Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Politkorektiškumas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Antitautinės, kosmopolitinės ir imperinės ideologijos bei organizacijos: nacionalsocialistai, nacionalbolševikai, kairieji socialistai, leftistai, LGBT-istai, anarchistai ir kiti nacizmo-bolševizmo-putinizmo-imperializmo-kosmopolitizmo propagandistai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Politkorektiškumas - blogiau už leninizmą!

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Politkorektiškumas - blogiau už leninizmą!

Parašytas: 18 Spa 2009 17:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

V. Bukovskis: Politkorektiškumas - blogiau už leninizmą!

Šaltinis -

http://www.patriotai.lt/straipsnis/v-bu ... -leninizma

antr., 2009-10-06 17:04

http://www.balsas.lt/naujiena/312809/v- ... evisuomene

2009.10.07 09:10

Vladimiras Bukovskis – žymus rusų rašytojas, politinis ir visuomeninis veikėjas, mokslininkas-neurofiziologas. Vienas iš disidentinio judėjimo SSRS įkūrėjų.

Per pirmus 34 gyvenimo metus kalėjimuose ir prievartinio psichiatrinio „gydimo nuo kitamaniškumo“ įstaigose praleido 12 metų. 1976 metais sovietinė valdžia iškeitė „antisovietinį chuliganą“ Vladimirą Bukovskį į garsiausią Vakarų politinį kalinį - Čilės komunistų partijos lyderį Luisą Korvolaną. Šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Leidėjų kvietimu žymusis rašytojas neseniai lankėsi Bulgarijoje. Jo vieši pasisakymai susitikimų su skaitytojais metu, skirti „politinio korektiškumo“ ideologijos kritikai, sukėlė audringą skandalą.

O tai ir nenuostabu, žinant, kokio masto asmenybė, pagarsėjusi visame pasaulyje savo nenuolaidžiavimu komunizmui, bebaime elgsena kovose už laisvę ir demokratiją sovietinio totalitarizmo sąlygomis, išdrįso viešai pasakyti tiesą apie tos laisvės ir demokratijos sąlygomis užgimstantį naująjį politkorektišką totalitarizmą.

Lietuvoje tokio kalibro mąstytojai, deja, kol kas tyli. Arba – o tai dar baisiau – vardan skalsesnio duonos kąsnio patys įsijungia į politkorektiškumo adeptų gretas.

Siūlome jūsų dėmesiui tų pasisakymų fragmentus.

Vladimiras Bukovskis. Politkorektiškumas blogiau už leninizmą

Dvidešimties metų senumo įvykiai, kuriuos mes švenčiame – Sovietų Sąjungos krachas ir suirimas – mūsų, disidentų, nenustebino. Bet po to įvyko kažkas keisto. Po Antrojo pasaulinio karo ir nacizmo žlugimo visas politinis spektras pasaulyje pasislinko kairėn. Tai nesunkiai paaiškinama: fašizmas ir nacizmas paprastai tapatinamas su dešiniosiomis ideologijomis (nors šis tapatinimas visiškai neteisingas, tačiau tai visai kita tema). Griuvo komunizmas ir, atrodytų, politinės nuotaikos turėjo pasislinkti dešinėn. Bet nieko panašaus neįvyko. 1992, 1993, 1994 metais į valdžią Europoje ateina kairieji... Socialistinio bloko suirimas sutapo su naujų utopinių ideologijų atsiradimu Vakaruose.

Politkorektiškumas, kaip tarptautinis reiškinys, prasidėjo nuo 1990-ųjų, bet kaip judėjimas jis egzistavo ir anksčiau. Pirmą kartą aš su tuo susidūriau dar 1983 ar 1984 metais. Aš ėjau į savo laboratoriją (V. Bukovskio pagrindinė profesija – mokslininkas neurofiziologas), o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Prilaikiau joms duris. Jos pažvelgė į mane su panieka ir „padėkojo“: „Vyriška šovinistinė kiaulė“. Likau nieko nesupratęs ir labai nustebau. Papasakojau apie tai kolegoms, kurie pradėjo juoktis: „Taigi čia paukštytės iš Berklio universiteto. Iš ten išlenda visi kairiųjų radikalų judėjimai. Čia kažkokia nauja mada – feministės; jos sako, kad kai mes, vyrai, elgiamės su moterimis, kaip su moterimis, mes tuo jas žeminame“.

Feministės moko, kad „moteris“ – tai socialinė koncepcija. Girdi, jei vyrai elgtusi su moterimis, kaip su vyrais, tai moterys ir taptų vyrais: moterimis jas daro būtent mūsų elgesys jų atžvilgiu, moteris – vyriškų stereotipų auka. Ši Berklyje gimusi koncepcija neįtikėtinai greit paplito po visą pasaulį. 1984 metais mes iš jos juokėmės – po 10 metų ji apėmė visą pasaulį. Visi universitetai atvėrė „genderinių tyrimų“ skyrius. Mano supratimu, per milijoną metų lyčių santykiuose ničniekas nepasikeitė, bet tie pseudomokslai apie vyriškumo nuodėmingumą parodė siaubingą vislumą: ne taip mes į moteris žiūrime ir ne taip su jomis elgiamės.

Ir prasidėjo grynas Orvelas: girdi, negalima į moterį kreiptis „miss“ arba „missis“ (angl. panelė ir ponia), nes tai yra moters apibrėžimas per jos šeimyninį statusą. Įvedama neįmanoma anglų kalboje konstrukcija „miz“... Jie visą laiką prigalvoja naujų žodžių ir jeigu nekalbi taip, kaip liepta – esi šovinistinė vyriška kiaulė. Net Biblija bandoma perrašyti taip, kad Dievas būtų moteriškos giminės.

Na, sovietinėse psichiatrinėse aš pripratau prie bepročių kompanijos. Bet bėda ta, kad amerikiečių visuomenė visokią idiotišką naujovę iškart paverčia vos ne visuotinai privalomu dalyku. Amerikoje, bet ir Europoje, gyventojai pasižymi neįtikėtinai konformistine elgsena. Viską, ką tau bruką į galvą, reikia priimti, kaip normą. Jei nori, kad tau sektųsi gyvenime, privalai būti konformistas. Iš štai, amerikietiški šablonai plinta visur kaip nepaneigiamos taisyklės, rasdamos atspindį netgi įstatymų leidyboje.

Feministiniai judėjimai pareiškė, kad vyrai – „seksistai“ – žiūri į moteris išskirtinai, kaip į seksualinius objektus, todėl viskas, kas turi bent kokį lytinį atspalvį, turi būti pašalinta iš kasdienio vyrų ir moterų bendravimo. Flirtas paskelbtas agresija ir siekimu pavergti moterį. Dabar darbdaviai JAV nedrįsta kalbėtis su savo pavaldinėmis akis į akį – turi dalyvauti nors vienas liudininkas, kitaip nesunku susilaukti kaltinimų seksualiniu priekabiavimu, o tai reiškia karjeros ir visuomeninės padėties žlugimą.

Lygiai taip pat savo reikalavimus pradėjo reikšti ir kitos mažumos – homoseksualistai, juodaodžiai, sektantai ir pan. Atsirado įstatymai dėl „hate speech“ – „neapykantos kalbos“, tokie sovietinio Baudžiamojo kodekso 70 straipsnio, pagal kurį buvau teistas, faktiški analogai. „Neapykantos kalba“ buvo paskelbti bet kokie rasinių skirtumų ar seksualinių polinkių paminėjimai. Jūs neturite teisės pripažinti akivaizdžių faktų. Jeigu jūs juos minite viešai – tai nusikaltimas.

Praėjusiais metais Anglijoje atšaukė visus visuomeninius Kalėdinius renginius: britų vėliavos elementas yra Šv. Jurgio kryžius, o tai, girdi, gali įžeisti musulmonus, mat primintų jiems apie kryžiaus žygius. Nors patys musulmonai nieko panašaus nereikalauja. Netoli mano namų esančios parduotuvėlės savininkas musulmonas iškabino savo vitrinoje vėliavą su kryžiumi, kad pademonstruotų, jog jis nesutinka su tuo kretinišku draudimu – bet kas jį girdi...

Tai atvedė prie tokios cenzūros, kad mūsų dienomis net Šekspyras kurti negalėtų. Nors pusės jo pjesių jau nebestato: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas... Viena mokytoja Londone atsisakė vesti savo klasę į „Romeo ir Džiuljetą“, pavadinusi spektaklį „šlykščiu heteroseksualiniu reginiu“.

Masinė cenzūra pastiprinama baudžiamąja teise. Už pokštą apie homoseksualistus galima pakliūti į kalėjimą. Atkreipkite dėmesį, kaip greit reikalas priėjo prie represijų.

Buvo toks filosofas – Herbertas Markuzė, revizionistas-marksistas. Jis prieštaravo K. Marksui dėl vieno esminio punkto: Marksas manė, kad revoliucinė klasė yra proletariatas (akivaizdu, kad taip nėra), o Markuzė mokė, kad tikroji revoliucinė klasė – įvairios mažumos. Patologiją reikia paskelbti norma, o normą – patologija. „Tik tuomet, – rašė Markuzė, – mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę.“

Aktyvistai, kurie atseit gina mažumų teises – homoseksualinės ir feministinės organizacijos – išties tomis mažumomis visai nesirūpina. Jie tiesiog išnaudoja jas kaip visuomenės spaudimo ir kontrolės instrumentą, kaip savo laiku tai darė Leninas su darbininkais, ir tikrumoje atneša joms daugiau žalos nei visiems kitiems. Mano draugo žmona Amerikoje prieš 7 metus įkūrė judėjimą „Moterys prieš feminizmą“. Pradėjo nuo kelių draugių, o dabar jų žurnalo tiražas – 2 mln. prenumeratorių. Moterys pradeda suvokti, kad feminizmas yra joms priešiškas, kad jis griauna jų gyvenimus ir neduoda joms rinktis to, ko norisi joms pačioms, o ne to, ką joms bando primesti įvairios „aktyvistės“.

Trumpiau tariant, mes turime reikalą su rimta ideologija, kuri po politinio korektiškumo iškaba bando sugriauti mūsų visuomenę. Kuo mažumoms blogiau, tuo geriau jų lyderiams: bus ką ginti. Bet jų uždavinys – sunaikinti mūsų visuomenę ir tai naujausia, pikčiausia marksizmo versija.

Cenzūra, kurią įvedė „politinio korektiškumo“ gynėjai, apsaugo juos nuo dialogo. Jeigu aš su jais ginčyčiausi, tai sutvarkyčiau juos per keletą minučių. Bet kas gi man leis? Aš, pilnateisis Jungtinės Karalystės pilietis, negaliu parašyti šia tema straipsnio, išleisti knygos, sudalyvauti visuomeniniuose debatuose šia tema – todėl, kad tokių debatų tiesiog nėra. Per televizorių jūs jokių argumentų „už“ ar „prieš“ politkorektiškumą neišgirsite.

Šią ideologiją mus primeta. Neturiu nieko prieš bepročius – aš praleidau sovietų „psichuškėse“ daugelį metų ir esu jiems labai tolerantiškas. Vienintelė mano sąlyga – nereikia man primetinėti svetimų idėjų. Aš pamenu savo pirmąjį ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis paklausė: „Už ką jūs mūsų taip nekenčiate?“ Aš atsakiau: „Aš jūsų ne nekenčiu. Aš jumis tiesiog netikiu. Jūs norite statyti komunizmą – puiku, statykite. O aš nepageidauju. Ar galiu sau leisti 2 kvadratinius metrus, kuriuose nebus komunizmo?“

Vladimiras Bukovskis, Sofija, Bulgarija.

Regions.ru – pagal Bulgarijos spaudą

Versta patriotai.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/312809

Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/v-bu ... -leninizma

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Spa 2009 18:19

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Gerai nuporino, tik nepritariu, kad tas iškrypėlių - pasileidėlių brudas yra marksizmas. Tai tiesiog eilinis brudas, kokių pasaulio istorijoje buvo n.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Politkorektiškumas - blogiau už leninizmą!

Parašytas: 06 Bal 2012 19:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

L.V.Medelis. Politkorektiškumo vingiai su spąstais

http://alkas.lt/2012/04/05/l-v-medelis- ... -spastais/

Linas V. Medelis, http://www.alkas.lt
2012 04 05 22:52

Praėjus kiek mažiau nei mėnesiui nuo sušaudymo Tulūzoje, Prancūzijos spauda atkreipė dėmesį į vadinamojo politkorektiškumo vingius valdžios požiūryje į tragediją.

Mūsų spausdintinė ir visokia kitokia žiniasklaida kaip visada verčiasi tiktai tiesioginiais nekritiškais vertimais, tačiau susigaudyti ir pasimokyti vis tiek galima.

Paskutiniai pranešimai skambėjo maždaug taip: „Alžyriečių kilmės prancūzas M. Merah kovo 11 ir 15 dienomis nušovė tris desantininkus – vieną Tulūzoje, kitus du kaimyniniame Montobano mieste, o kovo 19 dieną – tris vaikus ir vieną suaugusįjį prie žydų mokyklos Tulūzoje“.

Alžyrietis, ir vis dėl to – prancūzas, Tulūzoje lankė Ernesto Renano mokyklą. Buvę draugai, pasak „Le Figaro“, vadina jį ramiu ir mandagiu. Apie politiką ar religiją tarp moksleivių niekada nebuvo kalbama, jis niekada nenešiojo barzdos ir niekada neigiamai nekalbėjo apie žydus.

Anksčiau, prieš savaitę, pranešimai Prancūzijos žiniasklaidoje buvo konkretesni: musulmonas „al Qaeda“ vardu nužudė tris desantininkus – iš Šiaurės Afrikos kilusius karius“, o paskui – „nušautas rabinas ir trys ketverių, penkerių ir septynerių metų žydų tautybės vaikai“.

Savaitės bėgyje „Le Figaro,“ atrado, kad desantininkai buvo musulmonų kilmės, užsienio reikalų ministras kreipėsi į „Prancūzijos žydų bendruomenę“, prezidentas paminėjo „musulmoniškos išvaizdos“ asmenis, o vienas opozicijos lyderių (matyt, atsižvelgdamas, kad nusikaltėlio motina musulmonė) išvedė takoskyrą tarp „Magribo moterų“ ir „prancūzių“: „Yra magribų kilmės moterų ir man nesuprantama, kodėl kalbama apie „musulmones“… Tame kvartale gyvena ir magribų kilmės moterys ir musulmonės“ (Magribai - kelios Šiaurės Afrikos arabų musulmonų šalys, kurių istorija daugiau ar mažiau buvo susijusi su Prancūzija – aut.)

Kodėl atsirado tokie formuluočių aptakumai galima suprasti, žinant, kad musulmonų ir žydų Prancūzijoje daugiausia Europoje. Tad aišku, kad formuluotes reikia rinktis atsargiai, bandant neužgauti rinkėjų religinių ar etninių jausmų.

Veiksmas vyksta Prancūzijoje, valstybėje, kurioje politkorektiškumas ir multikultūrizmas, kaip įvairių lygių, sluoksnių bei spalvų tolerancija giliai įleido šaknis. Tačiau ir ten, kokios formuluotės bebūtų pasirinktos, kritikos visuomet bus pakankamai jei ne iš vienos, tai iš kitos pusės.

Jei bandote parinkti aptakesnius išsireiškimus, atsiras nepatenkintų žurnalistų ir politikų, būsite apkaltintas veidmainyste, nes akivaizdu, kad bandote išvengti nepatogių žodžių: „arabas“, „imigrantas“, „žydas“, „musulmonas“.

Nacionalinio demografinių tyrimų instituto direktorius Fransua Eranas (François Héran) (interviu originalas čia http://www.rue89.com/2012/03/27/origine ... abe-230592 ) pateikia pavyzdį, kad kritikuojamas net toks junginys kaip „žydų bendruomenė“; jis, atseit, atsiduoda „komunistiniu totalitarizmu“, t.y. komunitarizmu.

Lietuvoje didelės patirties neturime. Asmeniškai su tokio pobūdžio kultūrine žodyno problema susidūriau labai labai seniai lankydamasis Kanadoje. Ten draugų iškart buvau perspėtas nesakyti lietuviškai „negras“ arba, rodant į vitriną neaiškinti, kad tau patinka „šit (as)“ arba „šit (a)“, nes angliškai tai gali nuskambėti kaip įžeidimas.

Tačiau nepatogių žodžių vis daugiau atsiranda ir pas mus. Beveik kartu su nepriklausomybės paskelbimu žodis „čigonas“ buvo pakeistas į „romas“. Niekada nemaniau (nemanau ir dabar), kad pirmas žodis labiau žeidžia, nei antras. Tiesiog iki tol niekada negalvojau, kad dėl to reikia sukti galvą.

Istoriniai santykiai lėmė, kad žodžio „žydas“, atrodo, nei reikia, nei kada nors reikėjo pakeisti, nes nėra ir tokios problemos kaip rusų kalboje, kur žodis „ žyd“ (жыд) turi stiprų niekinamąjį atspalvį, palyginti su „jevrej“ (еврей). Žinoma, „žydų bendruomenė“ skamba geriau, o „Lietuvos žydų bendruomenė“ – dar labiau nugludina aštresnius kampus.

Buitiniam terminui „tuteišiai“ (pripažinkime jame šiek tiek juntamą niekinamą atspalvį) apskritai nerastas tinkamas terminas, todėl mūsų vyriausybėms tereikėjo dvidešimt metų nesikišti ir gana didelė dalis pavilnės gyventojų tapo lenkais, nes neturėjo kito pasirinkimo kaip save vadinti.

Įdomu pastebėti, kaip Tomaševskio partijos pavadinime tyčia ar netyčia užkoduotas dūris lietuviams ir tuteišių stūmimas į Lenkijos pusę: į lietuvių kalbą Tomaševskio partijos pavadinimas verčiamas – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, lenkų kalba akcentas padėtas kitur – „Akcja Wyborcza Polaków na Litwie“, t.y. Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje. Girdint šios partijos lyderių retoriką ir įsivaizduojant jų tikslus – tai gudrus, bet nedorovingas ir pasitikėjimo nepridedantis pasirinkimas.

Nepriklausomybės pradžioje visi prisimename koks populiarus buvo kreipinys „Lietuvos žmonės“ arba – dar geriau – „gerbiami Lietuvos žmonės“.

Tebevartojami ir dabar, nes ir toliau baiminamasi sąvokos „Lietuvos piliečiai“. O išgirdus viešą kreipinį „lietuviai“ jau norisi persižegnoti, ar kartais už kampo nesivaidena koks nacionalistas.

Iš tiesų, logiška būtų manyti, jog daug „nacionalistinio“ pobūdžio problemų tikrai išsispręstų ar net išnyktų, kai santykyje su valstybe – bendra valstybe – atstumas tarp bet kurios tautybės Lietuvos piliečio ir lietuvio sumažėtų iki mikroskopinio dydžio.

Gana įdomu pastebėti, kaip mūsų žiniasklaida kai kuriais atvejais niekindama tautybę elgiasi be skrupulų. Ne viename tekste žodis „lietuvis“ pateikdama neigiamame kontekste.

Tokiame kontekste jūs nerasite arba retai rasite pavadinimų „Rusas nužudė savo tautietį“ arba „Be bilieto važiuojantis žydas sukėlė sumaištį Vienos centre“, „Nuo britų policijos anglas slėpėsi mėšlo krūvoje“.

Neilgai ieškoję rasite tokių ir panašių pavadinimų, jei tautybę pateiktuose pavyzdžiuose parašysite – „lietuvis“. Paaiškinimas paprastas (atskirai būtų galima kalbėti apie žurnalistų etiką) – menkinti savąją tautybę gerokai saugiau, drąsiau nei kokią kitą ir, be abejo, “europietiškiau“, politkorektiškiau.

Minėtas prancūzų demografas F.Eranas mano, kad politkorektiškumas yra rasinių, religinių (derėtų pridėti – ir nacionalinių) požymių ignoravimas.

Kadangi – o tai mes žinome iš lietuviškos patirties – rasti gerą, aptakią formuluotę nėra paprasta, politikai tribūnose pasimeta. F.Eranas sako: „Jiems neužtenka kalbinių priemonių, todėl kad tos priemonės neegzistuoja“.

Taip kalba išsigandęs prancūzas, beviltiškai sėdintis prancūziško politkorektiškumo duobėje. Jis turėtų prisipažinti, kad samprotauja nesąžiningai.

Juk esmė – ne kaip pavadinsi iš tribūnos ar televizoriaus ekrano. Esmė – kaip gyveni, kaip gyvensi ir elgsiesi su tais, kurie yra kitos spalvos ar kalba su akcentu. Esmė – kaip tu apie juos kalbi ir galvoji ne tribūnoje, o namie, virtuvėje. Ne mažiau svarbu, ir ką JIE galvoja apie tave, ir save - su tavimi.

Svarbu bendrauti, nepažeidžiant žmogaus (o ne tiktai anglo, ruso, arabo, lenko tautybės) savigarbos.

Pamenu, stovint tarybinės armijos rikiuotėje, apsisnarglėjęs jaunesnysis seržantas visiems girdint man sako: „Jūs, eilini, esate š-das“. Jis žino, kad jam draudžiama sakyti „tu“, bet nedraudžiama auklėjimo tikslais sakyti „š“.

Ar įsižeisi, priklauso nuo to, kaip vertini save. Juk senovės romėnai ir imperatoriui sakydavo „tu“. Giliai jausti savo vertę nereiškia niekinti kitą tautybę, religiją, pažiūras. Tad sakyti tiesą, vadinti tiesiai, būti atsakingu šeimininku savoje žemėje nežeidžiant kitų tautų, tikėjimų savigarbos yra humaniška sąlyga gyventi kartu. Galima sakyti: kaip virtuvėje, kurioje nekyla klausimas, kas čia šeimininkas.

Valstybės, senos politkorektiškumo auklėtinės, palaipsniui pradeda suprasti, į kokią aklavietę einama.

Politkorektiškumas ir multikultūrizmas gera priedanga nepilietiškumui ir pamatinių tautos – valstybės įkūrėjos vertybių naikinimui.

Anksčiau ar vėliau, didėjant imigracijai, šitoje srityje ir mes netrukus turėsime problemų. Derėtų kartais apie jas pagalvoti. Ne kaip Tulūzoje, be šautuvo.

Susiję straipsniai:

L.V.Medelis. Miniatiūros nuodinga tema
http://alkas.lt/2011/09/14/l-v-medelis- ... inga-tema/

L.V.Medelis. Visi vampyrai bijo šviesos
http://alkas.lt/2011/12/26/l-v-medelis- ... o-sviesos/

L.V.Medelis. Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą“
http://alkas.lt/2011/08/29/linas-v-mede ... %e2%80%9c/

L.V.Medelis. Beveik rimtai: Przepraszam, pan Sikorski
http://alkas.lt/2011/03/28/linas-v-mede ... -sikorski/

Komentarai
http://alkas.lt/2012/04/05/l-v-medelis- ... /#comments

Pikc:
2012 04 06 00:25

Vertos apmąstymo mintys. Ačiū autoriui.

Beje, iš tos pačios serijos – neseniai delfiuose pasirodžiusiame straipsnyje apie pagautus čigonų banditus apskritai nebuvo paminėta tautybė – dar viena duoklė politkorektiškumui. Keista, kad nebuvo priekaištų teisėsaugai dėl asmens teisių pažeidimo :) .

O dėl Tulūzos atvejo pateikimo purvasklaidoje viskas yra dar įdomiau – netrukus patriotai.lt turi pasirodyti iš prancūzų kalbos verstas straipsnis šia tema – labai tinkamas papildymas šitam straipsniui :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: