Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1923 m. kovo 23 d.

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 14 Bir 2011 23:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Leipalingyje – paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... kes-musyje

2011-06-14 21:10
Gintaras Lučinskas

Birželio 11 d. Leipalingyje (Druskininkų sav.) vyko renginys, skirtas paminėti 1923 m. kovo 23 d. Varviškės mūšyje žuvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir Šaulių sąjungos nariams.

Šeštadienio rytą šventės dalyviai rinkosi prie Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Atvyko Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Alytaus, Druskininkų ir Lazdijų kuopų šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lazdijų skyriaus nariai, žuvusiųjų giminės bei kiti svečiai.

Parapijos klebonas, kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už Varviškės mūšyje žuvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, karius ir šaulius. Vėliau šaulių rikiuotė atidavė pagarbą bei buvo padėtos gėlės prie paminklo (pastatytas 1928 m., atstatytas 1989 m.) žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Po pamaldų susirinkusieji vyko į Leipalingio kapines, kur buvo šventinamas paminklas.

Jame juodo marmuro lentoje iškalta: „ŽUVĘ KOVOJE UŽ LIETUVOS LAISVĘ 1923 m. KOVO 23 d. VARVIŠKĖJE ŠAULIAI: FELIKSAS IR VIKTORAS KUCKAILIAI, JUOZAS KVEDARAVIČIUS, 11-OJO PĖSTININKŲ VILNIAUS PULKO KARIAI: LTN. ALEKSANDRAS URBELIS, EILINIAI: MIKAS GIEDRA, JONAS GRABAUSKAS, JUOZAS REVEIKIS, KOSTAS REPEČKA.“

Renginio vedėjas – Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakės prie paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas, tylą sudrebino šaulių pagarbos salvės. Paminklą pašventino kun. P. Marčiulionis. Gausiai susirinkę renginio dalyviai ir plačios Kuckailių giminės atstovai sugiedojo valstybės himną.

Gražiai ir prasmingai, prisimindami žuvusiuosius už Lietuvos Nepriklausomybę, prie paminklo kalbėjo alytiškis A. Vitkauskas, lietuvių kalbos mokytoja, poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė (Leipalingis), Onutė Mikelionienė (Druskininkai). Šių eilučių autorius pateikė Varviškės kautynių apžvalgą:

Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracijos) linijos.

1919–1920 m. šiame kaime pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką postą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi stambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Neutralioje zonoje esančiuose Varviškės, Bugiedos, Sventijansko kaimuose ir jų apylinkėse susibūrė gerai ginkluotas, apie 300–400 vyrų, lenkų partizanų būrys, kuriuos lietuviai vadino „razbaininkais“.

Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti retai, maždaug kas 7–8 kilometrai. Neutralioji zona buvo „niekieno žemė“, kurioje gyvenimas tapo sunkus ir pavojingas. Kadangi čia daugiausiai gyveno lietuviai, naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais, grobimais ir apiplėšimais siekta įbauginti gyventojus ir priversti pasisakyti už prijungimą prie Lenkijos. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai aktyviai būrėsi į šaulių būrius.

Nors lietuvių milicininkai ir šauliai surengė kelis žygius prieš Varviškės „respublikoje“ įsitvirtinusius lenkų partizanus, bet nepavyko sunaikinti jų štabo ir pagrindinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 m. kovo 19 d. (per šv. Juozapo religinę šventę) 17 val. apie 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio k. (Kapčiamiesčio vls.) ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – 11-ojo pėst. Vilniaus pulko 4-osios kuopos j. psk. Joną Taurį (g. 1900 Biržų aps.), eilinius: Vladą Verpetą (g. 1898 Telšių aps.), Joną Jaruckį (g. 1901 Telšių aps.), Abraomą Štramą (g. 1901 Ukmergės aps.) ir Mordchelį Kacą (g. 1901 Tauragėje) bei sunkiai sužeidė eil. Benadą Rimšą (g. 1901 Švenčionių aps.). Kovo 22 d. žuvusieji iškilmingai palaidoti Alytuje.

Toks barbariškas lenkų elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas (vadas kpt. Henrikas Songinas), kurio kuopoms vadovavo: 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. Arsenijus Borchertas ir ltn. Jokūbas Gotlybas, 2-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Ščepanavičius ir ltn. Aleksandras Beras, 3-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Opulskis ir ltn. Bronius Steponavičius, 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas vyr. ltn. Eduardas Berentas; talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicija.

1923 m. prieš šv. Velykas 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas gavo įsakymą pakeisti II-ąjį batalioną, kuris saugojo pasienio barą Leipalingis–Lazdijai. Bet prieš tai I-ojo bataliono vadui įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Iš Merkinės plentu nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas: naktį priėjus miško takais, aplenkiant lenkų partizanų sargybas, apsupti Varviškės k. ir sunaikinti visą banditų įgulą.

Kovo 23 d., anksti ryte, per naktį atžygiavusios 3 grupės buvo užėmusios pozicijas prieš lenkų partizanus. Viena grupė, vadovaujama ltn. Aleksandro Urbelio, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, antroji grupė – už Baltosios Ančios, palei Bugiedos k., ir trečioji, vadovaujama ltn. A. Bero, – palei Varviškės kaimą. Priartėjus prie Varviškės k. susidurta su lenkų partizanų sargybos žvalgyba. Po susišaudymo sargyba atsitraukė, palikdama 2 nukautus. Subėgę į apkasus, lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuviai puolė į apkasus, užvirė durtuvų mūšis. Lenkų partizanai atsišaudydami pradėjo bėgti iš apkasų. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti, Varviškė užimta, nepadėjo ir stipri priedanga iš anapus Nemuno.

„Placufkos“ įgula valtimis per Nemuną pabėgo į Lenkijos pusę, prieš tai sudegindama trobesius. Sudegė ir koplyčia, kurioje laikyta amunicija. Surasta 150 šautuvų, kurie, negalint išvežti – sunaikinti. Liko apie 30 užmuštų bei sužeistų lenkų partizanų.

Mūšio metu taip pat žuvo keli Varviškės k. gyventojai: Karolis Albaitis, Rozalija Šumskiūtė, Stanislovas Radzevičius.

Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Kad daugiau tai nesikartotų, ten palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, iš jų pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis (g. 1900 Kėdainių aps.), ltn. Aleksandras Beras (g. 1895 Marijampolės aps.; palaidotas Veiverių mstl. kapinėse) ir 4 kareiviai: 2-osios kuopos eil. Juozas Reveikis (nukautas prie Varviškės) bei 4-osios kuopos eiliniai Jonas Grabauskas, Kostas Repečka, Mikas Giedra (nukauti prie Sventijansko). Eil. Jonas Pakeris ir Bronius Šerelis dingo be žinios (pateko į nelaisvę). Dar žuvo karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis, Jokūbo ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (gyv. Leipalingio vls., Mikalinos k.) bei Juozas Kvedaravičius, Stasio (gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.).

Sužeisti: vyr. ltn. Vladas Opulskis (g. 1886 Telšiuose), 1-osios kulkosvaidžių kuopos eil. Vincas Akelevičius, kuriam už parodytą narsumą vėliau suteiktas grandinio laipsnis, ir dar vienas karys.

Šaulys Vaclovas Jurkonis, Domo (g. 1904, gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.) sužeistas Varviškės mūšyje ir mirė nuo žaizdų namuose (palaidotas Leipalingio mstl. kapinėse). Perlojos būrio šaulys Stasys Ivanauskas sužeistas į dešinę koją ir ranką. Per mūšį susprogdintas lietuvių lengvasis kulkosvaidis.

1923 m. birželio 13 d. Leipalingio kapinėse perlaidoti (iki tol jie buvo palaidoti už demarkacijos linijos) Varviškės mūšyje žuvę šauliai Viktoras Kuckailis ir jo tėvas Feliksas Kuckailis, Antanas Kvedaravičius, taip pat 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis ir, spėjama, kariai Jonas Grabauskas (g. 1901 Marijampolės aps.), Kostas Repečka (g. 1901 Ukmergės aps.) Mikas Giedra (g. 1901 Tauragės aps.).

Nuo to laiko liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai, lenkų partizanams ir agitatoriams pasitraukus, tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Pietų Lietuvos dzūkams prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Nepriklausomos Lietuvos metais Leipalingio šaulių namuose Varviškės mūšyje žuvusiems pagerbti įrengtos atminimo lentos, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės. 1933 m. kovo 25 d. Leipalingyje vyko šaulių suorganizuotas per Varviškės mūšį žuvusiųjų 10-mečio sukakties minėjimas. Išlikusioje tų metų nuotraukoje matosi didelis medinis kryžius, kuris iki mūsų dienų neišliko.

A. Vitkauskas įteikė Alytaus apskr. A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės vado ats. kpt. Skirmanto Valatkevičiaus padėkos raštus asmenims, padėjusiems statyti paminklą ir organizuoti šventę. Žuvusių Varviškės mūšyje ir pokario kovose partizanų atminimui LPKTS Lazdijų skyriaus Laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“ atliko keletą tautinių-patriotinių ir partizanams skirtų dainų.

Po minėjimo Leipalingio kapinėse, dauguma renginio dalyvių išvyko į Mikalinos k. (Lazdijų r.), kuriame vyko Kuckailių giminės susibūrimas.

Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadas Aleksandras Kuckailys papasakojo, kad sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems Varviškės kautynėse šauliams ir kariams kilo 2010 metais. Įtakos turėjo ir 2010-ųjų rudenį išleista knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918 – 1923 metais“, kurioje plačiai, remiantis archyviniais dokumentais, aprašyta Varviškės „respublika“ ir jos likvidavimas. 1923 m. mūšyje su lenkais žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai – A. Kuckailio giminaičiai. Iniciatyvai pritarė ir kaunietis Ignas Kuckailis, kurio senelis – Feliksas ir dėdė – Viktoras Kuckailiai, žuvo mūšyje.

Akmenys paminklo statybai surinkti iš Mikalinos k. laukų. Tai tarsi simbolis, nes 1923 m. žuvę tėvas ir sūnus Kuckailiai gyveno Mikalinos kaime. Iš kaimo kilę dauguma 1918–1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių, o lauko akmuo simbolizuoja lietuvišką stiprybę. Paminklo pastatymui vadovavo meistrai Arūnas Kuliešius ir Artūras Kuckailis, o svarbiausi padėjėjai – Jovaišių būrio šauliai.

Džiugu, kad vietinių patriotų dėka ne tik pagerbtas, bet ir įamžintas žuvusiųjų atminimas. Nes kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga Laisvės gynėjų atminimui – dar labiau įtvirtina Lietuvos Nepriklausomybę.

Paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje Leipalingio kapinėse.
Autoriaus nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 15 Kov 2013 19:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Šarūnas Šimkevičius: Alytiškio kraštotyrininko knyga apie Varviškės „respubliką“

http://gintarinesvajone.lt/?p=10802#more-10802

Kovas 13th, 2013

Šarūnas Šimkevičius

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas po nedidelės pertraukos vėl ėmėsi leidybos darbo. Tiksliau sakant, tos pertraukos nė nebuvo, nes šio autoriaus knygų jau nespėju skaityti. Jo tyrinėjimų ašis visą laik sukasi apie karybos istoriją. Ir Dzūkija – jam svarbiausia visada. Atiduoti duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms, ar nepelnytai primirštiems įvykiams, – tai vis Gintaro siekiai. Kas nėra susidūręs nei su knygų rašymu, nei ypač su leidyba, tas gal galvoja, kad knygą parašyti labai paprasta. Bet taip iš tikrųjų nėra. Ir parašyti gerą knygą ne kiekvienas gali, o tuo labiau išleisti. Gintaras Lučinskas – vienas tokių autorių, kuris ne tik rašo knygas, bet ir pats jas leidžia.

Gintaro Lučinsko paskutinis darbas – istorijos apybraiža apie Varviškės „respubliką“ 1920–1923 metais. Ši gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.

Pratarmę šiai knygai parašė žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Skaitydamas Viliaus tekstą, supratau, kad tai irgi ne atsitiktinumas. Iš tikrųjų yra nemažai bendra tarp šių dviejų autorių. Ir ne vien tik tai, kad abu jie yra kolekcininkai, gal net ir bendrose parodose buvo susitikę. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Juos vienija nuveikti svarbiausi darbai – parašytos ir išleistos vertingos istorinės knygos.

Gintaras manęs kartą paklausė, ar aš suprantu, kodėl jis nesikreipia į įvairias leidyklas, bet išleidžia savo knygas pats? Aš į šitą klausimą atsakymo neturiu, tačiau tik žinau, kad finansavimo iš savivaldybių ar kitų instancijų, kurios turėtų paremti svarbų Alytaus miestui ar Dzūkijai leidinį, tikėtis neverta. Pinigėliai nubyra tik vienadieniams masinio pobūdžio renginiams. Tikriausiai Vilius Kavaliauskas ir Gintaras Lučinskas įvedė tradiciją skelbti savo knygose sąrašus tų ministerijų, įstaigų ir savivaldybių, kurios atsisakė paremti bent keliasdešimt litų reikšmingų knygų leidybą.

Bene taikliausiai tokią situaciją apibūdino visuomenininkas ir kolekcininkas Jonas Juravičius, teigdamas, kad į savivaldybes ar atsakingas pareigas patenka daugiausia tokie žmonės, kurie knygų neskaito, todėl iš tokių ir paramos tikėtis neverta. Ir iš tikrųjų, tokiems labai toli net ir nuo tarpukario Lietuvos kariškių ar šaulių, kurie vertindavo ir brangindavo knygą, ją dovanodavo reikšmingų iškilmių progomis, patys ,,apsidėdavo“ mokesčiais kuriant bibliotekėles. Kariškiai suprasdavo, kad knyga – tai reikšmingas kultūros paminklas.

Šiandienos valdininkams svarbesni visai kitokie paminklai, pavyzdžiui dėl savivaldybės klerkų machinacijų atsiradęs iškilus „paminklas“ – Alytaus autobusų stotis. Prieš kurį laiką ėjau miesto aikšte, ten ilgoką laiką stovėjo supiltas didžiulis kalnas. Šalia manęs ėjo moteris su mažu vaiku. Ir tas vaikas paklausė savo mamos: „Mamyte, o kas čia bus?“ O mama atsakė taip: „Čia, vaikeli, bus nauja Gedimino pilis, vienas meras statė – nepastatė, tai dabar antras stato“. Kam gi čia reikia tos Alytaus miesto istorijos, jei paminkliškumą valdininkai supranta kitaip?

Tačiau Gintaras Lučinskas rankų nenuleido ir susirado privačių rėmėjų. Čia norėčiau pastebėti, kad būtent knygų leidybos epopėjų srityje ir yra pagrindiniai Gintaro Lučinsko ir Viliaus Kavaliausko panašumai. Prieš Vasario 16 dieną pasižiūrėjau labai įdomų televizijos interviu su Viliumi Kavaliausku. Šio autoriaus milžiniško darbo – parengtų fundamentalių veikalų, skirtų Lietuvos kariuomenei ir apdovanojimams, valdininkai nesiteikė paremti nė vienu litu, tačiau Vilius sugebėjo įtikint Lietuvos verslininkus, kad tai – istorijai labai svarbu, ir dėl to turime tokius vertingus leidinius. Žinoma, kai valdininkams prireikia Viliaus Kavaliausko patirties ir sugebėjimų, tai jie nesivaržo juo pasinaudoti, ar kai paveikslus reikia iš užsienio pargabenti, ar Žygimanto Augusto gobeleną nupirkti. Štai tada Vilius prisimenamas…

Dar turiu vieną pastebėjimą, kad Gintaras leidžia tik tam tikro lygio knygas. Mes su juo dažnai pasiginčijame, bet man niekaip jo nepavyksta įtikinti, kad jis pradėtų vertinti ir knygas minkštais viršeliais. Mat Gintaras laikosi savo nuomonės, kad knyga turi būti ilgaamžė, todėl kokybiškai išleista – ne tik susiūta, bet ir kietais viršeliais.

Daug kas iš istorijos girdėjo apie Perlojos respubliką, bet apie Varviškės „respubliką“ turbūt ne visi žino. Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, 25 km į šiaurę nuo Gardino, miškingoje ir durpėtoje vietoje.

Varviškė įkurta XV a. pabaigoje. Minima 1518 m. ir 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo aktuose. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracinės) linijos.

Vietovėje nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, tačiau dvaras sulenkino kaimą. Seinų krašte buvo gausu dvarų ir dvarininkų, kurie įtakojo miestų sulenkėjimą, o kai kur (pietiniuose pakraščiuose) lenkiškumas palietė ir kaimus; sulenkėjo ištisi valsčiai. Kadangi lenkai pradėjo organizuotis anksčiau už lietuvius, spėjo sutvirtėti, tad ir jų agitatoriai, dvarininkų kviečiami, Seinų krašte atsirado gana anksti.

Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių valstybių nustačius demarkacijos liniją, o 1920 m. lapkričio 29 d. įvedus abiem jos pusėms 12 km pločio neutralią zoną, Varviškės k. atsidūrė neutralioje zonoje prie demarkacijos linijos. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 kilometrus. Kapčiamiesčio vls. rytiniai ir pietiniai pakraščiai apaugę miškais, kuriuose plytėjo nepraeinamos pelkės ir krūmai.

Per šiuos miškus ir ėjo demarkacijos linija, taigi valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija. Tarp šių miškų, nedideliuose ploteliuose prastos smėlio žemės, buvo įsikūrę skurdūs kaimeliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių kaimų gyventojų dauguma vertėsi grybų rinkimu ir valstybinio miško vogimu, o taip pat eidavo uždarbiauti į Gardiną, kur gerokai sugudėjo ir sulenkėjo. Gyvendami miškuose ir užkampyje, be to, neturėdami turto, įprato gyventi laisvą „miškinių“ gyvenimą.

1919–1920 m. šiame tolimiausiame pietiniame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutralią zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą.

Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Pravedus tarp Lenkijos ir Lietuvos neutralią zoną, 1920–1923 m. Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse.

Į neutralią zoną tais laikais atbėgdavo slapstytis visokie plėšikai, dezertyrai, avantiūristai ir kitokie bastūnai (pasakojama, kad net kazokai, rusų belaisviai, grįžtą iš Vokietijos bei iš Lenkijos kariuomenės pabėgę ukrainiečiai), užsilikę dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų; ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos pusės.

Pradžioje, kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta centru visai Pietų Lietuvos neutraliai zonai terorizuoti.

Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300 – 400 ginkluotų vyrų. Manoma, dalis jų buvo lenkų kariškiai, perrengti civiliais drabužiais.

Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose. Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa), turėjo savo „komendantą“, antspaudą; puldavo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių gyventojus.

Tokią teroristų gaują likviduoti sunkiai sekėsi, nes ši veikė miškuose, turėjo gerų ginklų: kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, ją rėmė ir Lenkijos valdžia.

Kaip sekėsi Lietuvos kariuomenei ir šauliams likviduoti Varviškės „respubliką“ – sužinosite įsigiję naują istoriko Gintaro Lučinsko knygą.

Galima tik pasakyti, kad Nepriklausomybės kovų laikotarpis buvo sudėtingas laikmetis Lietuvos valstybei, pasienio konfliktai truko ilgai.

Atsikurianti Lenkija Lietuvą matė savo sudėtyje. Tačiau lenkai susidūrė su lietuvių nacionalizmu.

Jiems pavyko užgrobti svarbias Lietuvos teritorijas: Seinų ir Suvalkų kraštą, Rytų Lietuvą su Vilniumi ir Gardinu.

Tačiau visos Lietuvos praryti neįstengė. Žinoma, J. Pilsudskio legendinės pergalės prieš Raudonąją armiją lėmė ir Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų likimą. Stalinas šito lenkams niekada nedovanojo, bet atsikeršyti progą jis gavo tik daug vėliau.

Lenkų ir lietuvių tautų likimai labiausiai ir išsiskyrė po Pirmojo pasaulinio karo. Atsirado nesantaika. Apie lenkų žiaurumus lietuvių ir kitų tautų atžvilgiu tekdavo skaityt tarpukario žurnale „Mūsų Vilnius“.

2012 metais pasirodžiusi Armija Krajova kario knyga „Egzekutorius. Armijos krajovos žudiko išpažintis“ taip pat sukėlė nemažai diskusijų. Nes Armija Krajova iš tikrųjų labai skyrėsi nuo lietuvių partizanų. Bendradarbiavo ir su naciais, ir su NKVD. Beje, savo draugų buvo labai lengvai ir sudoroti. Armija Krajova planavo savo jėgomis net Vilnių iš vokiečių atsiimti, bet šiuos planus sužlugdė NKVD. Jei Napoleono laikais lenkai buvo susiskaldę, dalis kovėsi Napoleono pusėje, kiti Rusijos pusėje, tai Antrojo pasaulinio karo metu stojo sovietų pusėn. Deja, jų viltys nepasiteisino. Stalinas sumaniai pasinaudojo lenkais, bet laukto savarankiškumo jie negavo.

Vilius Kavaliauskas. Apie „slaptą karą“ Dzūkijoje

http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... -dzukijoje

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... joje/97326

2013-03-15
Rubrikose: Atmintis » Gyvoji istorija

Neseniai pasirodė kraštotyrininko, knygų apie Dzūkijos istoriją autoriaus Gintaro Lučinskio gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“ (leid. Gintarinė svajonė).

Knyga skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.

Žurnalisto ir istoriko Viliaus Kavaliausko pasakojimas ir knygos recenzija.

Lietuvos Nepriklausomybės karo pabaiga ir ypač kovos su lenkais dėl Neutraliosios zonos – vis dar iki galo neatverstas Lietuvos istorijos puslapis. Tereikia prisiminti, kada vyko šie įvykiai – 1922–1923 metais.

Europoje, vis dar su nenusistovėjusiomis po Pirmojo pasaulinio karo sienomis, kai kada politinis žemėlapis buvo karpomas jėga.

Italų poetas Gabrielis d‘Anuncijas (Gabriele d‘Annunzio) 1919 m. su nemažu būriu savanorių atsiriekė vis dar ore kabojusį Fiumės uostą.

Lietuvius tas žygis taip įkvėpė, kad Klaipėdos savanorių vadas Jonas Budrys, 1923 metų sausio 15-ąją baigęs užimti Klaipėdos prefektūros pastatą, siuntė telegramą Benitui Musoliniui, kaip „mokėjusiam gerbti Tautos aspiracijas ir pačiam davusį pavyzdį kaip reikia Tautos idealus saugoti“.

Italijos premjeras Lietuvos žvalgybininkui neatsakė, tačiau tai buvo labai deranti tiems laikams istorija – ko negalima paimti prie derybų stalo, reikia imti jėga.

Dar 1920 m. lapkričio 29 d. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nutarimu Pietų Lietuvoje tarp lietuvių ir lenkų pajėgų buvo nustatyta 12 km pločio neutrali zona.

Kad abi pusės, matyt, ir neketino rimtai paliaubų laikytis – istorinis faktas. Bet iš Neutraliosios zonos išvedus kariuomenę tiesiogiai kautis nebuvo galima.

Todėl lygiai kaip ir Širvintų krašte buvo pasitelkta jau naudota taktika – buvo suformuotos vietinių „partizanų“ grupės, kurioms vadovauti buvo paskirti patyrę ir narsa pasižymėję armijos karininkai, kuriam laikui komandiruoti „slaptai misijai“ ir gavę slapyvardžius.

Labai pravertė ir Šaulių sąjungos aktyvi veikla (prie jos štabo veikė Konspiracijos ir Operatyvinis skyriai), visiškai realūs aplinkinių kaimų gyventojai – šauliai (kai kurie dėl amžiaus nespėję dalyvauti Nepriklausomybės kare, tačiau buvę ne mažiau aktyvūs kaip pirmieji savanoriai).

Kritiniais atvejais į pagalbą vietos partizanams bei šauliams buvo siunčiami civiliai perrengti kareiviai.

Po to ilgus dešimtmečius kovų Neutraliojoje zonoje dalyviams buvo draudžiama kam nors pasakoti, kas ten vyko iš tikrųjų.

Karininkų ataskaitos apie mūšius Pietų Lietuvoje po paliaubų pasirašymo liko Kariuomenės štabo operatyvinio skyriaus bylose su grifu „Slaptai“. Net apdovanotų Vyties Kryžiais bylose tebuvo trumpai pažymėta – „už slaptos misijos vykdymą“, nieko daugiau nedetalizuojant.

Visas šis „karas po karo“ ligi šiol nėra iki galo išnagrinėtas profesionalių istorikų (išskyrus Karo akademijoje paskelbtą nedidelę prof. Vytauto Lesčiaus studiją).

Negausios Lietuvos karo istorikų pajėgos užimtos kitais dalykais, nors išnagrinėti bei paskelbti išsamią Lietuvos–Lenkijos karinio konflikto analizę reikalauja ir šiandien gerėjantys dvišaliai santykiai.

Lenkų istoriografija ir istorikai daug aktyvesni – išleista ne viena 1920 m. karo aplinkybes nušviečianti studija, dokumentų rinkiniai, nors, deja, konfliktas su Lietuva dažniausiai lenkų istorikų nepagrįstai rodomas kaip karo su bolševikais dalis.

Tuo tarpu Lenkijos archyvai bei šaltiniai mūsų darbuose apie šį karą bemaž nenaudojami, iš anksto kvestionuojant jų objektyvumą (bet, deja, tuo į tokį statusą įstumiant ir savo darbus).

Galbūt, atėjo laikas abiejų šalių istorikams, nebijant tiesos ir atsisakant „patriotinių pagražinimų“, drauge išleisti rimtą monografiją apie 1920–1923 m. karinį konfliktą, tuo praturtinant mūsų visų žinojimą ir dedant tašką pseudomokslinėms spekuliacijoms.

Juk tikriausiai ir lenkams būtų įdomu sužinoti, kaip Lietuvos žvalgyba su „partizanų“ pagalba ruošė pasikėsinimą į Juzefą Pilsudskį – bet kokia kaina norint susprogdinti į Vilnių vykusį maršalo traukinį.

Šiame fone Gintaro Lučinsko knyga ypač vertinga, nes ji iš arti parodo net smulkiausias kovines operacijas, vykusias tame atvirame bei slaptame konflikte ir ypač – dideliu skauduliu Lietuvai buvusią „Varviškės savivaldą“.

Knyga apie Varviškės „respubliką“, kuri šiandien Lenkijoje labiau žinoma iš Varviškės savivaldos tekstu perspaustų trijų lenkiškų pašto ženklų, o Lietuvoje – daugiau iš istorinę faktologiją ir prasmę praradusių žodinių pasakojimų apie „respublikas“ Perlojoje (1918–1923), Vandžiogaloje (1918–1919), Babtuose (1919) ar Varviškėje (1920–1923) – labai vertingas šaltinis.

1920-1923 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatyta neutrali zona. Lenkijos 1922 m. geležinkelių žemėlapio fragmentas. Šaltinis: http://www.miestai.net

Knygą vis dėlto vadinsiu „šaltiniu“, nes Gintaras Lučinskas nėra profesionalus istorikas ir šioje apybraižoje tikriausia neišlaikyti visi mokslinės publikacijos reikalavimai (tą patį taikau ir savo knygoms, nes net ir baigęs Vilniaus universiteto istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę, neturiu teisės vadinti save istoriku).

Prieš pusmetį su naujosios Lietuvos kariuomenės kūrėju generolu Česlovu Jezersku (kurio senelis žuvo 1922–1923 m. kovose su lenkais ir yra palaidotas Leipalingio kapinėse) nuvažiavome į Varviškės kaimą, vaikščiojome po mišką, kuriame prieš 90 metų aidėjo kulkosvaidžių tratėjimas, ir žvelgdami į anapus Nemuno esančią baltarusių žemę, svarstėme apie istorinę atmintį – kaip išsaugoti ateičiai čia gyvenusių ir kovojusių žmonių darbus, jų pasiaukojimą ir auką, kad ši teritorija nebūtų atplėšta nuo Lietuvos valstybės.

To neįmanoma padaryti nepaminėjus visų jų vardų, kiekvieno individualaus indėlio, kiekvienos kad ir nedidelės istorijos. Svarbiausia – mes turime atminti jų vardus ir darbus. Nes nepagerbus jų, mūsų darbai atrodys dar nykiau.

O grįždamas prie autoriaus ir jo asmenybės, noriu pasakyti apie Gintarą Lučinską kaip apie nuoseklų Dzūkijos istorijos metraštininką, pateikiantį skaitytojams jau kelintą istorinę knygą apie šį Lietuvos regioną.

Tokių žmonių, kaip Gintaras Lučinskas, pažįstu dar kelis. Bet labai gaila, kad jų Lietuvoje nėra daug. Jie užima nišą, iš kurios pasitraukė istorikai ir muziejininkai – galbūt, dėl mažėjančio valstybinio finansavimo muziejai, universitetai, mokslo institucijos apsiriboja tyrinėjimais, kuriems užtenka archyvų.

Tuo tarpu dar daug istorinės medžiagos yra to meto įvykių dalyvių šeimose, asmeniniuose archyvuose. Vien ko vertos šioje knygoje publikuojamos istorinės nuotraukos.

Šia knyga Gintaras Lučinskas, istorikas-entuziastas iš Alytaus, įmūrija gražų akmenėlį į mūsų valstybės kūrimosi rūmą. Mes visi – valstybė ir žmonės – jaučiamės tvirčiau ant pamatų, sulipdytų Lietuvos žmonių kraujo, narsos ir pasiaukojimo kaina.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-03-15 18:57

Papildomai čia:

1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais
viewtopic.php?f=12&t=6640

VšĮ „Gintarinė svajonė“ Istorijos pažinimas, visuomeninė veikla
http://gintarinesvajone.lt/?cat=24

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 28 Gru 2013 16:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

A.Patackas. Karžygių metas. Varviškės karinės operacijos pamokos.

http://alkas.lt/2013/12/27/a-patackas-k ... s#comments

Algirdas Patackas, http://www.alkas.lt
2013 12 27 13:43

Varviškės mūšio minėjimas Leipalingyje, 2011 m. | leipalingioparapija.lt nuotr.

Anglų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold J. Toynbee) taip aprašo valstybės ar civilizacijos gimimą – pradžioje patiriamas rūpesčių metas („time of trouble“), o po jo seka „karžygių metas“ („time of heroes“), kuris šiuos rūpesčius ar negandas įveikia. Tokiu terminu drąsiai galime vadinti 1918-23 m., kai tautos valia ir jos vadų ryžtas buvo kaip vienas kumštis.

Šiais, 2013-siais metais, minėjome svarbią sukaktį – 95 m. nuo Klaipėdos sukilimo, tiksliau karinės-politinės kampanijos. Tačiau liko primiršta dar viena karinė operaciją, įvykdyta tik porai mėnesių praėjus nuo kovų Klaipėdoje, per kurią žuvo ne ką mažiau Lietuvos karių – savanorių. Tai vadinamosios Varviškės „respublikos“, lenkiško anklavo Lietuvos valstybės pietuose, likvidavimas. Kas sieja šiuos du įvykius, ko jie mus moko, kokias išvadas galime padaryti, palyginę anų laikų vyriausybę su dabar, 2013 m. mus valdančia. Tačiau pradžioje – kiek plačiau apie Varviškės karinę ekspediciją.

***

Varviškė – pats piečiausias Lietuvos bažnytkaimis prie Nemuno, netoli Druskininkų. Jame 1920-23 m. gyvavo keistai susiformavęs lenkiškas anklavas, pasivadinęs Samorząd Warwiszki, išleidęs, kaip savo savarankiškumo įrodymą, netgi savo pašto ženklą.

Šio darinio susiformavimo istorija yra paini, lieka neatsakytų klausimų. Aiškinama, kad pietinė Dzūkija buvo gerokai sulenkinta – bet juk aplinkui Varviškę esantys kaimai ir gyvenvietės, nors ir aplenkinti, ne tik kad liko ištikimi Lietuvos valstybei, bet ir daugelis vyrų, kilusių iš jų, padėjo už Lietuvą galvas.

Įtikinamesnė, svariai dokumentuota yra nuomonė, kad lemiamą vaidmenį suvaidino lenkų kariuomenė, suorganizavusi šį Samorząd, aprūpinusi jį ginklais ir faktiškai jam vadovavusi. Politinis šio projekto tikslas buvo įkurti Litwa Srodkowa (Litwa Kowienska).

Štai dokumentas (gautas kai tapo prieinami Lenkijos kariuomenės archyvai), patvirtinantis šį teiginį:

Organizacji Milicji Obywatelskiej w pasie neutralnym polsko-litewskim.

A. Cel

1/ W pasie neutralnym polsko-litewskim powołaną zostaje do życia Milicja Obywatelska w celu samoobrony ludności przeciwko gwałtom popełnianym przez tak zwane oddziały powstańcze litewskie. Oficjalna nazwa tej organizacji jest: Milicja Obywatelska w pasie neutralnym Polsko-Litewskim.

B. Rejon działania

2/ Rejonem działania Milicji Obywatelskiej jest pas neutralny między wojskami polskimi i litewskimi.

C. Organizacja

3/ Dowódcą Milicji Obywatelskiej naznacza się ppor. ZABŁOCKIEGO Kazimierza.

4/ Zastępcą dowódcy naznacza się ppor. KARPA Franciszka.

5/ Dowództwo Milicji Obywatelskiej uzależnione jest pod każdym względem od Szefa Oddziału II Dztwa 3 Armji.

6/ Miejsce postoju Dztwa M.O. – Sejny.

7/ Dowództwo pracuje w ścisłym porozumieniu z miejscową policją, żandarmerią, posterunkami defensywnemi i ofensywnemi.

8/ Na wszelkie ważniejsze zarządzenia Dowództwo M.O. obowiązane jest otrzymać zgodę od najbliższego dowództwa pułku.

/…/

Widziałem przed aprobatą – [podpisano] ŻYMIERSKI płk

Aprobuję – [podpisano] OSIŃSKI gen. por.

/-/ BOKRNER

Mjr i Szef Oddz. II Dow. 3 Armji

[Archiwum Akt Nowych w Warszawie (dalej: AAN), sygn. 6103, s. 201–202.]

Šiame dokumente svarbiausias yra 4-sis skirsnis, atskleidžiantis, kad Varviškė buvo Lenkijos kariuomenės štabo projektas, turintis tikslą realizuoti pilsudskinę „Vidurio Lietuvos“ idėją, jį aprobavo aukščiausi Lenkijos kariuomenės 3-sios Armijos vadai:

4) Piliečių milicijos vadovybė yra visiškai pavaldi 3-sios Armijos vadovybės II-jo departamento šefui [t.y. kontržvalgybai].

Taip pat žinomas yra faktas, kad Varviškės ginkluotosiose pajėgose (apie 300 vyrų) buvo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir įvairaus plauko dezertyrai, avantiūristai ir kriminalinis elementas. Tačiau netenka abejoti, kad daugiausia tai buvo vietiniai gyventojai – tuo remdamasi lenkiška propaganda teigė, kad Varviškės žmonės patys sukilo ir išsirinko vadus iš savo tarpo, iš sulenkėjusių dvarininkų. Tačiau šitai paneigia aukščiau cituotas dokumentas, atskleidžiantis, kad Milicja Obywatelska buvo tiesiogiai ir nedviprasmiškai pavaldi Lenkijos kariuomenės vadovybei. Įdomus faktas, kad toji vadovybė nepasitikėjo Varviškių partizantka, nes pabėgę po sutriuškinimo jie buvo internuoti, o kai kurie net teisiami.

Štai ką liudija tūlas Sergiušas Piaseckis (Sergiusz Piasecki) knygoje „Żywocie człowieka rozbrojonego“ („Nuginkluoto žmogaus gyvenimas“):

Ostatecznie partyzantkę polską zlikwidowano. Ale po likwidacji aresztowano jej dowódcę — podchorążego D., mego sąsiada z celi szóstej, sierżanta O., oraz kilku innych partyzantów. Oskarżono ich o pospolity bandytyzm. Czy zamierzano w ten sposób wyprzeć się ich akcji, czy były to rozgrywki polityczne — nie wiem. Ale komuś były potrzebne kozły ofiarne. Taką historię opowiedział mi sąsiad z szóstki.”

(„ Galiausiai lenkų partyzantka buvo likviduota. Bet po likvidacijos areštuota jų vadovybė – podchorunžis D., mano kaimynas iš šeštosios celės, seržantas O., ir keletas kitų partizanų. Apkaltinti jie eiliniu banditizmu. Ar ketinta tokiu būdu apkaltinti jų veiksmus, ar tai buvo politiniai žaidimai – sunku pasakyti. Matyt, kažkam buvo reikalingi atpirkimo ožiai. Tokią istoriją man papasakojo kaimynas iš šeštosios kameros“).

Ant tiesaus kelio gali užvesti kraštotyrininko-istoriko Gintaro Lučinsko, daug rašiusio apie Varviškės kautynes, pastebėjimas, kad Varviškės kraštas buvo gyvenamas „miškinių“, kaip aplinkiniai juos vadino.

Šis atkampus, Nemuno kilpos apribotas senovinių pirmykščių girių kraštas, mažai pažįstamas likusiai Lietuvos daliai. Šių eilučių autoriui teko dažnai viešėti pas bičiulį Juozą Prapiestį (1947-2013), antisovietinio pogrindžio žmogų, savo krašto metraštininką („Pasaulė prasideda sodzun, 1998, leidykla Aidai“), kilusį iš Gerdašių sodžiaus netoli nuo Varviškių. Vietiniai dzūkai apibūdina anų laikų Varviškės žmones kaip labai savotiškus, nepripažinusius ne tik naujai susikūrusios kauniškės valdžios, bet ir apskritai jokių valdžių, nemokėjusius mokesčių, kirtusius miškus pagal senovinius papročius, pardavinėjusius medieną ir iš to gyvenusius.

Taigi varviškėnų „antilietuviškas“ nuotaikas galima aiškinti prisirišimu prie senovinės, įprastos gyvensenos, o dar tiksliau būtų laikyti juos girios žmonių – jotvingių palikuonimis, pasižyminčius istoriniuose metraščiuose aprašytomis jotvingių, tų šiaurės iranėnų, savybėmis – užaštrintu laisvės jausmu, nebijant už ją atiduoti gyvybę, aržumu bei karingumu.

Juk praėjus nuo tų įvykių tik dvidešimt su trupučiu metų, vėl tuose kraštuos užvirė nuožmios kovos – tie patys „miškinių“ palikuonys stojo į kovą su okupantais, tik šįkart jau Lietuvos pusėje. Apie tų kovų mastą ir tragiką galime pasiskaityti Juozo Prapiesčio studijoje „Pūsčios slėpiniai“ („Naujasis Židinys“, 2011 m. nr.1, p.41-50; 2011 m. nr.2; 2011 m. nr.3; Ši studija buvo paskelbta ir Alkas.lt portale: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis).

***

Tačiau grįžkime prie karinės operacijos. Jauna Lietuvos respublika negalėjo taikstytis, kad jos teritorijoje jau penkeri metai yra susiformavęs pūlinys, terorizuojantis aplinkinių lietuviškų kaimų gyventojus, kur nesilaikoma Lietuvos įstatymų, kuris yra remiamas Lenkijos politikų bei pavaldus Lenkijos kariuomenei.

Kaip rašo jau minėtas Gintaras Lučinskas („Žuvę už Lietuvą“, 2010, Alytus), nuo 1919 liepos mėn. iki 1923 kovo mėn. lenkai įvykdė 152 agresijos aktus – žudynes, plėšimus, kankinimus, areštus.

Buvo nužudyti ar mirė nuo sužeidimų ar sumušimų 43 asmenys, daugiausia lietuviai, tarp nužudytųjų buvo ir keletas žydų.

Leipalingio gyventojo Vaišnoro telegrama Lietuvos Prezidentui apie lenkų „partizanų“ piktadarystes, 1923-03-21 | LCVA nuotr.

Tačiau buvo kantriai laukiama, kol suveiks tarptautinė teisė, Tautų Sąjunga ir kitos tarptautinės organizacijos (1922-10-07 į Punską buvo atvykusi Tautų Sąjungos delegacija – TS tarybos komisaras P.Saura (Ispanija) ir jo sekretorius Lasič (Serbija). Jiems buvo įteikti 18 lietuviškų kaimų protestai su parašais ir 11 skundų prieš lenkų žiaurumus, tačiau tuo viskas ir baigėsi).

Buvo keletas bandymų likviduoti šį anklavą lietuvių partizanų ir šaulių pastangomis, bet nesėkmingų, nes, kaip žinia, lenkus rėmė jų kariuomenė, o Lietuvos kariuomenė juose nedalyvavo – ar kad po Klaipėdos operacijos trūko pajėgumų, ar dėl kitų priežasčių.

Kantrybė trūko, kai 1923 kovo19 d., per Šv. Juozapą 180 lenkų kombatantų Paliepio kaime (Kapčiamiesčio valsčius) nužudė 5 Lietuvos kariuomenės Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – puskarininkį Joną Taurį, eilinius Vladą Verpetą, Joną Jaruckį, Abraomą Štramą, Mordchelį Kacą, o Benadą Rimšą sunkiai sužeidė (Mordcheliui Kacui užpuolikai įkišo kardą į burną ir taip pasuko, kad dešiniajame žande liko skylė).

Laidojami 1923 m. kovo 19 d. Kapčiamiesčio vls., Paliepio k. lenkų partizanų nužudyti 11-ojo pėst. pulko atskiros lauko sargybos kareiviai. Alytus. 1923 03 22. Nuotrauka iš Remigijaus Bimbos (Vilnius) šeimos albumo.

Kaip atsakas į šį ribas peržengiantį įvykį Lietuvos prezidento Antano Smetonos (P.S. Iš tikro - Stulginskio) bei vyriausybės įsakymu buvo suplanuota karinė operacija, šį kart jau Lietuvos kariuomenės pajėgomis.

Štai ką rašė 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko 1-jo bataliono vadas H. Songinas:

„/…/ Tuo laiku buvęs 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko vadas pulk. leit. Jackus, pranešdamas divizijos vadui pulk. Žukui apie įvykį (penkių lietuvių karių nužudymą – aut. pastaba), pranešė apie visa tas kančias, kurias kenčia žmonės nuo lenkų partizanų. Divizijos vadas kalbėjo tuo reikalu su kariuomenės vadovybe, o taipogi su Jo Eks. Respublikos Prezidentu ir gavus sutikimą kovo mėn. 21 d. pašaukė pas save 11-jo pėst. pulko vadą ir mane ir pranešė, kad kariuomenės vadovybė leido likviduoti Varviškėse esančius lenkų partizanus, [...] ir pareiškė, kad tam tikslui jis išrinko mane su man pavestu I-mu batalionu, taipogi pareikalavo tuojaus pristatyti planą likvidavimui lenkų partizanų [...]“.

***

Įsakymas buvo įvykdytas. 11- jo Vilniaus pėstininkų pulko I-sis batalionas naktį iš kovo 22 d. į 23 d. išžygiavo neva pakeisti dislokacijos vietą, tačiau vėliau slapta buvo pakeista žygio kryptis, apeitos lenkų sargybos, ir paryčiais, pasiskirsčius trimis grupėmis, smogta. Mūšis buvo trumpas ir karštas, be perstojo kalė kulkosvaidžiai, neapsieita be durtuvų kautynių. Maištininkų štabas buvo užimtas, sugriauti įtvirtinimai, paimta daug ginklų bei amunicijos, likę gyvi plaukė per Nemuną į lenkų pusę, kur, beje, buvo lenkų kariuomenės vadovybės įsakymu nuginkluoti bei internuoti. Mūšio metu sudegė koplyčia, žuvo keletas vietinių gyventojų.

Kautynės lietuvių kariuomenei kainavo brangiai.

Jose žuvo šie 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko kariai:

leitenantas Aleksandras Urbelis,
leitenantas Aleksandras Beras,
eilinis Juozas Reveikis,
eilinis Juozas Grabauskas,
eilinis Kostas Repečka,
eilinis Mikas Giedra,
šaulys Feliksas Kuckailis,
šaulys Viktoras Kuckailis (Felikso sūnus),
šaulys Juozas Kvedaravičius,
šaulys Vaclovas Jurkonis (mirė nuo žaizdų).

Lenkų pusės nuostoliai – apie 30 nukautų bei sužeistų.

***

Varviškės karinėje operacijoje dalyvavo apie 300 Lietuvos kariuomenės karių bei jiems talkinusių šaulių. Priešo pajėgos buvo panašios – apie 250 pėstininkų ir 50 raitelių. Iš lietuvių pusės žuvo palyginti daug vadų (leitenantai Urbelis ir Beras, sunkiai sužeistas buvo vyr. leitenantas Vladas Opulskis).

Mat, 11-jo Vilniaus pulko 1-jame batalione tarnavę kariai buvo naujokai, tik porą mėnesių apmokyti, tad labiau patyrę vadai rodė pavyzdį ir pirmieji ėjo į ugnį.

Beje, kautynėse pasižymėjo leitenantas Jokūbas Gotlibas, žydas, Karo mokyklos auklėtinis, kuris vėliau sovietų buvo ištremtas į Sibirą.

***

Ko galėtume pasimokyti iš anų laikų?

Tuomet, 1923-siais, galutinai paaiškėjo, kad ilgam netekome Vilniaus ir galime netekti ir Klaipėdos. Pagaliau buvo susivokta, kad esame „vienų vieni“, ir kad tik mes patys savo rankomis galime apginti tėvynę, patys išsivaduoti iš grėsmių ir negandų.

Buvo apsispręsta rizikingam visomis prasmėmis žingsniui, Klaipėdos karinei-politinei kampanijai. Šiai pavykus – vėlgi visomis prasmėmis, vos už poros mėnesių buvo ryžtasi perkirsti ir Varviškės mazgą, gal ne tokio masto kaip Klaipėdos, bet ne mažiau svarbų tautinio orumo bei vidinės tvirtybės prasme. Ir tai buvo padaryta ne tik vadovaujantis tautos nuotaikomis, ne tik „iš apačios“, bet ir iš viršaus, įsakius Lietuvos Respublikos Prezidentui, vadovaujant vyriausybei, priimant rizikingus, bet atsakingus politinius sprendimus, užsikraunant ne tik politinę, bet ir organizacinę naštą.

Dar viena pamoka – gabalėlis Lietuvos, viso tik 30 kvadratinių kilometrų, kainavo 15 karių gyvybių – 10 žuvusių kautynėse ir 5 saugant sienas. Kas nori, gali užsiimti žiauria matematika – viena gyvybė už du kvadratinius kilometrus.

Ar tėvynės žemė turi kainą? Litais? doleriais? eurais? Ne.

Žemė yra tautos kūnas. Tėviškės žemės valiuta yra kraujas, už ją išlietas. Ir todėl tie, kurie rinko parašus tėviškės žemei apginti, lietui lyjant ir darganoms, tame tarpe ir politinėms siaučiant, yra šių laikų savanoriai, yra kariai už žemę, nepaisant visų suktų ir mandrų išvedžiojimų. Garbė ir padėka jiems.

***

Tas laikotarpis, 1918- 1923 metai, iš tiesų buvo time of herojes, į herojų tarpą įrašant ne tik karius-savanorius, bet ir to meto valdžią, nepabijojusią stoti prieš šio pasaulio galinguosius.

Kaip šitame didvyriškame fone atrodo dabartiniai valdantieji, kai iškilo nauji iššūkiai, naujos grėsmės, gal net pavojingesnės nei karinės? Ar vėl nesame „vienų vieni“, tik kitame, moraliniame fronte, kai ne tik tautos kūnui, bet ir jos savimonei grasina tautinės savasties ir žmogaus prigimties žagintojai?

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/27/a-patackas-k ... s#comments

Getas:
2013 12 28 12:41

Įsivėlusi klaida: Klaipėdos sukilimo ne 95- metis, bet 90- metis. Šie metai paskelbti Klaipėdos susigrąžinimo metais.

Antra klaida: 1923 m. Lietuvos prezidentu buvo Stulginskis, o ne Smetona.

Taip, anuomet iš tikrųjų Lietuvą kūrė ir valdė pasiaukoję vyrai:

kai Kazį Grinių iš ministro pirmininko pareigų prezidentas Stulginskis atleido (po vykusių tautos mitingų ir demonstracijų prieš K.Griniaus vykdomas su Lenkija derybas dėl įėjimo į Lenkijos kurpiamą federaciją), tai ministru pirmininku paskyrė nepartinį Ernestą Galvanauską, kuris nutraukė su Lenkija derybas ir ją padavė Hagos teismui už Suvalkų sutarties sulaužymą ir Vilniaus okupaciją.

Taip, kad valdant Galvanauskui slapta 1922-23 m. buvo organizuotas Klaipėdos išvadavimas, kurią jau gviešėsi užimti Lenkija, bei laimėtas Varviškės mūšis.

O dabar visiems siūlau pamąstyti, kodėl šie svarbus istoriniai faktai ir nusipelnę asmenybės nutylimos? Tai kas dabar valdo mūsų informaciją?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 28 Gru 2013 16:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Varviškė – pats piečiausias Lietuvos bažnytkaimis prie Nemuno, netoli Druskininkų.

Jame 1920-23 m. gyvavo keistai susiformavęs lenkiškas anklavas, pasivadinęs Samorząd Warwiszki, išleidęs, kaip savo savarankiškumo įrodymą, netgi savo pašto ženklą.

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 07 Lap 2014 00:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Vilius Kavaliauskas - Apie „slaptą karą“ Dzūkijoje

2013-03-15

http://www.tautos-balsas.lt/component/c ... rticle/177

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1923 m. kovo 23 d. - Varviškės mūšis su lenkais

Parašytas: 29 Rgs 2019 16:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Karas tarp lietuvių ir lenkų bei sulenkėjusių lietuvių 1918-1920 (o partizaninis karas Rytų Lietuvoje iki pat 1926 m.) buvo ne kažkoks "pilietinis", o tautinis (nacionalinis) - Lietuvybės karas su Lenkybe.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: