Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas): Lietuvių Tautinis Centras (LTC), su juo susijusios ir jam artimos organizacijos ir asmenys, jų veikla

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romualdo Ozolo straipsniai

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdo Ozolo straipsniai

Parašytas: 23 Vas 2010 18:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas yra vienas iš 11 asmenų, 2008-07-20 įsteigusių asociaciją Lietuvių Tautinis Centras (LTC).

Romualdo Ozolo pasveikinimas Patriotų maršo dalyviams, pasakytas Kovo 11 d. prie A. Mickevičiaus paminklo.

Atėjau palydėti jūsų į žygį.

Pasirinkot teisingą kryptį – nuo nesutikimo į Sąjūdį.

Mūsų Sąjūdis ėjo gerai. Lietuva nuėjo ne tuo keliu.

Jūs turit sugrąžinti išduotas vertybes.

Svarbiausios jų trys:

Lietuva – mano šalis,
Lietuvių Tauta – mano Tauta,
Lietuvių Kalba – mano Kalba.

Paprasta ir svarbu, kaip pats gyvenimas.

Sėkmingo kelio!

Tvirto žygio!

Romualdo Ozolo straipsniai

http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... egoryID=14

2009-08-27

R.Ozolas. Liepos dienoraštis

Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas liepos mėnesio dienoraštyje ragina išguiti iš savo žodyno frazę „esam maža tauta“, svarsto, kodėl baltai su christianizacija smuko, aptaria valstybines šventes bei vertina Valdo Adamkaus prezidentavimą.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... 303&Mode=8

2009-03-16

Romualdas Ozolas: Nepriklausomybė, sudorota aksominėmis pirštinėmis

Neįtikėtina, bet juridiškai Lietuvos Respublika yra... okupuota. Kas įvyko ir kaip mes viską pražiopsojome? Apie tai, kas atsitiko su mūsų laisva tauta, Romualdo Ozolo mintys.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... 151&Mode=8

2009-02-17

Romualdas Ozolas: pažiūrėkime į savo vėliavas

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Romualdo Ozolo įsitikinimu, vakar švęsta Vasario 16-oji - pats svarbiausias įvykis tūkstantmetį pasitinkančioje Lietuvoje.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... 102&Mode=8

2009-01-25

Tauta ir etninė žemė

Nepriklausomybės Akto Signataro Romualdo Ozolo pranešimas, skaitytas konferencijoje „Tirpstančios lietuviškos žemės: praeitis, dabartis, ateitis“ Mokslų akademijos Mažojoje salėje 2008 m. gegužės 29 d.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =57&Mode=8

2009-01-25

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimas: ištakos ir susiformavimas

LPS iniciatyvinės grupės klubo nario filosofo Romualdo Ozolo pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ 2008 m. birželio 5 d. Seimo Kovo 11-osios salėje.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =56&Mode=8

2009-01-25

Mentaliteto mažakraujystė ar kultūrinė kontrrevoliucija?

Nacionalinių vertybių nuvertinimas atgavus nepriklausomybę. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo pranešimas Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos kultūros kongreso konferencijoje „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“ 2008 m. spalio 7 d.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =55&Mode=8

2009-01-23

Kultūros pokyčiai: nuo vienmačio į daugiamatį mąstymą

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo pranešimas, skaitytas Lietuvos mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje „Lietuva: nuo Atgimimo iki Europos Sąjungos“, skirtoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui, 2008 m. gegužės 27 d.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =51&Mode=8

2009-01-23

Vilnius ir Atgimimas

LPS iniciatyvinės grupės klubo narys Romualdas Ozolas pabrėžia Vilniaus, kaip Lietuvos Atgimimo centro svarbą: "Atgimimo laikais visi miestai buvo persmelkti tos pačios prabudimo, kėlimosi dvasios. Tas labai praktiškas ir konkretus jausmas ir siekis juos gal kiek niveliavo, nors prisikėlimo skaidra kiekviename buvo kitokia. Vilnius skyrėsi tuo, kad Atgimimas čia buvo intensyviausias ir šviesiausias."

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =50&Mode=8

2009-01-23

Valdžia dar netikiu. Tauta tikiu

Kalba, kuria Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime 2008 m. lapkričio 8 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =49&Mode=8

2009-01-23

Nepriklausomybė alternatyvos neturi

Romualdas Ozolas: "Ką mes vadiname finansų krize, netgi pasauline finansų krize, nėra tiktai finansų krizė. Nėra tiktai finansų krizė jau vien dėl to, kad finansai tėra gyvenimo būdo sutartinis ženklas, žymuo, vadinamas doleriu, euru, juaniu ar dar kitaip, ženklas, kurio vertės glūdi po juo – kultūrose, ekonomikose, gamybos pajėgumuose, mainuose, o galų gale – tautų ir žmonių troškime ir valioj gyventi pro pilkosios savo kasdienybės negalias saulės švieson iškeliant savo galias."

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =48&Mode=8

2009-01-23

Svarbiausieji Tautų teisių postulatai

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas pabrėžia Tautos svarbą šiuolaikinės pasaulio globalizacijos kontekste. Iš "Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas".

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =47&Mode=8

2009-01-23

Sąjūdžio ištakas prisimenant

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko pavaduotojas Romualdas Ozolas prisimena, nuo ko prasidėjo Lietuvos laisvės kelias.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =46&Mode=8

2009-01-22

Tauta, Valstybė, Pilietis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas - apie valstybės pamatus, piliečių teises ir pareigas, sąžinę, protą, drąsą bei Tėvynės meilę.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =44&Mode=8

2009-01-22

Vienintelė

Romualdas Ozolas: "Vasario Šešioliktoji lietuviams visų švenčių švenčiausia, nes tąsyk, siekiant atkurti buvusią Lietuvos valstybę, buvo sukurta tokia, kokią idealu laikė Europos civilizacijos konstruktoriai senieji graikai – NEPRIKLAUSOMA RESPUBLIKA. Ne Karalystė, ne Kunigaikštystė, ne kokia nors unija ar sąjunga, o Nepriklausoma Lietuvos Respublika."

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =43&Mode=8

2009-01-22

Naujosios Lietuvos projektas: Galutinis variantas

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo narys Romualdas Ozolas dalinasi mintimis, apie dabartinę finansinę situaciją, Lietuvą drebinančią krizę, šiandieninės vyriausybės sprendimus bei motyvaciją, o taip pat apie šalies ateities ekonomines ir politines perspektyvas.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =42&Mode=8

2009-01-22

Romualdas Ozolas: "Apie nacionalizmą - pozityviai"

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, filosofu Romualdu Ozolu kalbasi Ramūnas Čičelis. Pokalbis skelbtas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ 2008 m. balandžio 1 d.

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =41&Mode=8

2009-01-22

Pirmasis nepriklausomos atgimstančios Lietuvos savaitraštis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas dalinasi prisiminimais ir mintimis apie pirmojo nepriklausomos Lietuvos savaitraščio užgimimą: "Likimas taip sudėstė įvykius, kad stovėjau prie „Kultūros barų“ lopšio. Galvojau, kad šviesesnio ir džiugesnio gyvenimo tarpsnio man nebus duota. Buvo. Buvo duotas „Atgimimas“ – ne tik pirmas tikras tikrai nepriklausomas laikraštis, bet ir ištisa Lietuvos istorijos epocha – šviesiausių vilčių, didžiausių siekių ir nepaprastų išsipildymų metas. Kai kurie buvo sunkūs, kai kurie dramatiški, kai kurie tragiški, bet visus juos gaubė atsiveriančios Nepriklausomybės dangus. Jis švietė mums ir atrodė, kad ir mes skaidrėjam."

plačiau
http://www.nepriklausomybe.lt/NewsByCat ... =40&Mode=8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 16:19. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Kov 2010 14:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

R. Ozolas: Antroji Lietuvos Respublika. Galimybės, realybė ir palikimas

http://www.patriotai.lt/straipsnis/r-oz ... -palikimas

penk., 2010-02-26 11:58

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... _istorija/

R. Ozolas - Pranešimas forume „Lietuva. Dabarties realybė ir ateities vizijos“ 2010 m. vasario 25 d. Seimo Konstitucijos salėje

Už visus teiginius, kurie čia išdėstomi, atsako pranešėjas ir tik pranešėjas

Galimybės

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamento priimtas Aktas „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“.

1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 2 straipsnis sukonkretina: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų Tarybos pirmininkui Romoje pateiktos „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ 10 straipsnio, vadinamo „Europos teisė“, 1 punktas skelbia: „Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu“. 2 punktas sukonkretina: „Kad užtikrintų šios Konstitucijos ar Sąjungos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių“. 1 dalies 6 straipsnis sako: „Sąjunga turi teisinį subjektiškumą“, t. y., yra kita valstybė.

Mūsų juridinę padėtį cituoju pagal „Sutartį dėl Konstitucijos Europai“, nes Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą procedūros buvo vykdomos pagal šias formuluotes, tik pristabdytas referendumuose kai kurių valstybių tautų valia, tačiau Vokietijos pastangomis tik pertvirtintos kaip vadinamoji Lisabonos sutartis. Dabar ji Lietuvai turi konstitucinę galią.

Iš to, kas čia pasakyta, seka vienintelė juridiniu požiūriu teisinga išvada: 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika – jau istorijos faktas.

Kalbėdami apie Lietuvą po 2004 m. gegužės 1 dienos, mes kalbame apie Lietuvos Respubliką Europos Sąjungoje, kurios teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisę. Čia galime daryti analogiją su Lietuvos tarybų socialistine respublika Tarybų Sąjungoje, galime nedaryti, tačiau fakto, kad Sąjūdį mes pradėjome, reikalaudami LTSR įstatymų viršenybiškumo prieš TSRS įstatymus, – nepaneigsi; ir ji apsivainikavo kovo 11-osios Aktu bei 1992 metų Konstitucija.

Šiandien tos juridinės mūsų valstybės padėties, taigi, ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos, nebėra, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti.

Melą pripažinti labai sunku. Mums, atrodo, netgi miela jo nepripažinti: jeigu „didžioji pertvarka“, vadinama ir „didžiąja sumaištimi“, Vakarų pasaulyje prasideda tik XX a. pabaigoje, M. Tečer ir R. Reiganui įstatymais atleidus įmones nuo atsakomybės teritorijai, kurioje jos veikia, ir tai tampa globalizacija vadinamu kapitalo viršteritoriniu įsisiautėjimu, tai mums visapusiška viršteritorinė maišatis prasideda su Jogailos nutekėjimu Krokuvon, tęsiasi per Liublino uniją, 1791 metų gegužės 3-iosios konstituciją, XIX amžiaus sukilimus, kol galų gale Didysis Vilniaus seimas pasako, o Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją juridiškai postuluoja atstatanti valstybę, „atskirtą nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis“.

Tiktai šita formuluotė įgalina lietuvius pagaliau susivokti, kas jie yra ir kur jie yra pasaulyje, sukurti ir du dešimtmečius atlaikyti visų kaimynų dantimis tąsomą valstybę (pakanka tik prisiminti Lietuvos diplomatines kovas Tautų Lygoje!), o paskui – ištverti pusę amžiaus trukusią okupaciją.

Mūsoji valstybė – Antroji Respublika – buvo galima todėl, kad buvo Pirmoji – 1918–1940 metų – Respublika, išugdžiusi kartą žmonių, kurie su Pirmąja Respublika širdy perėjo okupaciją ir, sulaukę momento, pasinaudojo galimybėmis buvusią nepriklausomą valstybę atkurti.

Kokios priemonės buvo panaudotos? Niekam ne paslaptis: juridinės. Juridinės visų pirma ir juridinės galų gale. Juridiškumas nei savivokoje, nei politikoje, tuo labiau – pasaulinėje politikoje – joks burbulas.

Tai kaip atsitiko, kad mes, buvę tokie juridiškai raštingi, preciziški ir galingi, vis dar tebekalbam apie Antrąją Respubliką, kuri iš tiesų baigėsi 2004 metų gegužės 1-ąją, gyvavusi 14 metų ir 2,5 mėnesio?

Realybė

„Kompanija priklauso jon investuojantiems žmonėms, o ne jos darbuotojams, tiekėjams ar vietovės, kurioje ji įsikūrusi, darbuotojams“, – taip šiuolaikinę įmonę apibrėžė Albertas Dunlapas, vienas iš globalizacijos teoretikų.

Tikslesnio ir įžūlesnio, prilygstančio Makiavelio ar Stalino formuluotėms, mūsų šiandieninės padėties juridinio apibūdinimo vargu įmanoma rasti. Nes nuo socialinės atsakomybės išlaisvinta įmonė (korporacija), iš pradžių buvusi naujosios ekonomikos pamatu, tapo ir šiandienybės juridikos ištaka – normomis, kurios griovė ne tik socialines struktūras, kultūras, bet ir valstybes.

Naomi Klein, puikios knygos „Šokio doktrina“ autorė, su deramu sarkazmu rašo, kad kompanijos kaip naujosios juridikos indoktrinatorės dėka laisvė ir klestėjimas sužibo taip skaisčiai, kad ėmė griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno, o Maskvos „blogio imperijos“ žmonės, puolę į Hajeko ir Frydmano idėjų glėbį, kapitalizman patraukė net Kinijos komunistus. Tai reiškė, kad globaliosios rinkos skersvėjams nebeliko jokių kliūčių.

Atkūrę valstybę skaistaus kapitalizmo spindesio mes nepajutome, priešingai, mus draskė iš Rytų – blokada, iš Vakarų – „šokas be terapijos“, kurio lietuviškasis variantas dar tebelaukia savo aprašymo ir pasekmių įvertinimo.

Herojai yra žinomi. Planavę visai kitokią gerovės valstybę, mes tarėmės kurią ją, ir pagrįstai, ir nepagrįstai kaltindami vieni kitus, nors vargu ar kad nors dorai nutuokėm, kad visa tai tėra gabalėlis pasaulinio proceso, kuris gali būti vadinamas ir išstruktūrinimu, ir įvairiais kitais vardais, tačiau iš esmės buvo socialinių sistemų demontažas ieškant greitų ir didelių pelnų.

Pas mus visą Antrosios Respublikos laikotarpį jis vadintas reformomis, o remtas turto išvalstybinimu, monopolizavimu ir valdžios privatizavimu.

Didžiausias globalizacinio kapitalizmo mokytojas Miltonas Frydmanas uraganui sugriovus Naująjį Orleaną, pasiūlė ne atstatyti mokyklų tinklą, o duoti žmonėms „švietimo čekius“, kuriuos galėtų panaudoti privačiose mokymo įstaigose, kurių tikslas – pelnas. Svarbu, kad reforma taptų ilgalaikė. Tokia, kaip mūsų švietimo ir mokslo – perduodanti vaikus savivaldybėms ir kas už jų, o studentus – bankams, per juos siurbiantiems valstybę.

Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų „dainuojančios revoliucijos“ idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis. Jau tada galima buvo nutuokti, kad vadinamoji „šoko terapija“ slepia savyje prigimtinį blogį ar bent jau blogą valią, tačiau aplinkybė, kuri siejosi su mumis pačiais, neleido šios „terapijos“ aiškiai suvokti kaip blogio ir jam pasipriešinti: veržimąsi į laisvę mes sutapatinome su ekonominiu liberalizmu kaip tos laisvės įgyvendinimo būdu.

Tuos, kurie dar bandė susivokti, liberalizacijų be ribų teoretikai, remiami visokio plauko pasaulio ekspertų ir konsultantų, dorojo ir morališkai, ir fiziškai, kol žmonės netekdavo orientacijos ir erdvėje, ir laike. Liberalizmo pamokas išgyvenom su kaupu. Ir tebesimokom. Priešingu atveju, ką čia dar galėtų veikti Laisvosios rinkos institutas, nusitaikęs ir į valstybės miškus, arba Lygių galimybių institutas, už lyčių degradavimą reikalaujantis privilegijų ir lengvatų?

Šiandien jau galima pasakyti, kodėl buvo sabotuotas nacionalinės pilnavertės valiutos įvedimas, ilgą laiką leidžiant viename katile plaktis rusiškam rubliui, amerikoniškam doleriui ir lietuviškam talonui: šioje mikstūroje virė didžiuliai asmeniniai pelnai bei valdžios laiminamos ir palaikomos įmonės, formavusios naują – korporatyvizuotą ir monopolizuotą Lietuvos peizažą, sau naudingais kanalais ir pylimais pakoreguojamą kiekvienos naujos valdžios.

Šiandien jau taip pat galima pasakyti, kodėl nebuvo įvykdyta nei vadinamoji dekagėbizacija, nei desovietizacija, kodėl pasitenkinta tik parodomaisiais procesais – visuomenę suskaldžius į patriotus ir komunistus buvo galima separuoti tinkamus iš abiejų pusių žmones privatizuotam Lietuvos valdymui ir tokiam valdžių nutolimui nuo tautos, kuriam visiškai tiktų Dunlapo pateiktas apibrėžimas: valstybės akcijos – ne jūsų akcijos, todėl mūsų reikalas, kur mes eisim ieškoti pelno.

Ir nuėjom. Nebeturėjome kur kitur eiti: buvome nudrengti. Nuėjome, kur siūlė kokias nors paramas. Tam tikram metui. Už išskerstas karves. Nedirbamus laukus. Supjaustytus laivus.

Zygmuntas Baumanas, iš Lenkijos kilęs ir Londone reziduojantis sociologas, su panieka aprašo postkomunistinę erdvę. „Čia buvo pilna keistų veikėjų. Buvo negirdėtų etninių mažumų, buvo senų ir naujų valstybių, besiveržiančių iš federacinių narvų, į kuriuos jas prieš jų valią buvo uždariusi dabar jau nebeegzistuojanti komunistinė supervalstybė, tačiau besiveržiančių tik tam, kad atgautąją sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei ištirpdyti Europos rinkoje ar NATO sąjungoje“.

Tai – tiesiogiai apie mus.

Gerai, kad bent paaiškina, kodėl mes pasidarėm tokie apgailėtini! „Karinis, ekonominis bei kultūrinis valstybės – kiekvienos valstybės autarkiškumas, tiksliau, jos sugebėjimas pačiai išsilaikyti liovėsi būti gyvybinga siekiamybė. Norėdamos išsaugoti pajėgumą palaikyti įstatymą ir tvarką, valstybės turėjo siekti sąjungos ir savanoriškai atsisakyti vis didesnės savojo suvereniteto riekės.“

Palikimas

Šiandien mes – Europos Sąjungos valstybė. Valstybė narė.

Pripažindami šį faktą visa jo apimtimi ir reikšme – kaip naują Lietuvos valstybės juridinį statusą, mes kitaip – autentiškiau – suvokiame Lietuvos subjektiškumą.

Kokia po dvigubos – rytietiškosios, ir vakarietiškosios – pertvarkos Lietuvos kaip pasaulyje veikti galinčio subjekto materialioji galia?

Savo nesibaigiančiose reformose mes netekome daugiau žmonių, negu jų žuvo miškuose Kare po karo, emigravo ir buvo deportuoti tremtin.

Atsivėrus sienoms jau Sąjungoje, populiacijos netektis padvigubėjo. Valstybės skola šiemet sieks 37 mlrd. litų. Neturim nė vieno nacionalinio nuo užsienio kapitalo nepriklausomo banko.

Net auksas išvežtas užsienin. Rengiamasi atsisakyti lito. Valstybės turto – liekanos.

Lietuvoje šeimininkauja (tiksliau – savivaliauja) užsienio kapitalistai, tokie kaip prancūzų šilumininkai, danų kiaulininkai ir lenkų naftininkai.

Prarastas svarbiausias elektros energijos šaltinis – Ignalinos atominė.

Pensijos – mažiausios Europoje, Sodra bankroto situacijoje, o privačius pensijų fondus valdo Skandinavijos bankai. Ir t. t., ir pan.

Jeigu pripažintume naują Lietuvos juridinį statusą, turėtume teisę aiškiai žinoti, ką pagal suvereniteto apribojimo laipsnį į Europos Sąjungos įmonę mūsų valdžia įnešė ir ką turim gauti – tautos savivokai ir saviįtaigai tai neišvengiamai būtina.

Kur jūs tokius sąvadus žmonių kalba surašytus galite rasti?

Nerasite. Nes to jums žinoti ir nedera.

Ne jūs esate ES kompanijos akcininkai – akcininkai yra mūsų valdžios, kurias mes išrenkame tam, kad jos mūsų nepaisytų, o mūsų europarlamentarai, karališkai apmokami už tai, kad tuščiai virpina orą tai Briuselyje, tai Strasbūre, nesikištų į Europos Komisijos direktyvas Lietuvos erdvės ir teritorijos efektyvesnio eksploatavimo klausimais bei padėtų veržti diržus pensininkams, ligoniams, studentams, vaikams – mums nežinia iš kokių resursų finansuotis paliktoms humanitarikos sritims.

Ar galim turėti vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis?

Europos Sąjunga yra ne tik „dviejų greičių“, bet ir „dviejų lygių“ – turtingųjų šalių ir neturtingųjų šalių (nebūtinai iš Vidurio Europos) sąjunga bei turtingųjų žmonių prieš turtinguosius (vieni vadinami sėkmingaisiais, kiti – nesėkmingaisiais) sudaryta sąjunga.

Liaupsės dabartinei Lietuvos vyriausybei, atimančiai lėšas iš socialinei rūpybai ir kultūrai skiriamų jau ir iki tol drakoniškai menkų asignavimų, rodo elitų tarptautinės sąjungos principinį priešiškumą ir abejingumą bendruomeninės paramos reikalaujantiems žmonėms.

Pasiteisinimas vienas: nesubalansuotas nacionalinis biudžetas gali pakenkti euro funkcionalumui. Kad šio „funkcionalumo“ paskirtis – Europos elito supergerovės garantavimas – arba šiandieninio elito socializmas, – apie tai kalbantieji akimirksniu nurašomi į marginalus, o greitai ir čia, Lietuvoje, bus teisiami už vadinamąsias „piktas kalbas“.

Šiokios tokios vilties teikia bendra kapitalizmo sistemos krizė, parodžiusi spekuliacinio kapitalizmo ribas (vadinamųjų finansinių burbulų sproginėjimas) ir vis garsesni balsai apie valstybių reguliuojamojo vaidmens atgaivinimą.

Tačiau kol įmonė nebus juridiškai pririšta prie vietovės, kol jos tikslas tebebus kuo greitesnis ir kuo didesnis pelnas, o sociumų dalia – įmonės palikta tarša ir šiukšlės šiai išsidanginus kur pigesnė darbo jėga – padėtis esmingiau nesikeis.

Padėtis pasikeis nebent su Europos Sąjungos pabaiga.

Atrodo, Viešpats ir vėl skyrė mums ištverti totalitarinę žiemą. Tačiau iki naujojo lemiamo momento turime išgyventi. Ir išgyventi ne kaip emigrantai net savo tėvynėje, o kaip čia, Lietuvoje, gyventi ir savo bendrabūvio problemas spręsti norinti ir sugebanti tauta, bent jau bendruomenė. Su ribotu suverenitetu, negailestingai drengiama, bet dar nepasiduodanti. Bent jau ne visuotinai norinti pasiduoti.

Tad kol dar galim kalbėti viešai, turime sutarti, kad – nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip:

1. Atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, garantuojantį valstybės apsaugą nuo bankroto.

2. Sukurti nacionalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką.

3. Sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą.

4. Garantuoti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas.

5. Apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą.

6. Atkurti švietimo dvasinę paskirtį.

7. Remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas.

8. Atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę.

9. Sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.

Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą – išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo – Lietuvon – būtine to sugrįžimo Lietuvon prasme.

Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atakinga už jai patikėtos Žemės gabalo gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas.

Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne pagal savo, o pagal anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestus tikslus ir būdus.

Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turim nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir masės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus.

Niekada neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 16:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: ką reiškia ginti homoseksualų teises?

http://www.alfa.lt/straipsnis/10340361/ ... 4-09_09-06

2010-04-09 09:06
Alfa.lt

Kęstutis Girnius savo rašinyje teigia, kad „teisinėje valstybėje homoseksualų teisės turi būti ginamos“ http://www.alfa.lt/straipsnis/10339504/ ... 4-06_07-38 .

Sunku patikėti, kad tai nešališkiausio Lietuvos politikos apžvalgininko tekstas. Tačiau patikėti tenka, kai pamatai, kad jis vis dėlto pajungtas vienam principui – asmens, o ne tautos teisių gynimui. Tad kalbėti tenka ne tiek apie homoseksualus, kiek apie konceptualinio pobūdžio problemą.

Jau daug kartų esu siūlęs išsiaiškinti ir apsispręsti, kur ir kaip gyvename – pagal Kovo 11-ąją atkurtos valstybės Konstituciją ar kitą, pavyzdžiui, Europos Sąjungą kuriančią Lisabonos sutartį. Tai padaryti būtina: Kovo 11-ąją atkurta valstybė gyvenimą reglamentuoja 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pati gana fundamentaliai akcentuoja asmens teises ir laisves, bet vis dėlto subordinuoja jas tautos gyvenimui; nuo 2004 m. gegužės 1-osios Lietuvos valstybei įsigalioję Žmogaus teisių deklaracija pagrįstos Lisabonos sutarties reikalavimai tautos kaip kriterijaus nebemini.

K. Girniaus rašinys paremtas būtent Lisabonos sutarties Lietuvai implikuojama juridika ir visiškai nekreipiama dėmesio į Lietuvos 1992 m. Konstituciją, kuri mums tebetvirtina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai, o Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Taigi Lietuvos homoseksualai yra ne šiaip jau neaiškios teisinės sistemos, ir net ne Europos Sąjungos piliečiai, o visų pirma Lietuvos valstybės piliečiai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl dar kartą, nes tai svarbu, aiškinantis iš mąstysenos skirtybių einančias išvadas: Lietuvos homoseksualai yra Lietuvos teisinės sistemos objektai, nes jeigu ne jos, tai taip ir sakykime: Europos Sąjungos.

Lietuvos kaip teisinio subjekto tąsyk nebelieka, ir visos K. Girniaus pretenzijos Lietuvai yra priekaištai niekam, tuštumai.

Mes gi turėtume vadovautis nuostata, jog Lietuva, kad ir kokią savo suvereniteto dalį yra atidavusi Sąjungai, išlaiko tam tikrą savo suverenių galių dalį, kurios svarbiausias sandas yra teisė nesutikti su kita jurisdikcija, kad ir kokia galinga ar gerbtina ji būtų. Taigi ir su ES brukamu homoseksualių asmenų teisių supratimu.

Matyt, kaip tik dėl tos principinės mūsų tautos laisvosios valios dalies „nukenksminimo“ Europos Taryba ką tik priėmė nutarimą, kad homoseksualų teisės turi būti iškeltos aukščiau už bet kurios nacionalinės teisės savumus ar ypatumus.

Klausimas, kas Europos Tarybai suteikė tokią teisę ir kodėl ji ją pasisavino, būtų ne mažiau įdomus, tačiau ne šio svarstymo klausimas.

Stebina ir „praktinė“ K. Girniaus išvada: „Nors galima nepritarti gėjų gyvenimo būdui, privaloma ginti pagrindines jų teises.“ Homoseksualų paradų priešininkai iki šiol kalbėjo priešingai: tegul homoseksualai mylisi pagal savo prigimtį, tai jų intymiojo gyvenimo teisė, ir į tai Lietuvoje visada buvo ir yra žiūrima tikrai pakančiai; problemos įžvelgiamos, kai homoseksualai pradeda savo gyvenimo būdą propaguoti viešai absurdiškai darkydamiesi ir šitokiu būdu reklamuodami ir propaguodami tą savo „teisę“.

Ar iš tiesų homoseksualų paradai yra tai, kas sudaro jų teisių esmę ir turi būti garantuojami pagal žodžio ir susirinkimo laisvės reikalavimus, kuriuos gina ir Lietuvos Konstitucija?

Net jeigu kartu su Kęstučiu Girniumi tartume, jog gegužės 8 dieną numatomas paradas yra mūsų mokestis už ligšiolinę jų diskriminaciją, mes ir save, ir kitus sunkiai įtikintume, kad numatytasis žygiavimas yra susirinkimo, o eisenos dalyvių bylojimai – žodžio laisvės apsireiškimai. Norėdami būti sąžiningi ir juridiški, turėtume pasakyti, kad homoseksualų paradai ir homoseksualų teisės yra gana skirtingi dalykai.

Jei dėl homoseksualų teisių būti patiems su savimi paradų priešininkai jokių pretenzijų nereiškia, tai dėl paradų protestuoja visai pagrįstai, nes paradai yra reklaminis šou, propaguojantis homoseksualizmą pačiu agresyviausiu būdu, ir visuomenė turi teisę gintis nuo tokios agresijos lygiai taip pat, kaip ir nuo nacistų, sionistų, bolševikų ar modžahedų savireklamų, nes jos nukreiptos prieš pačius visuomenės pamatus.

Niekaip nerandu logikos ir tokiose šiandieninės civilizacijos nuostatose, kurios toleruoja ir net propaguoja homoseksualizmą, bet draudžia prostituciją ar bent suvaro seniausios profesijos darbininkes į raudonųjų žibintų getus. Kokios galios ugdo šitokias deformacijas?

Visišku, bent jau nesusipratimu, laikytinas K. Girniaus teiginys, kad už triukšmą, kilusį dėl savivaldybės sprendimo leisti homoseksualų paradą Vilniuje, atsakingi tie, kurie protestuoja prieš šį „renginį“.

Pirmiausia – tai netiesa. Eskaluoti tarptautiniu mastu „gėjų teisių diskriminaciją“ pradėjo Lietuvoje reziduojantys gėjų atžvilgiu šališki užsienio ambasadoriai. Jeigu į paradą atvyks dar ir Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė bei parlamentarai, taip pat kitų šalių homoseksualai, turėsime konstatuoti, kad kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus vykdomas jau pagal „gydytojų be sienų“ veiklos principus ir Lietuva tampa paprasčiausia geografine sąvoka.

Beje, ar taip pat džiaugsmingai būtų sutinkami, jeigu rusų neobolševikų palaikyti atvyktų V. Žirinovskis ar V. Ziuganovas, o lenkų neopilsudskininkų – R. Sikorskis? Antra, visiškai neaišku, ką istorija pasakys apie homoseksualų paradų gynėjus ir jų priešininkus. Galima neabejoti, kad dėl kultūringo pasipriešinimo mūsų pozicijos pasaulyje nesusilpnės labiau negu susilpnėjo, kai dėl nieko nesipriešinome. Jeigu apie savo patrauklumą su mums siūlomu nuolankumu būtume galvoję anais laikais, mes niekada nebūtume išsivadavę.

Homoseksualų teisė yra teisė gyventi jų prigimties jiems diktuojamu gyvenimo būdu.

Homoseksualų paradai yra atbukusiai vartotojų visuomenei brukamas agresyvus homoseksualizmo propagavimo šou, kuris neturi nieko bendro su žodžio ir susirinkimo laisve, tačiau, kai bandomas tokiu pateikti, juridinio nihilizmo ir analfabetizmo migloje kartais priimamas kaip tikrasis demokratijos matas.

Alfa.lt

Komentarai Alfa.lt
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... 4-09_09-06

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 16:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nacionalisto dienoraštis

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/0 ... il_01.html
2010 m. vasario 17 d., Nr. 13
Vytautas Visockas

Romualdas Ozolas

Knygas skaitau nuolat. Lėtai ir tik geras knygas. Apie jų gerumą sprendžiu iš kitų knygų, patikimų recenzijų, bičiulių rekomendacijų. Seniai skaičiau knygą, kuri būtų padariusi tokį didelį įspūdį. Maniau, kad Romualdą Ozolą šiek tiek pažįstu. Ne vienerius metus buvome kartu: „Tauro“ bendrabutyje, Vilniaus universiteto auditorijose, „Minties“ leidykloje... Man skirtuose „Supratimuose“ jis taip ir užrašė: „buvusiam kartu“.

Užverčiau knygą ne su palengvėjimu, o apgailestaudamas, kad baigėsi kasdieninis bendravimas su mąstytoju, kurio iki šiol nepažinau, nors daug metų „buvome kartu“. Su tuo pačiu R. Ozolu, atėjusiu iš daugiatūkstantinių Sąjūdžio mitingų, parlamento tribūnų, valdžios kabinetų, – ir visai kitu, kurį pažinti būtų labai naudinga tiems, kurie mitinguose, susirinkimuose jo nematė ir negirdėjo, o šiandien jau ima valdyti valstybę.

Jeigu norite suprasti, kas XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje vyko pasaulyje ir Lietuvoje, kur link einama ir einame – ši knyga jums labai pravers. Neskubėkite sakyti: aš pats viską matau ir suprantu. Net ir tokiu atveju R. Ozolo supratimai jums bus ir įdomūs, ir naudingi. „Iš daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių čia atrinkta tai, kas labiausiai atliepia šiandienines mūsų savivokos reikmes ir skatina mąstyti kartu“, – rašoma „Pratarmėlėje“. Viename straipsnyje neįmanoma aprėpti visko, ką R. Ozolas suprato beveik per visą sąmoningą savo gyvenimą, per penkis dešimtmečius.

1964 03 21 dienoraštyje jis įrašė: „Mąstyti – reiškia netikėti“. Ir eina per žemę, per epochas ir civilizacijas, tautas ir valstybes netikėdamas, t. y. mąstydamas apie gamtą, žmogų kaip gamtos dalį, gyvenimo prasmę ir beprasmybę, pasaulio likimą... „Taip, einu nuošaly, vienas, bet abejoju, ar rastų kas tipiškesnį mano kartos atstovą ta prasme, kad nuosekliausiai ieškojau ir tebeieškau tiesos“ (1973 m.).

Dėl tiesos jis nevengia ginčytis su didžiaisiais pasaulio mąstytojais, karvedžiais ir politikais, nebijo reikšti savo nuomonės apie praeities ir dabarties politinius, ekonominius, kultūrinius, religinius įvykius, jų tendencijas, nes tai juk dienoraštis, užrašai sau, būtent dėl to itin įdomūs kitiems. „Daugiausia čia to, ką galima vadinti gyvenimo būdo kritika ir įvairiopais geresnio jo sutvarkymo projektais, – rašo autorius. – Tas motyvas eina nuo horizonto ligi horizonto, o pagrindinė jo linija yra pamažu įsisąmoninama tautos laisvė. Viešoji opinija Nepriklausomybės šiandien vėl nebelaiko tautos laisvo buvimo būdu ir tuo šiuos supratimus vėl aktualizuoja“.

Štai ties tuo aš ir ketinu apsistoti. Nes ir man tautos laisvė, Nepriklausomybė svarbiau už bet ką, nes ir aš bijau, kad einame į pražūtį. Europos Sąjunga, globalizmas, kosmopolitizmas – iš vienos pusės, ir valstybė, tauta, nepriklausomybė – iš kitos.

Maždaug nuo pusės knygos šios temos R. Ozolui tampa vis aktualesnės. Juk jis vienas iš nedaugelio ėjimo į Europos Sąjungą skeptikų.

„Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija.

Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?“ – rašė R. Ozolas 2004-ųjų balandžio 28 dieną.

Jis mano, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei vos išsivadavus iš vienos sąjungos stoti į kitą. „Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu!“

Tačiau bent artimiausiu metu bus taip, kaip yra. Ką daryti? „Lietuva, be abejo, atras savo veikimo būdus ir Europos Sąjungoje, išryškės ir naujieji jos kontūrai. Tačiau tam, kad tai būtų gyvybiškas darinys, reikia neužmiršti trijų banginių: žemės, tautos ir kalbos, jie turi likti mūsų. O prieš juos užsimota taip klastingai ir taip esmingai, kad išsaugoti juos bus nepaprastai sunku: nėra nei supratimo, kad šitai reikia daryti, nei noro, nei sugebėjimų, nei institucijų, nekalbant apie kokį nors ilgalaikį projektą“. Šiuos susirūpinimo žodžius R. Ozolas užrašė 2004-aisiais.

Ką čia bepridėsi? Nebent tai, kad gyvename 2010-aisiais, ir per šešerius metus nei supratimo, nei noro, nei sugebėjimų nepadaugėjo: ir žemės, ir tautos, ir kalbos šiandien turime dar mažiau, negu tada, kai R. Ozolas (ir ne tik jis!) ėmė skambinti pavojaus varpais.

Kai entuziastingai ėjome į Europos Sąjungą, matėme tik privalumus, tik naudą. R. Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai tik dabar mato. Dauguma ir dabar nenori matyti. Ėjome, kad negrįžtume? Pusė milijono jau nežino kelio atgal. Kol kas kinai jų vietos dar neužėmė, bet liberalai, globalistai, kosmopolistai pasirūpins, kad užimtų. O iš kur šitų tiek daug priviso? R. Ozolas mano, kad tai vakarykščiai komjaunuoliai.

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas. Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas... Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Retas tėra „juristo sūnus“. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei ir tautybei, taigi ir tautai... Kosmopolitizmo galingumą parodo konkretus kosmopolito elgesys. Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T. Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V. Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“ (1995 m.). Apie šitą padermę Supratimuose rasite ir daugiau taiklių pastebėjimų.

Globalizacija yra itin pavojinga, itin baisi okupacijos forma. Ji kraują išleidžia be dūrio ir šūvio – išsiurbdama kaip dėlė ar vampyras. Ji marina be teismų ir nuosprendžių – prišliaužia, apsirango ir uždusina. Jos epidemija nebauginanti – kaip gripas, nors išpjauna daugiau nei maras. Tas jos siaubingumas – pati globalizacijos prigimtis: pavergianti kapitalo galia. Kapitalas yra ir idėja, ir turtas, jis gali būti ir labai spekuliatyvus, ir nepaprastai konkretus, taigi prieinantis prie kiekvieno ir kiekvienam darantis poveikį. Jis įveikia ir turtuolį, ir vargšą. Sudaryk kapitalu, kurio apimtys didesnės už nacionalinių valstybių biudžetus, disponuojančių asmenų grupę ar grupes – ir turėsi ginklą prieš visą pasaulį. O dar sukurk tokias tarptautines tvarkas, kurios netrukdytų kapitalui veikti – ir pasaulis bus tau po kojom. Tokios tvarkos PPO, PB, TVF pavidalais jau egzistuoja ir veikia. Ir kolei kas nėra, kas galėtų joms pasipriešinti. Globalizacijos jėga – kapitalo klasta“ (2004 m.).

Nėra, kas galėtų pasipriešinti, o Lietuvoje nėra net norinčių apie tai garsiai kalbėti. Vilius Bražėnas, Romualdas Ozolas... Kas dar? Jų balsas žiniasklaidoje nepageidaujamas, balsas tyruose. O kraujo tautos kūne vis mažiau ir mažiau...

Ilgai galvojau, kaip pavadinti šį rašinį. Romualdas Ozolas – ir Kovo 11-osios akto signataras, ir buvęs vicepremjeras, ir Centro partijos įkūrėjas, ir filosofas, filosofinės (ir ne tik) literatūros leidėjas, ir istorikas, ir buvęs TSKP narys, ir buvęs LKP CK narys, ir publicistas, ir politologas, ir beletristas... Visų jo titulų ir darbų į pavadinimą nesurašysi, o vienas kuris neperteiks esmės.

Pagaliau R. Ozolas – nacionalistas! Visas jo gyvenimas, visi jo darbai, sprendžiant ne tik iš dienoraščio, persisunkę nacionalizmu. Iš pagarbos tėvui, kurį laiką save vadinęs latviu (motina lietuvė), visą gyvenimą jis „sirgo“ Lietuva, lietuvių tauta, ir juo toliau, tuo labiau ta „liga“ darosi mirtina.

Sprendžiant iš Suvokimų, vos ne kasdien R. Ozolas ėjo į tautą, buvo su ja, galvojo apie jos likimą, dirbo ir tebedirba jai. Žinau, ne kiekvienas šiems žodžiams pritars. „Ieškodamas atsakymo, kaip man gyventi, aš visų pirma turėjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu (ir tapau – visų pirma neformaliai, o paskui ir formaliai – pakeisdamas tautybę pase), o paskui ir partiniu. Visada pirma buvau lietuvis, o paskui partinis. Partiniu tapau todėl, kad galėčiau būti didesniu lietuviu! Ar suprasit jūs tai, vargšai mūsų šiandienos partorgai?“ (1991 m.).

Labai svarbu, kad šiandien jis nebijo, nesigėdina pasakyti: aš esu nacionalistas! Ar galite įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, jo bendražygis ir geriausias draugas Vytautas Landsbergis save pavadintų nacionalistu? Aš negaliu. O Andrius Kubilius? Tuo labiau negaliu. Žodžio tauta iš pastarojo nesu girdėjęs, nors su „buržuaziniais nacionalistais“ bendrauja, jų balsais mielai naudojasi.

O R. Ozolas iš savo dienoraščio neišbraukė šių eilučių: „Aš nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita yra mano jėgų šaltinis. O ką tai reiškia, tegul aiškinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsnį“ (1994 m.). Neišbraukė, nors galėjo. Dar daugiau, šį žodį, Europos Sąjungoje beveik uždraustą, sovietmečiu sukruvintą, reabilitavo. Per tautą, tautas jis mato išsigelbėjimą iš globalizacijos, kosmopolitizmo, liberalizmo, naikinančių tautas ir valstybes, kaip jas naikino Sovietų Sąjunga.

„Pagrindinis principas – tai nacionalinės sąmonės ugdymas, nacionalizmas. Mažos tautos nacionalizmas šiandieniniame pasaulyje nepavojingas niekam, o naudingas ir jai, ir ateities pasauliui“ (1974 m.).

„Kai kas sako, kad nacionalizmas – tai akla meilė savo kraštui, savo tautai. Akla meilė yra šovinizmas, nesvarbu, kokios jo raiškos formos. Nacionalizmas yra pagarba savo tautai ir kitoms tautoms, gerbiančioms tavo tautą“ (1986 m.).

„Aš neneigiu, kad rusas gali būti Lietuvos pilietis, bet kodėl jis negali būti Lietuvos rusas? Arba kodėl negali būti Lietuvos žydo? Kad tai nepatinka Leonidui Donskiui, tautybę laikančiam atgyvena? Anksčiau taip galvojo ir mums piršo Genrikas Zimanas. Žinom, kuo tai baigėsi. Tai gal atgyvena yra ne lietuviai, o donskiai?“

Deja, deja! Tokios kalbos nepatinka ne tik L. Donskiui. Jos nepatinka ir T. Venclovai, ką tik tapusiam šių metų tolerancijos žmogumi. Beje, man atrodo, kad kosmopolitas T. Venclova netolerantiškas mūsų intelektualams, kurie lietuvių nevadina žydšaudžiais, kurie vis dar myli kaimą, gyvena Lietuvoj ir nevažiuoja į Ameriką.

R. Ozolas puikiai žino, kad nemėgsta jo ir „šiandieniniai komjaunuoliai“.

„Tai tas globalistinis jaunimėlis, kuris proteguoja ir praktikuoja vadinamąją toleranciją ir tolerantiškumą, arba neprincipingumą, t. y. gyvenimo tuštybę.

Kaip anie skelbė, reikalavo ir praktikavo ištikimybę komunizmo principams, taip šie skelbia ir praktikuoja debilumą – be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių, be idealų, be – juo labiau – principų. Tai reiškia ne žmonių kėlimą viršun, o leidimą apačion. Visumos požiūriu – tai šia „ideologija“ besivadovaujančių bendruomenių degradavimas ir nuginklavimas kitų bendruomenių atžvilgiu.

Kai kyla islamiškosios bendruomenės ir valstybės, kai kyla Kinija, tokia „europiečių“ filosofija yra slaptų islamo agentų veikimo būdas, vidinė Europos grėsmė“ (2006 m.).

Taip tai taip, bet R. Ozolas pamiršta Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

„Kas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija? Atsakau: tai Komunistų partijos manifesto vertimas. Vertimas į šiuolaikinio materializmo kalbą...

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje idealizmo nerasi nė su žiburiu, čia viskas konkretu ir aišku: yra žmogus, žmogus yra laisvas, tu su žmogum privalai elgtis kaip su laisvu, žmogus turi teisę gyventi, kur nori, žmogus turi teisę tikėti, kuo nori ir t. t., ir pan... Tiems, kurie tų nuostatų vykdyti nenori, yra žmogaus teisių teismai, kurie paskelbs verdiktą su pasekmėmis, dėl kurių galėsi tik gailėtis. O kad būtų mažiau kančių, kad tu galėtum lengviau įsilieti į tų „teisių“ globalumą, jomis pagrindžiama ir Jungtinių Tautų veikla, ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Tūkstantmečio programa – viskas, kas tik įmanoma“ (2005 m.).

„Vadinamosios žmogaus teisės... yra ne kas kita, kaip egoisto teisės, vartotojo teisės – teisės be pareigų, tapusios mažumų teisėmis, mažumų kovos priemone prieš didžiumas, t.y. prieš bet kokius strategiškai svarbius bendrumus. Tai buvo svarbi totalitarizmų idėjinio įveikimo priemonė, tik pasitelkus ją buvo išklibinta ir žlugo Tarybų Sąjunga, tačiau po to tuoj ji, ta priemonė, atsisuko prieš pačią Europą, tapdama tautų tingumo ugdymo ir imigrantų agresyvumo mokymo priemone“ (2005 m.).

Nors daugiau kaip prieš metus į įstatymus leidžiančią ir vykdančią valdžią nacionalistai (partizanai, tremtiniai, sąjūdininkai) pasodino tarsi ir savus žmones, bet apie tautą, tautiškumą – niekur nė žodžio, žiniasklaidoje – vien liberalizmas, vien kosmopolitizmas, R. Ozolo žodžiais tariant, – bevaisis kaip mulas. Bet nacionalizmas dar gyvas, kol gyva Lietuva, kol joje dar yra lietuvių.

Nors jau užverčiau paskutinį Suvokimų puslapį, su R.Ozolu atsisveikinti dar nenoriu. Drauge su juo vis dar mąstau apie mūsų Lietuvos praradimų istoriją, tokią nepanašią į A. Bumblausko, E. Gudavičiaus, A. Nikžentaičio istorijas.

Kaip ir R. Ozolui, man rūpi mūsų kultūra, mūsų kalba. Kaip ir jis, matau didžiulius pavojus mūsų egzistencijai. Todėl dar sakau – iki kito karto su R. Ozolu.

Citatos iš knygos: Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva. Vilnius, 2007

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 16:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas perspėja apie tautos nykimą

http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

ketv., 2010-04-01 15:19

Edita KARKLELIENĖ, edita@skrastas.lt

Šiaulių miesto savivaldybės salėje su gyventojais susitikęs filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas sakė esantis spėriai vykstančių nutautėjimo ir nutautinimo procesų liudytojas.

„Mes nebeesame visiškai nepriklausomi“

Gausiai susirinkusiems šiauliečiams R. Ozolas akcentavo, kad nepriklausomos respublikos, įkurtos kovo 11-ąją, juridiškai nebėra: „Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną, kai Lietuva pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Todėl dabar esame pasimetę, nežinome, ko neturime kaip savo žemės suverenai ir ko privalome reikalauti iš tų, kurie pasiėmė didžiąją mūsų suvereniteto dalį.“

R. Ozolas neabejoja, kad jei Lietuvos žmonės, prieš įstojimą į Europos Sąjungą būtų žinoję prarasiantys didžiąją dalį nepriklausomybės ir turėsiantys paklūsti Europos Sąjungos nuleidžiamoms žaidimo sąlygoms ir taisyklėms, juos būtų buvę kur kas sunkiau prisivilioti į referendumą.

„Kai kas man sako: ko tu čia purkštauji – mes turime laisvę, ir daug kam yra visai neblogai, – sakė R. Ozolas. – Sutinku, niekada neturėjome tiek daug automobilių, tiek ir tokių informacinio ryšio sistemų, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip, tai yra tiesa. Tačiau jei mes suskaičiuotume visus galinčius ir negalinčius keliauti, matematika būtų nedžiuginanti ir, ko gero, visiškai priešinga.“

Dauguma keliaujančiųjų dažniausiai iškeliauja ne degintis, o ieškoti duonos. Ką jie daro išvykę, niekas dorai ir nežino — dažniausiai viešinamos tik sėkmės istorijos, o nesėkmių – nutylimos.

„Tuo tarpu žmogaus pažeminimas, kokį ten patiria mūsų ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sakė R. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes žmogaus orumas yra kur kas vertingesnis.“

Apie tylėjimą ir išlikimą

Pats blogiausias dalykas, anot R. Ozolo, yra tas, kad mes beveik neturime jokios statistinės informacijos apie mūsų pačių padėtį. Ir ne dėl to, kad prastai dirbtų reikiamos tarnybos, o dėl to, kad reali padėtis yra sąmoningai slepiama. „Galbūt kai ko ir nebeįmanoma suskaičiuoti, nes judėjimas tikrai labai didelis.“

1990-aisiais, R. Ozolo žodžiais, lietuvių buvo 3 milijonai 700 tūkstančių, ir kalbėta: atkursim Nepriklausomybę pakviesim visus grįžti iš užsienio – juk ten jų daugiau negu milijonas. Kur jie?

Filosofas įsitikinęs: jei nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, po kelių dešimtmečių Lietuva nebeturės nė dviejų milijonų žmonių. Nebent jei per šitą laiką būtų rastas toks gyvenimo būdas, kuris leistų Lietuvoje gyventi laisvai ne tik individui, bet ir tautai.

„Jei koks pusantro milijono, na, du milijonai žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir mes niekur iš jos nesitraukiam ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta, bet jei ne – šansų išlikti nėra daug“, – įsitikinęs filosofas.

Apie palikimą

Tvarkydamas 1990-ųjų – 1992-ųjų savo archyvus R. Ozolas išsitarė radęs, jo žodžiais, siaubingų pokyčių, palyginus su tuo, kas buvo kalbama, mąstoma ir įsipareigota Sąjūdžio.

„Pakeitimai prasidėję vos tik mes atkūrėme Lietuvą. Štai pirmuosiuose 1990 metų dokumentuose pakitimas, atrodytų, labai labai nedidelis – vietoje Tauta įrašoma Žmogus. Tauta kaip sąvoka, kaip žmonių visuma iš politinio mąstymo pradedama eliminuoti viską sukoncentruojant aplink žmogų. Žinoma, jei tam atskiram žmogui garantuojama laisvė ten, kur aš noriu, tai bus neblogai. Tačiau kai šitaip galvoja beveik milijonas žmonių ir šiandien jų nebėra Lietuvoje, kas tada yra ta Tauta?“

R. Ozolas sakė norintis tiksliai sužinoti, kiek Lietuvos žemės šiandien yra perpirkta ir neslėpė neabejojantis, kad ši informacija sukrečianti.

Priėmimo į Europos Sąjungą sąlyga, priminė pranešėjas, buvo Konstitucijos pataisa, leidžianti bet kuriam Europos Sąjungos piliečiui bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, taigi ir Lietuvoje nusipirkti neribotai žemės. Šitokiu būdu buvęs supirktas Izraelis. Kas bus Lietuvoje?

„Baisiausia yra tai, jog žmonėms įkalta, kad nuosavybė yra šventa – aptvėrei tvora, pririšai šunį ir niekas nepraeis, o eis – turėsi teisę net šaudyti, – svarstė svečias. – Betgi nuosavybė nėra šventa. Ji šventa tik kaip tautos žemė. Visa kita nuosavybė žmogui atiduota tik sutartimi. Ir tu, žmogau, privalai, pagal tas sutarties sąlygas ta nuosavybe disponuoti, perduodamas ją tokią pat gerą, nenugyventą savo vaikams ir anūkams.“

Trečias svarbiausias tautos buvimo garantas – kalba

„Ar galėtume pasakyti, kad šiandien kalba tebėra švari? Ir raidės kompiuterių ir mobiliųjų telefonų pataisytos. Netgi pasuose kai kurie „šviesuoliai“ š raidę jau rašo su sh, – pagiežos neslėpė R. Ozolas. – Tai jei tokiam „šviesuoliui“ nėra draudimo, parodančiam jo laisvės ribas, už kurių prasideda kenkimas tautai, kas tada lieka? Jo sąmoninimas? Deja, sąmonėja tik tie, kurie to nori. Kitaip padėtis be išeities.“

Apie šiandieną

„Dabar madinga sakyti: mes esame didžiulių naujų iššūkių akivaizdoje. Ar yra galimybė ką nors ryžtingai keisti? Kol kas ne. Kol kas visuomenė yra pasyvi, pavargusi, nuskurdinta, jai įkalta, kad bet koks dalyvavimas politikoje yra nešvarus dalykas.

Padėtis, anot R. Ozolo, keistųsi, jei žmonės imtų burtis bent jau visuomenės organizacijas.

„Procesas vyksta, bet labai lėtai, nes neskiriamos net minimalios lėšos joms išgyventi, – sakė svečias. – Maža to, jei politiškai organizacija atrodo nepriimtina ir nuo daugumos nosies nukrypstanti, apie tokią ir kalbėti nėra ko – ji net neregistruojama. Separavimas vyksta ir šitame lygmenyje. Apie tai, kad visuomeninės organizacijos galėtų dalyvauti politikoje dalyvaudamos rinkimuose, irgi bergždžios kalbos.“

Politikas sakė matantis vieną išeitį: visuomeninės organizacijos savo aktyviausius, naujus, pilietiškai atsakingus žmones turėtų siųsti į partijas, kurios yra organizacijai daugiau ar mažiau priimtinos. Dabar partijose esą susidarę senbuvių kamščiai, pro kuriuos nepraeis jokia nauja mintis.

„Ką politikai dabar turėtų kalbėti? Pirmiausia atkurti tautos teises. Žmogaus teisės dabar pavirto mažumų teisėmis“, – akcentavo R. Ozolas.

