Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

*****************************************************************************************************

Nuoširdi padėka Algimantui ir Kostui, kurių dėka mūsų skaitytojus pasiekė ši žemiau pateikiama knyga, daugelį metų slėpta nuo Tautos.

*****************************************************************************************************



     Pastaraisiais laikais daug kalbama apie Konstitucijos keitimo reikalą. Vieni sako, kad mūsų Konstitucija esanti gera ir jokių keitimų nereikalinga. Kiti tvirtina, kad Konstituciją būtinai reikia taisyti.

     Treti vėl sako, kad konstitucija, turinti kai kurių šalintinų trūkumų ir geriau būtų ją pataisius, bet norėtų, kad tas pataisas priimtų Seimas, o ne pati tauta.

     Vyriausybė pasiryžo Konstituciją pataisyti. Savo pataisų projektą vyriausybė paves apsvarstyti ir balsavimu patvirtinti pačiai tautai. Lai pati tauta pasisako, ar sutinka ji su Vyriausybės nuomone, ar nesutinka.

     Besiartinant tautos balsavimui Konstitucijos keitimo reikalu, naudinga bus prisiminti, kaip mūsų kraštas priėjo prie tos padėties, kurioje šiandien gyvena ir iš kur atsirado mintys Konstituciją taisyti.

     Šitos knygelės tikslas — nušviesti čia minėtuosius klausimus ir tuo būdu padėti kiekvienam piliečiui, be agitatorių ir kurstytojų pagelbos, pačiam išrišti juos ir sąmoningai paduoti savo balsą, kai bus klausiamas dėl Konstitucijos pataisymo.

    Taigi skaitytojas šioje knygelėje ras trumpą netolimos mūsų praeities apžvalgą; pamatys, kas negero buvo mūsų gyvenime, iš kur kilo didžiosios mūsų gyvenimo blogybės ir pavojai. Tuos dalykus išaiškinus, ne sunku bus surasti būdus toms blogybėms pašalinti. O tam vyriausia priemonė: taip pataisyti - mūsų valstybės Konstituciją, kad ateityje išnyktų iš mūsų gyvenimo barniai ir rietenos, kad nusistotų Lietuvoje patvari tvarka ir ramybė, kad geros valios žmonėms būtų patikrinta laisvė ramiai dirbti, savo darbo vaisiais naudotis ir siekti geresnės ateities, nesibijant visokių suiručių Nepriklausomosios Lietuvos   gyvenimas nuo pačios pradžios buvo nelengvas.  

    Atgaivinę savo valstybę pasaulinio karo griuvėsiuose, kada visas kraštas buvo nuteriotas ir pelenais paverstas, mes pradėjome sunkų naujakurių gyvenimą. Kiekviename žingsnyje Lietuvos valstybė turėjo sutikti didelių trūkumų ir sunkiai nugalimų kliūčių. Trūko pinigų mūsų gyvenimo reikalams rūpinti, trūko ginklų kariuomenei ginkluoti, trūko žmonių nusimanančių valstybiniame darbe, o daugeliui piliečių trūko duonos ir pastogės. Suprantamas dalykas, kad tokiose sąlygose  naujakuriui — valstybei buvo sunku gyventi ir kurtis, ypač kad tame darbe niekas mums pagelbos neteikė, o priešingai, atsirado daugybė priešų, kurie stengėsi mums pakenkti ir visą mūsų darbą ardyti.  

    Vos bepradėjusią atsigauti Lietuvą puolė galingi priešai. Silpnuti ir suvargusi kraštą apniko Maskvos bolševikų gaujos, skaitlingi lenkų  legionai  ir geležinės bermontininkų divizijos. Tuo pačiu metu atsirado daug priešų ir šalies viduje, kurie stengėsi užpuolikams padėti ir sprogdinti mūsų valstybę iš vidaus.    

    Miestuose, o kai kuriose vietose ir kaimuose, pasirodė daug savųjų bolševikų, kurie norėjo įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžią ir atiduoti mus Rusijos bolševikams. Lenkijos agentai be paliovos drumstė mūsų gyvenimą, kūrė „peoviakų" ir kitokias ginkluotas organizacijas, kad pagelbėjus lenkams pavergti visą mūsų šalį.    

     Visiems šitiems mūsų valstybės griovikams pinigų netrūko. Juos gausiai šelpė ir tebešelpia tie, kam rūpi Lietuvą Maskvai ar Varšuvai pavergti.

    Tiktai begalinis mūsų pasiryžimas, pasiaukojimas ir narsybė išgelbėjo mus iš naujos vergovės nasrų ir davė galimybės patiems savo gyvenimą ir reikalus savarankiškai tvarkyti ir rūpinti.

     Bet ir laisvę apgynus sunkus dar buvo mūsų gyvenimas. Kaitaliojosi ministeriai, keitėsi seimai, mainėsi valdančios partijos, o vargai beveik nemažėjo.

     Dar steigiamajam seimui nesusirinkus, 1919 metais balandžio mėnesy mėgino Lietuvą valdyti sutartinai kelios didžiosios partijos. Buvo sudaryta vyriausybė, kurioje matėme ministeriaujant liaudininkų, socialdemokratų, krikščionių demokratų ir santariečių žmones.

     Tačiau, neilgai trukus toji valdžia visai nusigyveno. Ižde nebeliko nei skatiko pinigų, nebuvo iš ko nei valstybės tarnautojams algų sumokėti, o krašte įsigalėjo Lenkijos agentai, vadinamieji „peoviakai", kurie pradėjo maištą, ir bemaž nepalaidojo mūsų nepriklausomybės.

    Pusmečiui praėjus, spalių mėnesyje, Valstybės Taryba tarėjo šitą vyriausybę pašalinti ir jos vietoje pastatyti prie valdžios vairo ne partijų įgaliotinius, bet tokius žmones, kurie tiko valstybės darbui dirbti. Jie atitaisė padėtį ir privedė mūsų kraštą prie steigiamojo seimo.

    Steigiamojo seimo laikais valdė jau tik dvi partijos — liaudininkai ir krikščionys demokratai. Tikėjomės, kad mfisų pačių rinktasis seimas bus pastatęs tikrai gerą vyriausybę. Apsirikome.

     Kaip tik tais laikais Lietuva vos-vos nepakliuvo Lenkijos vergovėn, nes šita vyriausybė ties Augustavu ir Seinais pražudė mūsų kariuomenę, prarado Vilnių ir buvo bejungianti mus su lenkais garsiojo Hymanso pasiūlytomis sąlygomis.

     Mūsų laimei, tasai susijungimas nepavyko, nes visa tauta labai griežtai tam pasipriešino.

    Vėliau prie valdžios vairo atsistojo viena krikščionių-demokratų partija. Jai bevaldant ypatingų ermyderių ir suiručių, tiesa, nebuvo, bet dėlto vidaus gyvenime pasireiškė didelių negerumų. Įsivyravo didelis partingumas visose valstybės įstaigose, valdininkai sauvaliavo ir skriaudė žmones, o vyriausybė dažnai per pirštus žiūrėdavo į tokius darbus.
Taip prisiartino trečiojo seimo rinkimai.

    Įvairių partijų pažadais viliojami, žmonės nebežinojo nei kas daryti. Daugelis krikščionių - demokratų valdymu  nepatenkintų ryžosi balsuoti už kitas partijas ir pamėginti, gal kiti geriau ir išmintingiau valdys.

    Tokiu ūpu dauguma Lietuvos gyventojų ėjo j paskutiniojo seimo rinkimus, manydama geresnį išrinkti ir tuo būdu geresnių dienų susilaukti. Kas iš to išėjo tuojau pamatysime.

    Nežiūrint į tai, kad dideliu susirūpinimu ėjome į seimo rinkimus ir balsavome už tuos kandidatų sąrašus, kurie buvo mums peršami, kaip geriausi ir tinkamiausi, seimui susirinkus, prasidėjo nepabaigiami neramumai ir ermyderiai. Tie ermyderiai pasibaigė tiktai tada, kai gruodžio 17 dieną mūsų kariuomenė šalies likimą atidavė į dabartinės tautiškosios vyriausybės rankas.

    Dabar, kai tos nelaimės praėjo, kai Lietuvoje viešpatauja tvarka ir ramybė, rodosi, kad nieko ypatingo nėra atsitikę. Mes ramiai dirbame savo darbus ir laukiame geresnių laikų, visai užsimiršdami praeities vargus ir rūpesnius: tarytum, jokio pavojaus nėra buvę.

    Prisiminkime, tačiau, aną netolimąją praeitį.

    Pažvelkime kas darėsi Lietuvoje 1926 m. rudenį, ir mes pamatysime didelės nelaimės šmėklą, kuri tais laikais buvo ištiesusi juodus savo sparnus, grūmodama mūsų valstybės gyvybei ir stumdama mus į sunkios vergovės bedugnę.

    Kaip ir kiekviena didelė nelaimė, šita šmėkla ne susyk išdygo. Ji artinosi prie mūsų nejučiomis, pradžioje visai nepastebimai. Mes slinkome bedugnėn nenusimanydami, kad kiekviena diena artina suirutę, kruvinus įvykius ir laisvo, nepriklausomo Lietuvos gyvenimo galą.

    Vos tiktai spėjo susirinkti paskutinis seimas ir pastatyti socialistinę   valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, tuojau prasidėjo laikraščiuose agitacija, kad reikalinga esą senuosius valdininkus šalinti, o jų vietoje pastatyti naujus, geresnius ir sąžiniškesnius. Toje agitacijoje mes nepastebėjome nieko blogo. Mums rodėsi, kad taip ir reikia padaryti, nes daug valdininkų iš tikrųjų buvo netikusią ir šalintinų.

   Žinoma, jeigu socialistų vyriausybė būtų netikusių valdininkų vieton pastačiusi geresnių, sąžiningesnių ir labiau patyrusių žmonių, tai tie pakeitimai būtų buvę mūsų kraštui naudingi. Deja, keičiant ir naujus valdininkus priimant, nebuvo atsižvelgiama į tai, kiek jie tinka užimamoms vietoms.

    Socialistinei vyriausybei terūpėjo duoti vietų savo šalininkams, kurie per rinkimus į seimą agitavo už socialistus ir dabar laimėjus reikalavo atlyginimo. Tokie vyrukai kartais visai neišmanydavo to darbo, prie kurio buvo statomi. Todėl pasidarė dar didesnė betvarkė valdžios įstaigose ir visoje šalyje.

    Netrukus pasigirdo balsų, kad esąs reikalas sumažinti kariuomenę. Buvo sakoma, kad nuo to sumažėsiančio s išlaidos ir būsianti nauda visam kraštui. Retas lietuvis tesuprato pradžioje, kur gali nuvesti toksai kariuomenės mažinimas, bet tie, kam rūpėjo nepriklausomąją Lietuvą pražudyti, kas gudriai pakišo socialistų vyriausybei šitą pragaištingą mintį, tie labai gerai žinojo, kokių pasekmių duoda kariuomenės sumažinimas. Jie žinojo, kad silpna ir pakrikusi kariuomenė nepajėgia valstybės apginti, kai tą valstybė apipuola priešai. O kai vėliau paaiškėjo, tai tasai sumažinimas buvo daromas dar ir tam, kad Lietuvos gynimui skirtus pinigus eikvoti tariamiesiems bedarbiams ir profesinėms sąjungoms.

2. Riaušininkai įsigali.

    Tuo pačiu metu, kada šitaip buvo keičiami valdininkai ir silpninama kariuomenė, iš pasalų ėjo tariamųjų bedarbių ir visokių profesinių sąjungų organizavimas, o vyriausybė pradėjo leisti iš kalėjimų daug visokių nusikaltėlių, — apgavikų, valstybės išdavikų, šnipų, o ypač bolševikų.

    Šitie nusikaltėliai, pasijutę laisvėje, tuojau šokosi daryti demonstracijas ir visokį neramumą kelti.

    Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kitose vietose paleistieji iš kalėjimų bolševikai vaikščiojo gatvėmis, iškėlę raudonas vėliavas, dainavo rusiškai bolševikiškas dainas ir reikalavo, kad prieš tokias jų „procesijas“ kiekvienas žmogus nusiimtų kepurę. Išskyrus Lietuvos priešus, niekas nenorėjo prieš maskoliškus raudonus skarmalus nusilenkti.

    Triukšmadariai puolėsi praeiviams skaldyti antausius ir visokiais būdais juos kolioti, nežiūrėdami nei amžiaus, nei nuopelnų visuomenei. Tokiu būdu vyriausybės paleistieji areštantai Kaune skaudžiai įžeidė daugybę žmonių. Jie net drįso sumušti vieną garbingą senelį, ilgus metus kovojusį dėl Lietuvos laisvės ir jos žmonių gerovės ir toje kovoje žilos galvos sulaukusį. Dar skaudžiau kliuvo jaunuomenei, moksleiviams ir studentams.

     Šitų bolševikiškų demonstracijų metu Lietuvos miestuose galėjo kilti didelių riaušių ir kraujo praliejimo; bet, laimė, tuo metu dar nebuvo suardyta policija, kuri triukšmaujančias areštantų gaujas greitai išvaikė, o jų pravadyrius atgal į kalėjimą nuvarė. Toki griežti policijos žygiai laikinai sugrąžino visuomenei ramybę, bet patiems policininkams tas neišėjo į sveikatą.

     Visokie nenuoramos pradėjo atkakliai reikalauti, kad vyriausybė paleistų senuosius policininkus, o jų vieton paimtų naujų. Vyriausybė paklausė, daug policijos tarnautojų pašalino, o kitus net nubaudė už tą bolševikų malšinimą.

     Piktadariai skundėsi vyriausybei, kad juos tai vienas, tai antras policijos tarnautojas esą mušęs, arba kaip kitaip skriaudęs. Kiek tuose skunduose buvo teisybės, nesunku bus suprasti iš to, kad pati socialistų vyriausybę, buri buvo paliepusi daug policijos tarnautojų suimti ir kalėjiman pasodinti, dalyką ištyrusi, nesurado kaltės ir turėjo vėl iš kalėjimo paleisti. Piktadariai dėl to neapkentė policijos tarnautojų, kad policija sekė ir gaudė juos, neleisdama sauvaliauti, šnipinėti, plėšikauti ir griauti mūsų tvarką. Jiems rūpėjo, kad policijoj atsirastų mažai patyrusių žmonių, kurie nemokėtų piktadarių susekti ir suimti.

     Reikia pasakyti, kad tuometinė vyriausybė davėsi labai lengvai save mulkinti. Daug gerų policininkų, kaip minėjome, buvo iš tarnybos atleista. Atleistųjų vieton buvo priimta naujų nepatyrusių vyrukų. Šitie naujieji policininkai, lygiai kaip ir senieji, kuriems dar pavyko savo vietose pasilikti, pradėjo bijoti piktadarių, nes matė, kad pati vyriausybė piktadariams pataikauja.

    Kai tokiu būdu policija liko iškrikdyta, prasidėjo seniai Lietuvoje nebematytas piktadarių sauvaliavimas.

    Tokiose sąlygose dorų žmonių gyvenimas darėsi nepakenčiamas, o čia prasidėjo dar kitos nelaimės.    

     Vasarą ir rudeniop vyriausybė pradėjo šelpti vadinamuosius bedarbius. Į Kauną ir kitus miestus suplaukė daug visokių tinginių ir dykaduonių, kurie pasivadindavo bedarbiais ir reikalavo pašalpų.   Tokiems bedarbiams gyvenimas buvo gana lengvas, nes, susiorganizavę į didelę sąjungą, jie nieko nedirbdami sugebėdavo išreikalauti iš vyriausybės  po   keletą litų į dieną. Koks buvo tų bedarbių gyvenimas galėsime suprasti, jeigu atsiminsime, kad iš visų Lietuvos kampų pradėjo važiuoti Kaunan visi tinginiai.    

     Darbymečiui, rugiapiūtei prisiartinus, ūkininkų bernai pamesdavo savo šeimininkus ir traukdavo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir kitur bedarbiauti. Rusai kolonistai dar nuo prieškarinių laikų turintieji po 20 ir daugiau hektarų žemės, susivalę  iš laukų javus, juos išsikūlę, pardavę ir pragėrę, važiuodavo Kaunan bedarbiauti ir gaudavo po 6 litus į dieną.

    Pasitaikydavo, kad toks rusas barzdočius, palikęs namiet pačią gyvuliams liuobti, vykdavo bedarbiauti ne pats vienas, bet pasiimdavo dar kokius 3 — 4 vaikus.  

    Tokia bedarbių šeimyna pelnydavo per dieną 15—20 litų.

    Šitie bedarbiai naktimis girtuokliaudavo, o dienomis didelėmis gaujomis susirinkdavo prie vadinamųjų viešųjų darbų. Čia jie nieko neveikdavo, tik užkabinėdavo ir koliodavo praeivius, vadindami juos buržujais ir grūmodami visus išskersti.

     Retai tetekdavo jų tarpe lietuvių kalba išgirsti. Čia siautė vieni lenkai ir rusai, o jų tarpe švaistėsi jauni žydukai, bolševikų agitatoriai. Buvo daug tokių atsitikimų, kad bedarbiai iki kraujų primušdavo praeivius, o viešųjų darbų prižiūrėtojams keletą kartų yra tiek kliuvę, kad jie vos gyvi bepaliko.

    Juo tolyn tų bedarbių skaičius vis didyn augo. Viename Kaune jų priviso keletas tūkstančių. Ilgainiui tie bedarbiai pradėjo kelti visokias riaušes ir demonstracijas, reikalaudami, kad valdžia ir savivaldybės padidintų jiems pašalpas. Kauno miesto Valdybą bedarbiai keliais atvejais laikė apgulę, neleisdami išeiti burmistrui ir kitiems savivaldybės nariams ir grūmodami užmušti, jeigu pašalpos nebūsiančios padidintos.

    Vyriausybė kasžin kodėl, kiekvieną kartą nusileisdavo jų reikalavimams ir skirdavo iš valstybės lėšų per miestų valdybas po kelis šimtus tūkstančių litų bedarbiams šelpti.

    Valstybės ižde liuosų pinigų nesant, buvo dargi sumanyta atleisti iš kariuomenės apie 300 karininkų ir visai panaikinti kai kurias kariuomenės dalis, kad tuo būdu sudaryti pinigų tiems bedarbiams.

    Tokiu būdu bedarbiai, darė trigubą žalą: viena — dovanai imdavo iš valstybės iždo pinigus, kuriuos sudeda ūkininkai ir kiti darbštūs piliečiai; antra — apleisdami lauką darbus sunkino ūkininkams suimti derlių ir trečia — ardė mūsų valstybės tvarką, ruošdami bolševikišką perversmą.

3. Kam buvo keliami streikai.

    Greta neramumų, kuriuos miestuose kėlė bedarbiai, greitai prasidėjo darbininkų streikai. Darbininkai matydami, kad bedarbiai nieko neveikdami gauna beveik tiek, kiek uždirba darbininkas fabrike ar kokioje dirbtuvėje, ėmė reikalauti ir jiems algas padidinti, o darbą sumažinti. Iš tikrųjų, jeigu bedarbis nieko neveikdamas, gauna, sakysime, 6 litus į dieną, tai darbininkas už 8 valandų darbą turi gauti bent dvigubai.

     Visa nelaimė, kad šitų reikalavimų nebuvo galima patenkinti.

     Bedarbiams pašalpas socialistų vyriausybė mokėjo iš tų pinigų, kuriuos mokesčių pavidale sudeda visi Lietuvos piliečiai. Tuo tarpu darbininkas savo uždarbį gauna iš darbdavio. Darbdaviui valstybės gyventojai mokesnių nemoka, dėl to jam daug sunkiau pinigą sugriebti. Jisai gali mokėti darbininkams algas tiktai iš tų pajamų, kurių duoda jo fabrikas ar įmonė.

     Lietuvos fabrikėliai didelių pelnų neduoda. Vadinamoji mūsų pramonė vos-ne-vos kvėpuoja ir ligi šiol negali sustiprėti. Tam yra rimtų ir sunkiai nugalimų kliūčių.

     Lietuvoje dar nėra tokių stambių piniguočių, kurie pajėgtų įtaisyti didelius fabrikus ir apstatyti juos naujausio išradimo mašinomis. Tą patį darbą, kurį kitur atlieka mašinos, pas mus dažnai tenka rankomis dirbti, dėlto mūsų fabrikai daug mažiau, prekių tepagamina, tos prekės išeina brangesnės, o kartais ir menkesnės rūšies. Mes dar nepajėgiame savo krašte nei gerų žemės ūkiui padargų pasidirbti, nei cukraus pasigaminti, nei tokių gerų ir pigių audeklų Išsiausti, kokių pagamina užsieniai. Net ir užsieniuose daug senų didelių fabrikų po karui neturėdami darbo užsidarė. Tai ką bekalbėti apie Lietuvą, kuri tik dabar tepradeda savo pramonę kurti ir vystyti.

     Tokiose aplinkybėse Lietuvos pramonė retai teduoda pelno.

     Kitose šalyse fabrikantai tuojau uždaro savo įmones, kai tiktai tos įmonės nustoja davusios pelną, ir atleidžia visus darbininkus. Lietuvoje mes matome kitą vaizdą. Fabrikų ir dirbtuvių savininkai, turėdami nuostolių, neuždaro savo įmonių, nes negali ištraukti pinigų, kurie ton įmonėn yra įdėti. Norėdamas savo fabriką ar dirbtuvę parduoti pramonininkas neranda pirkikų ir yra priverstas iš paskutinosios stengtis, bene atsilaikys ir susilauks geresnių laiku, rasi dar atsigriebs ir išgelbės pramonėn įdėtąjį kapitalą.

     Suprantamas dalykas, kad tuo metu, kada pramonė duoda nuostolių, nėra galimybės kelti algas darbininkams, nes nėra iš kur paimti pinigų toms algoms apmokėti.

     Tokiu atveju darbininkų streikai tiktai dar labiau sunkina padėtį, padarydami darbdaviams didesnių nuostolių ir pakirsdami silpnai pramonei paskutinius pagrindus.

     Tokių dalykų, koki 1926 m. rudenį dėjosi mūsų pramonės srity, niekur kitur pasaulyje negirdėti. Tiesa, darbininkai, norėdami savo būvį pagerinti, visur streikuoja. Tuo būdu jie verčia darbdavius mokėti darbininkams aukštesnes algas. Bet kitų šalių darbininkai kelia streikus tokiu metu, kada darbai labai gerai eina, darbdaviai turi didelio pelno, taigi ir darbininkams jie gali daugiau mokėti. Tais laikotarpiais, kada pramonė apmiršta, dirbtuvės ir fabrikai pradeda užsidarinėti, o darbdaviai bankrutijasi, darbininkai niekur nestreikuoja, nes jie gerai žino, kad tokiu metu pradėtasis streikas bus pralaimėtas, fabrikai galutinai susibankrutys ir užsidarys, o darbininkai liks be darbo ir be duonos.

    Šitą dalyką gerai suprato ir Lietuvos darbininkai. Dauguma ypač lietuvių darbininkų streikuoti nenorėjo, matydami, kad iš tų streikų jokios naudos nebus, o gali kilti didelių nelaimių ir jiems patiems ir visam kraštui. Bet darbininkų pravadyriai, susitelkusieji vadinamose profesinėse sąjungose, sauvališkai, kartais darbininkų visai nepasiklausę, paskelbdavo streikus ir smurto priemonėmis priversdavo darbininkus neiti į darbą.

    Paskelbę kurioje nors dirbtuvėje streiką, bolševikuojantieji profesinių sąjungų vadai prie tos dirbtuvės vartų pastatydavo ginkluotą savo sargybą. Tie sargybiniai lazdomis ir akmenimis skaldydavo galvas tiems darbininkams, kurie streikuoti nenorėjo ir mėgindavo eiti i darbą.

    Dėl ko taip elgdavosi streikų pravadyriai pasidarys visiems suprantama, jeigu atsiminsime, kad profesinėse sąjungose įsigalėjo bolševikai ir jų agentai, kurie už streikų ir neramumų suruošimą gaudavo gerą atlyginimą iš bolševikų kominterno.

    Bolševikai stengiasi ne vien Rusijoje, bet ir kituose kraštuose panaikinti nuosavybę, įvesti savąją tvarką ir sovietų valdžią. Tuo tikslu jie visuose kraštuose samdosi valkatų, kad ardytų esamąją tvarką ir darytų perversmų. Šitam darbui vadovauja tam tikras bolševikų komitetas Maskvoje, į kurį įeiną įvairių tautų bolševikai. Tasai komitetas vadinasi kominternas, arba komunistų internacionalas. Rusijos bolševikų vyriausybė kas metai skiria kominternui daugybę pinigų, kad pasamdytų kurstytojų ~ agitatorių svetimuose kraštuose.

     Tiems bolševikų agentams visai nerūpėjo darbininkų gerovė, o tiktai riaušės ir ermyderiai, nes už tas riaušes jie gaudavo gausų užmokėsiu. Tiems savo agentams, kurie nesugebėdavo streikų ir riaušių suruošti, bolševikų komin-ternas atlyginimo nemokėdavo. Taigi ir bolševikų agentai iš kailio nėrėsi, kad tik daugiau streikų suruošus, kad tik daugiau pinigo gavus iš kominterno.

     Jau buvo paaiškinta, kad mūsų pramonei labai skurdžiai dienas gyvenant, darbininkų streikai negalėjo atnešti darbininkams jokios" naudos. Priešingai, tie nesiliaują streikai tik pakirto Lietuvos pramonę. Dirbtuvės pradėjo užsidarinėti. Daug darbininkų visai neteko darbo, o likusieji tegavo dirbti tik į antrą ar trečią dieną. Žiemai besiartinant, daugelis darbininkų atsidūrė tikrųjų vargšų bedarbių eilėse ir gavo badauti ir šaltį kentėti. To bolševikams ir tereikėjo. Jie visur ir visuomet stengiasi darbo žmonių būvį kiek tik galima pasunkinti, kad atsirastų nepasitenkinimo, o tuo nepasitenkinimu pasinaudojant, suardyti visą valstybės gyvenimą.

    Taip buvo ir Lietuvoje praeitais metais.

    Pasunkėjusi darbo žmonių būklė davė geros progos bolševikų agentams pradėti smarkų kurstymą jau prieš socialistų vyriausybę ir visą Lietuvos tvarką.

     Šioje vietoje pravartu yra paaiškinti, kad paskutiniojo seimo rinkimuose bolševikų agentai  Lietuvoje turėjo nurodymų iš Maskvos visur remti socialistus liaudininkus ir socialdemokratus. Jie tą darė tikslingai: jie gerai žinojo, kad, socialistams laimėjus, gyvenimas nepagerės, o tvarka pakriks ir bolševikai gaus galimybės nevaržomai savo darbą varyti. Taigi ir stengėsi įkurdinti pas mus socialistų valdžią, kuri turėjo būti tiltas, vedantis į bolševizmą.

    Ištižusi socialisto Kerenskio vyriausybė paruošė bolševikams dirvą Rusijoje ir suteikė progos tenai jiems įsigalėti. Tokiu pat bildu jie mano įsigalėti ir kituose kraštuose. To jie siekė ir Lietuvoje pernykščiais metais.
Socialistams pas mus rinkimus laimėjus ir tuo būdu bolševikams atsiekus savo pirmąjį tikslą, beliko tik padaryti paskutinį žingsnį: pašalinti ištižusią socialistų valdžią ir patiems jos vietoje atsisėsti.

   Tuo tikslu bolševikų kurstytojai jau pradėjo nurodinėti, kad seimo rinkimų metų socialdemokratai ir liaudininkai žadėjo darbininkams pagerinti jų būvį, o tuo tarpu šitų partijų žmonėms kraštą bevaldant gyvenimas dar pasunkėjęs. Todėl liaudininkai ir socialdemokratai esą darbininkų suvedžiotojai ir apgavikai. Tikrieji darbininkų gynėjai esą vieni bolševikai. Gyvenimas tik tada palengvėsiąs, kai darbininkai elgsis taip, kaip mokina bolševikai.

    Tokių kurstymų buvo girdėtis dirbtuvėse, darbininkų mitinguose ir susirinkimuose, o ypatingai svetimais pinigais leidžiamuose laikraščiuose, kaip „Darbininkų atstovas", „Raudonasis Artojas", „Kovos Kelias" ir kituose.

    Neilgai trukus bolševikams pavyko tiek įkaitinti savo pasekėjus, kad kai kuriose vietose prasidėjo atviras svetimo turto grobstymas.

    Jonavoje bolševikų sukurstyti streikininkai mėgino neleisti nei parduoti, nei išvežti anksčiau pagamintas prekes.

     Kaune buvo tokių atsitikimų, kad bolševikų šalininkai įsiverždavo į prekinius geležinkelių vagonus, pagrobdavo ir išmėtydavo prekes.

     Čia jau net socialistų vyriausybė pamatė, kad toliau taip pataikauti nenuoramoms yra pavojinga ir pamėgino juos suvaldyti.  

     Buvo įsakyta policijai riaušininkus sudrausti. Nors policija, kaip jau minėjome, buvo pusėtinai susilpninta ir iškrikdyta, vienok ji dar turėjo tiek galios, kad Jonavoje, Kaune ir kitose vietose riaušininkus išsklaidė, o jų pravadyrius suareštavo.

     Prasidėjo neregėtas triukšmas ir bolševikų klyksmas. Jų agentai pradėjo smarkiai pulti vyriausybę, o ypač vidaus reikalų ministerį socialdemokratą Požėlą, kam liepė policininkams grobikus vaikyti, o jų vadovus suimti.    

     Ministeris pirmininkas  Sleževičius pareiškė seime, kad vyriausybė jokių riaušių nepakęsianti ir turinti pakankamai galybės triukšmadarius suvaldyti, bet tikrumoje vyriausybė savo pažado netesėjo ir nusileido   bolševikuojantiems rėksniams.  
     
     Socialdemokratai teisinosi mitinguose, būk policija sauvališkai elgėsi riaušininkus malšindama, bilk tasai malšinimas įvykęs be vidaus reikalų ministerio žinios.  

     Bolševikai pradėjo reikalauti, kad vyriausybe nubaustų policininkus. Vidaus reikalų ministeris Požėla tą reikalavimą patenkino ir tikrai nubaudė keletą policijos  tarnautojų, kurie buvo sąžiningai išpildę to paties Požėlos įsakymus riaušių metu.

     Nekaltai bausdama policininkus, vyriausybė tikėjosi pasiteisinti triukšmadarių akyse, suversdama visą kaltę policijai ir  tuo būdu nutildysianti bolševikų pakeltąjį lermą; bet išėjo visai atbulai.

     Šitos neužtarnautosios pabaudos galutinai pakirto policijos drausmę. Policininkai, matydami, kad vyriausybė baudžia juos už tai, kam sąžiningai pildo jos pačios duotus įsakymus, visai nuleido rankas ir tiktai dairėsi, kad neįsipykinus triukšmadariams, o bolševikų agentai pradėjo tikrą medžioklę prieš policininkus. Šaukdami, kad policininkai esą smurtininkai ir kraujageriai, bolševikai pradėjo kurstyti visokius nenuoramas, kad policijos visai nereikia, kad toki tvarkdariai turį būti visai išnaikinti. Jie reikalavo, kad policininkai būtų imami iš profesinių sąjungų, arba leidžiama apsiginkluoti bedarbiams.

     Kai kuriose vietose įnirtę riaušininkai puolėsi policiją mušti. Pavyzdžiui, Raseiniuose, jie buvo policiją suvarę į vieną namą, ir visas miestas kelioms valandoms buvo patekęs į riaušininkų rankas, kol kariškiai kulkosvaidžiu jų neišbaidė.

4. Prie pražūties kranto.

     Ta aplinkybė, kad dargi pati vyriausybė kaltino ir baudė policininkus, davė progos bolševikams versti policijai įvairių nebūtų dalykų ir vaizduoti policininkus smurtininkais ir didžiausiais žmonių priešais.

     Bolševikai pradėjo skelbti, jog darbo žmonėms esąs reikalas apsiginkluoti, kad apsigynus nuo tariamųjų smurtininkų.

     Netrukus pasirodė ginkluoti neva darbininkų būriai, kuriuose pasitaikydavo iš kalėjimų paleistų plėšikų ir vagių. Vadovavo jiems bolševikų agentai. Tie būriai turėjo revolverių, kariškų šautuvų, granatų ir kitokių ginklų, ir visai atvirai, dienos metu pratinosi tuos ginklus vartoti.

     Čia jau kiekvienam pasidarė aišku, kad geruoju toksai žaislas nepasibaigs, kad tos ginkluotosios gaujos netrukus pradės naminį karą ir kraujo praliejimą, kaip tai yra atsitikę Rusijoje.

     Baimė apėmė visą Lietuvą. Ne tiktai miestuose, bet ir kaimuose žmonės nusigando, nes daugelyje vietų visoki tinginiai ir nenuoramos pradėjo vaikščioti su raudonomis vėliavomis ir atvirai skelbti, kad greitu laiku Lietuvoje būsianti sovietų valdžia, kad ūkininkų turtai būsią dalinami.

     Kai kuriose vietose tie tinginiai lankydavo ūkininkų kūtes ir nurodydavo, kurį meitėli ūkininkas galis sau pasiplauti, o kurį privaląs gerai nupenėti ir palikti proletarams.

     Šitų nenuoramų banga ypatingai buvo įsisiūbavusi Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose, o kaimuose ji siautė apie Kupiškį, Rokiški, Uteną ir kai kuriuose žemaičių kraštuose.

     Juo tolyn, juo neramyn darėsi Lietuvoje. Rodėsi, kad visiškas tvarkos pakrikimas ir subyrėjimas yra neišvengiamas. Lietuvoje dar buvo žmonių, kurie tikėjosi, kad tas pavojus nuslinks, kad Rusijos nelaimių pavyks išvengti, bet užsieniuose mūsų padėtis daug rimčiau buvo įvertinama. Tenai buvo manyta, kad jau artinasi mūsų nepriklausomo gyvenimo galas.

     Lietuvos valstybei ir jos tvarkai pradėjo netikėti. Užsienių pirkliai tik už gyvus pinigus teparduodavo Lietuvai prekes ir tai reikalaudavo, kad pinigai būtų iš kalno sumokėti. Tiktai tada, kai mūsų pirkliai sumokėdavo už prekes visus pinigus, užsienių firmos tesiųsdavo tas prekes Lietuvon, nes bijodavo, kad tos prekės paklius į riaušininkų rankas ir pražus.

     Nepasitikėjo užsieniai ir mūsų bankams, nes bolševikai skelbė savo laikraščiuose, kad bankai būsią konfiskuoti.

    Taip dalykams stovint, nėra ko stebėtis, kad užsienio spaudoje pasirodė žinių, jog kai kurių valstybių diplomatai tariasi Lietuvą pasidalinti, kad užkirtus kelią bolševizmo ir suiručių pavojui.

    Lapkričio mėnesį kai kurie Italijos ir kitų kraštų laikraštininkai buvo atvažiavę Kaunan, norėdami savo akimis pamatyti ir aprašyti paskutines nepriklausomosios Lietuvos dienas.

5. Savanoriai, moksleiviai ir kariai susirūpina.

      Skaudžiai gėlė širdį kiekvienam lietuviui, matant besiartinančią neapsakomą tautos nelaimę. Tėvynės laisvė, dėl kurios mūsų tėvai ir bočių bočiai amžius kovojo, Lietuvos valstybė, kurią begaivindami geriausieji tautos sūnūs tiek daug vargo iškentėjo, mūsų laisvė ir nepriklausomybė, kuri kilniausiųjų karžygių krauju buvo atpirkta, ėjo į pražūtį.

      Tokiomis baisiomis ir atsakomingomis valandomis, kada visos tautos dabartinių ir būsimųjų jos kartų likimas kybo ant plauko, negali neatsirasti drąsuolių, pasiryžusių viską padaryti ir pačią savo gyvybę paaukoti, kad atitolinus ir pašalinus nelaimę. Tokių pasišventusių drąsuolių visuomet buvo lietuvių tautoje.    

      Jų nepritrūko ir šį kartą.

      Pirmieji sujudo Lietuvos savanoriai, kurie 1919—20 metais, gyvybės nepasigailėdami, narsiai stojo kovon prieš bolševikus, bermontininkus, lenkus ir kitus mūsų priešus. Tie, kurie savo galvas aukodami atlaikė Lietuvos nepriklausomybę ir laidavo mūsų tautai laisvą gyvenimą, negalėjo tylėti dabar, kai nesąžiningų piktadarių gauja buvo užsimojusi Lietuvą pražudyti.

     Kruvinose kautynėse užgrūdinta jų valia atsistojo skersai kelio visiems nenaudėliams. Savanoriai pradėjo burtis krūvon ir organizuotis didelėn sąjungon, kad sudraudus riaušininkus, jeigu tie mėgintų kokį sukilimą daryti, arba naminį karą įžiebti. Visuose Lietuvos kampuose prasidėjo savanorių suvažiavimai, kurie vienu balsu reikalavo, kad vyriausybė griežtomis priemonėmis sudraustų smurtininkus ir neleistų jiems piktojo jų darbo dirbti.

     Savanorius pasekė mokslus einančioji jaunuomenė, ypatingai universiteto studentai. Šitą jaunuomenę ypač sujaudino tas reiškinys, kad vienu kartu su užsieniuose pasklidusiais gandais, jog nepriklausomoji Lietuva turėtų būti jos kaimynams padalinta, visai netikėtai pradėjo dygti lenkiškos mokyklos, ypač arčiau lenkų pagrobtojo Vilniaus krašto.

     Švietimo ministerijoje nežinia iš kur atsirado tam tikras valdininkas lenkas, kurs jokios algos iš mūsų vyriausybės negaudamas, važinėjo automobiliu su lenkais-dvarininkais į tolimiausius Lietuvos pakraščius, visur steigdamas lenkiškas mokyklas.

     Iš kur buvo imami pinigai toms mokykloms laikyti, kas mokėjo algas tų lenkiškų mokyklų mokytojams, nebuvo žinios. Nebuvo dargi žinios, kas per vieni buvo tų mokyklų mokytojai, iš kur jie atsirado, kur ir kokius mokslus buvo išėję.

     Šituos mokytojus surasdavo minėtasis lenkas valdininkas ir paskirdavo į vietas, o tvirtindavo švietimo ministeris prof. Čepinskis, be pradžios mokslo tarėjo ir kitų savo ministerijos valdininkų žinios. Pinigus visam tam, žinoma, davė Varšuva.

     Toksai elgesys buvo griežtai priešingas nustatytai mokyklų steigimo ir mokytojų skyrimo tvarkai. Tas be galo erzino visą Lietuvos visuomenę. Greitai paaiškėjo, kad lenkiškos mokyklos yra steigiamos dargi grynai lietuviškose vietose, kur žmonės tokių mokyklų visai nenorėjo.

     Lenkų agentai visokiais grasinimais versdavo žmones leisti savo vaikus į tas lenkų mokyklas, sakydami, kad Lietuva greitai būsianti atiduota Lenkijai ir tada skaudžiai nukentėsią visi tie, kas savo vaikų į lenkų mokyklas neleidžia.

     Ūmu laiku išdygo virš 70 naujų lenkiškų mokyklų. O tuo pačiu laiku lietuviškų mokyklų beveik visai nebuvo steigiama. Reikia dar atsiminti, kad nuo 1919 iki 1926 m. visoje Lietuvoje tebuvo 26 lenkiškos mokyklos. Čia visiems metėsi į akis, kad yra pradėtas smarkus ir planingas Lietuvos lenkinimo darbas.

     Lapkričio 21 dieną universiteto studentai ryžosi protestuoti prieš tokį neleistiną mūsų šalies lenkinimą ir bolševikinimą. Studentai susirinko Kaune liaudies namų salėje ir padarė nutarimą, smerkiantį tuometinio švietimo ministerio socialdemokrato Čepinskio ir lenkininkų darbus.

    Sueigą pabaigę, studentai norėjo nueiti į Karo Muzėjų ir padėti gyvų gėlių vainiką prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Laisvę. Šituo savo žygiu studentai norėjo parodyti, kad jaunos jų širdys yra kupinos tų pačių jausmų, kurie vedė į kovą ir drąsino garbingiausius Lietuvos karžygius, kada tie už tėvynę dėjo savo galvas.

    Nežiūrint į tai, kad patys studentai labai ramiai elgėsi ir jokio triukšmo nedarė, vyriausybė, norėdama nuslopinti tautinės dvasios kilimą, pasiuntė prieš juos nugirdytą policiją, buvusio caro berno vokiečio Pfeiferio vedamą. Neblaivūs policininkai, nenusimanydami ką darą, valdžios liepiami, pradėjo arkliais trypti tą kilnųjį jaunimą, daužyti jį kardais ir nagaikomis kapoti net ir tuo metu, kai studentai Karo Muzėjaus sodely giedojo  „Lietuva, Tėvyne mūsų".

    Tokio žiauraus ir kruvino įvykio Lietuvoje nebuvo atsitikę nuo Kražių skerdynės laikų, kada maskolių caro kazokai, norėdami atimti katalikų bažnyčią ir ją į cerkvę paversti, lygiai tokiu pat žvėrišku būdu plakė ir kapojo nieku nekaltus tos parapijos maldininkus.

    Šitas įvykis sujaudino visą Lietuvą. Studentai paleido į žmones spausdintą lapelį, paaiškindami savo broliams, seserims, tėveliams ir močiutėms už ką jie buvo valdžios įsakymu mušami.

    Visos lietuviškosios seimo partijos, išskyrus liaudininkus ir socialdemokratus, darė paklausimą vyriausybei, reikalaudamos pasiaiškinti dėl kruvinųjų lapkričio 21 dienos įvykių. Vyriausybė prisipažino, kad studentai buvo mušami su jos žinia ir tiek tiktai teisinosi, kad tasai mušimas buvęs nelabai didelis. Tautinių grupių atstovai seime vienbalsiai reikalavo, kad vyriausybė, kuri buvo tų kruvinųjų įvykių kaltininkė, atsistatydintų.

    Liaudininkai, socialdemokratai, žydai, lenkai ir vokiečiai seime, kaip įmanydami, gynė savo ministerius, stengdamiesi juos pateisinti, ir seimo posėdyje p. Šleževičiaus kabinetui pareiškė pasitikėjimą. Bet visa šalis matė, kad vyriausybė yra kalta, kad ji šiuo atveju ne tik žiauriai pasielgė, bet sąmoningai gniaužia kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.

    Nežiūrint į gautąjį seime pasitikėjimą, vyriausybė greitai pasijuto, kad yra praradusi pasitikėjimą tautoje ir griebėsi visai nevykusių priemonių savo vardui atitaisyti.

    Jau gana seniai vienas išmintingas vyras yra pasakęs: „Matydamas vilkui po kaklu parištą parašą, skelbiantį, kad vilkas yra nekaltas avinėlis, netikėk savo akims".

     Liaudininkų ir sociademokratų vyriausybė, užsimiršo šitą išmintingą pamokymą ir, regimai, manė, kad pakaks plačiai paskelbti, būk ginkluotosios bolševikų gaujos yra nekalti avinėliai, o savanoriai ir studentai — plėšrieji vilkai, ir visuomenė patikės tokiems žodžiams, pasmerks savanorius ir studentus ir užgirs žiaurųjį vyriausybės elgesį.

     Tuo tikslu liaudininkų ir socialdemokratų laikraščiuose prasidėjo begaliniai rašinėjimai, būk Lietuvoje jokių riaušininkų nėra, išskyrus savanorius ir studentus. Šie pastarieji, tai yra studentai ir savanoriai, buvo apšaukti didžiausiais Lietuvos nevidonais, fašistais. Tokias pat mintis skelbė valdančiųjų partijų agitatoriai seime, visokiuose susirinkimuose ir mitinguose.

     Lapkričio 28 dieną liaudininkai ir socialdemokratai visuose Lietuvos miestuose sušaukė daugybę mitingų, norėdami sudaryti vyriausybei palankų ūpą. Tuose mitinguose minėtųjų partijų oratoriai mėgino įrodyti, kad vyriausybė gerai padarius liepdama policijai mušti studentus.
Šituose mitinguose prisirinko visokių nenuoramų, daugiausia bolševikų.

    Kol liaudininkų ir socialdemokratų agitatoriai įkalbinėjo, koki dideli nevidonai esą tie fašistai ir kaip reikia prieš juos kovoti, tol bolševikėliai staugė iš džiaugsmo ir triukšmingai plojo rankomis, reikšdami pritarimą. Bet vos tik buvo mėginta užsiminti, kad ir bolševikams nebus leista sauvaliauti, mitinguose kilo didžiausias triukšmas. Valdančiųjų partijų agitatoriai iš tų mitingų buvo išmesti. Liaudininkus ir socialdemokratus kai kur smarkiai apkūlė. O Kaune Tilmanso salėje buvo apstumdyta socialdemokrate Purėnienė — seimo narys.

    Šita diena buvo labai reikšminga Lietuvos gyvenime. Bolševikai pasijuto jau tiek įsigalėję ir stiprūs, kad nebematė daugiau reikalo slapstytis už liaudininkų ir socialdemokratų pečių ir dirbti su jais išvien, bet ryžosi patys vieni pasiimti vadovavimą visoms riaušėms, nukreipdami savo ginklą jau prieš socialistų vyriausybę, kuri davė progos jiems susiburti ir sustiprėti.

    Išgainioję valdančiųjų partijų agitatorius, tuose mitinguose vadovybę pasiėmė jau tikri bolševikai. Jie kurstė minias ginkluotis prieš „fašistus", sukilti ir išžudyti savanorius, studentus ir kunigus, nuversti esamąją valdžią ir įsivesti Lietuvoje sovietus.

    Valdžios žmonės, toki kaip Grinius, Šleževičius, Čepinskis ir dargi Požėla, buvo apšaukti fašistais ir darbo žmonių priešais. Bolševikai reikalavo juos nuversti, o jų vietoje pastatyti kietą bolševikų valdžią, kuri greitai apsidirbsianti su visais „buržujais".

    Nuo tos dienos bolševikiškasis judėjimas pradėjo kaip ant mielių kilti. Ginkluoti bolševikų būriai pasirodė įvairiose Lietuvos vietose. Profesines sąjungas pasiėmė į savo rankas bolševikai, išmesdami iš tų organizacijų vadovybės socialdemokratų partijos narius. Grynai subolševikintos profesinės sąjungos pradėjo reikalauti, kad policija ir kariuomenė būtų visai panaikinta, o jų vietoje apginkluotos bolševikų vadovaujamos gaujos.

    Besiartinant Kalėdų Šventėms bolševikai ėmėsi ruošti tų švenčių metu visos Lietuvos profsąjungų ir bedarbių suvažiavimą, manydami sutelkti Kaunan kiek galima daugiau ginkluotų savo šalininkų ir pamėginti nuversti valdžią. Tuo pačiu metu buvo viešai rengiama bolševikuojančiųjų darbininkų delegacija Maskvon, kad pačiame kominterne pasimokintų, kaip reikia įgyvendinti bolševikišką tvarką.

   Juo tolyn, juo labyn smarkavo bolševikai. Vyriausybė sėdėjo rankas sudėjusi ir piršto nepajudino tiems riaušininkams sudrausti. Priešingai, ta socialistų vyriausybė, tartum rodydama savo artimą giminystę bolševikams ir vykindama jų reikalavimus bei planus, visu smarkumu ėmė nagan savanorius ir visus, kas stengėsi gelbėti tėvynę.

     Suprantamas dalykas, kad šitokią padėtį matydama, Lietuvos kariuomenė negalėjo pasilikti rami ir laukti, kol bus bolševikų išskersta. Ne tam mūsų kariuomenė liejo savo kraują įvairiuose frontuose, begindama Lietuvos nepriklausomybę, kad iš kalėjimų paleistieji piktadariai šeimininkautų ir drumstų žmonių gyvenimą, kad kilniausieji tėvynės sūnūs — pirmieji savanoriai būtų visokių valkatų koliojami, pravardžiojami kraujageriais ir visokiais būdais ujami.    

     Kiekvienas karys yra prisiekęs ginti tėvynę nuo visokio pavojaus, nesigailėdamas nei savo kraujo, nei gyvybės. Šitą dalyką buvo užsimiršę tie, kurie taip lengva tėvynės likimu žaidė, kurie kurstė Lietuvoje kruvinojo bolševizmo ugnį, ruošdami mūsų kraštui naują vergovę,  mūsų tautai amžiną prapultį.

      Prisiartino gruodžio mėnesio 17 diena. Išaušdama ji atnešė tėvynei naują gyvenimą, nes tą rytą, vos pirmiesiems gaidžiams tepragydus, kariuomenės pastangomis socialistinė vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o visam kraštui sugrąžinta ramybė.

KAS KALTAS?

1. Kaip buvo rašoma mūsų konstitucija.

     Trumpai teatpasakojome bent dalį tų įvykių, kurie privedė mūsų kraštą prie pražūtingos padėties. Iš tos padėties mus išgelbėjo gruodžio mėn. 17 dienos žygis.

     Tame pasakojime tepaliesti tik patys stambiausieji gyvenimo reiškiniai. Smulkmenos yra praleistos, kad patsai aprašymas išeitų trumpesnis. Tačiau ir iš to, kas pasakyta, matome, kad buvusioji socialistų vyriausybė, savo neveiklumu, nuolatinėmis klaidomis ir nuolaidumu bolševikuojantiems gaivalams privedė šalį prie begalinės suirutės ir bolševikiško perversmo pavojaus.

     Netolimąją praeitį minėdami ir atsimindami tik ką aprašytuosius laikus, kai kurie žmonės tikrai yra linkę sunkiai kaltinti buvusiąją vyriausybę, kam ji prie tokios betvarkės prileido ir pastatė šalį prie pražūties kranto. Tačiau kaltinti vien tik buvusią vyriausybę būtų neteisinga.

     Juk tos vyriausybės priešakyje stovėjo daktaras Grinius, kaipo Respublikos Prezidentas. Galima pritarti arba nepritarti jo politinėms, tikybinėms ir kitoms pažiūroms; galima girti arba peikti visuomeniškąjį jo darbą, bet sakyti, kad šitas vyras norėjo Lietuvą pražudyti, būtų nesąmonė.

     Visiems yra žinoma, kad daktaras Grinius gyveno Lietuvoje ir gynė mūsų tautos reikalus maskoliškosios vergovės laikais. Ne vieną kartą jisai buvo maskolių areštuojamas, kalėjiman dedamas ir iš tėvynės ištremiamas. Tokie žmonės negali būti tėvynės išdavikai. Ne tiek daktaras Grinius ir net Jo ministeriai yra 'kalti", kad Lietuva buvo atsidūrusi kruvinų fvykių ir pražūties angoje, kiek kalta yra ta tvarka, kari viešpatavo Lietuvoje.

     Pagrindiniai mūsų valstybės įstatymai, kurie nustato, kas ir kaip turi šalį valdyti, kaip turi būti leidžiami jos įstatymai, saugojama tvarka ir teisingumas — trumpiau tariant, mūsų valstybės konstitucija yra netikusi. Tokiai konstitucijai esant niekas nepajėgs mūsų šalies tvarkyti ir valdyti.

     Kaip pasakyta, 1926 metų nelaimės yra kilusios ne tiek iš tuometinės vyriausybės, kiek iš mūsų konstitucijos. Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Ketverius metus Lietuva išgyveno ta konstitucija besivadovaudama, vienok anksčiau tokios betvarkės ir suiručių nebuvo.
Del ko aprašytoji betvarkė nepasireiškė anksčiau, jeigu jos šaknys yra konstitucijoje?

    Į šitą klausimą neteks nei atsakinėti, jeigu atsiminsime, kad greta šitos konstitucijos Lietuvoje visą laiką buvo karo stovis ir veikė ypatingieji valstybės apsaugos Įstatymas. Daktaro Griniaus vyriausybė pirmą kartą pamėgino karo stovį panaikinti ir valdyti kraštą taip, kaip liepia mūsų konstitucija.

    Blogosios mūsų konstitucijos pusės anksčiau negalėjo pasireikšti dėl to, kad karo stoviui esant, mūsų kraštas buvo valdomas ypatingais valstybės apsaugos įstatymais.

     Prisiminkime, kokiu būdu atsirado toji Lietuvos konstitucija, kuri iš karto suardė visą mūsų tvarką, kaip tik būro pamėginta taikinti ją gyvenimui.

    Kiekviena valstybė, kur vyriausybė savo žingsnius derina su žmonių valia ir žiūri žmonių gerovės, turi turėti konstituciją, arba pagrindinį valstybės santvarkos įstatymą. Konstitucijoje turi būti nustatyta šalies valdymo forma, įstatymų leidimų tvarka ir piliečių teisės bei pareigos. Visos Europos valstybės, neatsižvelgiant Į tai, ar jų priešakyje stovėjo karaliai, ar prezidentai, ar jos vadinosi monarchijos ar respublikos, nuo senų laikų turėjo ir tebeturi konstitucijas.

    Ir mes rinkome steigiamąjį seimą tam, kad jis surašytų Lietuvai konstituciją.

     Mes visi norėjome, kad mūsų konstitucija sudarytų tvirtą pagrindą Lietuvos laisvei ir gerovei, bet kaip to pasiekti nežinojome ir mažai teturėjome žmonių, kurie gerai tą darbą išmanytų.

     Mes tikime, kad ir steigiamasis seimas turėjo gerų norų. Bet sunku yra reikalauti, kad žmogus gerai padirbtų tokį darbą, kurį mėgina pirmą kartą. Sakysime, kiekvienas avime batus, dėvime rūbus ir gerai mokame atskirti, kuris batas arba rūbas gerai pasiūtas, o kuris blogai. Bet pamėginkime patys batus arba sermėgą siūti, tai pamatysime, kas iš to išeis. Dėl to nėra ko stebėtis, kad steigiamasis seimas padirbo blogą mums konstituciją ir daug kitų nevykusių įstatymų išleido. To darbo jisai nemokėjo nei pradėti.

    Jau steigiamojo seimo laikais daugeliui krito į akį tas dalykas, kad minėtasis seimas susirinko 1920 metais gegužės mėn. 15 dieną, o galutinai priėmė konstituciją tiktai 1922 m. rugpiūčio mėn. 1 dieną. Vadinasi, beveik dvejus metus steigiamasis seimas, turėjusis 112 narių, gamino konstituciją.

     Šitoks delsimas daugeliui atrodė nesuprantamas, nes konstitucijos paruošimas buvo vyriausias ir beveik vienatinis steigiamojo seimo uždavinys.

     Kaip sunkiai prakaitavo steigiamasis seimas konstituciją begamindamas, mes matome iš to paties seimo atstovų prisipažinimų, padarytų viešuose posėdžiuose, kai konstitucijos projektas buvo svarstomas. Šiandien Lietuva jau pamiršo tų atstovų vardus ir jų kalbas, bet tos kalbos nėra dingusios.

     Kiekvienas atstovų pasakytasis žodis yra užrašomas tuo metu, kada atstovas šneka. Kadangi joks raštininkas nesuspėtų paprastu būdu gyvos žmonių kalbos užrašyti, nes žodį ištariame daug greičiau, negu jį parašome, tai yra Išrastas tam tikras būdas greitai užrašinėti. Tasai greitojo užrašinėjimo būdas vadinasi stenografija, o tuo būdu užrašytosios kalbos yra vadinamos stenogramomis ir jos paskui spausdinamos.

     Mūsų steigiamasis seimas tiek daug prikalbėjo, kad anų stenogramų susirinko kelios labai didelios knygos. Šitose kalbų knygose arba stenogramose, randame be galo įdomių dalykų apie tai, kaip buvo gaminama Lietuvos konstitucija.

      Krikščionių - demokratų partijos atstovas teisininkas Tumėnas nupasakojo, kad komisijoje, kuri konstitucijos projektą rašė, buvę daug ir ilgų ginčų, bet, — sakė jisai „aš nepastebėjau, išskyrus vieną kitą klausimą, kad tie ginčai būtų buvę sulig iš kalno nustatyta frakcijų ar partijų programa". Šitas pasakymas parodo, kad anksčiau apie konstituciją nebuvo galvota. Toliau atstovas Tumėnas gražiai papasakojo, iš kur steigiamojo seimo nariai sėmėsi medžiagos mūsų konstitucijai. Girdi, komisija peržiūrėjusi su viršum 260 svetimų šalių konstitucijų ir kiekvienas komisijos narys iš tų svetimųjų konstitucijų rinkęs tas vietas, kurios jam labiausiai patiko.

     Socialdemokratas Čepinskis papasakojo dar įdomesnių dalykų, rodančių, kad mūsų seimininkai nežinojo, kaip konstitucijos rašymą pradėti. Jisai pasakė:

      „Kada konstitucijos komisija pradėjo darbuotis buvo visokių nuomonių. Tarp kitko buvo siūloma kviesti iš užsienių profesorių, ar siųsti į užsienį valstybės vyrų, kad jie mums paruoštų konstitucijos projektą".

      Tos pačios rūšies prisipažinimų randame ir liaudininkų partijos vado Šleževičiaus kalboje. Jisai nupasakojo, kaip seimo komisija išsisuko iš tos kebliosios padėties, kurioje buvo atsidūrusi. Ar vienaip, ar kitaip sakysi, bet kviesti iš svetimų kraštų tokių galvočių, kurie apsiimtų mums konstituciją surašyti buvo negražu. Tą suprato ir patys steigiamojo seimo nariai. Jiems nepadoru buvo prisipažinti viso krašto akivaizdoje, kad nemoka to darbo, kurį rinkimo metu pasižadėjo nudirbti. Jeigu konstitucijos projektą būtų rase užsienių galvočiai, tai kuriems galams būtų buvęs reikalingas steigiamasis seimas, visos jo partijos ir visi vadai. Noroms nenoroms teko patiems imtis to sunkaus ir nesu¬prantamo darbo.

    Atstovas Šleževičius šitaip nupasakojo to darbo eigą:

    „Konstitucijos komisija, tiekdama Lietuvos respublikos konstituciją, turėjo ištisą eilę jau senų konstitucijų ir, vadovaudamasi tomis konstitucijomis, ji sudarė ir savąją konstituciją. Anglų grynai parlamentarinę sistemą, Amerikos sistemą, kuri yra labai artima Šveicarijos konstitucijos sistemai, ir galų gale, sistemą, kuri yra labai artima absoliutinėms valstybėms. Apsistot ant tokios konstitucijos, kuri buvo seniau Rusijoj, ar kitose rytų valstybėse, žinoma, mūsų demokratingas seimas ir jo išrinktoji konstitucijos komisija negalėjo.

     Šita sistema visai atpuolė ir komisijai liko rinkti sau vieną iš sistemų: ar Anglų parlamentarinę sistemą, ar Amerikos. Konstitucijos komisija apsistojo ant Angių parlamentarinės sistemos. Tiesa, besvarstant komisijoj šį projektą, mes kaip tik nubėgome šiek tiek į šalį nuo grynai angliškos sistemos ir gal būt del šios sudėties, kuri yra seime ir kuri numatoma ir toliau — pradedant artintis prie prancūzų tvarkos, kuri yra labai ir labai skirtinga nuo angliškosios.

     Po antrojo skaitymo komisijoj konstitucija buvo išėjusi kaip tik arčiau tų būdų ir tvarkos, apie kurią minėjo profesorius Čepinskis (Rusų tvarka. Aut.). Po trečiojo skaitymo tas dėsnis jau išmestas ir mes einame arčiau Vakarų Europos sistemos. Aš manau, kad ši sistema, kuri buvo padėta pamatau šio projekto trečiuoju skaitymu, mūsų frakcijos nusimanymu, vargu betiktų mums lietuviams".

    Taip pasakojo steigiamajame seime valstiečių liaudininkų vadas Mykolas Šleževičius 1922 m. vasario .mėn. 24 dieną. Iš šitos jo kalbos mes matome, kad steigiamasis seimas buvo pradėjęs gaminti mums angliškos sistemos konstituciją, paskui nubėgo į šalį ir nukreipė savo projektą į prancūzišką pusę, toliau padarė kitą didelį šuolį ir pakreipė į maskoliškąją sauvalės tvarką, tą padaręs pradėjo vėl lopyti, kad išeitų panašu į Vakarų Europos konstitucijas, o visų tų darbų vaisius išėjo toks, kad patys konstitucijos projekto gamintojai liaudininkų lūpomis pasisakė, jog tasai projektas „vargu betiktų mums lietuviams".

     Steigiamojo seimo stenogramose mes galėtume surasti dar aiškesnių vietų, įrodančių to seimo nesugebėjimą ir nenusimanymą konstitucijos' ruošimo darbe. Kai kurie atstovai yra papasakoję tokių dalykų, kad, jų kalbas beskaitant, šiandien tik juokas ima.

    Sakysime, socialdemokratas prof. Čepinskis seimo posėdyje, įvykusiame 1922 m. kovo mėn. 17 dieną įrodinėjo, kad juo jaunesnis žmogus, juo geriau tinkąs seimo darbui dirbti. Tokią savo nuomonę jisai rėmė prisiminimais, kad pats Viešpats Dievas pašaukęs į sostą ir padaręs karalium Dovydą, kai tas tebuvo dar labai jaunas. Lygiai ir Saulių Dievas pašaukęs prie valdžios tada, kada jam tebuvę mažiau, kaip 30 metų. Visiems aišku, kad šitie argumentai neturi didelės vertės, nes nei karaliaus Dovydo, nei Sauliaus metrikų niekas nėra žiūrėjęs, ypač tuo laiku, kada juos Dievas šaukė. Todėl ir profesorius Čepinskis nepasitenkino vienais šitais argumentais, o greta jų griebėsi kitų „moksliškų" įrodinėjimų. Jisai sakė:

    „Medicina nurodo taip pat, kad žmogaus makaulės siūlės sukietėja irgi vidutiniškai apie 30—40 metus. Ir kada makaulės sukietėja, tai pasidaro kita bėda: toks žmogus ieško ramybės, ieško tokio stovio, kad nereikėtų nei mąstyti, nei veikti, nei judintis ... Reikia judėti ir judinti gyvenimą, nes gyvenimo esmė yra tokia, kad gyvenimas yra judėjimas ir, taip sakant, veikimas ir nuolatinis kitėjimas"...

    Toki buvo moksliškieji profesoriaus išvadžiojimai. Mums nėra reikalo ilgai kalbėti apie tai, kada užsiraukia siūlės žmogaus makaulėje. Tą klausimą drąsiai galime palikti profesorių rūpesniui. Bet mes negalime išleisti iš akių vieno dalyko.    

    Tais atsitikimais, kada valstybės ir visuomenės gyvenimą pradeda judinti toki žmonės, kurių galvoje visos siūlės dar tebėra palaidos, tai visuomet atsitinka tokių reiškinių, kokių buvo Lietuvoje 1926 metais. Prasideda triukšmingas ir neregėtai spartus judėjimas ir kitėjimas. Ramybę mėgstantieji seni profesoriai tokiais atvejais nei nepasijunta, kaip išlekia iš ministerių kėdės, privedę visą valstybę prie pražūties kranto. Profesorius Čepinskis šitą reiškinį savo paties kailiu išmėgino ir šiandien, be abejo, labai džiaugiasi, kad gruodžio 17 dieną kariai išgelbėjo jį iš kebliosios ministerio padėties. Kitaip neišvengiamai būtų pakliuvęs į bolševikų črezvičaiką ir tenai dingęs.

    Rodosi, pakanka to, kas pasakyta apie mūsų konstitucijos gaminimo būdą, kad suprastume, jog teisingai sako tie žmonės, kurie kalba, kad toje konstitucijoje guli lopas ant lopo, o tame lope — skylė. Pasiėmę 260 su viršum svetimų konstitucijų ir iš jų durstydami pagrindinį mūsų valstybės įstatymą, steigiamojo seimo atstovai labai akylai žiūrėjo, kad iš a'nų svetimųjų konstitucijų paėmus tuos straipsnius, kurie jiems atrodė visų geriausi. Prieš tai nieko negalėtume pasakyti, jeigu mūsų steigiamasis seimas būtų atkreipęs savo akį į tą dalyką, kad anų 260 konstitucijų tarpe nėra nė vienos, kuri žodis žodin atatiktų kuriai nors kitai konstitucijai.

     Jeigu į šitą dalyką būtų atsižvelgta ir pasirūpinta suprasti, dėl ko nėra pasaulyje nei vienos tokios valstybės, kuri būtų įvedusi pas save nors ir pačią gražiausią, bet svetimą, konstituciją, tai, be abejo, steigiamasis seimas, užuot dvejus metus nagrinėjęs tas svetimąsias konstitucijas, Ir rankiojęs Jų pažibas, batų pasistengęs Įsigilinti i Lietuvos gyventoją reikalus, pažinti mūsų gyvenimo ypatybes, susekti tikrąsias tų ypatybių priežastis, o Jau paskui būtų mėginęs surasti tokį valstybės sutvarkymo būdą, kurs labiausiai atatiktų mūsų visuomenės ūgiui. Deja, to padaryta nebuvo. Mes dabar matome, kur veda ana neva gražioji tvarka, kuri norėta sulipdyti iš visokių svetimų nuotrupų.

2. Kur veda visagalio seimo diktatūra?

     Svetimose konstitucijose besigraibydami steigiamojo seimo nariai teprirankiojo vien skambių žodžių, kuriuose daugiau ar mažiau aidi mintys, pasiskolintos rusuose 1917 —1918 metais.

      Pagrindinis dalykas, kurs sudaro Vakarų Europos konstitucijų esmę ir griežtai atskiria demokratiškųjų šalių tvarką nuo neaprėžtos sauvalės, kažkaip nejučiomis praslinko pro mūsiškių seimininkų akis ir nerado atgarsio jų pagamintoje konstitucijoje.

      Demokratiškose šalyse yra seimai, arba parlamentai, įstatymams leisti, yra vyriausybė valstybei valdyti ir teismai — teisingumui vykinti. Kur tokio valdžios padalinimo nėra, kur viena įstaiga, arba vienas asmuo ir įstatymus leidžia, ir šalį valdo ir teismuose savo valią reiškia, ten geros tvarkos nėra ir negali būti. Nebuvo geros tvarkos rusuose tais laikais, kada viešpatavo visagalis caras, nėra jos tenai ir šiandien, kai caro vietoje stovi visagalis sovdepas (bolševikų seimas), nebuvo geros tvarkos nei pas mus visagaliam seimui viešpataujant. Visagalį seimą mums pastatė konstitucija.

     Rusiškąją madą pamėgdžiodamas ir rusiškąjį valdymo būdą vien Europos rūbais teapvilkdamas, steigiamasis seimas nenorėjo suprasti, jog griežtas valdžios padalinimas seimui, vyriausybei ir teismams yra būtinai reikalingas, jeigu norime, kad valstybėje neatsirastų tokio asmens, arba įstaigos, kuri pervirš įsigalėjusi pradeda sauvališkai visą valstybės gyvenimą vartalioti. Buvusieji mūsų valstybėje seimai ne vien įstatymus leido, bet tiesioginėje savo žinioje laikė visą krašto valdžią. Respublikos prezidentas ir vyriausybė - priklausė nuo seimo malonės ir nieko negalėjo daryti be seimo pritarimo. Pastaraisiais laikais buvo atsitikimų, kad seimo nariai mėgindavo kištis net į teismų darbus ir tuo būdu pakirsdavo pagrindus teisingumui mūsų krašte.

    Toksai visagalis seimas yra stačiai nepakenčiamas, ypač dėlto, kad seime dažnai reiškiasi ne lietuvių tautos valia ir nusistatymai, bet svetimų, mums priešingų gaivalų siekimai ir norai. Šitą aplinkybę puikiausiai patvirtino skaudieji patyrimai, kurių susilaukėme paskutiniam seimui viešpataujant. Prisiminkime, kaip yra buvę.

    Paskutiniojo seimo rinkimams besiartinant Lietuvoje pasireiškė ūpas, nepalankus trejus metus išbuvusiai krikščionių-demokratų valdžiai. Šita aplinkybė suteikė vilties valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams laimėti rinkimus, jeigu susitarę su tautinėmis mažumomis išvien stos prieš krikščionių-demokratų bloką.

    Yra priprasta manyti ir sakyti, būk 1926 m. rinkimus tikrai laimėjusios aniedvi socialistų partijos. Bet pažiūrėkime, ar iš tikrųjų taip buvo? Ar turėjo teisės tiedvi partijos sauvališkai šeimininkauti Lietuvoje ir reikšti neva mūsų tautos valią?

    Minėtuose rinkimuose didžiosios partijos, kurios savitarpyje varžėsi dėl valdžios, nei viena rinkimų nelaimėjo. Krikščionių-demokratų blokas tegavo 30 atstovų, valstiečiai-liaudininkai — 22 ir socialdemokratai — 15 atstovų. Kadangi seiman viso labo buvo išrinkta 85 atstovai, tai išeina, kad už krikščionių bloką tebalsavo truputį daugiau, kaip trečdalis visų šalies gyventojų, už valstiečius-liaudininkus tik ketvirtadalis, o socialdemokratai negavo nei penktadalio tautos balsų.

    Aišku, kad nei krikščionių blokas, nei liaudininkai, nei socialdemokratai toli gražu neturėjo teisės atstovauti visą tautą ir reikšti visos tautos valią. Dargi susitarę veikti išvien ir suvesdami krūvon visus savo atstovus liaudininkai ir socialdemokratai teturėjo 37 balsus, taigi nesudarė seime nei pusės, nekalbant jau apie tai, kad toksai socialistų junginys neturėjo piliečių daugumos pritarimo.

    Tuo tarpu vyriausybę sudarė vieni liaudininkai ir socialdemokratai. Jie vieni ėmėsi visą šalį valdyti, gerai žinodami, kad tautos dauguma jokių įgaliojimų jiems nėra davusi. Tokiu būdu mūsų tautos valia, kuri paskutiniojo seimo rinkimuose aiškiai nepasireiškė ir nedavė persvaros nei vienai Teturėdami seime tik 37 balsus, liaudininkai ir socialdemokratai jokiu būdu negalėjo nei savo žmogaus prezidentu išrinkti, nei vyriausybės sudaryti be paramos iš šalies.

    Reikalingos paramos jie galėjo rasti tiktai krikščionių-demokratų bloke, turėjusiame 30 atstovų, arba lenkų, žydų ir vokiečių bloke, turėjusiame 13 balsų.

    Jeigu socialistams būtų rūpėję, kad šalies valdyme galėtų pasireikšti kuo didžiausio gyventojų skaičiaus valia, tai jie būtų turėję susitarti su krikščionimis, nes tie atstovavo daugiau kaip trečdalį tautos, tuo tarpu kai minėtųjų mažumų blokas neatstovavo nei šeštosios Lietuvos gyventojų dalies.

    Tuo tarpu socialistai nei nemėgino su krikščionimis tartis, o pasikvietė talkon mažumų atstovus. Tokiu būdu socialistų akyse 13 kitataučių daugiau svėrė, negu 30 lietuvių.

     Jeigu skaitysime, kad atstovai pakliuvo seiman gavę vienodą, balsų skaičių rinkimuose, tai pamatysime, kad socialistų akyse vienas lenkas, žydas arba vokietys sveria daugiau kaip du lietuviai.

    Matėme, kad seimo rinkimai nedavė persvaros nei vienai partijai. Krikščionių blokas, turėdamas 30 atstovų, jautėsi gana stiprus. Valstiečiams-liaudininkams ir socialdemokratams nesileidžiant su krikščionimis į jokias derybas, pastarieji liko opozicijoje.

    Valstiečiai-liaudininkai turėjo 22 atstovus. Susidėję su krikščionimis batų galėję turėti 52 balsus seime ir sudaryti pastovią padėtį. Tiek prieš rinkimus, tiek seimo rinkimų metu, jie smarkiai kritikavo ir smarkiai užpuldinėjo ir peikė krikščionių vadus, pasižadėdami niekuomet su jais nesidėti. To negana. Krikščionių blokas buvo stipresnis ir skaitlingesnis už liaudininkus. Sutikdami dirbti išvien su liaudininkais, krikščionys, be abejo, būtų pareikalavę, kad prezidentu būtų statomas jų žmogus, o ministerių kabinete būtų pasiėmę bent pusę vietų. Turėdami savo prezidentą ir pusę ministerių, krikščionys būtų buvę tikrieji šalies šeimininkai.

    Atėjus patogiai valandai, jie būtų galėję seimą paleisti ir paskirti naujus rinkimus, kuriuos liaudininkai, be abejo, būtų pralaimėję, nes rinkikai būtų pamatę, kad liaudininkai tiktai žmonėms krikščionis peikia, o patys su jais dedasi. Tokių veidmainių žmonės, paprastai, nemėgsta ir antrą kartą jiems nepasitiki.

     Liaudininkai matė, kad tokios sudėties seimas negali krašto valdyti, kad reikia arba geruoju susitarti su krikščionimis-demokratais, arba nieko nelaukiant ruoštis prie naujų rinkimų. Buvo nutarta kovoti prieš krikščionis ir toliau. Bet kaip kovosi, būdamas silpnesnis? Taigi liaudininkams reikėjo sustiprėti ir įsigalėti.

     Liaudininkai ryžosi dėtis su socialdemokratais ir mažumomis — žydais, lenkais ir vokiečiais, manydami pastatyti savo prezidentą, ir daugumą savo ministerių, paskui pasodinti savo žmones į visas įtakingesnes valdininkų vietas, o kada visas valdžios aparatas bus jau liaudininkų rankose, paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Turėdami savo rankose visą valdžią, liaudininkai manė būsimuosius rinkimus laimėti ir tada jau visą kraštą patys vieni valdyti.

     Lygiai ir socialdemokratams nebuvo kitos išeities, kaip dėtis su liaudininkais ir taip pat paskubomis ruoštis j būsimuosius rinkimus. Tačiau jie pasirinko kitą pasiruošimo būdą. Negalėdami nei mėginti savo šalininkais apsodinti visas valdžios įstaigas, jie manėsi daug laimėsią, jeigu iki būsimųjų rinkimų suspės suorgainizuoti bedarbius ir suburti darbininkus į profesines sąjungas.

     Šitomis organizacijomis pasiremdami, socialdemokratai tikėjosi būsimuose rinkimuose gauti dar daugiau vietų seime. Jiems rodėsi, kad tie žmonės, kuriuos suorganizuos socialdemokratai, visados paskui juos seks ir rinkimuose balsuos už socialdemokratų partiją. Gyvenimas parodė, kad socialdemokratai skaudžiai apsiriko. Jų suorganizuotos profesinės sąjungos greitai pasidavė bolševikų įtakon, išmetė socialdemokratus iš vadovybės ir nuėjo riaušių ir suiručių keliais.

     Nieko nepagelbėjo socialdemokratams nei ta aplinkybė, kad jie be paliovos reikalavo iš valstybės iždo vis didesnių ir didesnių pinigų bedarbiams šelpti. Juo daugiau pinigų buvo dalinama tiems vadinamiesiems bedarbiams, tuo daugiau anie reikalavo. Susitelkusios miestuose tų bedarbių minios buvo perdėm bolševikiškos ir vedė smarkiausią agitaciją prieš pačius socialdemokratus.

    Tuo būdu socialdemokratų, partija greitai pasijuto ne tik ką nesustiprėjusi, bet dar praradusi daug įtakos buvusių savo šalininkų tarpe.

     Vienos tiktai tautinės mažumos — žydai, vokiečiai ir lenkai — nemažai laimėjo nuo šitų liaudininkų ir socialdemokratų kombinacijų.

    Matydami, kad lietuviškosios partijos tiek yra susipešusios, kad nei nemėgina savo tarpe susitarti, vokiečių, lenkų ir žydų atstovai pasižadėjo remti liaudininkų ir socialdemokratų valdžią, bet tiktai su ta sąlyga, kad jų reikalavimai tuč tuojau būtų įvykinti.

    Žydai, atstovaudami pirklių interesus, pareikalavo tokių atmainų, kad pirkliai galėtų daugiau pelnyti, nuskausdami visus kitus krašto gyventojus.

    Lenkai ir vokiečiai išsiderėjo tokių privilegijų, kurias patenkinus darėsi didelė žala lietuvių tautai ir valstybei. Jie nenorėjo laukti kitų rinkimų, gerai numanydami, kad lietuvių tauta susipras, pamatys pražūtingas partinių peštynių pasekmes ir sekantį kartą nebepasitaikys kitataučiams tokios geros progos Lietuvos likimą pasiimti į savo rankas.

    Tokiu tatai būdu įvyko liaudininkų, socialdemokratų, žydų, vokiečių ir lenkų susitarimas. Seimo dauguma buvo sulipdyta, neatsižvelgiant į tautos ir valstybės reikalus.

    Jeigu Lietuva tuo metu būtų turėjusi tautos rinktą ir nuo seimo nepriklausomą prezidentą, tai šitokios partijų kombinacijos būtų buvusios visai negalimos.

    Prezidentas būtų pasiūlęs lietuvių partijoms susitaikinti ir sudaryti lietuvių daugumą seime, o vyriausybę būtų sudaręs nepriklausomingą nuo mažumų malonės. Jeigu lietuvių partijos, prezidentui siūlant, nebūtų susitaikiusios, tai prezidentas būtų galėjęs tučtuojau paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Tauta rinkimų metu būtų išsprendusi partijų ginčą, atiduodama savo balsus už tuos kandidatus, kurie išmintingiau elgėsi ir daugiau parodė susirūpinimo tautos reikalais. Kitose valstybėse panašiais atvejais visuomet taip atsitinka. Deja, Lietuvai šitas kelias 1926 m. buvo užkirstas ir čia kalta mūsų konstitucija.

    Konstitucijos 52 § nustato, kad naujam seimui susirinkus, Respublikos prezidentas perrenkamas. Vadinasi, 1926 m. birželio mėn. 2 d., kada susirinko pastarasis seimas, prezidentas jau neturėjo galimybės seimą paleisti. Ministerių kabinetas buvo jau atsistatydinęs ir patsai prezidentas turėjo būti perrinktas.

    Tą pačią dieną seimas išsirinko prezidiumą, į kurį pirmą kartą Lietuvoje jau pateko tautinių mažumų atstovas — vokietys Kinderis; jam teko pirmojo seimo sekretoriaus vieta. Tokiu būdu be šito vokiečių frakcijos atstovo žinios joks raštas seimo prezidiuman negalėjo pakliūti ir tautinės mažumos per jį kontroliavo visus seimo darbus.

    Toliau turėjo eiti prezidento rinkimai ir ministerių kabineto sudabinąs. Bet čia įvyko stabtelėjimas seimo darbuotėje. Žydų, lenkų ir vokiečių atstovai prisiminė,. kad 1923 metais, kai pirmam seime buvo susidariusi panaši padėtis, jie buvo padarę didelę klaidą, leisdami išrinkti prezidentą Ir sudaryti ministerių kabinetą, jųjų valios nesuvaržytą ir pasižadėjimais nesurištą. Kai seimas vėliau mažumų balsais kartu su liaudininkais ir socialdemokratais pamėgino vyriausybę nuversti, pareikšdamas jai nepasitikėjimą — prezidentas paleido seimą.

     Dabar mažumų atstovai pasirūpino iš anksto gauti visa tai, ko norėjo ir tol nesutiko prezidento rinkti, kol liaudininkai ir socialdemokratai pasižadėjo išpildyti mažumų reikalavimus.

     Birželio 7 dieną seimas išrinko daktarą Grinių respublikos prezidentu. Jisai pavedė valstiečiui - liaudininkui Šleževičiui sudaryti ministerių kabinetą.

     Grinius galėjo būti išrinktas tiktai dėka tautinių mažumų balsams. Lygiai ir Sleževičiaus  kabinetas tegalėjo gauti seimo pasitikėjimą tiktai tuomet, kai už jį balsavo tautinės mažumos.

     Tokiu būdu naujoji vyriausybė ir respublikos prezidentas pakliuvo lenkų, vokiečių ir žydų nelaisvėn. O pačiam seimui, kaip matėme, buvo pristatyta bendra mažumų kontrolė Kinderio asmeny.

    Nejaugi lietuvių tautos valią galėjo reikšti šitas mažumų blokas, kuriam vadovavo Ošeris Finkelšteinas, turėjęs didelės įtakos ir į valstiečių liaudininkų vadus.

     Nejaugi Lietuvos kaimiečiai, net tie, kurie balsavo už liaudininkus ir socialdemokratus, norėjo Finkelšteino ir kompanijos valdžios? Ne, tokio noro nei vienas lietuvis neturėjo. Taip atsitiko viena dėl to, kad liaudininkai, būdami kaimiečių balsais išrinkti, susidėjo ne su kitais kaimiečių atstovais, bet su griežtai priešingomis mūsų kaimui srovėmis, o dar labiau dėl to, kad konstitucija einant, tuo pačiu metu, kada keičiasi seimas, turi pasikeisti prezidentas ir visa vyriausybė.

     Neišvengiamai susidaro toks laikotarpis, kada šalis pasilieka kaip ir be prezidento, ir be vyriausybės. Tame laikotarpyje visos valstybės likimą, kaip matėme, nulėmė keli, savo, o ne Tautos tikslų siekią apsukrūs žmonės.

     Matome, kaip susidarė paskutinis seimas ir kokiu būdu jisai pastatė mums socialistų vyriausybę. Kada seimo sauvalė nėra jokios kitos valdžios pažabota, kada seimas yra vienintelis šalies šeimininkas ir kada jisai nustoja būti tikras tautos valios reiškėjas, neturint Prezidentui reikalingos galios, nėra kam tokį seimą sudrausti. O seimai vaikydami partijų naudą, dažnai Tautos reikalus pamiršta.

     Šiame atsitikime socialistų partijos savo interesus pastatė aukščiau tautos reikalų ir mėgino diktatoriškai valdyti šal|, neturėdamos nei daugumos gyventojų pasitikėjimo, nei pritarimo. Taigi reikia įsivesti tokią tvarką, kad ateityje jokia partija negalėtų panašių mėginimų daryti. Seimo visagalybei turi būti nustatyta riba, toliau kurios jisai negalėtų žengti. Greta seimo turi būti jėga, kuri galėtų pakrikusį ir sauvaliaujanti seimą sudrausti, neleisdama jam viešpatauti prieš tautos nusistatymą ir norą. Tokia jėga tegali būti prezidentas, nepriklausąs nuo seimo partijų nusistatymo ir užgaidų.

 4. Ko sulaukia kraštas, kai partijos viešpatauja, o Prezidentas ir vyriausybė neturi galios.

    Paskutiniojo Seimo sudarytoji socialistų vyriausybė, neturėdama nei tautoje, nei seime lietuvių daugumos, buvo visai bejėgė. Apsistojusi prie valdžios vairo dėka lenkų, žydų ir vokiečių balsams, ji tegalėjo pildyti tautinių mažumų valią.

    Dėl to socialistų valdžios laikotarpis buvo tikras žydų, vokiečių ir lenkų viešpatavimas Lietuvoje. Mažumų atstovams nerūpėjo nei valstybės, nei lietuvių tautos reikalai. Jie stengėsi panaudoti susidariusią padėtį saviems tikslams, sudaryti saviškiams tokių pirmenybių ir palengvinimų, kad kitataučiai galėtų tarpti ir stiprėti, nustelbdami lietuvių tautą ir suversdami lietuviams visą mokesnių sunkenybę ir visą valstybės išlaikymo naštą.

    Tokiu būdu niekieno nesudrausta seimo narių socialistų sauvalė privedė kraštą prie tokios padėties, kad ne tiktai seimas ir vyriausybė, bet ir visa tauta, savoje valstybėje begyvendama, nejučiomis atsidūrė svetimų gaivalų vergovėje.

    Aišku, kad tokia padėtis ilgai tęstis negalėjo. Anksčiau ar vėliau lietuvių tautai turėjo atsidengti akys, ji turėjo pamatyti, kas tikrumoje Lietuvą valdo, o pamačiusi, daryti žygių tokiai padėčiai pašalinti. Šitą dalyką gerai suprato visi tie, kam rūpi amžinai pavergti mūsų tautą ir jos nepriklausomybę palaidoti. Priešvalstybiniai gaivalai skubėjo savo darbą padirbti, kol tikrasis šalies šeimininkas, lietuvių tauta, buvo atstumtas nuo valstybės vairo.

    Susidarė, tarytum, lenktynės, kas pirmas parodys didesnės energijos ir veiklumo ir kas nugalės: ar lietuvių tauta anksčiau susipras ir nusikratys to neprašyto jungo, ar priešvalstybiniai gaivalai nuvarys Lietuvą į kapus.

     Jau dešimtąją dieną po naujojo seimo atidengimo, būtent, birželio 12 d., Kaune įvyko pirmoji bolševikų demonstracija. Sekančią dieną bolševikų riaušės buvo pakartotos.

     Lietuvos šauliai, kurie visą laiką budi mūsų nepriklausomybės sargyboje, pirmieji pamatė gresiantį pavojų ir pakėlė balsą prieš tas riaušes. Jų laikraštis „Trimitas" 1926 m. Nr. 23 šitaip aprašė pirmuosius Lietuvos griovimo bandymus:

     „Birželio 12 d. kariuomenės teismas išteisino kaltinamus veikus prieš esamąją tvarką vadinamuosius kuopininkus. Jie tą pačią dieną buvo paleisti iš Kauno kalėjimo. Prie kalėjimo vartų juos pasitiko žydų būrys. Nuo kalėjimo visu būriu traukė Laisvės Alėja į Liaudies namus, rusiškai dainuodami revoliucines dainas. Cia jie suruošė mitingą, kuriame išteisintieji kuopininkai šmeižė valdžią ir statė įvairiausius jai reikalavimus.

     „Kitą dieną apie 1 vai. Rotušės aikštėje susirinko tie patys kuopininkai ir jiems panašių tipų, beveik visi žydai. Minios vidury kuopininkai agitavo minią prieš valdžią ir policiją. Suagituoti tamsūs gaivalai pradėjo akmenimis mėtyti policiją. Policijos buvo visai mažai, bet vis tik ji išsklaidė chuliganų susibūrimą. Pasitraukus policijai, šitie gaivalai vėl susirinko į krūvą ir iškėlę ant lazdų raudonus skarmalus rusiškais ir žydiškais parašais, rusiškai dainuodami, pasileido kalėjimo link. Pakeliui žydukai ir  žydelkaitės pribėgdami prie sutinkamų piliečių isteriškai klykė „snimai furašku" (nusiimk kepurę) ir daužė jas nuo galvų. Kepures imtis vertė net karius. Daug kas chuliganams į tai atsakydavo taip, kad net jų dantys sužvangėdavo ir kuliais apvirsdavo. Daugiausia šitais ekscesais pasižymėjo žydų atletų klubas ir žydų gimnazistai.

     „Ties kalėjimu sustojusi šita priešvalstybinių gaivalų minia grasino valdžiai ir policijai. Išsiskyrę iš minios keli tipai rusiškai ir kitaip reikalavo per tris dienas paleisti iš kalėjimų kalinius, panaikinti policiją ir t.t. Patriukšmavę ties kalėjimu vėl grįžo į Rotušės aikštę. Čia vienas kuopininkų žydas Kalenda, ragino saviškius skirstytis namo, kol tikri jų draugai pašauksią didesniems darbams"....

     Reikia pažymėti, kad kaip tik tą dieną, kada prasidėjo šitos riaušės, mūsų seimas svarstė ir dviem skaitymais priėmė karo stovio panaikinimo įstatymą. Birželio 17 dieną karo stovis buvo panaikintas.

     Netikusioji mūsų konstitucija pirmą kartą pradėjo veikti visoje pilnumoje, o drauge prasidėjo ir tie didieji bolševikų „darbai", kuriuos anksčiau aprašėme.

     Neilgai trukus greta bolševikų išdygo ir kitos rūšies riaušininkų.

    Lapkričio 26 d. lenkuojantieji gaivalai suruošė Kaune vadinamąją lenkų tautos eiseną —„pochod narodovy", mėgindami bažnytinių procesijų priedangoje suruošti riaušių, įkaitinti ir sukurstyti lenkuojančius prieš lietuvius, ir parodyti Kauną esant lenkišku miestu.

     Iš visų kampų buvo sutraukta Kaunan daug lenkiojančių riaušininkų, kurie susirinkę puolė Šv. Trejybės bažnyčią. Toliau jie rengės eiti su didžiausiu triukšmu per miestą į Karmelitus ir į kitas bažnyčias ir bandyti jose įvesti lenkišką tvarką. Jiems vadovavo lenkų frakcijos seimo narys Gižinskis. Susirinkusi į Šv. Trejybės bažnyčią riaušininkų minia pradėjo lazdomis ir akmenimis daužyti žmones. Įvyko kruvinos muštynės, kurių metu riaušininkai revolveriais apšaudė bažnyčią, išdaužė jos langus, nes tenai buvo užsidarę lietuviai. Tiktai dėka maldingųjų lietuvių atsparumui šventovė liko apginta, o riaušininkai išsklaidyti.

     ,Priešvalstybinių gaivalų keliamosios riaušės turėjo trejopos reikšmės. Jos be paliovos drumstė mūsų vidaus gyvenimą, ardydamos piliečių vienybę ir pakirsdamos šaknis taikiam Lietuvos gyventojų bendradarbiavimui. Tos pačios riaušės, sprogdindamos mūsų valstybę iš vidaus, sunkino tarptautinę Lietuvos padėtį. Užsieniuose susidarydavo nepalanki mums nuotaika.

     Tuo pasinaudodami klastingieji kaimynai jau ėmė ruoštis išdraskyti nepriklausomąją Lietuvą, nes vidaus suirutės ir peštynės duoda patogiausios progos užpuolimams pagrobti svetimą kraštą ir pasiteisinti tuomi, kad tasai kraštas nesugeba patsai valdytis.    

     Be to, riaušės didino bedugnę tarp tautos ir vyriausybės, visai susilpnindamos vyriausybės reikšmę ir leisdamos tautinių mažumų atstovams statyti kaskart vis daugiau reikalavimų, nukreiptų stačiai prieš lietuvių tautos interesus.

     Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto vokietininkams reikalaujant, liepos mėn. 3 d. buvo uždarytas trejus metus tenai ėjusis laikraštis „Klaipėdos Žinios".

      Seimo vokiečių frakcija pareikalavo, kad Klaipėdos kraštui už muitus ir degtinės monopolį būtų kasmet mokama ne 4.000.000 litų, kaip buvo anksčiau duodama, bet 6.600.000 litų. Vyriausybei davus sutikimą tokią sumą per trejus metus mokėti, vokiečių frakcija apsiėmė remti socialistų vyriausybę. To pasižadėjimo neveizint, Klaipėdos krašto vokietininkai rugpiūčio mėnesy apskundė Lietuvą Tautų Sąjungai, kaltindami būk jiems čia daroma visokių skriaudų.

     Panašių reikalavimų statė vyriausybei ir žydai su lenkais. Tų reikalavimų atmesti vyriausybė neturėjo jėgos ir buvo priversta juos tenkinti dargi tada, kai tie reikalavimai būdavo visai neteisingi ir darė aiškios žalos lietuvių tautai ir valstybei.

     Žydams pareikalavus teko panaikinti draudimą skersti galvijus netinkamose Kauno miesto skerdyklose, kas skaudžiai atsiliepė viso krašto ūkininkų gyvenime. Mėsos išvežimas į užsienius labai pasunkėjo, galvijų kainos atpigo ir ūkininkai susilaukė didelių nuostolių.

     Tuo pačiu metu lenkai nevaržomai kėlė riaušes ir smarkiai varė mūsų krašto lenkinimą, ruošdami dirvą Lietuvos okupacijai ir prijungimui prie Lenkijos. Grobstydami saviesiems visa, kas jiems buvo reikalinga, tautinių mažumų atstovai, kurių vienų malone vyriausybė laikėsi, leido tai vyriausybei dirbti tik ardomąjį, o ne kuriamąjį darbą.

     Ir tikrai, mes matėme socialistinę vyriausybę nuolat užsiėmusią tai karo stovio nuėmimu, tai amnestijų įstatymais, tai pagarsėjusiomis miško atleidimo „be varžytynių" taisyklėmis, tai rūpesniais panaikinti bažnytinius šliūbus, bedarbių bei riaušininkų rėmimu, kariuomenės silpninimu, valdininkų kaitaliojimu ir kitais šalies tvarką ir jos gerovės pagrindus ardomaisiais darbais.

    Ardydami Lietuvos gyvenimą, priešvalstybiniai gaivalai darė žalos mūsų ūkininkams, bet tuomi dar nesitenkino. Jiems rūpėjo įnešti suirutę į pačią ūkininko gryčią.

    Negalėdami tiesioginiai prie ūkininko šeimynos prieiti, jie buvo bekurią piemenų, bernų ir mergų profesinę sąjungą, kariai padedant tikėjosi sudaryti jau tikrą pragarą.

    Tokio tatai jungo susilaukėme, kai tik pradėjome gyventi senosios konstitucijos nuostatais besivaduodami.

    Klausiama, kodėl Prezidentas daktaras Grinius tokio sauvaliavimo nesudraudė? Mūsų žiniomis, jisai norėjo ir net galvojo, kaip tatai padaryti, bet negalėjo.

    Senoji konstitucija atidavė seimą partijų ir nesubrendusių jaunuolių įtakon, o tokiam seimui suteikė begalinę valdžią. Seimas rinko valstybės Prezidentą, kaitaliojo ministerius, nurodinėjo, ką. ir kaip tie ministeriai turi daryti, kišosi į visus valdžios darbus ir kiekvieną dieną galėjo atstatydinti visą vyriausybę ir net patį Prezidentą.

    Tiesa, Respublikos Prezidentui konstitucija duoda teisę seimą paleisti ir skirti naujus rinkimus, bet nereikia užmiršti, kad šita teisė yra popierinė. Patį Respublikos Prezidentą renka seimas, arba, tikriau, tos partijos, kurios seime susitaria sudaryti daugumą. Toksai seimo rinktas Prezidastas neturi jokios reikšmės, nes partijų vadai paprastai ima iš jo pasižadėjimą nieko nedaryti be jų pritarimo.

     Seimo rinktasis Prezidentas niekados negali seimo paleisti, jeigu jį remiančios partijos tokio paleidimo nenorės. Pajutę, kad Prezidentas ruošiasi seimą paleisti, partijų vadai atstatydintų patį Prezidentą.
Taigi ir daktaras Grinius turėjo Prezidento vardą, bet neturėjo jokios galios kraštui valdyti.

     Kad Respublikos Prezidentas galėtų netikusį seimą pa-•leisti ir tuo būdu apsaugoti šalį nuo nelaimių, į kurias toksai seimas stumia valstybę, reikalinga, kad Prezidentas būtų savistovus ir neprigulmingas.    

     Tokį Prezidentą teturėsime tiktai tada, kai Jisai bus tautos renkamas. Kol to nėra, kol Prezidentą renka seimas, to! valstybės likimas yra atiduotas neaprėžtai partijų sauvaliai.

     Mes turime gerai įsidėti galvon, kad visagalis seimas yra toks pat kenksmingas kraštui despotas, koksai buvo visagalis Rusijos caras. Turime taip konstituciją pataisyti, kad seimas dirbtų tą darbą, kuriam jis yra renkamas.

      Seimo darbas yra įstatymus leisti ir prižiūrėti, kad vyriausybė elgtųsi taip, kaip liepia įstatymai. Vyriausybės sudarymas, ministerių ir kitų aukštųjų valdininkų paskyrimas turi būti pavestas tautos išrinktam Respublikos Prezidentui.

     Kada vyriausybė ir visi valdininkai randasi seimininkų rankose, nei geros tvarkos, nei gerų valdininkų būti negali. Šitokią tvarką mes iki šiol turėjome Lietuvoje ir labai skaudžiai tas atsiliepė mūsų gyvenime. Ministerių kabinetai nuolatos kaitaliojosi.

     Vyriausybę sudarydavo tai vienos, tai kitos partijos žmonės. Jeigu kuris ministeris buvo socialistas, jisai stengėsi visas įstaigas apsodinti savo partijos žmonėmis. Jeigu ministerio vieta kliuvo krikščioniui demokratui — jisai varydavo laukan socialistus ir telkdavo aplink save jam patinkamus asmenis. Nei vienas valdininkas nežinojo, kas jo laukia rytojaus dieną. Toksai valdininkas mažai tesirūpina gerai savo pareigas atlikti. Jisai žiūri, kad tiktai pats apsirūpintų, kad nereikėtų kentėti bado, kai išlėks iš užimamos vietos. Jisai darosi ir apsileidėlis, ir sukčius, ir kyšininkas.

     Daug piliečių yra nukentėję nuo nesąžiningųjų valdininku sauvalės ir kiekvienas pageidauja, kad tai sauvalei, kyšininkavimui ir sukčiavimui būtų padarytas galas. To nesusilauksime, kol valdininkai prigulės nuo partijų malonės, kol ministerių kabinetas tik vyriausybės vardą tenešios, o neturės jokių priemonių tvarkai įvesti.

     Tokia vyriausybė, kuri pildo dabartinę mūsų konstituciją, tegali atsidėti tiktai ant gyventojų malonės. Jeigu kas jos klauso, tai gerai, o jeigu neklauso, — tai nieko nepadarysi. Suprantamas daiktas, kad tokios vyriausybės reikšmė valstybėje visai atpuola. Kam tokia vyriausybė yra reikalinga? Daug išmintingiau butų tokios vyriausybės visai neturėti ir nemėtyti pinigų jai Išlaikyti. Tokią vyriausybę turėdama šalis, kaip matėme, pavirsta į palaidą balą, kur nei vieno patenkinto žmogaus nebelieka.

4. Veidmainiauja, kas senąją konstituciją gina.

      Šiandien, kada pats gyvenimas iškėlė būtiną reikalą taisyti konstituciją ir kada vyriausybė siūlo pačiai tautai priimti reikalingiausias konstitucijos pataisas, tenka išgirsti nuomonių, būk tas keitimas esąs nereikalingas. Atsiranda žmonių, ypač iš valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų tarpo, kurie sako, kad mūsų konstitucija esanti gera ir dėlto jie priešinasi tam keitimui.
 
     Pažiūrėkime tačiau, ar visados šiedvi partijos taip kalbėjo.

     Bevartydami steigiamojo seimo stenogramų knygas randame gana smulkiai aprašytą 1922 m. rugpiūčio mėn. 1 d. steigiamojo seimo posėdį, kuriame konstitucijos projektas buvo galutinai priimtas. Tame posėdyje visų partijų vadai pasisakė, kuri partija balsuos už tą konstituciją, kuri nebalsuos ir dėl ko taip elgsis.

     Liaudininkų vadas Šleževičius pasakė:

     „Socialistų liaudininkų ir Valstiečių sąjungos blokas, neišeidamas iš salės, priverstas yra nedalyvauti tos konstitucijos balsavime, sudėdamas visą atsakomybę už tą konstituciją ir vaisius, kuriuos gali duoti toks klausimo išsprendimas, krikščionių demokratų blokui, kurs savo 59 balsais priima tą konstituciją; mes balsuoti nebegalinti".

      Socialdemokratų partija konstitucijos projekte matė tiek daug trūkumų, kad tuos trūkumus dėstė trys jos kalbėtojai — Kairys, Požėla ir Venslauskas. Pastarasis savo kalbą pabaigė šiais žodžiais:

      „Padarę viską, ką mums mūsų pareiga liepia, mes — socialdemokratų frakcijos nariai, galutino konstitucijos balsavimo valandoje pareiškiame iš Seimo tribūnos, kad mes neimam jokios atsakomybės už taip sudarytą pamatinį krašto įstatymą ir jo galutiname balsavime nedalyvaujame".

      Po šitų pareiškimų įvyko balsavimai ir tikrai pasirodė. kad už ją balsavo tik 59 atstovai iš 112.

      Taigi matome, kad nei liaudininkams, nei socialdemokratams šita konstitucija nepatiko. Sprendžiamuoju momentu, jie už tą konstituciją nebalsavo, dėlto šiandien veidmainingai elgiasi jų šalininkai, kurie tą konstituciją giria, jai ginti organizuoja tam tikrus komitetus ir nesidrovi net tokių darbų, kokių neseniai parodė Tauragėje.

5. Kas turi konstituciją keisti?

     Visos tos partijos, kurių balsais dabartinėj konstitucija buvo priimta, būtent: krikščionys demokratai, Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija, po gruodžio 17 d. įvykių ne vieną kartą yra pasisakiusios, kad jos pripažįsta konstitucijos keitimo reikalą. Šiandien vienok kai kurių pradedama kalbėti, kad konstitucijos keitimą turėtų atlikti seimas, o ne pati tauta, kaip tai nori dabartinė vyriausybė.

    Mes matėme, kokiu būdu seimuose kartais įsigali ir viską nusveria mažuma, kuri visai nesiskaito su tautos reikalais. Paskutinio seimo laikais buvo susidariusi tokia padėtis, kad vokiečiai, žydai ir lenkai,- tesudarydami vos žiupsnį Lietuvos gyventojų, vartaliojo visą Lietuvos valdymą ir likimą.

    Toksai seimas, konstituciją betaisydamas, galėtų užnerti mūsų tautai dar skaudesnę kilpą. Kas gali užtikrinti, kad senoviškuoju būdu renkamas seimas išeitų geresnis ir išmintingesnis? Todėl tauta labai rizikuotų patikėdama konstitucijos pataisymą seimui. Taip darydami galime vėl susilaukti tokios padėties, kokią turėjome praeitais metais. Tik jau šį kartą toji padėtis būtų nepataisoma. Panašių mėginimų daryti negalima. Pati tauta turi teisę ir privalo kon¬stitucijos pataisymą priimti.

    Tauta yra vyriausias šalies šeimininkas. Seimo atstovai tėra tiktai tautos įgaliotiniai. Įgaliotinis negali turėti daugiau teisių už patį šeimininką. Dėlto ir seimas neturi ir negali turėti daugiau teisių už tautą.

********************************************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.