įvyko prieš 5768 metus, nes žydai ir dabar skaičiuoja pagal savo kalendorių t. y. nuo jų išvarymo iš rojaus prieš 5768 metus.

2) Marijos Gimbutienės darbuose minima, kad tyrinėjant Anatolijos stepes (dabartinę Turkijos teritoriją) atkasta azijatiškos kultūros gyvenvietės kultūrinis sluoksnis maždaug prieš 12000 metų, o ant jo maždaug prieš 6000 metų stovėjo stovėjo vidutinio tuo metu dydžio europietiškas kultūros miestas (miestelis).

3) Ką sako Senasis Testamentas? Čia galite kiekvienas jį nagrinėti ir ieškoti jame patvirtinimo ar paneigimo.

Štai keletas jų:

Iš pradžių žydai nebuvo susibūrę į tautą - tai buvo tik klajoklių, gyvulių augintojų grupė. Jų prisiveisė tikrai didelis būrys ir jie nutarė išsiskirstyti. Vieni patraukė į rytus, kiti pietryčių kryptimi ir t.t.

O štai Abramas (kaip sako šv. Rašto tyrinėtojai) apie 1800 – uosius metus prieš Kr., o tai būtų apie 3800 metų nuo šių dienų, sudaro sandorą su Dievu ir savo likusią klajoklių grupelę suburia į tautą ir kaip tautos atpažinimo ženklą įveda apipjaustymą. Ir nuo tautos subūrimo jo vardas iš Abramo – pakeičiamas į – Abraomo. Nuo žydų tautos sukūrimo yra pakeičiami ir baltiškieji papročiai į naujai sukurtus žydiškuosius, kaip pvz.:

a) paveldėjimas pas baltus perduodamas jauniausiam šeimos vyriškos lyties atstovui, o pagal žydus – vyriausiam (pirmgimiam) vyriškos lyties atstovui.

b) tėvo palaiminimas prieš mirti pagal žydus – vyriausiam (pirmagimiui).

4) Jėzus kalbėjo, jog Dievas daug kartų norėjo surinkti juos kaip višta viščiukus po savo sparnais, bet jie vis išsisklaidydavo.

Ir štai Abraomui gimsta Izaokas. Izaokui gimsta Ezavas ir Jokūbas. Paveldėjimas ir palaiminimas iš tėvo pagal žydiškąją tradiciją turėtų atitekti Ezavui, bet jaunėlis Jokūbas susitaręs su savo motiną Izaoko žmona klasta ir apgaule gauna iš tėvo Izaoko palaiminimą (t.y. kitais žodžiais tariant, sugrąžina žydų tautą į baltiškąją tradicija(paveldėjimas ir palaiminimas – jauniausiam). Ir štai šv. Raštas ST. rašo: Po apgaule gauto iš tėvo palaiminimo Jokūbas pabėga iš namų iš baimės dėl brolio keršto ir visą naktį galinėjasi su Dievu.

Kaip tai suprasti? Tai kova su savo sąžine, dėl apgaulės prieš brolį Ezavą, bet juk ta apgaulė padėjo atstatyti įstorinę tiesą ir teisingumą – sugrąžina prie baltiškų tradicijų.

Toliau. Jokūbas po kiek laiko tampa tėvu ir labai myli savo 12 – tąjį sūnų jauniausią Juozapą. Vyresnieji taip negali pakęsti tos tėvo meilės jaunėliui, jog nusprendžia juo atsikratyti. Galiausiai tai pavyksta ir jį parduoda vergijai į Egiptą.

5) Mozė išveda iš Egipto nelaisvės izraelitus ir kai dykumoje juos pradeda gelti gyvatės ir kiti gyviai ir izraelitai masiškai pradeda sirgti ir mirti, Dievas liepia Mozei iškaldinti varinį žaltį ir jį iškelti ant stiebo, t.y. liepia pagaminti ir iškelti vėliavą, t.y. simbolį kam jie priklauso – žalčių giminei.

6) Žydai šaukia: „Mes norim karaliaus, mes norim karaliaus.“ Dievas liepia šventikui nuvykti ir patepti karaliumi Saulių. Bet Saulius karaliumi būna neilgai. Dievas vėl šaukia šventiką, kad jis surastų ir pateptų naują karalių iš Jesio šeimos. Šventikas nuvyksta ir susiranda Jesio šeimą ir kviečia po vieną sūnų, kad suteiktų Dievo lieptą karališkąjį patepimą. Kai šventikas patikrina visus sūnus ir neranda Dievo išrinktojo, klausia šeimininko ar daugiau sūnų neturi. Šeimininkas atsako, kad dar yra vienas piemganys jaunėlis. Šventikas prašo pakviesti jį. Ir tai buvo Dovydas – jauniausias Jeses sūnus, kuris ir patepamas karaliumi.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vėl atstato Dievas baltiškąją tradiciją Izraelio tautoje.

Daugiau įrodymų ar paneigimų ieškokite patys skaitydami ir nagrinėdami Senąjį ir Naująjį Testamentą.

Ačiū už dėmesį ir iki kito karto.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Lie 2008 03:07

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Eilinė žydų iškėlimo versija.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2009 14:56

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Sveiki.

Dėkoju Tikram lietuviui už komentarą. Bet legendų aš nekuriu. Aš jas išgirdau dar vaikystėje iš klajojančio senolio, maždaug prieš 50 metų, tad jos dėl laiko gali būti kiek aptrupėjusios. Aš atsakingas tik už savo komentarus. O jei pratęsti žudovų (žydų) tema, tai Naujajame Testamente Mato evangelijoje skaitome: ,,Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ Sakykit gerbiamieji, argi tai ne prakeikimas. O žydai (žudovai) jų turi net du: pirmas, kaip minėta legendoje, žalčių Karalienės, o antras Jėzaus Kristaus iš Mato evangelijos (Mt. 8, 11-12 eil.) čia dar kartą paminėsiu, jiems (žudovams) telieka laukti mūsų Karaliaus (Rūpintojėlio) palaiminimo (t.y. atleidimo) arba prakeikimo (tai jau būtų trečias ir galutinis). Bet grįžkim prie legendų.

Legenda apie dalinai pavykusią žudovų revoliuciją arba karalių Mindaugą.

Būsimasis karalius Mindaugas augo karaliaus Rimgaudo dvare, nes Mindaugo tėvas žydas, vedęs mūsų tautietę, dirbo karaliaus Rimgaudo dvare arklininku.

Mindaugo tėvui netikėtai mirus, karalius Rimgaudas ima globoti visą jo šeimą, nes jo (Mindaugo) tėvas buvo puikus arklininkas ir labai gerai atlikdavo savo pareigas. Tad Mindaugas ir kiti jo šeimos nariai augo globojami karališkos šeimos. Jis nuo pat vaikystės žaidė kartu su karališkais šeimos nariais. Bėgo laikas ir Mindaugas bei kiti šeimos nariai išaugo. Mindaugas tapo, stiprus, gražios išvaizdos jaunuoliu. Vienai iš karalaičių jis labai patiko. Ir jaunuoliai taip prisižaidė, kad karališkoje šeimoje iškilo skandalo grėsmė. Tad karalius Rimgaudas nusprendė savo dukrą ištekinti už Mindaugo, suteikdamas Mindaugui kunigaikščio titulą ir paskirdamas vyriausiu karališkojo dvaro ekonomu, o vėliau ir visos karalystės ekonomu. Mindaugo arogancija ir puikybė augo dienomis. Vis dažniau pradėjo nebesutarti su įtėviu karaliumi Rimgaudu ir pagaliau vieną dieną karalius Rimgaudas nužudomas. Sostas laisvas, nes jaunėlis karaliaus Rimgaudo sūnus dar nepilnametis. Belieka pašalinti kitus pretendentus. Pavyksta ir tai.

Pagaliau sostas jo, bet kaip įteisinti, juk jis ne karaliaus sūnus, o tik įsūnis. Tad melas, klasta, apgaulė ir intrigos padarė savo. Jis įsigijo sostą, karūną, tik paveldėtojų neliko. Melas, klasta ir apgaulė – tai tik trumpalaikis džiaugsmas, vaikai – taip, kaip prisimenu, baigė pasakojimą senolis.

Komentaras

Kai išgirdau tą legendą, buvau tarybinis paauglys, todėl visiškai ja netikėjau. Todėl labai dėkingas Tomui Baranauskui už knygą ,,Lietuvos valstybės ištakos“, kurioje jis labai nuosekliai įrodo, kad Mindaugas buvo nevykęs valdovas. Nors ekonomas ir neblogas, bet karvedys netikęs. Kaip vienose patriotinėse rekolekcijose a.a. Kun. Juozapas Zdebskas yra išsireiškęs: ,,Dievas labiau pamilo nekrikštą karalių Rimgaudą ir išsaugojo jo dinastiją iki šių dienų, negu naujakrikštą Mindaugą, kurio visa dinastija buvo išnaikinta per kelis dešimtmečius“.

Paskutinį kartą redagavo Baltutis 04 Kov 2012 20:48. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Sau 2009 02:22

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Visiškos fantazijos.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Bal 2009 16:20

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Sveiki. Sveikinu visus su Naujaisiais Metais.

Senovėje mūsų protėviai Naujųjų metų šventei pradėdavo ruoštis nuo pavasario lygiadienio ir balandžio 1 – oji būdavo 1 – oji Naujųjų metų diena.

Kai Naujųjų metų šventė buvo perkelta į sausio 1 – ąją dieną, balandžio 1 – oji buvo paskelbta melagių diena, kad Naujieji metai nebūtų švenčiami du kartus metuose.

Žydai Naujuosius Metus pradeda švęsti nuo rudens lygiadienio, ir Naujųjų metų 1 – oji diena jiems būna rugsėjo 29 dieną.

Ačiū, iki...

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Bal 2009 03:25

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Kaip čia pasakius - man metai irgi prasideda balandį, kada jau pradedame po sodus strikinėti.

Į viršų

Dainavis

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Rgs 2009 04:19

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142

Ne žudai, o judai arba juodžiai.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Vas 2010 00:32

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Gedimino stulpai

(Alternatyvioji istorija, arba tai, kas buvo perduodama tik iš lūpų į lūpas)

Gedimino stulpai – kas tai? Tai senovinėje mūsų pro... protėvių valstybėje, tiksliau karalystėje, valdžios pasiskirstymo, valdžios struktūros simbolis. Pirmojoje legendoje buvo pasakojama apie valdžios struktūrą. Ją sudarė vyriausias žynys (mokslo žynyčių atstovas), vyriausias dvasininkas (kaip mūsų laikų popiežius) ir karalius, kurio patepimas iš Dievo. Patepimas ir paveldėjimas perduodamas iš kartos į kartą jauniausiam karališkos šeimos vyriškos lyties nariui.

Dabar prieš akis įsivaizduokim Gedimino stulpus. Apatinis horizontalusis brūkšnys (stulpas) – tai žemė valstybė, karalystė, kurioje ta valdžia veikia. Kraštiniai vertikalieji stulpai – vienas iš jų vyriausias žynys, o kitas vyriausias dvasininkas (šventikas). Viduryje gretimais du vertikalūs stulpai ant jų horizontalus stulpas, o ant jo vertikalus viršutinis stulpas šiek tiek aukštesnis už kraštutinius stulpus. Viršutinis vertikalusis stulpas reiškia Dieviškąjį patepimą einantį iš aukštybių. Vienas iš vidurinių vertikaliųjų stulpų reiškia karalių tėvą, o kitas gretimasis stulpas jaunėlis (jauniausiasis) karaliaus sūnus paveldėjimo būdu perimantis karaliaus pareigas. Kaip jau minėta legendoje jaunėlis sūnus perima karaliaus pareigas tik sulaukęs 25 metų amžiaus.

Įsivaizduokim jaunėliui sueina 25 metai, o tėvui karaliui kokie (55-60) metų. Tai realiai dar keletą dešimtmečių tėvas ir sūnus valdo valstybę kartu – tėvas perduoda valdymo patirtį, o sūnus mokosi valdyti. Kadangi patepimas eina tiesiai iš Dievo, todėl papildomo patepliojimo (patepimo) iš dvasininko ar žynyčininko nebereikia, tai simbolizuoja horizontalusis stulpas ant dviejų gretutinių vidurinių stulpų viršaus į kurį ir atsiremia viršutinysis vertikalusis stulpas.

Kaip jau minėta legendoje, o tai atsispindi ir Gedimino stulpų simbolikoje – tie stulpai lygiagretūs ir lygiaverčiai, o tai reiškia, kad kiekvienas iš jų turėjo veto teisę. Vetuotas potvarkis, įsakymas ar įstatymas netenka savo galios. Neretai pasitaikydavo, kad vyriausias žynys bei vyriausias dvasininkas būdavo iš karališkos aplinkos t. y. kunigaikščiai. Po karaliaus Žilvino nužudymo karališkoji šeima dažniausiai vadinama – saulės namais. Už Gedimino stulpų kylanti saulė ir simbolizuoja karališkąją aplinką - saulės namus.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas

Rotundas rašydamas kunigaikščių istorija ar iš nežinojimo, ar specialiai (kieno tai inspiruojamas) Gedimino tėvą ,,įdarbino“ arklininku karaliaus dvare. Tai netiesa, tai apgaulė. Gediminas buvo kilęs iš karališkos aplinkos ir nuo pat gimimo kunigaikštis. Tai karaliaus Mindaugo tėvas buvo arklininkas karaliaus Rimgaudo dvare. Ir tik kai karalius jį įsisūnijo, ir kai vėliau tapo jo žentu, tik tada Mindaugui buvo suteiktas kunigaikščio titulas.

Kunigaikštis Gediminas atėjo į valdžią kaip globėjas nepilnamečio karaliaus (kaip žinia karaliaus pareigas karalaitis galėjo pradėti vykdyti tik sulaukęs 25 metų amžiaus). Pagal senovinės mūsų valstybės (karalystės) įstatymą, kad užimti tokį postą (valdyti valstybę(karalystę) vietoje karaliaus), nes kai karalaitis, tai viskas paprasta – paveldėjo ir karaliauja, o globėjas turėjo gauti pritarimą iš vyriausiojo dvasininko ir vyriausiojo žynyčių vadovo (tada dar vadinamais taurojais). Kaip žinote iš istorijos puslapių kunigaikštis Gediminas gerai sutarė ir draugavo su vyriausiu dvasininku Lizdeika. Tačiau vyriausias žynyčių vadovas (taurojus) tam nepritarė.

Toliau panagrinėkime legendą apie Gedimino sapną. Pagal legendą Gediminas medžiojo girioje ir šventajame slėnyje nukovė taurą. Pamąstykit: sakralioje (šventoje) vietoje, kur griežtai draudžiama žudyti, t. y. išvis pralieti kraują – Gediminas būdamas labai geruose santykiuose su vyriausiu dvasininku, pralieja kraują (sumedžioja taurą) sakralioje (šventoje) vietoje.Toks veiksmas reikštų šventos vietos išniekinimą. Kaip į tokį veiksmą būtų sureagavęs Lizdeika (vyriausias dvasininkas). Tad visa tai pasakos elementai.

O štai kaip aiškina alternatyvioji istorija: Gediminas tenai nieko nemedžiojo ir nieko nenukovė, nes tai sakrali vieta, bet su vyriausiu dvasininku Lizdeika nuvyko į čia pat ant Tauro kalno stovėjusius taurojų (žynyčininkų) rūmus aiškintis dėl jų paskelbto veto. Debatuose su taurojais (žynyčininkais) Gediminas nugali taurojus (įrodo, kad jis gali užimti valstybės valdovo postą, juolab, kad Lizdeika jį palaiko, o karališkoji šeima neprieštarauja). Gedimino taurojams pateikta programa (valstybės vizija) tai ir yra garsusis Gedimino sapnas.

Gediminas savo laiške aiškiai atsako, kad jis nesiekia karališkos karūnos bei nesiruošia priimti ir krikšto. Kodėl? Ogi todėl, kad Gediminas stengėsi atstatyti senosios mūsų protėvių valstybės (senosios karalystės) valdymo principus. Ir tai jam gerai sekėsi, Kaip žinome, jo valdymo laikais valstybė suklestėjo, sutvirtėjo bei išsiplėtė.

Jeigu jis būtų bandęs (pvz., kaip Vytautas) užsidėti karališką karūną, tai tokį veiksmą būtų vetavę žynyčininkai (taurojai) ir jis būtų turėjęs palikti postą. O jei būtų bandęs apsikrikštyti – tai būtų vetavę dvasininkai, o tai reiškia ir vėl atstatydinimą. Todėl jis garbingai išliko valstybės valdovo pareigose iki pat mirties (žūties). Kaip žinia, po jo mirties buvo bandyta pratęsti tą tradiciją (t. y. valdovo sostą užėmė jauniausias Gedimino sūnus Jaunutis), bet vyresnieji broliai Algirdas ir Kęstutis tą pradėtą tradiciją nutraukė.

O tai gerai ar blogai studijuokite toliau Lietuvos istoriją ir darykite savo išvadas.

Ačiū už dėmesį.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Vas 2011 00:52

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Garsieji Pilėnai

Jau priartėjo 675 – osios Pilėnų metinės.

Bet kaip ir prieš šimtą metų istorikai niekaip negali surasti Pilėnų, nors žinių apie tai atrodo daugiau negu riekia.

Netgi vienas iš išlikusių Pilėnų piliakalnių dar ir šiandien vadinamas Margpiliu (Margirio pilaite (Margirio piliakalniu)).

Todėl labai prašau vieno – nebetampyti Pilėnų kaip benamio šuniuko už virvutės nuo Punios prie Bilionių, nuo Bilionių prie Kalvelių, nuo Kalvelių prie Skaudvilės, Tauragės, Šiaulių ar dar kur nors. Niekur iš tų išvardytų vietovių Pilėnų nebuvo. Pilėnai buvo ir yra Pilėnuose. Tad kur tie Pilėnai?

Visi naudojasi tais pačiais šaltiniais: vokiečių kronikom, Basanavičiaus bei vyskupo Motiejaus Valančiaus raštais. Mano šaltinis tas pats, kuriomis naudojosi vyskupas Motiejus Valančius vizituodamas Pilėnų parapijos bažnyčią, t. y. iš lūpų į lūpas perduodamas herojinis Pilėnų epas su tiksliu vietovės nurodymu ir nuostabiu pasakojimu.

Bet grįžkime prie istorinių šaltinių. Vokiečių kronikos mini datą, kada įvyko, Trapėnų žemę, Užugirio traką, Pilėnus, karalių Margirį gynėjų tarpe, keletos sužeistų gynėjų pasprukimą, sugriautas ir apdegintas pilies likučius su pilies viduryje didžiule degėsių krūva, tarp kurios pelenų matėsi sudegę ar apdegę lavonai ir brangenybių likučiai, jokios gyvybės, jokių vergų. Pergalė su slogučiu, tiek daug gyvybių paaukota dėl jos ir jokio grobio, jokios naudos.

Bet viską pradėkim iš eilės.

Kur ta Trapėnų žemė? Kronikoje aiškiai parašyta – kryžeiviai išsiruošė į žygį, kurio tikslas užimti ir sugriauti Užugirio trakoje, Trapėnų žemėje, Pilėnuose, atskirai nuo kitų pilių stūksančią pilaitę, ją sunaikinti, o kadangi pagal šnipų duomenis tenai dažnai reziduoja(būna) karalius Margiris(prieš šimtą metų karaliaus Mindaugo nužudyto, savo įtėvio Karaliaus Rimgaudo palikuonis ir teisėtas sosto paveldėtojas) tai kartu nutraukti (sunaikinti) nepageidaujamą, karališkąją dinastiją, kurios, karaliaujant Mindaugui, nepavyko visiškai sunaikinti.

Tad kur ta Užugirio traka, Trapėnai, Pilėnai?

Paimkit Lietuvos geografinį žemėlapi ir nuo Ragainės (dabar Neman, Kaliningrado srityje) judėkit šiaurės vakarų kryptimi link Liepojos. Persikėlus per Nemuną ir prasibrovus pro gūdžią ir tankią girią atsiveria didžiuliai trakos (dykros) plotai (tai pagal vokiečių kroniką).

Tas trakos (dykros) plotas užėmė tuomet keliasdešimt kvadratinių kilometrų (km2) plotą. Kurios šiauriniame pakraštyje,apsupta tos dykros(trakos) yra (loma) žemuma su kalvelėmis ir pelkėmis, išraižyta kelių upelių tuomet vadinta Trapėnų žeme. Pietiniame Trapėnų žemės pakraštyje stovėjo keturios pilaitės.

Dabartiniame Lietuvos didžiajame kelių atlase pažymėti tiktai du piliakalniai (71–asis lapas). Kiti du piliakalniai sunaikinti plečiant, remontuojant vieškelį tarybiniais metais. Rytinis buvęs piliakalnis nukastas ligi pagrindų, o vakarinio piliakalnio nukasta daugiau kaip trečdalis dėl pastatyto naujo tilto per upelį ir dėl įkalnės nužeminimo. Taip jie neužfiksuoti istorikų ir išnyko. Gretimais stovėję kiti du išliko ūkinės veiklos nepaliesti. Vakarinis iš jų išlikęs – vadinamas Margpiliu (Margirio piliakalniu, Margirio pilaite). Bet tai ne garsiųjų Pilėnų pilis.

Šiauriau nuo minėtų keturių piliakalnių (išlikusių tik dviejų) apie 1 km atstumu, o nuo rytinio (visiškai dėl kelio nukasto) piliakalnio apie 600 m atstumu stovi penktas Pilėnų piliakalnis (dabar išlikęs trečias – atlase pažymėtas). Bet ir tas piliakalnis ne garsieji Pilėnai.

Dar šiauriau nuo 5–ojo (išlikusio ir Lietuvos didžiajame kelių atlase pažymėta (71–ame lape) 3–ojo piliakalnio) apie 2–jų kilometrų atstume stovi 6–asis (pažymėtas 4–asis) piliakalnis, o šalia jo milžinkapiai – tai ir yra garsieji Pilėnai.

Milžinkapiai prie pat Pilėnų – tai senos kapinaitės 2–ojo tūkstantmečio pradžios ir tuo metu dar veikusios. Tenai ir palaidoti garsiųjų Pilėnų gynėjų apdegę kūno likučiai bei pelenai, Ir nuo tada tos kapinaitės pradėtos vadinti milžinkapiu. (Atlase pažymėtos trys kalvelės, kaip skrendantis paukštis).

Pietinė kalvelė kapinės – milžinkapis. Dvi šiaurinės kalvelės su įduba viduryje ir yra garsieji Pilėnai. Įduba viduryje, tai kronikose minima laužavietė, kur buvo deginamos maisto atsargos, turtai bei žuvę gynėjų palaikai, nes po juo buvo taip pat kronikose minimas, rūsys, požeminės patalpos atsargoms sukrauti.

Pilis buvo medinė, rūsys (požeminė patalpa) taip pat iš medžio. Laikui bėgant mediena supuvo ir rūsys įgriuvo. Be to 20 – ojo amžiaus pradžioje ir dar Smetonos laikais aplinkiniai gyventojai toje piliakalnio įduboje kasdavo duobes bulvėms ir daržovėms žiemai supilti. Ir jie pasakodavo, kad bekasant duobes dar rasdavo apdegusių ar šiaip apipuvusių rąstgalių. Be to iš tos įdubos naudodavo gruntą savo ūkio reikalams kai reikėdavo. Taigi tos dvi kalvelės tai ir yra vienas ištisinis garsiųjų Pilėnų piliakalnis.

Kronikos mini apie sužeistus pabėgėlius. Istorinis iš lūpų į lūpas pasakojantis šaltinis pateikia, kad tai buvo mirtinai sužeistas Karalius Margiris, sužeistas vienas jo apsauginių (asmens sargybinių t. y. taip vadinamų karių iš ypatingojo būrio). Kitų dviejų apsauginių per minėtą rūsį bei iš jo einantį požeminį tunelį išnešti ar išvesti. Kaip pateikia pasakojimas, jie ėjo į Margirio pilį rytiniu Trapėnų žemės upeliu, bet Margpilio nepasiekė. Margirio gyvybė užgeso ankščiau – ties pietine pilaite, kur ir įvyko laidojimo ceremonija. Kur palaidotas tikslių žinių nėra, bet ne milžinkapyje, kažkur atskirai kitur.

Tad brangūs skaitytojai netampykit Pilėnų kaip benamio šuniuko. Kiekvienas Lietuvos piliakalnis nusipelnė mūsų įvertinimo ir pagarbos, nes kiekviename jų vyko žūtbūtinės kovos su grobikais kryžeiviais, kiekviename jų žuvo mūsų karžygiai, kovoję aukodami savo gyvenimą, sveikatą ir gyvybę.

Kiekviena piliakalnių žemės pėda permirkusi jos gynėjų krauju už mūsų gyvenimą už mūsų laisve. Lietuvoje yra ne vien tik Pilėnai. Visi likusieji piliakalniai taip pat nusipelnė mūsų pagarbos ir įvertinimo. Juk be jų didvyriškos žūtbūtinės kovos ir jų pralieto kraujo mes šiandien nekalbėtumėme lietuviškai, neturėtumėm savo valstybės, neturėtume laisvės.

Ačiū už dėmesį.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Lap 2011 22:47

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

P.S.

Pilėnų rytinis piliakalnis vadinasi Milių piliakalnis (Milių kalnas, dėl kelio rekonstrukcijos nukastas). Vakarinis piliakalnis – Graužinės piliakalnis (Graužinės kalnas – dalinai nukastas). Netoliese teka to paties pavadinimo upelis. Liaudies pasakojimuose minimi dar du (2) piliakalniai šiauriau Graužinės piliakalnio ant to paties Šyšos upelio kranto, arčiau Galnės kaimo (priešais Kivylių piliakalnį – tikrųjų Pilėnų). Bet daugiau šaltinių apie tuos du neįvardintus piliakalnius nepavyko aptikti.

Milžinkapiai – kaip minėjau, - tai senos I-ojo tūkstantmečio pabaigoje ir II-ojo tūkstantmečio pradžioje veikusios kapinaitės. Kaip man pasakojo ir nurodė pasakotojas – tai Pilėnų gynėjai yra sulaidoti piet - vakariniame kapinaičių plote. Problemą aš matau tame, kad po kažkiek metų sumanę archeologai pakasinėti Milžinkapį ir šale normalių laidotinų kapų atkas degintus kapus. Ir iš to fakto gali kelti istorikai prielaidas bei hipotezes, kad to meto Lietuvoje buvo užėjusi mada ar paprotys – numirėlius kremuoti, o paskui laidoti. Tarp kitko, tokios istorinės hipotezės dėja jau plačiai naudojamos.

Paskutinį kartą redagavo Baltutis 04 Kov 2012 20:46. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema: Re: Niekur neužrašyta legenda (Baltučio)

Parašytas: 04 Kov 2012 17:48

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Plačiau skaitykit čia

Elio Teiginiai:

Papildymas eli teiginiams

Taip taip. Mindaugas nužudė karalių Rimgauda ir nuo to laiko mūsų Karališkoji šeima jau beveik 800 metų gyvena slaptoje vietoje. Apie tai daugiau galėjo papasakoti a.t.a kun. Juozapas Zdebskis.

Eli – visiškai teisingai ši knyga yra nuostabi ir tikrai istorinė.

Net „didieji“ Lietuvos istorikai A. Bumblausko vedamojoje laidoje susirinkę ilgai mykė, bet nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Tik pastebėjo, kad iki 61 – ojo knygos puslapio tai fantazijos (apie mūsų protėvių kilmę iš Nojaus sūnaus Jafeto), o toliau aprašyti istoriniai įvykiai neprieštarauja istorijai, tik patys istoriniai įvykiai aprašyti žvelgiant į juos kitu kampu.

Bet man labai gaila to mūsų istorinio elito, tų istorikų akademikų, profesorių, kurie taip pigiai parsiduoda ir atlieka tam tikrų svetimų struktūrų šlykščius užsakymus autoritetingai šmeiždami, drabstydami purvais ir niekindami didingą mūsų protėvių istoriją.

Prieš kelis šimtmečius tą juodą darbą pradėjo dirbti pirmieji svetimšaliai, vos pramokę lietuviškai, atsiųsti jėzuitai. Šiandien tą juodą darbą atlieka, jau ne svetimšaliai, o mūsų tėvynainiai su moksliniais laipsniais, taip vadinamas istorikų elitas.

Kai tuo tarpu istorikų elitas jau seniai galėjo kreiptis į bažnytinę vyresnybę su prašymu, kad vykstančius į Romą studijuoti kunigus paprašytų laisvalaikiu nuo studijų padirbėti Vatikano archyvuose renkant istorinę medžiagą apie Lietuvą Juk Vatikano archyvai jau eilė metų atverti.

Bet grįžkime prie knygos t.y. prie jūsų teiginių eli.

1). Istoriniai faktai neiškraipyti, – tai pripažino ir A. Bumblausko vedamoje laidoje istorikai (nuo 61 – ojo knygos puslapio).

2). Yra vietovių su pavadinimu Lietovo, Lietove ir panašiai įvairiose Europos valstybėse.

3). Žemaitija yra geografinis vienetas, o Lietuva valstybinis darinys, todėl jokių dokumentų ta tema nėra ir negali būti. O žodinių susitarimų tarp Žemaitijos Karaliaus (nors tai karalius ne vien Žemaitijos) ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių yra buvę ir ne vieną kartą. Tik visa bėda, kad Lietuvos kunigaikščiai kartais pamiršdavo tai.

4). Čia tiktų sena lenkų patarlė: Esli godzina ukuncit litvina… geriau iškart lietuviškai „Jeigu gyvatė įkanda lietuviui – miršta lietuvis nuo gyvatės nuodų, o jeigu gyvatė įkanda žemaičiui – tai stimpa gyvatė nuo žemaičio nuodų.“.

5). Visiška tiesa – paskutiniai Europoje. Ir vienintelė krikščioniškame pasaulyje ir visoje krikščionybės istorijoje nuo pat Kristaus gimimo iki šių dienų, vyskupiją įsteigta Bažnyčios susirinkimo (o ne kaip įprastai popiežiaus ar imperatoriaus).

Bažnyčios susirinkimas Konstancoje raštu davė įgaliojimus Livovo arkivyskupui ir Vilniaus vyskupui sutvarkyti bažnytinius reikalus Žemaitijoje taip, kaip Žemaitijos delegatai buvo prašę.

Ir štai „platus apyskaitos pranešimas abiejų siųstų vyskupų apie Medininkų – Varnių vyskupystę, buvęs 1417 m. vasario 1 d. susirinkimo sutiktas džiaugsmingai – imperatorius net pravirkęs“ (S. Maziliauskas. Lietuvos kelias krikščionybėn – 1992 m. p. 133).

O kodėl susirinkimas, o ne popiežius? Todėl, kad susirinkimui tvirtinant Žemaičių vyskupystės statusą buvo 3 (trys) popiežiai. Vienas popiežius Avinjone, kitas popiežius Jonas sušaukė susirinkimą, o susirinkimas, norėdamas išspręsti tų dviejų ginčą dėl popiežystės, išrinko trečią popiežių.

Tai vėl išskirtinis ir vienintelis atvejis Katalikų bažnyčios istorijoje.

O kokia tos naujai įkurtos vyskupystės teritorija?

Norėdami tai tiksliai sužinoti prašau kreipkitės į savo Telšių vyskupijos (dabartinės Žemaičių vyskupijos) vyskupą Jo ekscelenciją Joną Borutą su prašymu pateikti ar parūpinti 1417 metais įsteigtos Žemaitijos vyskupijos žemėlapį ar bent jas užimamos teritorijas aprašą.

Jeigu gautumėte atsakymą, kad tokio dokumento neturi, tada prašykite, kad tokį dokumentą vyskupas per dabar Vatikane studijuojančius kunigus iš Vatikano archyvų parūpintų (kaip minėjau, Vatikano archyvai jau atverti).

Preliminariai, t. y. apytiksliai, galiu pasakyti: tai dvi dabartinėje Lenkijoje esančios vyskupijos - Vygrių ir Seinų, toliau dalis Vilniaus vyskupystės, dabar taip pat esančios Lenkijos teritorijoje, toliau visa dabartinė Lietuvos teritorija su Trakais, (išskyrus Vilnių bei siaurą ruožą su Medininkais, Lyda ir Gardinu) su visa Aukštaitija, plius Daugpilį su jo apylinkėmis ir, aišku, su visa šiandienine Žemaitija. Tai tokią apytiksliai užėmė teritorija įsteigtoji Žemaičių vyskupystė.

6). Ir ne tik kad žemaičiai nugalėjo mongolus, bet žymiai svarbesnis dalykas, kad visa tuometinė Aukso Orda per Čingischano sūnų Jochi visiems amžiams ir per visas kartas savo noru, nieko neverčiami, laisva apsisprendimo teise prisiėmė vasalo teisę ir pareigas Žemaitijos karaliui ir ainiams, (paveldėtojams) bei Žemaitijos Karalystei, ir kaip antspaudas tos nerašytos sutarties Čingischano šeimos relikvijos – aukso kardo įteikimas karaliui Rimgaudui.

Tik čia buvo įvykdyta viena kiaulystė. Prieš įteikiant tą kardą karaliui Rimgaudui Čingischano žyniai (gal net Jochiui nežinant) baisiausiai užkeikė. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl istorijos laikų tėkmėje Karališkai šeimai taip nesisekė.

Šiandieniniai mongolų inteligentai apie Kardą ir vasališkumo teisę žino, todėl su didžia pagarba žvelgia į Lietuvą, kaip Žemaitijos Karalystės teisių perėmėją ir tęsėją, o paklausus, kodėl kardą užkeikė – purtosi ir prisiekinėja, kad to negalėjo būti, to mongolai negalėjo padaryti.

Tad belieka aiškintis, kokios tautybės buvo Aukso Ordos žyniai, ir kodėl jie tai padarė.

O kokia tuometinė buvo Aukso ordos teritorija – tai dabartinė visa Mongolija, visa Kinija (be Tibeto), visas Afganistanas, dalis dabartinio Irano ir Irako, ir dar šiek tiek Turkijos, ir visa dabartinė Vidurinė Azija – tai Kazachstanas, Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija.

Tad pasižiūrėkite, kokia Žemaitijos karaliaus ir Karalystės vasalinė teritorija, ir tada jums taps aišku, kodėl taip visais laikais siekiama Karališkąją šeimą sunaikinti. O juk pradžią padarė Aukso Ordos žyniai (šventikai) – užkeikdami kardą. Tad kokios tautybės buvo tie žyniai? – aiškinkitės.

O pabaigai čia tiktų nuo visos kenčiančios Žemaitijos Kristaus žodžiai: „Eli, Eli, lema sabachtani?“.

Į viršų

Baltutis

Pranešimo tema: Re: Niekur neužrašyta legenda (Baltučio)

Parašytas: 09 Bal 2013 14:19

Užsiregistravo: 10 Kov 2008 00:31
Pranešimai: 15

Žemaitija – Samogetija

Kas tai per darinys? Kokia to darinio teritorija? Ir kas: Žemaitija Lietuvoje ar Lietuva – Žemaitijoje?

Žemaitija – pagal sanskritą Samogetija. (Sanskrite, S – tariama kaip Ž. Tai būtų Žemogetija). Tai ne valstybinis darinys – tai geografinis vienetas. Tam patvirtinimui paimkite ankstyvųjų viduramžių žemėlapį ir jame pamatysite: vestgotus arba vizigotus (vakarų gotus), ostgotus arba ostragotus (rytų gotus) ir toliau samogetus (žemutinius gotus). Ką sako tuo klausimu alternatyvioji istorija?

Pagal legendą – visą Europos Karalystė, apart trijų ekonominių – administracinių zonų dar skirstoma į 3 (tris) geografines zonos, vestgotai, ostgotai ir samogotai. Kur buvo vestgotai ir ostgotai – paėmę viduramžių Europos žemėlapį lengvai surasite. O kur buvo samogetija (žemoji getija)? Paimkite šių dienų bet koki geografinį Europos žemėlapį ir kur pažymėta žemumos – tai ir bus žemoji getija (Samogetija). Jei išreikšti žodžiais – tai būtų dabartyje: - Belgija, Danija, šiaurinė dalis Vokietijos, Kaliningrado sritis, 2/3 – daliai Lenkijos, visa Ukraina, Baltarusija, visa Rusija, Lietuva, Latvija, Estija. Kaip žinia, pirmojo tūkstantmečio pabaigoje, didžiulį gabalą nuo Samogetijos atplešė šv. Kirilas ir Metodijus apkrikštydami Kijevo Rusią. Šv. Kirilas sukūrė naują raidyną – Kirilicą, o šv. Metodijus sukūrė pravoslavišką liturgiją ir užrašė ją naujuoju raidynu – Kirilica. Už tai jie ir buvo paskelbti šventaisiais.

Kitą didžiulį gabalą iš Samogetijos atplėšia Maskvos sritis (Juodoji Rusia). Tiesa, dar ir šiandieniniuose geografiniuose žemėlapiuose galite perskaityti, kad Maskva pastatyta ant Valdaiskyje vysoty (Valdajaus aukštumų) – tai ne slaviškas, o lietuviškas pavadinimas (Slaviškas būtų vladykskyje vysoty). Tad gerbiamieji, Samogetija (Žemaitija) savo teritorija visu trečdaliu didesnė už LDK (Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Pichelio „Žemaitijoje“ pateikiama pranašystė, kad 2250 m. Žemaitija pasieks savo suklestėjimą. Bet tam, kad suklestėtų – turi būti sukurtas tose žemėse kažkoks valstybinis darinys, o tam, kad sukurti kažkokį valstybinį darinį, reikia suvienyti tas žemes bei tose žemėse gyvenančias tautas. Tai toks pagal pranašystę Aukščiausiojo planas.

Didžiausią nuostabą kelia tai, kad tas planas jau pradėtas įgyvendinti. Štai, gerbiamas Žygeivis net neįtardamas ir nežinodamas, kad Ukrainos žemės yra Samogetijos (Žemaitijos) žemės, savo „ Geopolitikos pradžiamokslyje“ ir sako, jog Lietuvai būtina vienytis su Ukraina. Bet juk tai ir yra Samogetijos žemių ir tautų suvienijimas, apie ką kalba ir pranašystė. O be Ukrainos dar lieka didžiuliai Samogetijos žemės plotai nesuvienytų žemių ir jose gyvenančių tautų.
O kokia padėtis (koks statusas) šiandienės Žemaitijos?

Dabartinė Žemaitija – tai buvusios visos Europos karalystės – karališkasis dvaras. Pagal alternatyviąją istoriją visos Europos karalystės sostinė buvo dabartinės Kaliningrado srities teritorija plius Skalvija (Klaipėdos krašto dalis). Kryžiuočiams užėmus Prūsiją – faktiškai – sostinės teritoriją – Karališkasis dvaras persikėlė per Nemuną į Skalviją. Saulės mūšio metu – Karališkasis dvaras buvo Skalvijoje. Pilėnų mūšio metu – buvo Pilėnuose (Pilėnai aprašyti ankščiau). Po Pilėnų tragedijos – Karališkasis dvaras persikelia šiauriau į dabartinę Žemaitiją, tai Telšių, Rietavo, Plungės raj. teritorijoje. Karališkosios apsaugos būriai išskirstomi po aplinkinius piliakalnius: - tai Tveriai, Bilioniai ir kit. Vienas rinktinis būrys nusiunčiamas į Rygos, Taurų, Ragainės kelio ruožą (į dabartinę Šiaulių miesto teritoriją), kur sutvirtina, perstato (rekonstruoja) senąjį piliakalnį paversdami jį Karališkojo dvaro rytiniu, gynybiniu „forpostu“. Tuo pačiu metu civiliai gyventojai iš Saulės miesto bei karių šeimos ir artimieji įsikuria atokiau nuo piliakalnio slėnyje. Taip atsiranda gyvenvietė Sauliai. Dabar vadinami Šiauliais. Įdomiausią čia tai, kad šitą alternatyviąją istoriją patvirtina Šiaulių miesto archeologiniai tyrinėjimai.

Ačiū už dėmesį.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 16 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: