Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Jacob Mchangama. Cenzūra kaip „tolerancija“

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Cenzūra ir žodžio laisvės apribojimai ES ir Lietuvoje - "šventosios karvės": pederastai, žydai, čigonai, lenkai, šūdlenkiai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Jacob Mchangama. Cenzūra kaip „tolerancija“

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Jacob Mchangama. Cenzūra kaip „tolerancija“

Parašytas: 06 Lap 2010 14:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Jacob Mchangama. Cenzūra kaip „tolerancija“

http://www.politologas.lt/2010/09/22/ja ... olerancija

Vertė ir parengė Rokas Sinkevičius
2010 09 22, Trečiadienis

Jacobas Mchangama yra vadovas teisės reikalams Danų politikos studijų centre, tarptautinės žmogaus teisių teisės dėstytojas Kopenhagos universitete, vienas iš Fri Debat, Danijoje įkurto tinklo, skirto žodžio laisvei ginti, įkūrėjų. Šis straipsnis pasirodė 2010 m. liepos 19 d. National Review leidinyje http://www.nationalreview.com/articles/ ... -mchangama .

1670 m. olandų filosofas Baruchas Spinoza parašė išraiškingą ginamąją kalbą minties ir žodžio laisvei. Spinoza tikino, kad žodžio laisvė yra universali ir neatimama teisė bei padarė išvadą: „Valdžią protui reikia apibūdinti kaip despotišką.“ Jis taip pat teigė, kad žodžio laisvė būtina taikiam sugyvenimui tarp skirtingų tikėjimų ir rasių įvairovės visuomenėje, kaip pavyzdį pateikdamas XVII a. Amsterdamą, „kur šios minties ir nuomonės laisvės vaisiai matomi jo nuostabiame pakilime ir paliudyti visų tautų susižavėjimo. Šioje labiausiai klestinčioje respublikoje ir kilmingiausiame mieste, visų tautų, įsitikinimų ir sektų žmonės gyvena kartu didžiausioje darnoje.“

Šiandieninėje Europoje Spinozos įžvalgumas ne tiek užmirštas, kiek apverstas aukštyn kojomis. Dėl multikultūralizmo įtakos visoje Europoje nusistovėjo sutarimas tolerancijos ir taikaus sambūvio vardan žodžio laisvę labiau riboti nei ginti.

Tai lėmė, jog kaip grybai po lietaus ėmė augti hate-speech (lt. neapykantos kalbos) ir vadinamieji antidiskriminaciniai įstatymai, kriminalizuojantys kalbą, apibūdinamą kaip „nepakančią“ ar tiesiog „žeminančią“ religinių, etninių, tautinių ir rasinių grupių narius.

Garsiausia neapykantos kalbos įstatymų auka yra tapęs olandų politikas Geertas Wildersas, kaltinamas islamo įžeidinėjimu, neapykantos musulmonams ir diskriminacijos jų atžvilgiu kurstymu. Pastarojo politiko pažiūros tapo absurdišku pretekstu uždrausti jam įvažiuoti į Britaniją 2009 m. Tačiau Wilderso byla toli gražu nėra unikali.

Jungtinėje Karalystėje Harry Tayloras, ateistas, vykdantis kampanijas už „protą ir racionalumą“, nuteistas atidėta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jam uždrausta platinti „įžeidžiančią medžiagą“. Tayloras nusikalto tuo, kad palikdavo satyrines Jėzaus, popiežiaus ir Mahometo karikatūras Liverpulo Johno Lennono oro uosto maldų kambaryje, skirtame įvairių konfesijų tikintiesiems. Pasak teismo prisiekusiųjų, karikatūros sukėlė „sunkinančių aplinkybių (religijų atžvilgiu) turintį tyčinį priekabiavimą, nerimą arba susijaudinimą.”

2004 m. Belgijoje dėl rasizmo kurstymo teismo kalta pripažinta kvazifašistinė flamandų nacionalistų partija „Vlaams Blok“ (dabar – „Vlaams Belang“).

Danijoje, kur žodžio laisvei dažnai suteikiamas didesnis svoris nei kur kitur Europoje, nuo 2000 metų už hate-speech buvo nuteista daugiau nei 40 asmenų.

Jei neapykantos kalbos įstatymų aukos, ieškodamos apsaugos, atkreiptų dėmesį į gausybę Europos valstybių pasirašytų žmogaus teisių konvencijų, jos sužinotų, kad jokios pagalbos tikėtis negali. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Europos Žmogaus Teisių konvencija negina hate-speech, taip pat šis teismas sankcionavo religinius jausmus įžeidžiančių „šventvagiškų“ filmų ir knygų konfiskavimą bei cenzūrą. Jis skirtingai vertina kalbą, kuri sukelia „nepelnytą įžeidimą“ ar siekia „sunaikinti kitų teises“, ir kalbą, kuri „prisideda prie neginčijamo viešojo intereso įgyvendinimo“ – beviltiškai savavališkas skirstymas, didžiausiu cenzoriumi paverčiantis tą patį teismą, kuris kaip tik turėtų šią išraiškos laisvę saugoti.

ES neseniai priėmė sprendimą, įpareigojantį visas 27 valstybes nares kriminalizuoti hate-speech. Tai užkerta kelią netgi vienbalsiai veikiančiam nacionaliniam parlamentui panaikinti ar sušvelninti neapykantos kalbos įstatymus.

Buvo galima tikėtis, kad ES teisių sergėtoja Pamatinių teisių agentūra sukels triukšmą dėl tokios įvykių eigos, bet deja: agentūra „labai sveikina“ šį sprendimą ir daro aktyvų spaudimą, kad būtų priimtas visoje ES galiojantis teisės aktas, taip išplečiantis hate-speech įstatymus, kad šie apimtų seksualinę orientaciją ir gender tapatybę.

Žmogaus teisių agentūros pritaria neapykantos kalbos įstatymams iš dalies todėl, kad tokius įstatymus visame pasaulyje išpopuliarino Jungtinių Tautų tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas pripažįsta teisę į žodžio laisvę, tačiau jame taip pat pažymima, kad „bet koks tautinės, rasinės arba religinės neapykantos skatinimas, sudarantis kurstymą diskriminuoti bei imtis smurto, yra draudžiamas įstatymo.“

Pirmame darbiniame projekte, pasirodžiusiame dar 1947 m., tebuvo nurodytas smurto kurstymas – visuotinai pripažintas kaip leistinas pagrindas riboti žodžio laisvę – tačiau Sovietų Sąjunga, Lenkija ir Prancūzija norėjo įtraukti ir neapykantos kurstymą. Tam pasipriešino dauguma Vakarų valstybių; JAV atstovė Eleonora Roosevelt, vargu ar liberalė, neapykantos kurstymo draudimą pavadino „nepaprastai pavojingu“. Jungtinė Karalystė, Švedija, Australija, Danija ir dauguma kitų Vakarų demokratijų nepritarė laisvo žodžio kriminalizavimui, patardamos vietoj to fanatizmą atremti atviroje diskusijoje.

Tačiau šie prieštaravimai nepadarė įspūdžio daugumai Jungtinių Tautų narių – Saudo Arabija tuo metu pareiškė, kad Vakarų „pasitikėjimas žmonių sąmoningumu „galbūt buvo šiek tiek perdėtas“ – ir „neapykantos kurstymo“ sąvoka konvencijoje pasiliko. Taip totalitarinių socialistinių valstybių ir dažnai autoritarinių Trečiojo pasaulio šalių koalicijai pavyko žmogaus teisių konvenciją paversti cenzūros instrumentu.

Tačiau reikalai netruko pakrypti dar prastesne linkme. 1965 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos. Ši konvencija įpareigoja valstybes kriminalizuoti „idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą ir visokį rasinės diskriminacijos kurstymą“. Dar kartą Vakarai stojo prieš socialistines valstybes ir Trečiojo pasaulio šalis, pasižyminčias abejotina žmogaus teisių apsauga, ir dar kartą Vakarai pralaimėjo.

Taip žmogaus teisių labui valstybei buvo patikėta pareiga ne tik užtikrinti lygią apsaugą prieš įstatymą, bet apskritai panaikinti rasinę diskriminaciją, netgi privačioje sferoje, per baudžiamąją teisę. Nenuostabu, kad toks priespaudos instrumentas patiko totalitariniams režimams už geležinės uždangos, kurie jau turėjo patirties naikindami „nepageidaujamas“ pažiūras, naudojant sistemingą cenzūrą arba, jei prireikdavo, gulagus.

Nepaisant pradinių prieštaravimų, dauguma Vakarų valstybių ratifikavo tiek Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, tiek Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos – taip Europos šalys nuo Austrijos iki Švedijos atitinkamai pajudėjo žodžio laisvės suvaržymo keliu.

Jungtinių Tautų pastangos išnaikinti neapykantos kalbą tęsiasi iki šios dienos. 1989 m. keletas Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto narių sukritikavo Prancūziją dėl to, kad ši leido spausdinti Salmano Rushdie Satanic Verses (Šėtoniškas eiles), pavadindami knygą „rasinės neapykantos“ kurstymu.

Ne kas kitas, tačiau būtent Jungtinių Tautų specialusis įgaliotinis žodžio laisvės klausimams, tariamas Jungtinių Tautų laisvo žodžio saugotojas, viešai pasmerkė tiek Mahometo karikatūras, tiek ir Geerto Wilderso filmą „Fitna“.

Daugiau kaip dešimtmetį Islamo konferencijos organizacijos valstybės prastūminėjo vadinamo religinio šmeižto kriminalizavimą; jų paskutinis bandymas susijęs su konvencija, nukreipta prieš „kibernetinius nusikaltimus“, taip pat ir įžeidžiamą turinį internete. Kodėl Islamo konferencijos organizacija nusitaikė į kibernetinius nusikaltimus?

O gi todėl, kad Europos valstybės 2003 m. kriminalizavo neapykantos kalbą internete, ir Islamo konferencijos organizacija tikisi, kad europiečiams bus sunku priešintis jos politiniams planams, kadangi pastarieji nenorės pasirodyti išpažįstą dvigubus standartus (jau nekalbant apie „islamofobiją“). Neapykantos kalbos įstatymai taip pat paplito po Europą ir Kanadą, Naująją Zelandiją ir Australiją. Taip Jungtinės Valstijos liko vienintele Vakarų šalimi, pakankamai pasikliaunančia sveiku protu ir leidžiančia savo piliečiams laisvai naudotis žodžio laisve.

Visur įsitvirtinę Europos hate-speech įstatymai – tai aiški ir aktuali grėsmė žodžio laisvei Vakarų pasaulyje. Šie įstatymai ne tik kertasi su pamatine asmens laisve reikšti savo įsitikinimus, net ir ką nors įžeidžiant, tačiau jais vis labiau savivaliaujama ir piktnaudžiaujama.

Nustatymas, kokia saviraiška „skleidžia neapykantą“ ar „žemina“, yra stipriai subjektyvus, pvz.: ateistas ir karštas tikintysis greičiausiai nesutars, kur turi būti nubrėžtos religinės satyros ribos. Tapatybės politikos eroje, kai žmonės skatinami mąstyti apie save pirmiausiai kaip rasinių, religinių arba etninių grupių narius su specialiomis teisėmis, o ne individualius piliečius su lygiomis teisėmis prieš įstatymą, „rasizmas“ ir „neapykanta“ tapo išties labai plačiomis sąvokomis.

Be to, klausimas, kurios grupės saugomos nuo neapykantos nusikaltimų, priklauso nuo politinio palankumo. Šaltojo karo metu rimčiausią pavojų Vakarams ir visam pasauliui kėlė ne rasistinio fašizmo prisikėlimas, bet totalitarinis socializmas. Ir vis dėlto 1973 m. Danijos socialistų lyderis galėjo laisvai skelbti, kad „norėdami gyventi, darbininkai privalo žudyti kapitalistus. Norėdama užimti valdžią, darbininkų klasė privalo pasiųsti buržuaziją į mirtį.“ Šiandien komunizmas ir doktriniškas socializmas daugumoje Europos valstybių praktiškai mirę. Tačiau komunizmo baigties pasiekta ne kriminalizuojant pavojingą ideologiją, o, be kitų priemonių, vykdant intensyvų idėjų karą, įtikinusį daugumą, jog komunizmas ne tik neveikia, bet ir yra mirtinai pavojingas.

Holokaustas vis dar buvo gyvas atmintyje tų, kurie XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais kūrė su hate-speech susijusias Jungtinių Tautų konvencijas, o neseni atsiminimai apie nacių žiaurumus padėjo jiems tas konvencijas priimti. Griežtumo stokojusi reakcija į nacių propagandą, pasak jų, padėjo atverti kelią nacių valdymui ir milijonų žydų sunaikinimui.

Tačiau neapykantos kalbos įstatymų būtinumą grindžiant Holokaustu, ignoruojami keli esminiai dalykai. Priešingai nei įprasta manyti, Veimaro Vokietija nebuvo abejinga nacių propagandai; keletas nacių buvo nuteisti už antisemitizmo protrūkius. Vienas iš žiauriausių to laikotarpio žydų persekiotojų buvo Julius Streicheris, redagavęs nacių laikraštį Der Stürmer; jis buvo dukart nuteistas už „nusikaltimus prieš religiją“ dėl itin aršių antisemitinių kalbų ir rašinių. Hitleriui 1925 m. taip pat buvo kelissyk uždrausta viešai sakyti kalbas. Nė viena šių priemonių nesutrukdė Streicheriui didinti Der Stürmer tiražo ar Hitleriui ateiti į valdžią. Atvirkščiai, bylos ir draudimai buvo sėkminga reklama, Streicheriui ir Hitleriui sumaniai vaizduojant aukas.

Galbūt netgi svarbiau tai, kad 1933 metais naciai, paėmę valdžią, uždraudė žodžio laisvę. Nacių propaganda tapo oficialia tiesa, kuriai nebuvo galima prieštarauti, iš kurios nebuvo galima šaipytis, mesti iššūkį kitokiais įsitikinimais ar nauja informacija. Tokia „tiesos“ monopolija neįmanoma visuomenėje su nesupančiota žodžio laisve, kur visa informacija ar įsitikinimai susilaukia intensyvių visuomenės diskusijų. Tuo tarpu, kai vokiečiams buvo išplautos smegenys ir jie įtikinti nekęsti žydų bei tyliai sutikti su Holokaustu, jų liuteronai broliai šiauriau, Danijoje, išlaikę laisvą spaudą iki 1940 metų okupacijos, daugumą savo šalies žydų nuo sunaikinimo išsaugojo.

Aktyvioje pilietinėje visuomenėje žodžio laisvė pati turi savo saugiklius nuo neapykantos, propagandos ir rasizmo. Nėra aiškių įrodymų, kad hate-speech įstatymai skatina aukštesnį rasinės ir religinės tolerancijos laipsnį ar padeda išnaikinti rasizmą. Be to, valdžia, daranti prielaidą, jog ji žino, kokius įsitikinimus ir informaciją galima patikėti skleisti savo piliečiams, yra kartu ir globėjiška, ir represinė.

Leidimas neabejotinam rasistui ir fanatikui kalbėti atvirai dar nereiškia oficialaus pritarimo jo pažiūroms, kaip ir atsisakymas kriminalizuoti santuokinę neištikimybę dar nereiškia valstybės pritarimo jai. Su rasizmu, religine neapykanta bei homofobija gali ir turi būti kovojama per atvirus ir nevaržomus debatus. Susidūrus su gryna neapykanta visiškai įmanoma – ir morališkai privaloma – atkreipti dėmesį į Holokaustą išgyvenusio Elie Wieselio įspėjimą, kad, nesiimant prievartos ir minčių kontrolės, „abejingumas nėra išeitis“.

Jungtinių Valstijų Pirmoji Konstitucijos pataisa užkerta kelią hate-speech įstatymams. Tai sutapo su rasizmo nuosmukiu ir, tikėtina, prie jo prisidėjo. Kukluksklanas jau nebėra dominuojanti jėga pietinių valstijų politikoje. 1958 m. 4 procentai amerikiečių pritarė tarprasinei santuokai; 2007 m. – 77 procentai. Pew tyrimas 2010 m. parodė, kad didelė dauguma juodaodžių ir baltaodžių mano, kad jų vertybės per pastaruosius dešimt metų supanašėjo, ir kad daugiau juodaodžių amerikiečių kaltina asmeninį elgesį, o ne rasizmą dėl juodaodžių gyvenimo sunkumų JAV.

Kalbant apie religinę toleranciją, Jungtinės Valstijos taip pat išsiskiria. Pagal 2010 m. laikraštyje Financial Times paskelbtą apklausą, 70 procentų prancūzų ir 57 procentai britų palaiko burkos uždraudimą, palyginus su vos 33 procentais amerikiečių. Vargu, ar ši amerikiečių tolerancija gimsta iš prielankumo ideologijai, kuriai burka atstovauja ir kuri atsakinga už daugybę Afganistane žuvusių amerikiečių karių. Greičiau amerikiečiai yra įsitikinę, kad pavojai, kylantys leidus valstybei reguliuoti religinę saviraišką, smarkiai nusveria abejotiną to naudą.

Nors ir ne idealus, Amerikos požiūris yra Spinozos tikėjimo saviraiškos laisve kaip įvairovės visuomenės deguonimi įrodymas. Tuo tarpu Europos ištikimybės hate-speech įstatymams neįmanoma suderinti su Apšvietos vertybėmis, kurioms, kaip norėtų manyti dauguma europiečių, yra įsipareigojusios jų visuomenės.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal National Review parengė Rokas Sinkevičius.

Taip pat rekomenduojame:

* Pamąstymai apie šliaužiantį totalitarizmą
http://www.politologas.lt/2010/04/17/pa ... alitarizma

* Postmodernizmo ir politinio korektiškumo pinklėse
http://www.politologas.lt/2009/10/05/po ... o-pinklese

* William S. Lind. Politinio korektiškumo ištakos
http://www.politologas.lt/2010/06/03/po ... mo-istakos

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: