Generolas Povilas Plechavičius
Kęstas Vasilevskis
https://www.facebook.com/groups/213357362527343
Greičiausiai, šį barzdotą veidą savo šaltu prakaitu permerktuose košmaruose regėjo ne vienas bolševikas, grobikiškais kėslais atklydęs į 1918 m. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Šis barzdočius ir nesikratė jam pradėtos klijuoti „bolševikų siaubo“ etiketės. Taigi, šiandien, 135-ųjų gimimo metinių proga, prisimename dviprasmiškas diskusijas iki šiol keliantį, išskirtinai tvirto charakterio, autoritetingos drąsos, balansavusios ant nusikalstamumo ribos, generolą Povilą Plechavičių – karį, kurį žymiai geriau turėti savo gretose nei regėti priešininkų tarpe.
Pirmosios košmarų varginamos siaubo naktys kamuoti bolševikus turėjo pradėti jau 1917 m., kai P. Plechavičius su jais pradėjo kovoti dar tarnaudamas carinės Rusijos armijoje. Nieko nuostabaus, kad pastarojoje imperijoje tokio veržlaus ir pašėlusio būdo jaunuolis pasirinko šioms savybėms artimą ginklų rūšį ir 1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
Sugrįžęs į Lietuvą, Nepriklausomybės kovų metu organizavo Žemaičių partizanų rinktinę kovai su jau pažįstamu tuo pačiu priešu, o ir pats priešui buvo net per daug puikiai pažįstamas. Pažįstamas kaip neįveikimas ir nesugaunamas… Todėl nenuostabu, kad 1919 m. pradžioje bolševikai žadėjo 300 tūkst. aukso rublių tam, kuris nušaus ir jiems pristatys P. Plechavičių.
Šiose kovose riba, skirianti veikimą karo sąlygomis ir nusikalstamumą, itin suplonėjo, todėl galima suprasti bolševikus krėtusį siaubą. Jaunasis karininkas pasižymėjo brutaliu elgesiu su priešais, dėl ko jam net saviškiai iškėlė bylą už per žiaurų elgesį. Gindamas savo poziciją teisme, kaltinamasis pasiuntė trumpą, bet aiškią žinutę: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Tokia laikysena šį kavaleristą tarsi sugretina su niekaip nepažabojamu eržilu, nelinkusiu paklūsti bandantiems jį suvaldyti. Galiausiai šis taip pat kovų su bermontininkais ir lenkais dalyvis buvo išteisintas.
Taikos metais karininkas tarnavo savo mylimoje kavalerijoje, vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulkui. Taip pat baigė Aukštuosius karininkų kursus ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją. Daugiausiai diskusijų kelia jo vaidmuo Gruodžio septynioliktosios perversme, kuriam jis vadovavo, atverdamas sugrįžimo kelią į valdžią Antanui Smetonai, nors vėliau gana greitai buvo paleistas į atsargą. Bet pabaigai sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome šią minėjimo apžvalgą.
Verčiame naują Raudonosios armijos ir P. Plechavičiaus santykių skyrių. Šįkart kraugeriška jėga grįžo stipresnė, nešina okupacinėmis grandinėmis, ir generolui teko atsitraukti į Vokietiją. Taip lengvai atverti vartus antrajai sovietinei okupacijai Vyčio Kryžiaus kavalierius nebeketino ir kvietė kovoti pasiryžusius tautiečius į savo vadovaujamą Vietinę rinktinę.
1944 m. vasario 16 d. radijo bangomis nuaidėjo ryžtingas lyderio balsas, sutelkęs apie 20 tūkstančių kovotojų. Ir nors tuo metu krašte viešpatavusi nacistinė valdžia siekė šią iniciatyvą paversti eiliniu SS legionu, tvirta kaip užsispyrusio eržilo P. Plechavičiaus pozicija neleido to padaryti. Šis ryžtas uždirbo Vietinės rinktinės vadui siuntimus į vokiečių koncentracijos stovyklas, bet, tuo pačiu, ši patirtis nubloškė jį į pačią karą pralaimėjusią Vokietiją, iš kurios pavyko persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1973 m. ir sulaukė savo spalvingų, pašėlusių ir drąsių dienų pabaigos.
Ir nors generolo charakteris, veiksmai ir tam tikri gyvenimo momentai išlieka dviprasmiškais, 135-ųjų gimimo metinių metu dar kartą atsigręžkime į cituotus šios dienos herojaus žodžius, ištartus teisme. Nors jie gali skambėti šiek tiek arogantiškai, bet juose daug darbais pagrįstos tiesos – P. Plechavičiaus asmenybė karo metu buvo vienas kertinių laisvės pamatų.
Linus Aventinus
https://www.facebook.com/groups/213357362527343
"Kas negina laisvės, tas nevertas jos!"
- Generolas Povilas Plechavičius
Šiandien 135-osios generolo Povilo Plechavičiaus gimimo metinės. Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas Tautos priešams, bet kilnus ir teisingas jos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos Nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti ir bus laisva.
=====
Generolas Povilas Plechavičius labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 1918 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.
Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.
Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.
Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.
Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu.
Šaltiniai:
https://ukmergesmuziejus.lt/26-paminkla ... chaviciui/
https://partizanai.org/failai/html/Gen- ... vicius.htm
https://archyvas.xxiamzius.lt/numeriai/ ... ng_01.html
https://atminimas.kvb.lt/plechavicius-povilas/
„Kas negina laisvės, tas nevertas jos!“
https://ukmergesmuziejus.lt/26-paminkla ... chaviciui/
Prof. Ona Voverienė
Didvyriškas generolo Povilo Plechavičiaus poelgis 1926 m. gruodžio 17 d. išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa bei ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už Laisvę ir Nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis – ir į šių dienų Nepriklausomybę.
P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių kaime Mažeikių rajone. 1911 m. baigė Maskvos komercijos institutą, 1914 m. – Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir pasižymėjo kaip narsus karys. Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo.
1919 m. buvo Sedos ir Mažeikių komendantas. Bolševikuojančio Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti visokio plauko komunistėliai ypač įnirtingai puolė tautiškai nusiteikusius karininkus, tarp jų ir Sedos komendantą P. Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte, ir Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį. (Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72). Iš prigimties stiprias visų trijų karininkų asmenybes tai grūdino, ugdė patriotiškumą.
1921 m. P. Plechavičius tapo Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadu. Kariams buvo draugiškas, mėgdavo su jais pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas Tėvynei, skiepijo pareigingumą ir meilę jai. Buvo griežtas, bet karių mylimas vadas. 1926 m. Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo inspektoriumi.
1926-ieji Lietuvai buvo neramūs. Tų metų vasarį pasklido žinia, kad švietimo ministras prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus.
Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama to paties socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 m. balandį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos, taip pat naujai išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikydama jų algas. (Švoba J. Ten pat, p.132).
1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame studentai aštriai kritikavo boševikuojančią Lietuvos vyriausybę dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo.
Mitingo dalyviai nutarė organizuotai patraukti į Karo muziejaus sodelį pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusių savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai ėjo gatvės viduriu, susikibę rankomis gretomis po 8–10 žmonių. Ties Eimučio gatve kelią užtvėrė policininkai ir reikalavo išsiskirstyti.
Iš pradžių studentai su policininkais kalbėjo taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžines. Vėliau nekantrieji ėmė juos kaltinti vykdant bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir išvadino bolševikais. Atskubėjusi raitoji policija ramiai Lietuvos himną giedančius studentus, vaikinus ir mergaites, puolė čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas priėjo prie generolo Bulotos, trenkė jam per galvą, generolo kepurė nukrito ant grindinio. Studentai supyko: įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų sukruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija juos ir čia atsivijo, toliau čaižė guminėmis lazdomis. Karo muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius, išėjęs į Karo muziejaus sodelį, griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tautos šventovę ir kairiųjų vyriausybei pateikė peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už laisvę žuvusius Lietuvos savanorius. Ir ne vienas jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno bolševiko. (Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, kovo 19, p. 4; kovo 26, p. 4)
Po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė vyriausybė nemažai mitinge ir demonstracijoje dalyvavusių studentų suėmė, uždarė į areštines. Nepasitenkinimas vyriausybe augo kiekvieną dieną. Piktinosi suimtų studentų tėvai, giminės, patriotiškai nusiteikę kauniečiai, Lietuvos karininkija.
Beveik visi laikraščiai vyriausybės susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino Tautą pradėti mąstyti ir pasipriešinti komunistiniam gaivalui. Gruodžio 11 d. buvo areštuotas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, gen. P. Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną suimtas ir Generalinio štabo mjr. P. Plechavičius.
Gruodžio 14 d. Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius, A. Šmulkštys, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius ir M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Gatvėse prakeiksmus Lietuvai rėkavo bolševikiniai mitingai, skelbdami, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas.
Tik vyriausybė nei į vienus, nei į kitus protestuotojus nekreipė jokio dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad rėksmingos bolševikų gaujos brovėsi į kareivines ir agitavo kareivius sukilti prieš buržujų valdžią. Jiems pavyko tokių pat rėksnių rasti ir kariuomenėje – čia tūkstančiais buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 d., kai padorūs lietuviai švęs Šv. Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą.
Gruodžio 17 d. Prezidentūroje turėjo būti minimos prezidento Kazio Griniaus 60-osios gimimo metinės. Į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei valstybinių įstaigų viršininkai. Išvakarėse jie visi susitiko bendrame posėdyje, kuriame aptarė politinę Lietuvos padėtį ir ruošiamų iškilmių scenarijų. Tačiau naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją 2 valandą ryto 2-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai Lietuvoje ruošia perversmą ir kad kiekvieno Lietuvos kario pareiga ginti savo Tėvynę.
Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai.
Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusio mitingo dalyviai ateitininkai ir neolituanai, ir didžiulis būrys siūbtelėjo į pagalbą kariuomenei.
Tarp 2 ir 3 valandos ryto iš areštinės buvo išvaduotas mjr. P. Plechavičius, kalinamas jau nuo gruodžio 11 d. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo taip pat buvo išvaduotas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis. Prie sukilėlių prisidėjo plk. Skorupskis. Mjr. P. Plechavičius bendru visų sukilimo vadų nutarimu buvo paskirtas vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju kariuomenės štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai, pirmiausia – plk. Jonas Petruitis.
Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, Telefonų stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti visuose didžiuosiuose keliuose į Kauną. 3 val ir 7 min. Husarų pulkas išjojo į Senamiestį, 3 val. 11 min. husarų būrys su šarvuočiu ir kareiviai su kovai paruoštais ginklais jau stovėjo prie Seimo rūmų. 3 val. 15 min. ginkluoti kareiviai išsirikiavo visuose susisiekimo keliuose ir apsupo Prezidentūrą.
Tuo pat metu aviacijos vyr. ltn. Antanas Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kuriuose dar nuo 16 d. vakaro posėdžiavo Seimo nariai, svarstę 1927 m. valstybės biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, rankose demontratyviai laikydamas užtaisytą pistoletą, Seimo narių paprašė išsiskirstyti. Susijaudinęs ir supykęs Seimo pirmininkas J. Staugaitis paklausė, kieno vardu leitenantas Seimo nariams įsakinėjąs. A. Mačiuika ramiai, kaip ir dera Lietuvos karininkui, atsakęs „diktatoriaus“ ir paprašė Seimo narių prieiti prie langų. Pamatę, kad rūmai apsupti, Seimo nariai išsiskirstė. (Švoba J. Ten pat, p. 159).
Įdomu, kad sukilėliams pasipriešinti mėgino vienintelis karininkas Škirpa, dabar puolamas visokio plauko putinistinės Rusijos simpatikų, prieš Lietuvą rengiančių aršius informacinius karus. Tačiau jis savo dispozicijoje tada turėjo tik 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei pasipriešinti būtų beviltiška. Be to – ką ginti? Bolševikuojančią vyriausybę? Juk ji Lietuvai Gruodžio 17-osios rytą į gatves išėję kauniečiai ant daugelio stulpų išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos Nepriklausomybę ir dabar pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė valdžią paimti į savo rankas ir atiduoti tikriesiems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune – apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o nepaklususiems gresia karo lauko teismas.
Visiems į prezidento Kazio Griniaus gimimo metinių minėjimą atvykusiems karininkams buvo paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius bei laikytis rimties.
Kelių patriotiškai nusiteikusių drąsių ir ryžtingų Lietuvos karininkų valia komunistinis gaivalas tada buvo sutramdytas. Mjr. Povilas Plechavičius ir jo bendražygiai Tautos vardu Lietuvos prezidentu pakvietė tapti Antaną Smetoną tokiu laišku: „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau, <…> Tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės, visų brolių, žuvusių už tėvynės laisvę, iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Kaunas, 1926 metų gruodžio 17 d.“ (Švoba J. Ten pat, p.166)
Jau gruodžio 17 d. 9 val. ryto P. Plechavičius įteikė A. Smetonai minėtą kvietimą, gavo jo sutikimą tapti Lietuvos vadovu. Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos Lietuvoje išprovokuotą valdžios krizę vėliau A. Smetona metaforiškai taip apibūdino: „Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška. Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, tuo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio.“ (Liekis A. Gruodžio 17-oji – lemtinga lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos Aidas, 2003, vasario 1, p. 5)
Po lemtingų gruodžio įvykių perdavęs krašto valdymą Tautos vadui A. Smetonai, Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 m. jam buvo suteiktas gen. ltn. laipsnis. 1929 m. gen. P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime išleistas į atsargą.
Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Karys, net du kartus gelbėjęs Lietuvą nuo komunistinio gaivalo, suteikęs prezidentui Antanui Smetonai neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas? Kas atsitiko? Gal jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje atsirado socialinis piktybinis auglys – pigmėjaus sindromas, savo augimo viršūnę pasiekęs mūsų laikais: pigmėjų guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir kolektyvinėmis nykštukų pastangomis išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitų priežasčių? Istorikai tyli. Psichologai taip pat. To meto Lietuvos istorijoje ir prezidento A. Smetonos biografijoje liko klampiausia duobė.
Šiandien žinome tik tiek, kad tuo metu į atsargą buvo išleisti visi talentingiausi Lietuvos karo vadai: gen. P. Plechavičius, gen. Kazys Ladyga ir kiti. Po 11 metų to paties raudonojo smauglio pasmaugta Lietuvos valstybė, o dar po kelerių metų jau emigracijoje galimai nužudytas ir pats prezidentas A. Smetona.
Iki 1940 m. gen. P. Plechavičius gyveno savo ūkyje. 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir taip jam pavyko išvengti mirties nuo nuožmios NKVD rankos.
Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi į Tautą kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rinktinę: „Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien yra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos Aidas,1994, vasario 15, p. 9)
Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. P. Plechavičiaus, įstojo 7 tūkst. Lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. P. Plechavičius kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie – apginti Lietuvą nuo baisiausio pavojaus – bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos vietinė rinktinė buvo išformuota: 76 jos kovotojai sušaudyti Panerių miške; 3 500 karių išvežta darbams į Vokietiją.
Generolas P. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulkininkas Oskaras Urbonas už nepaklusnumą Reichui išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Kartu su jais į tą pačią koncentracijos stovyklą vokiečiai išvežė 308 Lietuvos vietinės rinktinės karininkus, tarp jų ir pulk. T. Vidugirį, ir 301 buvusį Lietuvos kariuomenės karininką. (Gvildys S. Lietuvos vietinės rinktinės tragedija. Lietuvos Aidas, 1998, gegužės 27, p. 11)
Kažkokiu būdu gen. P. Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilio. Pasitraukė į Vokietijos gilumą, iš ten 1949 m. – į JAV. Gyveno Čikagoje. Nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių veiklą. Iki pat saulėlydžio sielojosi dėl okupuotos Lietuvos likimo, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose. Gen. P. Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 d.
Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas Tautos priešams, bet kilnus ir teisingas jos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos Nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti ir bus laisva.
Šaltiniai ir literatūra:
Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72. Ten pat, p. 132.
Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, kovo 19, p. 4.
Liekis A. Gruodžio 17 – lemtinga diena lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos aidas, 2003, vasario 1, p. 5.
Iš gen. Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radijoje, 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos aidas, 1994, vasario 15, p. 9.
Gvildys S. Lietuvos Vietinės rinktinės tragedija. Lietuvos aidas. 1998, gegužės 27, p. 11.
Voverienė O. Paminklas generolui Povilui Plechavičiui. „Kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ http://www.llks.lt. 2016, gegužės 21.
