Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Tolerancija

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Cenzūra ir žodžio laisvės apribojimai ES ir Lietuvoje - "šventosios karvės": pederastai, žydai, čigonai, lenkai, šūdlenkiai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tolerancija negali peržengti ribų

Parašytas: 16 Bal 2010 17:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Tolerancija negali peržengti ribų

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... ngti_ribu/

2010 balandžio mėn. 16 d. 11:01:38 Perskaitė 142
Kalbino Valentinas BERŽIŪNAS

Lietuvoje apsilankęs žinomas amerikiečių mokslininkas Polas Kameronas (Paul Cameron) įsitikinęs - visuomenės tolerancija turi turėti ribas, o žmonės privalo ginti tradicines šeimos vertybes, kitaip Vakarų civilizacijai gresia pavojus išnykti.

- Jūsų žodžiai - Vakarų civilizacija atsidūrė pavojuje. Kodėl taip manote?

- Esu labai susirūpinęs demografine padėtimi pasaulyje. Todėl kalbėdamas jūsų Parlamente pabrėžiau, kad Lietuvoje taip pat reikia skatinti gimstamumą. Vakarams gresia demografinė krizė.

Antra, homoseksualų judėjimai turi reikšmingos įtakos demografinei padėčiai pasaulyje. Nesvarbu, kad kol kas ši įtaka menka. Homoseksualumas ir jo plitimas pasaulyje didina demografijos problemas.

- Ginantys tradicines šeimos vertybes žmonės neretai homoseksualų vadinami homofobais. Ar tai normalu?

- Anksčiau buvo manoma, kad jei toleruosime homoseksualus - parodysime, kad vieni kitus gerbiame, ir viskas bus gerai. Bet kuo daugiau atsirado tolerancijos, tuo aršiau visuomenė yra puolama. Nesakau, kad už homoseksualizmą reikia bausti, tačiau galima neeskaluoti jo. Tada šios idėjos neplis.

Apskritai daugeliui žmonių homoseksualūs santykiai natūraliai nepatinka. Tvirtai tikiu, kad vyrą turi traukti moteris, o moterį vyras. Ne visuomet šie santykiai būna idealūs, tačiau tai bent jau natūralus ryšys.

- Kodėl homoseksualų judėjimai taip aršiai puola tradicines šeimos vertybes ginančius žmones?

- Šie judėjimai visuomet buvo agresyvūs, o mes šiuo metu gyvename labai tolerantiškoje visuomenėje. Nedrįstame pasakyti, kad tai, ką daro homoseksualai, yra nenormalu. Šiais laikais pasaulyje žmonės daro ką nori.

Vis dėlto gali būti geras, tolerantiškas iki tam tikros ribos. Kai kalbama apie pavojingus dalykus, tokius kaip homoseksualumas, tolerancija negali peržengti ribų.

Jei homoseksualams visuomenėje bus taikoma vis daugiau išimčių, jie neturės galimybės pasikeisti. Bet jei visuomenė priešinsis - homoseksualams atsiras galimybė pabandyti ką nors kita.

- Kodėl dalis homoseksualų taip nori save reklamuoti?

- Manau, kad tai priklauso nuo visuomenės. Jei visuomenė nekontroliuoja, ką homoseksualai daro ir ką sako, jie elgiasi vis ekstravagantiškiau.

Kaip pavyzdį galiu pateikti San Franciską. Šiame mieste normaliems žmonėms vietos mažėja. Ypač parkuose. Homoseksualų poros visur užsiima seksu. Baisiausia - kad viešai.

Jie rengia paradus, demonstruojasi. Manau, kad tokiu būdu jie siekia parodyti, jog tai yra normalu ir taip gali būti visame pasaulyje.

Juk bet kuris homoseksualas, net dirbantis su vaikais, šiais laikais gali garsiai sakyti, kad jis homoseksualus. Nenorėčiau, kad mano anūkų mokytojas iš moters virstų vyru ar būdamas vyru pasakotų, kad jam patinka bučiuotis su kitu vyru.

Esu įsitikinęs, kad heteroseksualus vyras niekuomet nepasakytų: “Vaikai, aš esu vedęs, štai ką aš darau lovoje naktį”. O yra tokių homoseksualų, kurie specialiai tą daro. Jiems atrodo, kad vaikai turi apie tai žinoti.

- Tradicijas ir krikščionybę puoselėjančios šalys, kaip Lietuva, pasaulyje išvadinamos homofobinėmis. Ko siekia tie, kurie juodina mūsų šalį?

- Ilgalaikis jų tikslas - sukurti homoseksualų diktatūrą, kuri sugriautų normalią socialinę sanklodą. Tada jie galės būti aukščiau kitų.

Vis dėlto didžiausia problema - Europoje mažėja tradicinių vertybių. Irsta tradicinės šeimos. Gal ir būsime seksualiai laimingi, tačiau išnyksime.

- Lietuvius teisinga vadinti homofobais?

- Lietuvoje gausu protingų žmonių. Čia pakanka laisvės. Bet esu tikras, kad negalite normaliai žiūrėti į visus, kurie jūsų šalyje elgiasi kaip nori. Ar tai būtų homoseksualų eitynės, ar šių žmonių noras įsivaikinti vaikus, ar dar kas nors.

Dosjė

Amerikiečių psichologas Polas Kameronas nuo 1966 iki 1980 metų dirbo įvairiuose JAV universitetuose. Mokslininkas geriausiai žinomas dėl jo tyrimų, susijusių su pasyviu rūkymu, pasitenkinimu gyvenimu, socialinės ir psichologinės seksualinių preferencijų tarpusavio priklausomybės, kovos su AIDS politika bei homoseksualų “tėvystės” ir “santuokos”.

1982 m. P.Kameronas tapo Šeimos tyrimų instituto vadovu.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2010 19:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

„Marijos žemėje“ diskriminuojami visi, tik ne katalikai

http://www.balsas.lt/komentarai/504464/ ... -katalikai

Žygeivis
2010-10-03 21:52:47

Terminas "tolerancija" lietuviškai reiškia "pakantumas kam nors".

Kadangi tam, ką žmonės laiko gėriu, jokio ypatingo pakantumo nereikia, vadinasi pakantumas, tai yra tolerancija, yra reikalingas tik tam, ką žmonės laiko blogiu.

Taigi, šis straipsnis tik parodo, kad tolerancija, kitaip sakant pakantumas blogiui, Lietuvių Tautoje tikrai nėra begalinis.

Beje, ir kitose Europos šalyse tolerancija - tai yra pakantumas blogiui - nėra beribė. Pvz., ką tik tai labai vaizdžiai pademonstravo Prancūzija, deportuodama iš šalies imigrantus čigonus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 13 Lap 2010 18:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

(Žygeivio pastaba - pilną Mariaus straipsnį internete jau neradau (deja, jo asmeninė svetainė nebeveikia), todėl įdedu rastą ištrauką).

Tolerancija (lotyniškai “tolerantia” – kantrybė) yra tarptautinis terminas, reiškiantis pakantumą kitoniškai nuomonei, požiūriui, elgesiui.

Vienos nuomonės viešpatavimas viduramžių Europoje ir kai kuriose moderniųjų laikų politinėse sistemose pavertė toleranciją laukiama panacėja, o postmodernistinėje pasaulėžiūroje tolerancija virto burtažodžiu.

Tačiau mėginant šį principą iš svajonės perkelti į tikrovę, išryškėja tam tikras loginis nenuoseklumas.

Ar įmanoma absoliuti tolerancija?

Pasirodė, kad ne.

Visų pirma, tolerancija, susidūrusi su netolerancija, pati virsta netolerancija šiai netolerancijai. Tai nėra vien žodžių žaismas, o konkreti ir aktuali praktinė problema.

Pažiūrų skirtingumas ir jo galimybė buvo pagrindas iškilti tolerancijos principui, tačiau pastarasis nesuteikė problemai sprendimo, o greičiau įnešė dar daugiau sumaišties. Dialektinę problemą pamėginta įsprausti į pozityvizmo rėmus, ir pozityvizmas pasirodė esąs visiškai nepajėgus šios problemos spręsti. Dvišalė schema – “tolerancija arba netolerancija” – susidūrė su neiginio neiginiu. Praktika pasirodė sudėtingesnė už primityvią ir utopinę teoriją. Praktikoje konfliktai kyla ne tarp “tolerancijos” ir “netolerancijos”, o tarp daugybės skirtingų požiūrių.

Bet kuris asmuo, viešai deklaruojantis savo vertybines nuostatas, gali sukelti pasipiktinimą priešingų nuostatų šalininkui. Ką daryti šiuo atveju? Atsakymas tik atrodo paprastas: toleruoti. Tačiau bet kurios vertybės šalininkas, pripažinęs priešingos (ne šiaip kitoniškos, o būtent priešingos!) nuostatos lygiavertiškumą, automatiškai paneigia savąją poziciją. Klasikinės šeimos šalininkui homoseksualizmas negali būti tolygia vertybe, tautininkui negali būti priimtinas kosmopolitizmas, krikščionis negali pripažinti Krišnos Dievu. Tai padarę, jie nebebūtų savimi.

Žinoma, religija, politika ir moralė yra skirtingos sritys, tačiau visose jose galima arba konkreti pozicija, arba jos nebuvimas. Būtent pastarasis atvejis yra vienintelė galimybė visiškai tolerancijai. Kai neturi pozicijos, tai nėra ir ką ginti. Nebėra pagrindo nesutarti dėl pozicijų skirtumo. Tokiu būdu, tolerancijos principas praktiškai verčia būti niekuo, nes būdamas kažkuo, gali įžeisti kitą, kuris tuo nėra. Iš esmės, tolerancija – tai įteisintas nihilizmas.

Tolerancija neskatina nuomonių įvairovės (pliuralizmo), o kaip tik apriboja tokias galimybes, pretenduodama būti vienintele teisinga pažiūra.

Tokiu būdu gimsta prieštaringas požiūris: Tiesa yra tokia, kad jos – nėra!

Tačiau jei nėra absoliučios Tiesos, tai ir jos neigimas negali būti
absoliučiąja Tiesa.

Dažnu atveju tolerancija reiškiasi konformizmo – prisitaikymo – pagrindu.

Kitais atvejais tai gali būti paprastas abejingumas: “esu tolerantiškas, nes tai manęs neliečia”. Tačiau tai net nėra nuostata, o situacinė būklė: kas bus, kai, vis dėlto, “palies”?

Dar kitais atvejais, tolerancija tampa ginklu kovoje dėl skirtingų vertybių, nuostatų ir interesų. Ir anaiptol – ne silpnųjų ginklu.

Viduramžių pabaigoje gyvavo toks principas: kieno valdžia, to ir religija.

Šiandieną – kieno valdžia, to ir tolerancija. Tokia būsena – visiškai natūrali, ir ne vien dėl to, kad šiandien tolerancija užima religijos vietą.

Kadangi tolerancija nepajėgi išspręsti pažiūrų ir interesų skirtumo, įvesti bendro visuotinio sutarimo (kuris praktikoje nėra ir negali būti įmanomas), tai belieka rinktis: kurią pusę toleruoti? Jeigu krikščionis teigia, jog homoseksualizmas – nuodėmė, tuomet belieka vienas iš dviejų: arba jį nutildyti, arba pripažinti, jeigu ne jo požiūrio teisingumą, tai bent jo teisę taip manyti. Tačiau kaipgi pripažinsi tokią teisę, jeigu šis požiūris žeidžia priešingų nuostatų (teisingiau – polinkių) atstovus?

Liberalai tariasi atradę auksinį raktelį nuo šios problemos, iškeldami privatumo principą: “Turi savas pažiūras? Turėk jas sau, ir nebūtina jas viešai reikšti”.

Bet šis principas sukėlė dar didesnius prieštaravimus. Pirmiausia, klausimas kyla ne dėl to, “ar būtina?”, o dėl to – “ar galima?”.

Principas, kuomet turėti nuomonę leidžiama, bet jos viešai reikšti – nevalia, reiškia ne ką kita, kaip totalitarinę diktatūrą. Kita vertus, kas darytina, kuomet konkrečios pasaulėžiūros sudėtine dalimi yra ne tik tvirta pozicija priešingų nuostatų atžvilgiu, bet ir viešas tos pozicijos deklaravimas? Ir apskritai, ar nuoseklu turėti požiūrį, laikyti jį teisingu, ir viešai neskelbti? Kurgi tolerancijos nuoseklumas, jeigu žmogus verčiamas slėpti ar gėdytis savo pažiūrų?

Kas kita, jei neturi to požiūrio ir nelaikai jo teisingu, tačiau tai – vėl grąžina prie draudimo turėti poziciją. Leidimas ją turėti ir draudimas viešai reikšti tėra išsisukinėjimas nuo tiesaus atsakymo. Šiuo atveju, nuoseklesni tie, kurie atvirai teigia: mūsų požiūris yra teisingiausias, ir kitiems pasaulyje neturi likti vietos! Būtent į tai šiandien pretenduoja tolerancijos principas, nepakęsdamas greta savęs jokių alternatyvių pasaulio gelbėjimo modelių.

Taigi, tolerancija konfliktų nesprendžia. Tai – tiesiog dar viena utopinė, mesianistinė doktrina, virtusi įrankiu priešingos pozicijos gniaužimui.

Tai – praktinė pusė.

O teoriniame lygmenyje, tolerancija atsiskleidžia kaip visiškai amoralus principas, kadangi sulygina teisų su neteisiu, dorybę – su niekšybe, normą – su iškrypimu. Motina Teresė pastatoma į vieną gretą su Vievio pakelių maniaku Kaziu Jonaičiu. Tai įmanoma tiktai neigiant objektyvių vertybių buvimą, ką tolerancija ir daro.

Tiesa, įmanoma ir kitokia tolerancija: tai tolerancija bendrų vertybių pagrindu. Kai sutariama dėl pagrindinių vertybių, antraeiliai – sampratų ir priemonių skirtumai – gali tapti nebe tokie svarbūs. Tačiau ši tolerancija nėra absoliuti, o dalinė. Tai – nėra tolerancija kaip principas, o greičiau natūralus konsensusas bendrų vertybių pagrindu.

Todėl šitokio santykio net neverta vadinti tolerancija, kadangi tolerancijos principo nuoseklumas reikalauja statyti šį principą vertybe savaime (o ne kažkurios kitos vertybės pagrindu).

Ko gero, verčiau būtų mažiau akcentuoti toleranciją, ir labiau ieškoti objektyvumo. Pripažinus, jog objektyvi Tiesa yra, visiškai nebūtina ją iškart sutapatinti su savo subjektyvia nuomone. Tačiau priešingas kraštutinumas – objektyviosios Tiesos paneigimas – prie gero taipogi, nepriveda. Kai Tiesos nėra, tuomet kiekvienas tampa sau tiesa. O kai kiekvienas ima gyventi sau, tada kiekvienas tampa ir potencialia auka.

Marius KUNDROTAS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Tolerancija su užrišta burna

Parašytas: 26 Kov 2011 13:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Tolerancija su užrišta burna

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuom ... 0616/psl-1

Saulius Pocius
2011-03-25, 05:00

Lietuvoje kiekviena diena – lyg staigmena. Tačiau kartais tos staigmenos būna tokios smogiančios, kad nebežinai, verkti, juoktis ar apskritai keisti orientaciją.

Patriotiškai auklėjantis savo vaikus 42 metų klaipėdietis teisme atsidūrė ne dėl to, kad pavogė milijoną, o už vieną vienintelį komentarą internete.

Pernai vienas portalas išspausdino straipsnį apie homoseksualaus atlikėjo giminaičių patiriamus išpuolius. Komentatoriai akimirksniu pasidalijo į dvi interneto kariaunas: vieni buvo už homoseksualus, kiti – už normalią orientaciją.

Štai čia ir įkliuvo pavyzdingasis tėvas, nes vieno sėdmenų brolijos specialisto pasisakymas ne tik sunervino, bet ir užgavo. Tas anonimas tėškė: "Lietuva – debilų, alkoholikų ir banditų šalis...o tie, katrie puldinėja, dar nežino, kokie ateity jų vaikai bus".

Perskaitęs šias "dievobaimingas" mintis, žmogus susinervino ir rėžė atsaką veikėjui: "Vaikus reikia auklėti ne pyderais, o jei užsimano tokiais būti, išmesti juos iš namų kaip šiukšles".

Tačiau netrukus dėl to į teisėsaugos institucijas su skundu kreipėsi Tolerantiško jaunimo asociacijos nariai. Taigi tikrieji nuoseklūs tolerantiškumo Lietuvoje puoselėtojai.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl kurstymo prieš žmonių grupę dėl jų lytinės orientacijos, bylos tyrėjai paprašė Lygių galimybių kontrolierių pateikti išvadą. Atsakymas pribloškė: pasisakymai kursto fizinį susidorojimą ir smurtą dėl seksualinės orientacijos.

Viskas. To ir užteko. Vyras, kuris pareiškė "ne tokią" nuomonę, dabar "apdovanotas" 1040 litų bauda. Štai tau ir žodžio laisvė!

Kai regi tokius dalykus, nebesupranti, kas čia išties vyksta?

Pirmiausia tai galima labai suabejoti, ar tolerantišku jaunimu pasikrikštijusios organizacijos pavadinimas tikrai atitinka tai, ką ji daro, nes tokiuose veiksmuose įžvelgtini visai kitokie kėslai. Sunku įsivaizduoti, kaip pakantumas gali būti skiepijamas pasitelkus teismus. Teismas yra ne nekaltų mergelių licėjus, o prievartos institucija, kuri su tolerancija nelabai ką turi bendra. Jei kas nors to dar nežino – daugelis į tą įstaigą atvežami su antrankiais. Ir išvežami iš jos tikrai ne į Čepkelius uogauti.

Kas tuomet yra ta tolerancija, jei pakantumo kitai nuomonei čia nelabai ir besurasi net pasišviesdamas LED prožektoriumi? Galbūt tolerancija jau suprantama kaip vienos nuomonės, tos, kuri yra tik vienai pusei labai reikalinga, pakantumas? Viena nuomonė, viena partija, viena plačioji tėvynė... Ir toliuose jau regime vienos orientacijos Šiaurės Korėjos paranoidą.

O gal iki tokio lygio nelabai jau ir toli? Štai vakar vienas 20-metis viešai pareiškė: "Turi keistis ne gėjai, o Lietuva". Va, kokia, pasirodo, mūsų šalies dvasinio vystymosi perspektyva ir strategija.

Galima įžvelgti ne tik iš sovietmečio atkopiantį įprotį aukštyn kojomis apversti vertybes taip, kad tolerancija virsta diktatu.

Jau seniai pastebimi ir atgimstantys cenzūros daigai, kurie yra ne kas kita, o tik noras atgaivinti Glavlitą – laisvo žodžio KGB.

Apie tai byloja ne tik bausmės už komentarus, bet ir siekis atimti licenciją iš televizijos, kuri pasižymėjo kovose su pedofilais. Tą patį galima pasakyti ir apie istoriją, į kurią pateko žurnalistas G.Visockas, nuteistas už tai, kad kandidatui į prezidentus pateikė "ne tokį" klausimą. Dar prieš dešimtmetį to nebuvo galima įsivaizduoti. Tačiau, keičiantis šalies orientacijai, atsiveriantys cenzūros akivarai tampa šių dienų realybe.

Komentarai
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuom ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Lap 2011 21:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Ar Lietuvos vandenimis gali plaukti tolerancijos laivai?

http://ziniur.lt/archyvas/2011/8/raktas ... os-laivai-

2011-11-16

Lapkričio 16-oji – Tarptautinė tolerancijos diena. Nors sakoma, kad netolerancija visada egzistavo žmonijos istorijoje, šiandieninis žmogus yra nusiteikęs padėtį keisti. Tačiau kaip? Su kuo? Ir prieš ką?

Laidoje dalyvauja Lietuvos inteligentai.

Laida:

http://ziniur.lt/player.php?show_id=8&d ... mp3=269384

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas, Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 14 Rgp 2012 17:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Dainius Razauskas: Toleruoti neprivalome tik Lietuvos

http://alkas.lt/2012/08/14/d-razauskas- ... -lietuvos/

Rimvydas Stankevičius, www.respublika.lt
2012 08 14 10:27

Šiandien mielam, teigiamos konotacijos žodžiui „tolerancija“ netikėtai virtus gąsdinančiu, kaltinančiu ir Lietuvai nevisavertiškumo kompleksą varančiu baubu, ryžtamės klausti žinomą Lietuvos baltistą, etimologą, religijotyrininką ir filosofą, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą Dainių RAZAUSKĄ – ką vis dėlto turėtų reikšti šis žodis ir kodėl niekad negirdime tolerantiškųjų ES bei mūsų šalies vadovų kalbant apie toleranciją lietuviams, lietuvybei, Lietuvai? Nejaugi tai – vienintelis kontekstas, kur žodis „tolerancija“ netinka?

- Kaip nutiko, kad žodis „tolerancija“, kurį iki įstodami į ES, regis, ir supratome, ir vartojome, ir didžiavomės laikydami save tolerantiškais, staiga tapo burtažodžiu, turinčiu neaiškią, neapibrėžtą prasmę, skirtą mūsų autentiškai pasaulėjautai, iš protėvių paveldėtam moralės kodeksui, tautiniam ir žmogiškajam orumui bombarduoti?

- Pradėkime nuo apibrėžimo: išvertus iš lotynų kalbos žodis „tolere“ reiškia „pakelti“. Žmogus tolerantiškas yra tiek, kiek jis geba pakelti. Visa tai sakau, kad aiškiai pamatytume tolerancijos sąlygiškumą – akmuo, kurį pakėlė galiūnas, užverstas ant fiziškai silpnesnio žmogaus – jį sutraiškys.

Pavyzdžiui, neabejoju tvirtindamas, kad Lietuva fiziškai jau nebeįstengia toleruoti korupcijos. Pasiekta gyvybinė riba. Esame situacijoje – arba korupcija, arba Lietuva. Todėl skubiai ir iš esmės būtina keisti įstatymus, valstybės struktūrų mechanizmus, daryti pertvarkas, net pačias drastiškiausias, net ir mirties bausmę grąžinti, jei reikės, bet valstybės reanimacija būtina, nes tolerancijos korupcijai riba jau seniai yra peržengta.

Tuo noriu pasakyti, kad tolerancijos riba yra galimybių riba, o ne susitartas dalykas. Lygiai tas pats, jei imsime kitą – medicininę – šio žodžio reikšmę. Jeigu žmogaus organizmas netoleruoja antibiotikų, galima jį gražiai kviesti būti tolerantiškam, galima jį bausti griežtomis sankcijomis, tačiau nuo to niekas nepasikeis. Tą pakėlimą „tolere“ vartojant kiek perkeltine - moralės, psichikos pakantos – prasme esmė nepasikeičia – žmogus pakenčia tik tai, ką geba ir ką nori pakęsti. Tolerancijai galima ruošti dirvą, ugdyti ją, tačiau ji nepasiekiama imperatyvu, nėra ir nebus staiga išreikalaujamas dalykas.

Dar būtina pakalbėti ir apie tolerancijos kryptį. Šių dienų pasaulyje ji sąmoningai apgręžiama, idant reiškiniai įgytų radikaliai priešingus pavadinimus. Tai nedora, bet gudri ir veiksminga metodika. Yra tekę girdėti posakį: „Pats muša, pats rėkia“? Principas tas pats, tik viskas šiuolaikiškiau – kur kas subtiliau užmaskuota.

Antai du tolerancijos kraštutinumai.

Taigi vienas kraštutinumas – stipri, ginkluota vokiečių tauta Antrojo pasaulinio karo metais nutarė netoleruoti žydų. Ar jie negalėjo jų toleruoti? Galėjo be didelių pastangų. Tačiau nepanorėjo.

Kitas kraštutinumas – kai iš žydų imama reikalauti būti tolerantiškiems genocidui. Klausimas net nekeliamas, kaip jie galėtų toleruoti savo tautos naikinimą, tiesiog konstatuojama: jie netolerantiški, nes priešinasi šios vokiečių idėjos įgyvendinimui.

Tad ir sakau - lygiai kaip negalima iš žydo reikalauti tolerancijos genocidui, taip negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai.

Bėda ta, kad Briuselyje ne argumentai svarbiausi, o žviegimo garsumas.

Todėl lenkams pavyksta patiems mušti, patiems rėkti. Galėtų taip elgtis ir lietuviai. Suprantu, kad neoru, bet kai turime reikalų su priešininku, kuris neturi orumo, panašu, kad kitaip neįmanoma.

- Kokia tos tolerancijos prasmė, kurią mums bando skiepyti ES direktyvos. Ką reiškia ta „tolerancija“, kurios jie iš mūsų reikalauja?

- Man nepatinka, kai sakoma, esą jie kažko gali iš mūsų reikalauti. Lietuva yra mūsų šalis, mes čia esame šeimininkai, todėl patys turime apsispręsti, kas mes ir kokie mes turime būti.

Juk ir asmeniškai iš manęs, ir iš jūsų kone kasdien kas nors pareikalauja kaži ko nepamatuoto, turi tokių lūkesčių, kokių mes patys neturime, bet argi mes po kiekvieno paliepimo „eik tu…“ tuojau ten ir einame?

Todėl svarbu ne kas kokią Lietuvą nori matyti, o kokią ją kuriame mes.

Suprantu, gal ES vadovybei ir norisi, kad Lietuva ją laikytų savo viešpačiu ir klusniai prisiimtų tarno vaidmenį, bet argi naujiena šiandien tai, kad kiekvienas žmogus turi nuolat nepaliaujamai ginti savo Tėvynę, savo teises, savo namus ir savo pasaulėjautos stuburą.

Mes – ne išimtis. Kiekvienas asmeniškai turi apsispręsti, ar jis vergas, ar laisvas žmogus. Ir niekas pasaulyje negali suteikti jam šeimininko statuso, ir niekas – jo atimti. Jei žmogus išsižadėjo, pardavė ar prarado savo laisvę – jis praranda ir dvasinio gyvenimo galimybę. Manau, žmogus dvasią apskritai turi tik tol, kol jis gina laisvę.

Todėl ne nurodymai „iš aukščiau“, o mūsų požiūris į juos yra Lietuvos problema. Jei tie liepėjai pamato, kad turi reikalų su „gaidžiu“, tik ir laukiančiu, kas jam ką nurodys, ima vadovauti su didžiuliu įkvėpimu. Nenoriu nieko asmeniškai įžeisti, bet mes čia kalbamės apie Lietuvos valdžią, apie žmones, mūsų išrinktus atstovauti valstybei ir tautai.

- Yra tiesos jūsų žodžiuose, bet argi nepastebite konkrečių tramdomųjų veiksmų: cenzūra, temos – tabu, požiūriai – tabu, menkiausiu pretekstu – sankcijos, baudos, kaltinimai nacionalizmu, netolerancija?..

- Na, ir ką? Vadinančius mus netolerantiškais taip pat galima išvadinti netolerantiškais.

Iškeliantiems mums bylas taip pat galima iškelti bylas. Kaip atsaką į mums keliamus reikalavimus galima reikalavimus kelti ir jiems.

Tiesiog reikia grumtis. Tam ir yra postai, valdžios svertai, politika…

Klausimas tėra paprastas, esminis ir vienintelis: giname mes savo orumą ir laisvę ar ne?

Tik atsakę į jį, sužinosime apie kokią toleranciją kalbama – ar apie mulo toleranciją svetimų užkrautai naštai, ar apie oraus laisvo žmogaus taurią geranorišką toleranciją pasaulio įvairovei.

- Juoba kad tie, skubantys mus išvadinti netolerantiškais, nė nepabandė gilintis į lietuvių tolerancijos galimybių ribas?

- Beje, tai itin svarbu. Lietuvių tauta per pastaruosius kelis šimtmečius labai stipriai, labai žiauriai prisikentėjo.

Ką reiškia vien sovietinė okupacija – šiurpu suvokti: „buvo išvežtas kas dešimtas“, bet reikia turėti omeny, kad ne šiaip kas dešimtas – buvo nupjauta visa tautos galva su svarbiausiais smegenų vingiais.

O tada emigracijos banga. Kas gi emigravo? Daugiausia šviesuomenė. Pokaris – vėlgi tą nupjautą tautos galvą teko atsiauginti tamsoje, apgraibomis, pogrindinėmis sąlygomis.

Natūralu, kad per tuos 50 metų smarkiai smuko lietuvių sąmoningumo lygis. Nieko stebėtino, kad netekus sąmoningumo tautos reakcijos į aplinką kartais būna nevykusios. Na, pavyzdžiui, akmuo į langą vietoje žodžių „man tai nepriimtina“ ar niuksas į nosį vietoje „gal pasitarkim, susitarkim“…

Į visus šiuos dalykus būtina atsižvelgti ieškant lietuvių tautos tolerancijos ribų. Būtent – tų ribų reikia ieškoti, o ne jas nustatyti.

- Kaip lietuviams elgtis girdint, kad esame vadinami žydšaudžių tauta? Kaip elgtis girdint, kad lietuviai skriaudžia Lietuvos lenkus? Arba matant, kaip ES direktyvos kiša savo gašlius pirštus į mūsų vaikų darželius, mėgindamos jiems įmušti, jog lytis – ne prigimtinis, o apsisprendimo reikalas, provokuodamos juos psichinei sumaiščiai dėl seksualinės orientacijos?

- Tuos, kurie mus vadina žydšaudžių tauta, nedelsiant reikia duoti į teismą.

Dėl Lietuvos lenkų – jau atsakiau, bet pirmiausia net terminas šis neteisingas – reikia sakyti „lenkakalbiai lietuviai“, o ne Lietuvos lenkai.

Kas gi yra Lietuvos lenkas? Ar tas, kuris gyvena Lietuvoje, bet paklūsta Lenkijos įstatymams? Juk tai nesąmonė.

O į elgesį su mūsų vaikais požiūris tegali būti vienareikšmiškas – pasakysiu kaip vyras, kaip tėvas ir kaip senelis: į nosį. Be užuolankų, įžangų ir diskusijų. Juk tai mūsų vaikai – mūsų švenčiausia pareiga juos ginti.

- Vien už tai, ką pasakėte, neabejotinai būsite išvadintas netolerantišku.

- Netolerantišku kam?

- Tautinėms ir seksualinėms mažumoms.

- Bet juk tai migla. Juk akivaizdu, kad kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos.

Priklauso tik nuo vertinimo aspekto – akių spalvos mažumos, ūgio mažumos, kairiarankystės mažumos, profesinės mažumos – visos jos drauge sudaro visumą ir nėra jokios atskiros daugumos visų mažumų atžvilgiu.

Todėl kai gatvėje kažkas reikalauja tolerancijos mažumoms, nepriimu to reikalavimo sau, nes neatstovauju jokiai didžiumai.

Todėl nesuprantu, kodėl jų teisės ir norai yra svarbesni už mano teises ir norus? Tegaliu sakyti: „Tuomet tarkimės – tu išsakyk savo reikalavimus man, aš išsakysiu savo reikalavimus tau“.

Bet ar tos vadinamosios mažumos su tuo sutinka? Juk ne. Tavų reikalavimų jiems jie nelinkę klausytis. Tad atsakykite sau, ar jie nori tolerancijos, ar išskirtinių teisių?..

Antanas Smetona sakė, kad su tautinėmis mažumomis reikia elgtis kaip su svečiais – bičiuliškai, tolerantiškai, pagarbiai.

Bet juk svečiai taip pat turi tam tikrus leistino ir neleistino elgesio kanonus – jiems juk nėra viskas galima.

Apskritai kai kalbama apie žmones, tolerancija niekada negali būti vienkryptis reiškinys – būtinai abipusis.

Nes antraip į žodį „tolerancija“ ima tilpti „manipuliavimas“ ir „absurdas“. Na, įsivaizduokime moksleivių klasę, kurioje vienas moksleivis ūmai ima klykti: „Duokite man kasdien po litą“. Kodėl turėtume duoti? Kodėl tuomet ne man? Kuo aš prastesnis? Nes pagal tavuosius aspektus patenku tarp daugumos. Bet juk tu tarp daugumos patenki pagal manuosius. Tad kodėl tavasis aspektas yra svarbesnis už manąjį?..

Beje, tiek tautinėms, tiek seksualinėms mažumoms aš esu tolerantiškas. Tolerancija manęs neįpareigoja jų mylėti – įpareigoja jų neskriausti. Aš jų ir neskriaudžiu.

Homoseksualų Lietuva nesodina į kalėjimus, nevaro jų iš Lietuvos, netrukdo jiems būti tokiems, kokie yra… Argi tai nėra tolerancija?

Tačiau kai mažumos socialinis statusas virsta ideologija, kai susibūrę jie ima reikalauti to „lito“, o jei neduodu, jaučiasi skriaudžiami – tuomet jaučiuosi puolamas aš.

Tie „mažumų ideologai“ – gudrūs. Žinodami, kad diskriminacija – jautri tema, ima ja žongliruoti, ir kai aš netoleruoju ideologijos, kaltina mane, kad netoleruoju kitokios seksualinės orientacijos žmonių.

Čia tiktų prisiminti darbininkų klasės ir ne taip tolimo istorinio laikotarpio pavyzdį.

Kiekvieną darbo žmogų asmeniškai juk mylime ir gerbiame, tačiau kai kalbama apie proletariato ideologiją – šiurpas turbūt ne tik man vienam nugara perbėga?..

Čia – lygiai tas pats.

Kitokios seksualinės orientacijos žmogui aš tolerantiškas, bet homoseksualų klubų, homoseksualų lygų ir homoseksualų ideologų netoleravau ir netoleruosiu.

Štai kasmet matome homoseksualų paradus. Ir kasmet tie paradai apauga kaltinimais, priekaištais, esą per prasta, per siaura erdvė paradui palikta, pernelyg abejingai valstybė į juos reaguoja, pernelyg santūriai jais džiaugiasi, pernelyg vangiai jais rūpinasi…

Pasakykite man, o kodėl nematome fizinę negalią turinčių žmonių paradų? Kodėl valstybė, taip uoliai besirūpindama homoseksualų tolerancija, nepasirūpina neįgaliaisiais, kurie taip pat yra mažuma ir neabejotinai verta daugiau globos ir rūpinimosi?

Mano manymu, neįgaliųjų teisės už homoseksualų ar tautinių mažumų teises privalo būti svarbesnės, nes neįgaliuoju bet kurią gyvenimo akimirką gali tapti bet kurios tautybės ar lytinės orientacijos žmogus. Todėl gėda valstybei tūpčioti aplink aikštingas ir įnoringas mažumas bent jau tol, kol nėra pasirūpinta tais, kuriems mūsų tolerancijos, globos ir rūpinimosi reikia labiausiai.

- O kodėl Lietuvoje nekalbama apie toleranciją lietuviams? Kodėl mes neįvardijame savo tautos diskriminacijos, nors aiškiai ją juntame?

- Tai išties labai svarbi ir aktuali problema, kurios mūsų pataikūniška valdžia ne tik nesprendžia, bet net neįvardija. Mes visada tik rūpinamės, gal, neduokdie, ko nors nekenčiame. O kad net keliose tautose egzistuoja senas ir visuotinai žinomas reiškinys, kaip neapykanta Lietuvai – vengiame pripažinti.

Prisiminkime lenkiškai perfrazuotą mūsų valstybės himną. Prisiminkime rusų aukštų karinių ir politinių struktūrų tiesmukus pasisakymus apie mūsų tautą ir valstybę, kurią jie pavergė, trypė ir dar šiandien tuo didžiuojasi.

Esame nekenčiami, diskriminuojami, todėl turime garsiai ir plačiai pareikalauti tolerancijos lietuvių tautai, kultūrai ir pačiai lietuvybei. Pirmiausiai – pačioje Lietuvoje.

Šiandien Lietuva, deja, labai labai silpna. Tad prisimenant tą „tolere“ – mūsų šalis šiandien ne itin ką įstengia pakelti. Todėl šiandien reikalauti tolerancijos iš mūsų nėra labai sąžininga. Sąžiningiau būtų pagaliau imti toleruoti mus, o mums – patiems save.

Toleruokime bent savo gyvybinius indus – atsigręžkime, apginkime tautinę kultūrą, tautinę moralę ir tautinį švietimą. Deja, mūsų valdžios atstovai ne tik neatstovauja savo tautai, bet net ir nesielgia kaip savo valstybės piliečiai.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/08/14/d-razauskas- ... -lietuvos/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 14 Rgp 2012 17:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Jacob Mchangama. Cenzūra kaip „tolerancija“

http://www.politologas.lt/2010/09/22/ja ... olerancija

Vertė ir parengė Rokas Sinkevičius
2010 09 22, Trečiadienis

Jacobas Mchangama yra vadovas teisės reikalams Danų politikos studijų centre, tarptautinės žmogaus teisių teisės dėstytojas Kopenhagos universitete, vienas iš Fri Debat, Danijoje įkurto tinklo, skirto žodžio laisvei ginti, įkūrėjų. Šis straipsnis pasirodė 2010 m. liepos 19 d. National Review leidinyje http://www.nationalreview.com/articles/ ... -mchangama .

1670 m. olandų filosofas Baruchas Spinoza parašė išraiškingą ginamąją kalbą minties ir žodžio laisvei. Spinoza tikino, kad žodžio laisvė yra universali ir neatimama teisė bei padarė išvadą: „Valdžią protui reikia apibūdinti kaip despotišką.“ Jis taip pat teigė, kad žodžio laisvė būtina taikiam sugyvenimui tarp skirtingų tikėjimų ir rasių įvairovės visuomenėje, kaip pavyzdį pateikdamas XVII a. Amsterdamą, „kur šios minties ir nuomonės laisvės vaisiai matomi jo nuostabiame pakilime ir paliudyti visų tautų susižavėjimo. Šioje labiausiai klestinčioje respublikoje ir kilmingiausiame mieste, visų tautų, įsitikinimų ir sektų žmonės gyvena kartu didžiausioje darnoje.“

Šiandieninėje Europoje Spinozos įžvalgumas ne tiek užmirštas, kiek apverstas aukštyn kojomis. Dėl multikultūralizmo įtakos visoje Europoje nusistovėjo sutarimas tolerancijos ir taikaus sambūvio vardan žodžio laisvę labiau riboti nei ginti.

Tai lėmė, jog kaip grybai po lietaus ėmė augti hate-speech (lt. neapykantos kalbos) ir vadinamieji antidiskriminaciniai įstatymai, kriminalizuojantys kalbą, apibūdinamą kaip „nepakančią“ ar tiesiog „žeminančią“ religinių, etninių, tautinių ir rasinių grupių narius.

Garsiausia neapykantos kalbos įstatymų auka yra tapęs olandų politikas Geertas Wildersas, kaltinamas islamo įžeidinėjimu, neapykantos musulmonams ir diskriminacijos jų atžvilgiu kurstymu. Pastarojo politiko pažiūros tapo absurdišku pretekstu uždrausti jam įvažiuoti į Britaniją 2009 m. Tačiau Wilderso byla toli gražu nėra unikali.

Jungtinėje Karalystėje Harry Tayloras, ateistas, vykdantis kampanijas už „protą ir racionalumą“, nuteistas atidėta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jam uždrausta platinti „įžeidžiančią medžiagą“. Tayloras nusikalto tuo, kad palikdavo satyrines Jėzaus, popiežiaus ir Mahometo karikatūras Liverpulo Johno Lennono oro uosto maldų kambaryje, skirtame įvairių konfesijų tikintiesiems. Pasak teismo prisiekusiųjų, karikatūros sukėlė „sunkinančių aplinkybių (religijų atžvilgiu) turintį tyčinį priekabiavimą, nerimą arba susijaudinimą.”

2004 m. Belgijoje dėl rasizmo kurstymo teismo kalta pripažinta kvazifašistinė flamandų nacionalistų partija „Vlaams Blok“ (dabar – „Vlaams Belang“).

Danijoje, kur žodžio laisvei dažnai suteikiamas didesnis svoris nei kur kitur Europoje, nuo 2000 metų už hate-speech buvo nuteista daugiau nei 40 asmenų.

Jei neapykantos kalbos įstatymų aukos, ieškodamos apsaugos, atkreiptų dėmesį į gausybę Europos valstybių pasirašytų žmogaus teisių konvencijų, jos sužinotų, kad jokios pagalbos tikėtis negali. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Europos Žmogaus Teisių konvencija negina hate-speech, taip pat šis teismas sankcionavo religinius jausmus įžeidžiančių „šventvagiškų“ filmų ir knygų konfiskavimą bei cenzūrą. Jis skirtingai vertina kalbą, kuri sukelia „nepelnytą įžeidimą“ ar siekia „sunaikinti kitų teises“, ir kalbą, kuri „prisideda prie neginčijamo viešojo intereso įgyvendinimo“ – beviltiškai savavališkas skirstymas, didžiausiu cenzoriumi paverčiantis tą patį teismą, kuris kaip tik turėtų šią išraiškos laisvę saugoti.

ES neseniai priėmė sprendimą, įpareigojantį visas 27 valstybes nares kriminalizuoti hate-speech. Tai užkerta kelią netgi vienbalsiai veikiančiam nacionaliniam parlamentui panaikinti ar sušvelninti neapykantos kalbos įstatymus.

Buvo galima tikėtis, kad ES teisių sergėtoja Pamatinių teisių agentūra sukels triukšmą dėl tokios įvykių eigos, bet deja: agentūra „labai sveikina“ šį sprendimą ir daro aktyvų spaudimą, kad būtų priimtas visoje ES galiojantis teisės aktas, taip išplečiantis hate-speech įstatymus, kad šie apimtų seksualinę orientaciją ir gender tapatybę.

Žmogaus teisių agentūros pritaria neapykantos kalbos įstatymams iš dalies todėl, kad tokius įstatymus visame pasaulyje išpopuliarino Jungtinių Tautų tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas pripažįsta teisę į žodžio laisvę, tačiau jame taip pat pažymima, kad „bet koks tautinės, rasinės arba religinės neapykantos skatinimas, sudarantis kurstymą diskriminuoti bei imtis smurto, yra draudžiamas įstatymo.“

Pirmame darbiniame projekte, pasirodžiusiame dar 1947 m., tebuvo nurodytas smurto kurstymas – visuotinai pripažintas kaip leistinas pagrindas riboti žodžio laisvę – tačiau Sovietų Sąjunga, Lenkija ir Prancūzija norėjo įtraukti ir neapykantos kurstymą. Tam pasipriešino dauguma Vakarų valstybių; JAV atstovė Eleonora Roosevelt, vargu ar liberalė, neapykantos kurstymo draudimą pavadino „nepaprastai pavojingu“. Jungtinė Karalystė, Švedija, Australija, Danija ir dauguma kitų Vakarų demokratijų nepritarė laisvo žodžio kriminalizavimui, patardamos vietoj to fanatizmą atremti atviroje diskusijoje.

Tačiau šie prieštaravimai nepadarė įspūdžio daugumai Jungtinių Tautų narių – Saudo Arabija tuo metu pareiškė, kad Vakarų „pasitikėjimas žmonių sąmoningumu „galbūt buvo šiek tiek perdėtas“ – ir „neapykantos kurstymo“ sąvoka konvencijoje pasiliko. Taip totalitarinių socialistinių valstybių ir dažnai autoritarinių Trečiojo pasaulio šalių koalicijai pavyko žmogaus teisių konvenciją paversti cenzūros instrumentu.

Tačiau reikalai netruko pakrypti dar prastesne linkme. 1965 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos. Ši konvencija įpareigoja valstybes kriminalizuoti „idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą ir visokį rasinės diskriminacijos kurstymą“. Dar kartą Vakarai stojo prieš socialistines valstybes ir Trečiojo pasaulio šalis, pasižyminčias abejotina žmogaus teisių apsauga, ir dar kartą Vakarai pralaimėjo.

Taip žmogaus teisių labui valstybei buvo patikėta pareiga ne tik užtikrinti lygią apsaugą prieš įstatymą, bet apskritai panaikinti rasinę diskriminaciją, netgi privačioje sferoje, per baudžiamąją teisę. Nenuostabu, kad toks priespaudos instrumentas patiko totalitariniams režimams už geležinės uždangos, kurie jau turėjo patirties naikindami „nepageidaujamas“ pažiūras, naudojant sistemingą cenzūrą arba, jei prireikdavo, gulagus.

Nepaisant pradinių prieštaravimų, dauguma Vakarų valstybių ratifikavo tiek Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, tiek Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos – taip Europos šalys nuo Austrijos iki Švedijos atitinkamai pajudėjo žodžio laisvės suvaržymo keliu.

Jungtinių Tautų pastangos išnaikinti neapykantos kalbą tęsiasi iki šios dienos. 1989 m. keletas Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto narių sukritikavo Prancūziją dėl to, kad ši leido spausdinti Salmano Rushdie Satanic Verses (Šėtoniškas eiles), pavadindami knygą „rasinės neapykantos“ kurstymu.

Ne kas kitas, tačiau būtent Jungtinių Tautų specialusis įgaliotinis žodžio laisvės klausimams, tariamas Jungtinių Tautų laisvo žodžio saugotojas, viešai pasmerkė tiek Mahometo karikatūras, tiek ir Geerto Wilderso filmą „Fitna“.

Daugiau kaip dešimtmetį Islamo konferencijos organizacijos valstybės prastūminėjo vadinamo religinio šmeižto kriminalizavimą; jų paskutinis bandymas susijęs su konvencija, nukreipta prieš „kibernetinius nusikaltimus“, taip pat ir įžeidžiamą turinį internete. Kodėl Islamo konferencijos organizacija nusitaikė į kibernetinius nusikaltimus?

O gi todėl, kad Europos valstybės 2003 m. kriminalizavo neapykantos kalbą internete, ir Islamo konferencijos organizacija tikisi, kad europiečiams bus sunku priešintis jos politiniams planams, kadangi pastarieji nenorės pasirodyti išpažįstą dvigubus standartus (jau nekalbant apie „islamofobiją“). Neapykantos kalbos įstatymai taip pat paplito po Europą ir Kanadą, Naująją Zelandiją ir Australiją. Taip Jungtinės Valstijos liko vienintele Vakarų šalimi, pakankamai pasikliaunančia sveiku protu ir leidžiančia savo piliečiams laisvai naudotis žodžio laisve.

Visur įsitvirtinę Europos hate-speech įstatymai – tai aiški ir aktuali grėsmė žodžio laisvei Vakarų pasaulyje. Šie įstatymai ne tik kertasi su pamatine asmens laisve reikšti savo įsitikinimus, net ir ką nors įžeidžiant, tačiau jais vis labiau savivaliaujama ir piktnaudžiaujama.

Nustatymas, kokia saviraiška „skleidžia neapykantą“ ar „žemina“, yra stipriai subjektyvus, pvz.: ateistas ir karštas tikintysis greičiausiai nesutars, kur turi būti nubrėžtos religinės satyros ribos. Tapatybės politikos eroje, kai žmonės skatinami mąstyti apie save pirmiausiai kaip rasinių, religinių arba etninių grupių narius su specialiomis teisėmis, o ne individualius piliečius su lygiomis teisėmis prieš įstatymą, „rasizmas“ ir „neapykanta“ tapo išties labai plačiomis sąvokomis.

Be to, klausimas, kurios grupės saugomos nuo neapykantos nusikaltimų, priklauso nuo politinio palankumo. Šaltojo karo metu rimčiausią pavojų Vakarams ir visam pasauliui kėlė ne rasistinio fašizmo prisikėlimas, bet totalitarinis socializmas. Ir vis dėlto 1973 m. Danijos socialistų lyderis galėjo laisvai skelbti, kad „norėdami gyventi, darbininkai privalo žudyti kapitalistus. Norėdama užimti valdžią, darbininkų klasė privalo pasiųsti buržuaziją į mirtį.“ Šiandien komunizmas ir doktriniškas socializmas daugumoje Europos valstybių praktiškai mirę. Tačiau komunizmo baigties pasiekta ne kriminalizuojant pavojingą ideologiją, o, be kitų priemonių, vykdant intensyvų idėjų karą, įtikinusį daugumą, jog komunizmas ne tik neveikia, bet ir yra mirtinai pavojingas.

Holokaustas vis dar buvo gyvas atmintyje tų, kurie XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais kūrė su hate-speech susijusias Jungtinių Tautų konvencijas, o neseni atsiminimai apie nacių žiaurumus padėjo jiems tas konvencijas priimti. Griežtumo stokojusi reakcija į nacių propagandą, pasak jų, padėjo atverti kelią nacių valdymui ir milijonų žydų sunaikinimui.

Tačiau neapykantos kalbos įstatymų būtinumą grindžiant Holokaustu, ignoruojami keli esminiai dalykai. Priešingai nei įprasta manyti, Veimaro Vokietija nebuvo abejinga nacių propagandai; keletas nacių buvo nuteisti už antisemitizmo protrūkius. Vienas iš žiauriausių to laikotarpio žydų persekiotojų buvo Julius Streicheris, redagavęs nacių laikraštį Der Stürmer; jis buvo dukart nuteistas už „nusikaltimus prieš religiją“ dėl itin aršių antisemitinių kalbų ir rašinių. Hitleriui 1925 m. taip pat buvo kelissyk uždrausta viešai sakyti kalbas. Nė viena šių priemonių nesutrukdė Streicheriui didinti Der Stürmer tiražo ar Hitleriui ateiti į valdžią. Atvirkščiai, bylos ir draudimai buvo sėkminga reklama, Streicheriui ir Hitleriui sumaniai vaizduojant aukas.

Galbūt netgi svarbiau tai, kad 1933 metais naciai, paėmę valdžią, uždraudė žodžio laisvę. Nacių propaganda tapo oficialia tiesa, kuriai nebuvo galima prieštarauti, iš kurios nebuvo galima šaipytis, mesti iššūkį kitokiais įsitikinimais ar nauja informacija. Tokia „tiesos“ monopolija neįmanoma visuomenėje su nesupančiota žodžio laisve, kur visa informacija ar įsitikinimai susilaukia intensyvių visuomenės diskusijų. Tuo tarpu, kai vokiečiams buvo išplautos smegenys ir jie įtikinti nekęsti žydų bei tyliai sutikti su Holokaustu, jų liuteronai broliai šiauriau, Danijoje, išlaikę laisvą spaudą iki 1940 metų okupacijos, daugumą savo šalies žydų nuo sunaikinimo išsaugojo.

Aktyvioje pilietinėje visuomenėje žodžio laisvė pati turi savo saugiklius nuo neapykantos, propagandos ir rasizmo. Nėra aiškių įrodymų, kad hate-speech įstatymai skatina aukštesnį rasinės ir religinės tolerancijos laipsnį ar padeda išnaikinti rasizmą. Be to, valdžia, daranti prielaidą, jog ji žino, kokius įsitikinimus ir informaciją galima patikėti skleisti savo piliečiams, yra kartu ir globėjiška, ir represinė.

Leidimas neabejotinam rasistui ir fanatikui kalbėti atvirai dar nereiškia oficialaus pritarimo jo pažiūroms, kaip ir atsisakymas kriminalizuoti santuokinę neištikimybę dar nereiškia valstybės pritarimo jai. Su rasizmu, religine neapykanta bei homofobija gali ir turi būti kovojama per atvirus ir nevaržomus debatus. Susidūrus su gryna neapykanta visiškai įmanoma – ir morališkai privaloma – atkreipti dėmesį į Holokaustą išgyvenusio Elie Wieselio įspėjimą, kad, nesiimant prievartos ir minčių kontrolės, „abejingumas nėra išeitis“.

Jungtinių Valstijų Pirmoji Konstitucijos pataisa užkerta kelią hate-speech įstatymams. Tai sutapo su rasizmo nuosmukiu ir, tikėtina, prie jo prisidėjo. Kukluksklanas jau nebėra dominuojanti jėga pietinių valstijų politikoje. 1958 m. 4 procentai amerikiečių pritarė tarprasinei santuokai; 2007 m. – 77 procentai. Pew tyrimas 2010 m. parodė, kad didelė dauguma juodaodžių ir baltaodžių mano, kad jų vertybės per pastaruosius dešimt metų supanašėjo, ir kad daugiau juodaodžių amerikiečių kaltina asmeninį elgesį, o ne rasizmą dėl juodaodžių gyvenimo sunkumų JAV.

Kalbant apie religinę toleranciją, Jungtinės Valstijos taip pat išsiskiria. Pagal 2010 m. laikraštyje Financial Times paskelbtą apklausą, 70 procentų prancūzų ir 57 procentai britų palaiko burkos uždraudimą, palyginus su vos 33 procentais amerikiečių. Vargu, ar ši amerikiečių tolerancija gimsta iš prielankumo ideologijai, kuriai burka atstovauja ir kuri atsakinga už daugybę Afganistane žuvusių amerikiečių karių. Greičiau amerikiečiai yra įsitikinę, kad pavojai, kylantys leidus valstybei reguliuoti religinę saviraišką, smarkiai nusveria abejotiną to naudą.

Nors ir ne idealus, Amerikos požiūris yra Spinozos tikėjimo saviraiškos laisve kaip įvairovės visuomenės deguonimi įrodymas. Tuo tarpu Europos ištikimybės hate-speech įstatymams neįmanoma suderinti su Apšvietos vertybėmis, kurioms, kaip norėtų manyti dauguma europiečių, yra įsipareigojusios jų visuomenės.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal National Review parengė Rokas Sinkevičius.

Taip pat rekomenduojame:

* Pamąstymai apie šliaužiantį totalitarizmą
http://www.politologas.lt/2010/04/17/pa ... alitarizma

* Postmodernizmo ir politinio korektiškumo pinklėse
http://www.politologas.lt/2009/10/05/po ... o-pinklese

* William S. Lind. Politinio korektiškumo ištakos
http://www.politologas.lt/2010/06/03/po ... mo-istakos

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 01 Kov 2013 15:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Auksines mintis apie toleranciją, o tiksliau - tolerastiją, yra pasakęs vienas JAV veikėjas J.Kennedy:

„Tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė.

Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės – toleruoti jos amoralumą.

Ji neleis tau smerkti jos veiksmų laikant juos neteisingais, todėl sukūrė ištisą tikėjimo sistemą, kurioje tokie veiksmai nėra neteisingi, tad juos darančių nebegalima laikyti nusikaltėliais, niekšais ar blogais žmonėmis.

Nusikaltėlis, niekšas ir blogas žmogus esi tu, jeigu juos smerki!“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 20 Gru 2013 19:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Blogeris Zeppelinus

Šaltinis - https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =1&theater

Kai kurių akivaizdžių dalykų vaizdi iliustracija

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?

Parašytas: 02 Kov 2014 18:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/andriusk/posts ... nt_mention

https://www.facebook.com/mindaugas.simk ... ment_reply

Kęstutis Čeponis

Paskaičiau komentarus Veidaknygėje, Delfi ir kituose portaluose. Ir pamačiau vieną ypatingai svarbų Lietuvos ateičiai dalyką.

Įvykiai Ukrainoje labai akivaizdžiai parodo "kas yra kas": kas aktyviai remia Rusijos imperiją ir kagėbistą Putiną, o kas palaiko Laisvą Ukrainą.

Visos iki šiol bandžiusios visaip maskuotis, slėptis ir prisidenginėti įvairiais svetimais vardais bei pseudoorganizacijomis, imperinės šiukšlės - kaip pagal komandą - išlindo į paviršių ir "išsiryškino".

Todėl dabar tereikia jas visas nuosekliai suregistruoti, o kada ateis tinkamas momentas - staigiai "susemti" ir išvalyti Lietuvą nuo šios bjaurasties. :)

Rolandas Janauskis

Vyručiai, atsargiai, Kestas gyvulinius vagonus ruošia, įdomu kur dabar trems... :) :) :)

Kęstutis Čeponis

Aš ne teoretikas, o realistas-praktikas - ir išnaudoju kiekvieną tinkamą progą, kuri padeda "išryškinti" ir suregistruoti Lietuvos priešus bei Rusijos imperijos "simpatikus".

Mes labai rimtai pasimokėme iš savo klaidų 1988-1992 m. ir dabar jau jų nepakartosime.

Andrius Kasparavicius pasidalino Matrica Lietuvoje:

Matrica Lietuvoje

Maidano fašistinės utėlės buvo apmokintos Lietuvoje. Dabar teks užmokėti už tai...

Pagaliau atsiskleidinėja JAV penktosios kolonos fašizmą palaikantys internetiniai portalai Lt.
https://www.youtube.com/watch?v=HTO6NsW-RIA

Kęstutis Čeponis

Vygantas Kelertas (Matrica Lietuvoje), vienas iš odiozinių Sambūrio "Būkime vieningi" veikėjų - mano sąraše Nr. 36.

Andrius Kasparavicius

Jūs vykdote nusikalstamą veiklą Kęstuti, kad ir kokie jūsų geri norai, jūsų tonas peržengia žmogiškumo ribas.

Kęstutis Čeponis

Ponas rusoimperininke Andriau, tai jūs vykdote nusikalstamą, Lietuvos Valstybės gyvybiniams geopolitiniams interesams prieštaraujančią propagandinę aktyvią veiklą, todėl nesistebėkite, kad esate rimtai "kietai prižiūrimas".

P.S. Ir toli gražu ne tik mano gana mėgėjiškomis "pajėgomis"...

Andrius Kasparavicius

Kęstutis Čeponis, SSSR laikais buvo viena nuomonė ir persekiojo už tiesą, jūs apie tai?

Kęstutis Čeponis

Tu, pvz., labai demokratinėje Vokietijoje galėtum apie žodžio laisvę ir pan. pakalbėti, kai ten pabandysi pacituoti kokį nors Hitlerio veikalą ar jį pagirti už tai, kad sutvarkė Vokietijos ekonomiką ir nutiesė autobanus po didžiosios depresijos...

O kas buvo sovietmečiu ir kas bei kaip tada valdė Lietuvą - atsimenu puikiai.

Atsimenu ir kaip džiaugėmės, kada buvo paskelbtas Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. - jau trečią kartą per praėjusius 100 metų.

Deja, išsivadavę buvome idealistai, naiviai tikėję, jog visi lietuviai siekia Laisvos Lietuvos ir Lietuvių Tautos suklestėjimo, ir todėl valdžią leidome užgrobti tiems patiems sovietiniams kagėbistams ir partkomų sekretoriams.

Tačiau per praėjusius metus jau pasimokėme iš savo kardinalių klaidų, padarytų 1990-1993 m.

Ir jų nebepakartosime. Nes iš naivių idealistų tapome ypatingai kietais realistais.

Vitas Smilgys

Tai bent vertinimai. Jei ne už „Maidaną“, tada – už Rusiją.

O be tokių emocionalių, kraštutinių vertinimų, negalima apsieiti?

Be to, delfyje jau yra info, kad visus tuos neramumus „vietoje“ pakurstė „musulmonas ir afganas Mustafa Nayemas“.

Kęstučio pasisakymus jau stebiu ne sykį, visada kontrargumentuoju, bet susidaro įspūdis, kad jis tiesiog kryptingai „muša barabanais“ net gal ir susipažinęs su kontrargumentacija, t.y., dirba grynai proamerikietišką propagandinį darbą.

Bet aš labiau remiuosi pačių Kijeviečių versijomis, nei Rusijos ar proamerikietiškos propagandos „ruporų“ skleidžiama tiesa.

O pačiam Kęstučiui rekomenduočiau nuosaikiau reikšti savo mintis, nes BK kurstymas smurtauti ir susidoroti yra baudžiamas.

O jūs, ponas Kęstuti, jau imatės tokių „organizacinių“ dalykų.

Žiūrėkit, ką kalba ukrainietė, Rados narė.

Наталия Витренко в Европарламенте тушит пожар ІІІ мировой войны
http://www.youtube.com/watch?v=FE9vlOLj ... e=youtu.be

Kęstutis Čeponis

Vitai, atskleisiu "paslaptį" - tave jau seniai įtraukėme į mūsų sąrašą kaip akivaizdų Rusijos imperijos "simpatiką".

Bet, manau, tu ir pats tai nujauti...

Vitas Smilgys

Sutinku, kad Rusijai galima priskirti „imperijos“ statusą – kaip ne kaip pasaulyje didžiausia valstybė ir niekas jos dar nėra nugalėjęs – bet kokios intervencijos prieš ją pasibaigdavo jos armijos kariniais paradais interventų sostinėse, o teritorija tik padidėdavo.

Agresyviais veiksmais prieš Rusiją, kaip aš matau iš istorinių įvykių, prieš Rusiją nieko nepasiekti.

Faktiškai reikėtų laikytis pozicijos, kurios laikosi Suomija – ir valstybė išsaugota, ir tauta neišsivažinėjo po užsienius.

O tie sąrašų sudarinėjimai.... nemanau, kad gera mintis – kažkada irgi buvau tokių pažiūrų kaip ir pats – „sutrint“ kitokios nuomonės žmones, nei „nustatyta linija“.

Deja, jei mąstai, domiesi, analizuoji, pastebi, kad kiti naudojasi tavo energija savo nešvariems tikslams realizuoti – nuo tada pradeda vykti vertinimų ir požiūrių evoliucija.

Kęstutis Čeponis

Vitai, visiškai akivaizdu, jog tavo pažiūrų "evoliucija" jau taip toli "nuevoliucionavo", jog irgi jau tapai labai rimtu pretendentu į Rusijos imperijos aktyvių propagandistų sąrašą.

Savo nuolatiniu ir nenuilstamu triūsu bandant kaip nors išgelbėti šią imperiją (bent jau internete) tu tikrai nusipelnai šiame "Rusijos imperijos draugų" sąraše užimti gana garbingą vietą. :)

Šaltinis - https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... tif_t=like

Osvaldas Obuolys

Visiškas pritarimas Kęstučio idėjai.

Rusakalbiams Lietuvos piliečiams, lojaliems lietuvių tautai ir čia gyvenantiems, nėra ko pergyventi ar bijoti. Su daugeliu Lietuvos sentikių eičiau į žvalgybą (yra toks posakis), nes pasitikiu.

O viešas sąrašas bus?- vieną kandidatūrą, besimeldžiančią Latvių gatvei pasiūlyčiau iškart.

Kęstutis Čeponis

Viešo sąrašo (bent kol kas) nebus - visų pirma bus nustatytos jų tikros pavardės, vardai, adresai, kadangi beveik visi jie naudojasi įvairiais slapyvardžiais, kaitalioja ir juos, ir savo IP, naudoja įvairius "proksi" serverius ir pan., o taip pat įvairiais būdais bando "ištrinti" jų paliekamus internete pėdsakus.

Tačiau jie internete vis tiek palieka pakankamai "pėdsakų", pagal kuriuos bus "išryškinti".

P.S. Tiesą sakant, ne taip jų ir daug - vos keli šimtai. Tačiau labai intensyviai rašinėja įvairiais vardais bei slapyvardžiais, taip bandydami sukurti "milžiniškų masių" įvaizdį.

Jonas Rekesius

Kęstuti, šimtų nėra.

Aš juos susidėjau į lentyną.

18 aktyvių. 46 stichiniai "internacionalistai", kiti visiški naivuoliai, neturintys nieko bendro su tikrais propagandinio karo specialistais.

Silpna jėga. Nereikia kreipti dėmesio, nes jų intelektualinės pajėgos prilygsta šuniuko, išauginto statinėje, smegenėlėms.

Osvaldas Obuolys

Apie "masių įvaizdį"- irgi teisybė.

O taikinga politrukų deportacija tikrai sukeltų sumaišties imperijoje.

Kęstutis Čeponis

Keli šimtai tikrai yra - turiu omenyje ne tik veidaknygėje pastoviai ir aktyviai "besireiškiančius", bet ir tuos, kurie rašinėja Delfyje, Bernardinuose, geopolitikoje, Respublikoje ir taip toliau.

Kontingentas labai įvairus - nuo akivaizdžių Rusijos imperininkų-monarchistų iki nacionalbolševikų bei imperininkų-nacionalsocialistų.

Osvaldas Obuolys

Ne tik rašinėja...

http://www.youtube.com/watch?v=5PqNwbiCcHw
(yra ir daugiau p. Valiukėnienės video su šiuo veikėju).
Kandidatas Nr1!!!

O rusakalbiams skirtame Delfyje tai per porą valandų politrukai pusę tūkstančio komentarų pripyškina Ukrainos tautos nelaimės tema...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: