 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
Kaip bandyta išsaugoti Vasario 16-osios Lietuvą
http://www.alfa.lt/straipsnis/13810190/ ... -16_07-30/
http://www.alfa.lt/print/13810190/
2012-02-16 07:30 Parengė Alvydas Medalinskas | „Lietuvos žinios“
Vasario 16-toji (Organizatorių nuotr.)
Mūsų istorinė patirtis rodo: negana buvo tik paskelbti Nepriklausomybę Vasario 16-ąją ir ją išsaugoti pirmaisiais valstybės gyvavimo metais. Ne mažiau svarbu išlaikyti valstybės gyvybingumą praėjus ir dvidešimčiai metų nuo valstybės atkūrimo. Kas žino, jeigu tada, 1936-1938 metais, Lietuvos inteligentai kartu su įvairios politinės krypties politikais būtų susitelkę vardan savo valstybės, galbūt ir Vasario 16-osios Lietuvos likimas būtų kitoks.
Apie dar nežinomus ir nežinia kodėl mažai Lietuvos istorikų nagrinėtus 1936-1938 metų įvykius prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti istorikas Algimantas Kasparavičius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, teisininkas Kęstutis Milkeraitis, politologas Algimantas Jankauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Lietuva po 1926 metų perversmo
A.Medalinskas. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Vasario 16-osios akto paskelbimo, krašte tvyrojo nepasitikėjimas prezidento Antano Smetonos valdžia, galvą kėlė komunistinis prorusiškas gaivalas, o žmonės, netikėdami valstybės ateitimi ir spaudžiami ekonominės krizės, masiškai emigravo. Kaip susiklostė tokia situacija tarpukario Lietuvoje ir kokios galėtų būti jos pamokos šiandien?
A.Jankauskas. Tarpukario istorija dalijama į du laikotarpius - parlamentinės demokratijos ir autoritetinio arba autoritarinio režimo. Pirmąjį lydėjo demokratinis entuziazmas ir polinkis į griežtą parlamentinį režimą su silpna vykdomąja valdžia. Tai buvo poversalinės tvarkos modelis. Bet pasirodė, kad naujose valstybėse, atkurtose po Pirmojo pasaulinio karo, tokia tvarka neatitinka realybės. Joms reikėjo tvirtesnės vykdomosios valdžios. Lietuvoje vyko aštrūs pasaulėžiūros ginčai: dėl prezidento institucijos, dėl religijos mokymo mokyklose. Jie pakirto politinį gyvenimą ir sukėlė nestabilumą, kuris baigėsi 1926 metų perversmu.
A.Medalinskas. Bet ar šis perversmas ir autoritarinio režimo sukūrimas suteikė stabilumo valstybei, pasitenkinimo Lietuvos piliečiams?
A.Jankauskas. Po perversmo tautininkai nelabai žinojo, kokią valstybę reikia kurti. Jų tekstuose kritikuojama liberali demokratija ir svarstomos trys tarpukariu iškilusios alternatyvos: bolševikinės Rusijos, Mussolini fašizmas ir vokiškas nacionalsocializmas. Komunistinės Rusijos kelias buvo atmestas iš karto, nacistinė praktika A.Smetonai taip pat buvo nepriimtina. Arčiausia buvo Italijos diktatoriaus Benito Mussolini fašistinė doktrina.
A.Kasparavičius. Jeigu kalbėtume apie tautininkus, manau, kad nei Augustinas Voldemaras, nei A.Smetona nepritarė fašistinei doktrinai. Labiausiai A.Smetonai imponavo amerikoniškas liberalizmas su stipria centrine valdžia ir stipriu prezidentu. Net 1936-aisiais, kai pribrendo poreikis vėl grįžti prie Seimo kaip valstybės institucijos, kurios veikla buvo sustabdyta po perversmo, A.Smetona iš JAV nužiūrėjo modelį, pagal kurį kandidatus į Seimą galėjo kelti valsčių tarybos.
A.Jankauskas. 1936 metais rinkimai į Seimą buvo nepartiniai. A.Smetona sugalvojo naują rinkimų modelį be partijų, renkant apskričių atstovus. Bet A.Smetona ir anksčiau ne kartą buvo sakęs, kad reikia ieškoti savo kelio, atitinkančio Lietuvos istorines ir kultūrines tradicijas. Jis manė, kad reikia kurti tautinę valstybę su stipria vykdomąja valdžia.
A.Medalinskas. Kaip atrodė demokratija, žodžio laisvė A.Smetonos valdymo laikais, kai partijos buvo uždraustos, o spauda griežtai cenzūruojama?
V.Valiušaitis. Veikė Karo padėties įstatymas, o karo komendantai tikrai ar tariamai valstybės saugumui pavojingus asmenis galėjo be teismo sprendimo bausti ištrėmimu iš gyvenamosios vietos iki vienų metų, uždaryti ypatingojo režimo stovyklose iki trijų mėnesių ar skirti piniginę baudą iki 5 tūkst. litų. Saugumiečiams, gavusiems iš viršininkų įsakymą „patraukti į šalį“ kurį nors neparankų politinį ar visuomeninį veikėją, apribojimų savavaliauti faktiškai nebuvo. Vien 1936 metais karo komendantai už politinę veiklą nubaudė 1319 asmenų. Išeivijos istorikė Vanda Sruogienė į „Metmenų“ klausimą, koks buvo gėdingiausias, jos nuomone, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinys, atsakė: „Saugumo organai, išaugę į baisią įstaigą, demoralizavusią visą tautą. (...) Saugumo sistema - tai didžiausia gėda.“
A.Medalinskas. Su keturvėjininkais bendradarbiavęs poetas Teofilis Tilvytis tais laikais parašė poemą „Dičius“, atskleidusią, kuo virto nepriklausomos Lietuvos valdžia, kur daug karjeristų ir švaistūnų. Įdomu tai, kad sovietiniais metais, matyt, smerkiant buržuazinės Lietuvos valdymą tą televizijos filmą labai dažnai rodė, o štai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, labai retai...
K.Milkeraitis. Ir tada, ir šiandien jaučiamas stiprus socialinio teisingumo poreikis.
A.Medalinskas. Ne tik socialinio teisingumo. Ten kalbama apie korupciją, piktnaudžiavimą valdžia, nepotizmą, kuris Lietuvoje vadinamas „švogerizmu“. Tačiau tais laikais valstybė labai rūpinosi menu, sportu, kultūra. Buvo sukurta ugdanti patriotišką jaunimą švietimo sistema. Mokytojai ir gydytojai buvo tautos elitas. Gerai gyveno ir žmonės, kurie valdžiai įtiko bei ją rėmę finansiniai sluoksniai. Bet tautinio atgimimo metu juk buvo svajota ir apie teisę bei demokratiją.
K.Milkeraitis. O demokratija vagims ir „žulikams“, kaip vadina žmonės, - ne demokratija. A.Smetonos laikais gerai buvo ir ūkininkams, bet tik iki ekonomikos krizės ir ypač iki 1935-ųjų ūkininkų streiko, kurį valdžia žiauriai numalšino. Tada autoritarinis režimas ir policija stipriai perlenkė lazdą, o ūkininkai ir kiti žmonės kaltę vertė A.Smetonai.
A.Kasparavičius. Šie ūkininkų neramumai Suvalkijoje kilo dėl pasaulinės ekonomikos krizės, o juos malšinti valdžia panaudojo prievartos priemones, nors negali sakyti, kad to neprovokavo patys sukilėliai, ėmę naikinti valstybės bei streiklaužių turtą (deginti sodybas, pienines, griauti elektros pastotes, linijas), mušti, terorizuoti ir net žudyti streiklaužius. Vargu ar tada policija negalėjo neįsikišti. Prasidėjo mažas vietinis karas, pakurstomas iš nacistinės Vokietijos, bet kalta liko įsikišusi valdžia.
V.Valiušaitis. Visa tai kilo ne tik dėl pasaulinės krizės, bet ir dėl vidaus ekonominės politikos, kuri buvo palanki valdininkams, bet nepakeliama ūkininkams. O streiką užgniaužė žiauriai: 8 žymesnius streiko kaltininkus karo lauko teismas nubaudė mirties bausme, keliolika - sunkiomis kalėjimo bausmėmis. Mirtininkams padavus malonės prašymus, keturiems iš jų A.Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu ligi gyvos galvos.
A.Medalinskas. Ar tuo metu žmonės pasitikėjo prokuratūra, policija, teismais?
K.Milkeraitis. Pilietiškumo aspektas teisėsaugoje tada buvo tikrai ryškesnis nei šiais laikais, bet buvo visko. Pereinant iš carinės Rusijos į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą teisininkai nepatyrė tokios dramos, kaip iš sovietinės teisės į nepriklausomos Lietuvos teisę ir teisėsaugą. Lietuvos teisė buvo europinės Romos teisės tąsa, turėjome visą plejadą žymių teisininkų, pradedant Mykolu Romeriu, Petru Leonu ir kitais. Šiandien teisė atiduota patiems teisininkams į rankas. O kas buvo sovietinė teisė? Tai dažnai kažkokia kvaziteisė, kuri gynė bolševikinės nomenklatūros interesus, o jos pagrindu išugdytas mūsų teisėtvarkos ir teismų elitas ir labai nemaža dalis ten dirbančiųjų.
A.Medalinskas. O kaip buvo su korupcija, „švogerizmu“ tada? V.Valiušaitis. A.Smetona savo svainį Juozą Tūbelį net ministru pirmininku paskyrė. Kadangi autoritarinio režimo vertikalė buvo sukalta kietai, niekas per daug ir neprieštaravo. Viskas vyko pagal A.Smetonos norą ir prokurorai teisė pagal jo norą. Turiu omenyje politinius teismus. Pažiūrėkite į Augustino Voldemaro bylą po jo pašalinimo. Vis kažką darė, kol pasodino po nepasisekusio 1934 metų sukilimo. Apskrities viršininkai, jei nepatikdavo A.Smetonai ar kitiems tautininkams, galėjo būti suimti.
A.Kasparavičius. A.Smetonos teisinė sistema iš tikrųjų buvo nukreipta prieš politinius oponentus, bet paprastos bylos buvo sprendžiamos labai efektyviai. Žemesnėse teismų grandyse apeliacinių skundų buvo kelis kartus mažiau negu dabar. Pasitikėjimas nacionaline teismų sistema tarpukario Lietuvoje buvo kur kas didesnis, o teisėjų autoritetas - aukštesnis.
V.Valiušaitis. Apie nepotizmą, servilizmą, kaip to meto visuomenės ydas, plačiai rašė Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“.
A.Jankauskas. Ir Vincas Mykolaitis-Putinas rašė. Romane „Krizė“.
A.Kasparavičius. Nepotizmas, servilizmas būdingi ne tik autoritarinei sistemai. Juk ir šiandien Lietuvoje daug nepotizmo ir servilizmo.
A.Medalinskas. Galbūt todėl ir yra tiek daug nusivylimo valstybe. Dėl reiškinių, kurių nepavyko išvengti ir tarpukario Lietuvoje. Tada jie prisidėjo prie valstybės susilpnėjimo, o 1940 metais ir prie jos praradimo. Ar suvokiama tai šių dienų Lietuvoje?
K.Milkeraitis. Iš tikrųjų nepasitenkinimas padėtimi valstybėje kilo dėl to, kad autoritetinis valdymas tapo vis labiau biurokratizuotas. 1940-aisiais aukštesnieji valstybės sluoksniai buvo visai sutrikę, bet to sutrikimo priežastis glūdi ir ankstesniuose įvykiuose. Apmaudu, kad tas laikotarpis mūsų istorikų yra beveik nenagrinėtas.
Inteligentų Sąjūdis
A.Medalinskas. Pabandykime jį panagrinėti dabar. Lietuvoje brendo inteligentija, išauklėta šioje valstybėje gražia meilės Tėvynei dvasia. Bet čia pat jie matė cenzūrą, politinius suvaržymus, oponentų persekiojimus. Turėjo kas nors pasakyti, gana, valstybė rieda į bedugnę. Kas buvo tie žmonės?
A.Jankauskas. Net ir tautininkai suvokė, kad valstybėje vyksta kažkas negera. Bet svarbiausia, lygiagrečiai vyko kitų politinių srovių, visų pirma jaunosios krikdemų kartos, valstybės identiteto paieška. Atsirado nauja intelektualų karta, subrendusi Vakaruose, be carinės Rusijos mąstymo įtakų. Tai ir buvo 1936-ųjų generacija, kuri ėmė burtis.
V.Valiušaitis. Bet dar 1933 metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Stasys Šalkauskis laišku kreipėsi į A.Smetoną, kuriame išdėstė argumentuotą režimo kritiką. Tai buvo privatus laiškas prezidentui, kad šis pastebėtų inteligentijos nerimą.
A.Medalinskas. Kodėl mes apie šį laišką žinome, jeigu jis buvo privatus?
V.Valiušaitis. Jį paskelbė prof. Bronius Genzelis dar sovietų laikais. Yra 1935 metų spalio 12 dienos prezidentų Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus bei keturių buvusių ministrų pirmininkų Mykolo Sleževičiaus, Prano Dovydaičio, Ernesto Galvanausko ir Antano Tumėno laiškas A.Smetonai. Jie rašė: „Gyventojų masėse reiškiamo gaivalingo nepasitenkinimo administracinės represijos nepašalina. Tam reikia valstybę įstatyti į normalią, teisėtą tvarką. Šiandien valstybei reikalinga Vyriausybė iš asmenų, kuriais galėtų visai pasitikėti plačioji visuomenė. (...) Taip pat reikalinga, kad viešoji visuomenės nuomonė galėtų pasireikšti per laisvą, tik teismui atsakingą spaudą.“ Opozicijos A.Smetonai frontas buvo labai platus, o visuomenėje nepasitenkinimas režimu - didelis.
A.Kasparavičius. Nuo 1931 metų S.Šalkauskis kėlė mintį, kad Lietuvai reikia ieškoti išeities. Autoritetinis režimas (jis vartoja autoritetinis, o ne autoritarinis), jo manymu, turi būti tik pereinamasis laikotarpis. Susiformuoja bendraminčių būrelis iš jaunosios ateitininkų kartos: Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, iš vyresniųjų - Kazys Pakštas. 1936 metų vasarį K.Pakšto ir A.Maceinos butuose pusiau legaliai suformuluojama „Naujosios Romuvos“ deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, parengta pagal S.Šalkauskio ideologinius metmenis. Deklaracija paskelbta 1936-ųjų vasarį.
A.Medalinskas. Kaip reagavo valdžia ir visuomenė į 1936-ųjų vasario Deklaraciją?
A.Kasparavičius. Autoritarinės valdžios reakcija buvo nuosaiki. Tautininkų spaudoje pasirodė kritikos, bet ši Deklaracija nubrėžė naują Lietuvos politinės minties kryptį. Ji išprovokavo Seimo rinkimus. Jau tų pačių metų gegužę buvo paskelbtas naujas Seimo įstatymas, o dar po mėnesio įvyko ir rinkimai į IV Seimą, kurio veikla dešimt metų Lietuvoje buvo nutraukta. Kadangi autoritarinio režimo metu veikė cenzūra, Deklaracijos autoriai svarstė, kur ir kaip ją geriau paskelbti - „Naujojoje Romuvoje“ ar „ Židinyje“. Pasirinko pirmąjį variantą. „Židinys“ buvo susijęs su ateitininkais ir labiau akademiškas, o „Naujoji Romuva“ - liberalesnė, populiaresnė. Iš pradžių Deklaracija paskelbta be pavardžių, apsidraudžiant dėl galimo persekiojimo. Deklaracijos autorių pavardės paskelbtos vėliau, kitame žurnalo numeryje, kai naujaromuviečiai įsitikino, kad Smetonos režimas neketina prieš juos griebtis represijų.
A.Medalinskas. Vadinasi, „Naujoji Romuva“ ir „Židinys“ buvo tie leidiniai, apie kuriuos telkėsi naujasis kultūrinis Sąjūdis tarpukario Lietuvoje?
V.Valiušaitis. Dar buvo dienraštis „XX amžius“, apie kurį telkėsi šviesuomenė, inteligentija. Ir šį laikraštį sukūrė ne žurnalistai. Tarp jų buvo tik vienas žurnalistikos mokslus baigęs žmogus - kunigas Juozas Prunskis. Kiti - I.Skrupskelis, Juozas Ambrazevičius, A.Maceina, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius - istorikai, literatūrologai, filosofai, sociologai. Šis laikraštis tiražu ir populiarumu pranoko tautininkų valdžios dosniai remiamą „Lietuvos aidą“.
A.Medalinskas. Kas buvo šio naujojo kultūrinio Sąjūdžio pagrindinis idėjų generatorius?
A.Kasparavičius. 1936 metų generacijai ir jos parengtai Deklaracijai didžiausią įtaką darė prof. S Šalkauskis, kurį laikau iškiliausiu, sąžiningiausiu ir pakankamai liberaliu XX amžiaus pirmos pusės lietuvių filosofu. Kaip asmenybė ir mąstytojas pradėjęs formuotis dar Didžiojo karo išvakarėse Maskvos universitete, galutinai jis subrendo jau auštant Vasario 16-ajai - rengdamas daktaratą Šveicarijoje, Friburge. Būtent čia jis suformulavo savo garsiąją viso gyvenimo teoriją apie lietuvių tautos ypatingą geopolitinę padėtį ir kultūrinę misiją Europoje, kurios ašis: Rytų ir Vakarų kultūrų bei civilizacijų sintezė. Šios teorijos moralinių paradigmų jis laikėsi visą savo gyvenimą. Jos didžiai humanistinių idėjinių atspindžių yra ir 1936-ųjų Deklaracijoje, kuri, žinoma, nėra tik jo vieno kūryba. Talkino studentai, bendraminčiai, net ir žmona Julija. S.Šalkauskis buvo puikus pedagogas, mokėjo rasti ir išskleisti jaunas asmenybes, duoti joms sparnus ir pasiūlyti kelius.
V.Valiušaitis. Vienas įdomiausių, išraiškingiausių asmenų šioje grupėje buvo ir K.Pakštas - baigęs Šveicarijos ir JAV universitetus, apkeliavęs visą pasaulį.
K.Milkeraitis. Tai buvo viso mūsų tautos elito darbas ir paties elito formavimosi procesas. Ne tokio, kokį „Lietuvos ryto“ ideologai bando primesti per savo žurnalus, o tikrojo elito. 1936-1938 metais jis jau buvo susiformavęs ir svarstė tautos gyvavimo perspektyvas. O pokario metais mūsų jaunimas, šių idėjų įkvėptas, gynė Lietuvos laisvę miškuose. Mes paminėjome K.Pakštą, bet tuo metu, aišku, buvo ir daugiau žmonių, kurie svarstė tokius dalykus.
V.Valiušaitis. K.Pakštas prisiminimuose rašė: „Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau, ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“ Tuo „blogu pranašu“ netikėjo ne tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai Juozas Vailokaitis (1880-1953), vienas Ūkio banko vadovų ir vienas turtingiausių prieškario Lietuvos žmonių, K.Pakštui sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau tau vieną milijoną (lietuviškai akcijai Vakaruose remti).“ Bet netikėjo ir nedavė. Brolių Vailokaičių įmones, visą turtą, net butą okupantai nacionalizavo, J.Vailokaičiui paliko vos vieną kambarį, bet po poros savaičių ir tą patį atėmė. 1941 metų birželio 14 dieną dar ir suėmė jį bei ištrėmė į Altajaus kraštą.
A.Medalinskas. Visi tie 1936-1938 metų įvykiai skamba labai pamokomai, bet nežinau, ar tikrai daug Lietuvos žmonių žino apie juos.
K.Milkeraitis. Abejoju. Praėjusieji metai buvo jubiliejiniai 1941 metų Birželio sukilimo metai. Sukilimo, kurio viena iš ištakų ir kilo iš šio kultūrinio judėjimo, apie kurį dabar kalbame. Visuomenė iš mūsų istorikų reikalavo nagrinėti periodą nuo 1936-ųjų, o gal net ir 1933-iųjų iki pat 1945-ųjų, bet iki šiol šis labai svarbus mūsų laikotarpis yra savotiška baltoji dėmė.
Organiška valstybė ir kodėl jos neturime?
A.Medalinskas. Kokį valstybės vystymosi kelią pasiūlė inteligentų Sąjūdis?
V.Valiušaitis. Organiškosios valstybės kūrimą. Pateiktas siūlymas kitokiais pagrindais kurti valstybės organizaciją. A.Smetonos režimas į rimtesnes diskusija ta tema nesileido, ilgainiui cenzūrai buvo įsakyta neleisti vartoti viešojoje erdvėje net ir to termino. Kai 1938 metais prezidento rinkimuose ta grupė, neturėdamas nė mažiausios galimybės laimėti, bent formaliai bandė iškelti alternatyvią K.Pakšto kandidatūrą, nebuvo leista net minėti jo pavardės spaudoje, ką jau kalbėti apie kandidato registravimą. 1938-ųjų pabaigoje Klaipėdoje įsitvirtino stambesnės jungtinės opozicijos pajėgos, kurios leido laikraštį „Bendras žygis“. Ten buvo koalicinė opozicija - nuo valstiečių liaudininkų iki voldemarininkų.
A.Jankauskas. Ir ten buvo paskelbti Lietuvos ateities santvarkos pagrindai. Manoma, kad „Žygyje“ paskelbto dokumento bendraautoris yra P.Dielininkaitis, vienas 1936 metų deklaracijos kūrėjų. 1936 metų Deklaracija buvo labiau inteligentų dokumentas, o „Žygio“ deklaracija - politinis opozicinių jėgų dokumentas, kaip smetoninio režimo alternatyva. Šią programą parengė jau ne tik krikščionys demokratai, bet ir liaudininkai, net dalis voldemarininkų.
A.Kasparavičius. Inteligentiją pažadino ieškoti kelių ne tik vidinė politinė padėtis valstybėje. Daug lėmė ir ekonominė bei ideologinė krizė pasaulyje, kuri sudavė stiprų smūgį visai Europai, vadinasi, ir Lietuvai. Visi matė, kas vyksta Vokietijoje. Bet antra priežastis buvo politinė. Įsivaizduokite situaciją krikščioniškame krašte, kurį valdo autoritarinė tautininkų A.Smetonos valdžia, o patys krikdemai išstumti iš politikos. Išstumti tie, kurie de facto ir de jure ir įvykdė perversmą, bet atidavė valdžią A.Smetonai. Vėliau jie ne kartą bandė susigrąžinti ar bent jau sugrįžti į valdžią įvairiais keliais: pradedant pučų organizavimu ir baigiant derybomis. Tačiau veltui. Politinė sistema neveikė, partijos uždraustos, rinkimai į Seimą nevyko.
A.Jankauskas. Liberali demokratija išgyveno krizę. Buvo ieškoma alternatyvų. Tautininkai linko į statistinį organiškos valstybės modelį, o kultūrinis sąjūdis - į bendruomeninį. Kas yra ta organiška valstybė? Kuo ji skiriasi nuo liberalios demokratijos? Būtent tuo, kad akcentuojami tarpiniai vienetai tarp valstybės ir atskiro žmogaus - šeima, korporacijos, bendruomenė, tauta. Taip kuriama organiška, vieninga, sąryšinga visuomenė, kuri skiriasi nuo liberalios individualistinės visuomenės. Tautininkai nelinko pripažinti tų darinių savarankiškumo. Jie manė, kad valstybė turi juos kontroliuoti. Įsteigtus Žemės ūkio, Pramonės ir amatų rūmus kontroliavo valstybė. Kultūrinio sąjūdžio idėja buvo visuomenės organiškumo telkimas iš apačios, dėmesys bendruomeniškumui, korporatyvizmui, kultūrinei autonomijai. Taip buvo kuriama alternatyva partiniam valdymui, kuris tuo metu, kaip ir dabar Lietuvoje, išgyveno krizę.
A.Medalinskas. Kaip suprantu, papildyti visuomeninių darinių atstovais.
A.Jankauskas. Politologijoje yra terminas profesinis funkcinis visuomenės atstovavimas, greta partinio politinio. Ši praktika nėra tik tarpukario praeitis. Ji šiandien veikia kai kuriose demokratinėse Europos valstybėse, suteikdama demokratijai autentiškų bruožų. Ne tik partijos gali turėti valstybės raidos modelį. Juk tarpukario Lietuvoje ir nepartiniai šviesuoliai ieškojo valstybės perspektyvos.
V.Valiušaitis. Lietuvos problemas matė ir pasaulis. Švedų diplomatas rašė: „Jei Lietuva ir toliau kels Europai nerimą (turėdamas galvoje neramumus valstybės viduje - V.V.), vieną dieną pamatysime, kaip visi ramiai stebime šios valstybės išnykimą.“ Lenkijos centriniame kariniame archyve saugomas 1933 metų lenkų agento pranešimas, kuriame jis praneša: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus politiniams įvykiams kurčius žmones.“ Ir šiandien Lietuvoje matome panašią situaciją.
A.Medalinskas. Visuomenė nustumta, nors nėra autoritarinės valdžios ir diktatūros.
V.Valiušaitis. Nes elitinė grupė kontroliuoja valstybės raidą ir visuomenės neprileidžia.
K.Milkeraitis. Elitinės grupės yra sukurtos ir partijų pagrindu. Netgi kiekviena partija turi savo elitinę grupę, į kurią neįsileidžia net savo partijos kolegų.
A.Medalinskas. Ir nėra instrumentų, kurie leistų visuomenei dalyvauti valstybės gyvenime. Grįžkime prie tų metų. Kodėl šios gražios idėjos nebuvo įgyvendintos?
A.Kasparavičius. Organiškos valstybės idėja buvo graži S.Šalkauskiui ir jo generacijai. Bet daugeliui kitų ji nebuvo priimtina. Deklaracija išplaukė iš krikdemiškosios aplinkos, jos nepalaikė nei liaudininkai, nei socialdemokratai, nei tautininkai, kurie dar labai gerai prisiminė krikščioniškosios demokratijos valdymo praktiką iki 1926-ųjų perversmo.
V.Valiušaitis. „Žygyje“ dalyvavo labai platus frontas, tos idėjos iš dalies ten atsispindėjo.
A.Kasparavičius. „Žygis“ tai jau kita istorija: po lenkų ultimatumo ir jau beveik nebekontroliuojant padėties Klaipėdoje. 1936-ųjų Deklaracija buvo tik teorija. Jos autoriai neturėjo ambicijų patekti į valdžią, o 1938-ųjų krikdemų-liaudininkų-voldemarininkų frontas susiformavo turėdamas tikslą - imti valdžią. Kaip rodo vėlesni įvykiai, „Žygio“ praktika buvo 1940-ųjų vasaros antismetoniškosios opozicijos sutrikimo ir desperacijos simptomas. Kalbėdami apie „Žygio“ deklaraciją neturime užmiršti krašto apsaugos ministro, vyriausiojo kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio. Jis buvo šio dokumento slaptasis iniciatorius ir koreguotojas. Kai visa tai iškilo, A.Smetona ir pastūmė S.Raštikį į šoną. Taip į politinę Lietuvos sceną buvo įvestas liūdnasis generolas Vincas Vitkauskas.
A.Medalinskas. O kokios buvo liaudininkų, socialdemokratų idėjos?
A.Kasparavičius. Kairiojo sparno idėjas formavo Steponas Kairys, M.Sleževičius, K.Grinius nepriklausomybės aušroje, bet 1936-1938 metais jų potencialas jau buvo išblaškytas. Kairieji, kaip politinė jėga, tiesiog nesugebėjo išgyventi smetoniškojo autoritarizmo sąlygomis. Jie nukraujavo. Spauda sunyko. Kai kurie sėdėjo Dimitrave ar Varniuose, kiti pasinėrė į profesinę veiklą. K.Grinius net įsimylėjo iš naujo. Be to, neturėjo finansinės bazės. Dešinieji buvo glaudžiai susiję su Bažnyčia. A.Smetonos režimas mokėjo atlyginimus kunigams, o vyskupai juos nukreipdavo ir saviesiems remti.
V.Valiušaitis. Centro dešinės orientacijos politika prieškario Lietuvoje buvo dėkingesnėje padėtyje dėl to, kad turėjo ekonominę atramą - buvo išplėtotas stiprus kooperatyvų sąjūdis, verslo įmonėms vadovavo daugiau krikščioniškosios pasaulėžiūros žmonių. Ekonominis potencialas ir intelektinė mintis ėjo drauge. Buvo platus spaudos tinklas, leidžiamos knygos, žurnalai. Kairieji daugiau reiškėsi savivaldybių struktūrose. Pavyzdžiui, S.Kairys produktyviai darbavosi Kauno savivaldybėje. Jie turėjo gerų teisininkų, advokatų. Prisidėjo prie opozicinio „Žygio“ organizavimo.
A.Jankauskas. Bet atsakykime į klausimą, kodėl kultūrinio Sąjūdžio idėjos nebuvo įgyvendintos. Man atrodo, kad suveikė išoriniai veiksniai, tarptautinė padėtis. Lenkijos ultimatumas, Klaipėdos netekimas. Jie tarsi turėjo telkti, bet politinėms jėgoms pritrūko ryžto eiti tolyn.
K.Milkeraitis. Ir pritrūko laiko. Įvykiai pasipylė staiga. Visi tie ultimatumai iš išorės. Buvo rimtas signalas baigti vidaus rietenas. Ypač tautininkams. Bet taip pat ir kriščioniškų bei socialdemokratiškų pažiūrų žmonėms. Skaudu, bet bandyti klaidas taisyti teko jau valstybingumo katastrofos sąlygomis.
A.Jankauskas. Tarpukaris - sukrėtimų ir ieškojimų metas. Laiko ieškojimams pritrūko ir viskas buvo šiurkščiai nutraukta, o politinė kultūra Lietuvoje dar tik buvo pradėta ugdyti. Kaip ir šiandien. Jai ugdyti reikia ir valdžios pastangų, ir visuomenės dalyvavimo.
V.Valiušaitis. Politinės kultūros problema yra ir dabar. Mūsų visuomenės nejungia vieninga politinė kultūra. Tėra plonas elitinis sluoksnis, kuris suvokia vakarietiškos demokratijos pranašumus, demokratinį gyvenimo būdą, bet tų žmonių bijomasi, jie neprisileidžiami. Kitai daliai visuomenės, kuri mato netvarką ir ją tapatina su „demokratija“, reikia kietos rankos. Jie nesupranta, kad gyventi reikia pagal nustatytas taisykles, kurios turi galioti visiems. Anos Lietuvos tragedija ta, kad turėjo per mažai laiko. Mums pritrūko dar vienos generacijos. O paskui penkiasdešimt metų trukęs sovietmetis sugriovė net ir turėtus pradmenis. Dabar iš griuvėsių vėl bandoma lipdyti pilietinę visuomenę. Bet mūsų valstybėje ir dabar trūksta suvokimo, kaip turi funkcionuoti valstybė. 1936-1938 metų įvykiai, tada keltos idėjos yra gera proga mums visiems susimąstyti.
Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... 2-16_07-30
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