NEPRIKLAUSOMYBĖ: Romualdas Ozolas: „Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs to, ką matau šiandien. Tai nereiškia, kad mes nebūtume atkūrinėję Lietuvos Nepriklausomybės, bet kur jinai nuvesta ir kieno nuvesta?“

IŠLIKIMAS: Filosofas Romualdas Ozolas įsitikinęs: „Jei bent pusantro milijono žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta.“

skrastas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 16:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas - Atviras laiškas prezidentei: valstybę būtina atkurti

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... a_atkurti/

2009 lapkričio mėn. 16 d. 08:02:18 Perskaitė 7710

Romualdas Ozolas. Eltos nuotr.

Jūsų Ekscelencija!

Lietuvos valstybė dūsta, merdi ir griūva.

Švedijos bankai paralyžiavo finansų apytaką.

Lenkijos naftininkai nusitaikė į paskutinę jų monopoliją tramdančią Lietuvos atramą - “Klaipėdos naftą”.

Europos Komisijai nė motais, kad Ignalinos atominė - gana saugi, o Visagino atominė - šakėmis ant vandens rašytas lietuvių projektas, blokuojamas dar ir Rusijos bei Baltarusijos atominių užmojų.

Ką mes gaminame pasaulio rinkoms? Net pagrindinė mūsų - žemės ūkio - produkcija brangi ir nepakankamai konkurencinga.

Privatizavome aukštojo mokslo studijas.

Mediciną baigiame paversti privačiu verslu. “Sodra” perpuvusi ir kiaura.

Sunaikinome savo oro linijas, užsimojome privatizuoti geležinkelius.

Išparceliuoti ir iškirsti rengiami valstybės miškai.

Konstitucinis Teismas iš principo legalizavo nacionalinio raidyno - mūsų bendrinės kalbos stuburo - sunaikinimą.

Tai tik bendriausi šiandieninio mūsų valstybės peizažo kontūrai. Kasdienybės darbai skandina juos miglose ir pavojingai fragmentizuoja, nusistemina. Bendras vaizdas yra kraupus.

Kaip ir daug kas Lietuvoje, ateities viltis siejau su valdžių kaita. Klostosi įspūdis, kad visą valstybės tvarkytojų energiją tebedegina kova dėl valdžios, dėl įtakos sferų ir finansinių srautų administravimo be apčiuopiamesnės naudos nacionalinei bendruomenei ir pačiai valstybei.

Kaip ir daugelis, buvau įsitikinęs, kad pasaulio finansų krizė, Lietuvoje sustiprinta beveik visuotinės privatizacijos ir visiško valstybės finansų iškaštavimo, privers mus išspręsti ne tik einamųjų mokėjimų subalansavimo, bet ir fundamentaliųjų valstybės pajamų klausimus.

Ką daryti, kad mūsų biudžetiniai mokėjimai priklausytų ne tik nuo užsienio paskolų bei varganų Lietuvoje reziduojančių užsienio verslininkų mokesčių? Apie tai šiandien nebekalbama. Viską užgožia rūpesčiai dėl kasdienių išmokų. Net nedarbas ir nemąžtanti emigracija laikomi ne Vyriausybės reikalu.

Vargu ar išdrįstų kas nors neigti, kad Lietuvoje susiklostė nepaprastoji padėtis. Tačiau dar labiau neįtikėtina, kad Vyriausybė išdrįstų tai viešai pripažinti.

Tačiau kalbėti apie radikalų Valstybės atnaujinimą, jeigu mes dar norime Valstybę turėti, yra būtina.

Į idėjų banką norėčiau įnešti savo indėlį. Siūlau tokius neatidėliotinus Valstybės atkūrimo darbus.

1. Sustabdyti bet kokį valstybės (ir savivaldybių) turto išpardavimą.

Kai, naudodamiesi sunkmečiu, ir valdžios, ir privataus sektoriaus vertelgos pardavinėja pastatus, žemes, miškus, geležinkelius, paštą ir visa, ką tik pasiekia jų rankos, moratoriumas “privatizacijai” yra neišvengiamas, o šis nacionalinei bendruomenei priklausantis turtas turėtų būti prilygintas nacionalinėms aukso atsargoms.

2. Įkurti Lietuvos nacionalinį inovacinį banką ir įsteigti Krizių amortizavimo fondą.

Nacionalinis inovacinis bankas (analogiškas Europos investicijų bankui) galėtų remti visas neprivačias valstybės kūrimo iniciatyvas ir administruoti Vyriausybės paskolas bei įvairių programų finansavimą. Nacionalinis inovacinis bankas turėtų būti Lietuvos gyvenimo finansinio deblokavimo valstybinis įrankis.

3. Lietuvos teritorijoje esančių energetikos resursų ir įrenginių valstybinė nuosavybė arba kontrolė.

LEO LT akivaizdžiai pademonstravo, ką reiškia žaidimai su privatininkais energetikoje: verslas negali nesiekti pelno netgi tuo atveju, jeigu valstybei gresia bankrotas. Energetikos valstybinė priklausomybė reikštų, kad valstybės žinioje esanti ūkio šaka nėra verslo šaka, o nacionalinis turtas ir nacionalinei bendruomenei išgyventi būtina veiklos sritis.

4. Verslo, gaminančio konkurencingas pasaulio rinkose prekes, valstybinis protekcionavimas.

Finansų krizė įtikimai įrodė, kad “laisvoji rinka” ekonomikos problemų automatiškai nesprendžia. Nes - tiesą sakant - tokios rinkos ir nėra. Jeigu norime gyventi ne iš išmaldų, o iš savo pačių protu ir išmone pagamintų bei parduoti įmanomų prekių, turime pasirūpinti, kad tokių gamintojų ir atsirastų, ir jų nenužudytų pigūs užsienietiški surogatai. Parengiamoji tokių prekių gaminimo fazė - smulkiojo ir vidutinio verslo valstybinio rėmimo programa.

5. Sustabdyti visų nacionalinių išmokų mažinimą.

Mes neturime nacionalinės ekonomikos, turime tik žmones. Išsaugokime juos, kad paskutiniai neišsivaikščiotų uždarbiauti kitur arba neišmirtų dėl skurdo. Išsaugokime žmones - jie gal sukurs naują, iš mūsų nacionalinės bendruomenės energijos iškelsimą ekonomiką, kurios sukūrimas - mūsų valstybės ateities pamatas. Tačiau šiandien neturime mažinti socialinių išmokų motinoms, pensininkams, kultūrininkams, mokslo žmonėms ir kitiems nacijos gyvybinį bei kultūrinį potencialą saugojantiems ir gaminantiems žmonėms.

Visi, kurie nenori imtis kokių nors esminių pertvarkų, klausia: iš kur imti pinigų? Tai nėra argumentas, tai yra demagogijos kertinis akmuo. Jį paprasčiausiai reikia nuritinti. Jeigu reikia gelbėti paskutines tautos gyvasties liekanas, galima atsisakyti daug ko - ir niekam nereikalingų begalinių konsulatų, net ambasadų, ir pasaulio tvarkymo misijų kažkieno užraugtuose karuose, ir gugenheimų, ir dar daug ko, ko reikalautų nepaprastoji ekonominė padėtis, į kurią pateko Lietuva. Svarbiausia - reikėtų pagaliau pajudinti uždumblėjusiuose finansų vidaus vandenyse pūvančius privačius milijardus. Kas darosi vien lošimo biznio požemiuose?

Koks turėtų būti mūsų pokrizinis ūkis - esminės diskusijos apie pospekuliacinį kapitalizmą rūpestis. Viena iš akinančių akivaizdybių yra liberalizmo be ribų ideologijos bankrotas su pačiomis liūdniausiomis pasekmėmis Lietuvai, kurios dar ir dabar kaip gėris peršamos Laisvosios rinkos instituto.

Dėkodamas už galimybę pasidalyti savo nerimu ir mintimis, norėčiau, Jūsų Ekscelencija, priminti vieną Jūsų kadencijos pradžioje pasakytą mintį: skiriate ministru pirmininku Andrių Kubilių, nes jis dar neišnaudojo pasitikėjimo kredito. Drįstu pasiteirauti: ar tikrai jis ir dabar dar neišnaudotas?

Pagarbiai

Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas

2009 m. lapkričio 11 d. Vilnius

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 11 Geg 2010 13:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Didžiausia Baltijos šalyse naujienų agentūra BNS, minėdama savo veiklos dvidešimtmetį, pristato Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų.

Romualdas Ozolas: 2030-ieji, Lietuva: ant namų slenksčio

http://www.alfa.lt/straipsnis/10356535/ ... 5-10_11-03

2010-05-10 11:03
BNS

Didieji finansiniai poslinkiai jau įvykę: įvestas naujas pasaulinis piniginių atsiskaitymų vienetas (doleris, euras, juanis ir rublis yra labiausiai vertinamos nacionalinės valiutos), įsteigta Pasaulio bankų reguliavimo taryba ir Emisijos valdyba bei Pasaulio finansinio solidarumo fondas. Ekonomika iš vartojimo pasukusi į tausojimo ekonomiką, ir nors naujųjų technologijų bei atsinaujinančių šaltinių energetika dar nėra pakeitusi naftos ir dujų, energetikos regionalizavimas ir decentralizavimas laikomas prioritetine visos pasaulio ekonominės ir ūkinės veiklos kryptimi.

Su klimato pokyčiais ypač paaštrėjo geriamo vandens problema. Sistemiškas apsirūpinimas maistui tinkamu vandeniu yra rimtos ūkio ir prekybos šakos.

Pasaulio ūkinę veiklą valdo 3G - Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstybės. Pastarąsias sudaro Vokietija, Rusija, Prancūzija ir Lenkija, savo vidines įtampas ir tarpusavio trintis kompensuojančios galia priešintis dar sunkiau prognozuojamiems Pietums, baigiantiems vienytis į Islamo valstybių sąjungą.

Greta Izraelio jau egzistuoja savarankiška Palestinos valstybė. Žydų ir musulmonų priešprieša aptramdyta, ir islamas yra sutelkęs jėgas kultūrinei ekspansijai į Europą. Tam itin paranki prieš ketvertą dešimtmečių pradėta naujoji Europos regionalizacija, numačiusi etnines ribas ignoruojančius suvienijimus, išvirtusius į europinės civilizacijos „paribių civilizacijas“. Europos Sąjungos pavadinimu jos egzistuoja kaip „grynosios Europos“ palydoviniai padaliniai: Viduržemio jūros sandrauga (Asamblėja), Pietų Europos konfederacija, Baltijos jūros šalių susivienijimas (Taryba).

Po to, kai buvo sunaikinta didžioji dalis Lenkijos nacionalistinio elito ir nebeliko rimtesnių kliūčių įsiviešpatauti liberalams, Rusija, dar laidotuvių dieną sugebėjusi iš JAV perimti Didžiosios Lenkijos kūrimo svertus, Europos Naujosios tvarkos kūrimo procese užėmė vadovaujantį vaidmenį. Lietuva ir Karaliaučius dar tebėra pilkoji zona, tačiau Vakarų Baltarusijos ir dalies dešiniakrantės Ukrainos pripažinimas lenkų veiklos erdvėmis Lenkiją visiškai tenkina.

Paneuropinius Rusijos ir Vokietijos veiksmus sąlygojo du faktoriai: pirma, Vokietijai (ir visai Vakarų bei Vidurio Europai) reikia Rusijos žaliavų, Rusijai - Europos technologijų ir kapitalo; antra, Kinijos ekspansija į Sibirą. Tolimųjų Rytų Respublikoje jau dominuoja Kinija, o trys Sibiro respublikos su Rusija susijusios konfederaciniais ryšiais. Europos Sąjunga ribojasi Uralo kalnais, su Sibiru, kaip to iš Kinijos reikalauja JAV, palaikydamos paribio civilizacijos kultūrinius ryšius ir ekonominį bendradarbiavimą. Jame tolydžio vis didesnį vaidmenį vaidina Kinija ir Kurilų salas atsiėmusi Japonija.

Lietuvos geopolitiniame žemėlapyje nematyti. Joje gyvena apie 1,5 milijono lietuvių, per 1 milijoną imigrantų, plūstelėjusių daugiausia iš Rytų. Pietryčių Lietuvą ir Vilnių tolydžio kolonizuoja lenkai. Po nesėkmingo Lietuvos liberalų bandymo atkurti Abiejų Tautų Respubliką įtampa Lietuvoje padidėja iki etninių susirėmimų. Kompromisas pasiekiamas lietuviams sutikus, kad Lietuvos dokumentuose Lietuvos lenkai rašytųsi lenkiškai, Lenkijai savo ruožtu pripažinus, kad 1920 m. Pietryčių Lietuva su Vilniumi ir „Suvalkų trikampiu“ buvo okupuotos. Vengdami neramumų, kurie kenkia jų valdomų rekreacinių Rytų Lietuvos rajonų turizmo, „Mažeikių naftos“ ir Klaipėdos uosto verslams, Lietuvos rusai palaiko gynybines lietuvių pozicijas.

Visą dviejų dešimtmečių politinę Lietuvos diferenciaciją varo trys veiksniai: pasipriešinimas vis akivaizdesnei lenkų ekspansijai, bandymai suvaldyti imigrantų plūdesį ir nacionalinės pastangos geriau pasinaudoti JEV parama, pagal naująją Berlyno sutartį teikiama „antrojo greičio“ Baltijos regiono valstybėms, taip pat - asocijuotais Europos Sąjungos ryšiais. Politinės paramos Lietuvos liberalai tradiciškai ieško Didžiojoje Lenkijoje, socialdemokratai orientuojasi į Baltijos jūros regiono socializmą, nacionalistai veikia susivienijime „Už tautų Europą“.

Lietuva atsiliko nuo europinio nacionalizmo tempų, tačiau trečiajame dešimtmetyje pasiekia istorinį politinės sąmonės pokytį: 2024 metų Seimo rinkimus laimi koalicinis Lietuvių tautinis centras ir kartu su Ūkininkų bei Šeimų partijomis sudaro nacionalinę vyriausybę, kuri, svarbiausiais tikslais laikydama gimstamumą bei lietuvių grįžimą Lietuvon, pradeda radikalią valstybės pertvarką, turinčią garantuoti nacionalinių galių atkūrimą.

2030-aisiais du trečdalius energijos Lietuva gamina Elektrėnų šiluminėje, degindama rusišką mazutą, trečdalį - Lietuvos verslininkų konsorciume „Vėjo malūnai“. Nedidelis modernus žvejybos laivynas sugeba išnaudoti limitus visuose pasaulio vandenyse. 1 500 stambių ūkininkų aprūpina visais reikalingais maisto produktais. Lietuvos eksporto šaka jau geras dešimtmetis yra aukštosios technologijos. Lietuva yra pagrindinis saulės jėgainių gamintojas Kinijai ir Afrikos respublikoms.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetai sėkmingai konkuruoja pasaulio aukštųjų mokslų rinkoje. Praktinėms nacionalinėms reikmėms efektyviai tarnauja kolegijų sistema, sukurta padedant Lietuvos mokslų akademijai.

Po atmintinos ir pamokomos Pasaulio kultūros sostinės aferos Vilnius natūraliai auga į ryškų kultūros centrą, žinomą dėl „Ars“ tradicijos tąsos šiandieniniame pasaulyje.

Trečiajame dešimtmetyje susiformuoja Vilniaus filosofinė mokykla, tęsianti gyvenimo filosofijos tradicijas ir sprendžianti tautų ir pasaulio išlikimo problematiką. Asmens kokybe ji laiko ne išlaidavimą, o kūrybišką darbą, kultūros - etninių pradmenų universalizavimą, o politikos priederme - tautos atsakomybę už savo teritorijos vandenų ir miškų sistemų gyvastingumą. Filosofai, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Atgimime, yra varomoji dvasinė Lietuvos gyvenimo racionalizavimo pajėga. Jų dėka Europos filosofų kongreso pastangomis Visuotinė žmogaus teisių deklaracija papildyta žmogaus atsakomybės nuostatomis, o Jungtinės Tautos baigia tikslinti Lietuvos pasiūlytą Tautų teisių deklaraciją.

Lietuvių tautą konsoliduoja siekis išsilaisvinti nuo priklausomybės bet kuriai - Rytų, Vakarų, Pietų ar Šiaurės - politinei orientacijai bei įtakai ir, suvokus žmogaus buvimo priklausomybę nuo Žemės gyvastingumo, atrasti tautos kilmės vietą - Lietuvą - kaip vienintelę pasaulyje lietuviams gyventi bei už ją atsakingais būti skirtąją vietą. Iš atsakomybės jai - brandi asmens laisvė ir gyvybinga kultūra.

2030-aisiais lietuviai jau atsisukę veidu į Lietuvą ir pasirengę grįžti namo iš Vakarų, panašiai kaip 1980-aisiais buvo pasirengę sugrįžti iš Rytų. Lietuva subrendusi pačiai didžiausiai savo pergalei - galutiniam dvasiniam išsivadavimui ir brandžiai asmens laisvei.

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

Žygeivis - mano pesimistinė prognozė
2010-05-11 13:28

Akivaizdu, kad sparčiai artėja naujas pasaulinis karas.

Priežastys:

Kinija neturi kitos išeities, kaip tik laukti pas save masinių skustančių milijardo valstiečių psukilimų arba užgrobti Sibirą.Tam ji jau pasirengusi - visų pirma kariniu požiūriu.

JAV doleris žlunga - jį išgelbėti gali tik rimtas karas.

Jievrosojuzo finansų sistema jau dabar byra, o priešprieša tarp trijų jo dalių - Šiaurės, Pietų ir Posovietinės, suskaldo į krūvą atskirų dalių.

Musulmonų pasaulyje klaiki radikalizacija apima visas musulmonų valstybes: Egiptą, Turkiją, Pakistaną ir kitas. Pakistanas su savo atominiu ginklu ypač pavojingas Indijai, todėl Indija nebeišlaiko ir staiga puola Pakistaną su atominėmis raketomis.

Lietuvos situacija labai sudėtinga - NATO iš esmės nesubyra, tačiau laukia, kur vertėtų įsikišti. O tai diktuoja JAV.

Romualdas Ozolas: Istoriografinės įžvalgos (2010 m. lapkritis)

http://www.voruta.lt/rubrikos/131/5705

2010-12-03

Komentarai
http://www.voruta.lt/comment/5705

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: