Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus. Tautinės mažumos ir tautinės bendrijos

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus. Tautinės mažumos ir tautinės bendrijos

Puslapis 1 iš 1

[ 11 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus. Tautinės mažumos ir tautinės bendrijos

Parašytas: 23 Vas 2013 18:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

K.Garšva. Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus

http://alkas.lt/2013/02/22/k-garsva-val ... interesus/

Kazimieras Garšva, http://www.voruta.lt
2013 02 22 23:00
Kazimieras Garšva | voruta.lt nuotr.

Visos gretimos valstybės – Rusija, Vokietija, Lenkija, valdžiusios etninę Lietuvą ar jos dalis, platino savo kalbą, kultūrą ir stengėsi lietuvius asimiliuoti.

1918 m. atsikūrusi Lenkija taip pat neketino atsisakyti pretenzijų į istorinę Lietuvą ar bent jau į labiausiai nutautintą rytinę jos dalį.

Todėl Lenkijos vyriausybė rengėsi perimti visos Lietuvos teritorijos administravimą (1).

Tokių požymių esama ir dabar: lenko korta, ultimatumai dėl tautinių mažumų padėties, dalinis Vilniaus, Šalčininkų rajonų finansavimas ir valdymas per Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA).

Siekdama išsaugoti savo tautą, kalbą ir kultūrą Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. atsisakė dalies rytinių istorinių Lietuvos žemių ir atkūrė Lietuvos Respubliką etninėse lietuvių žemėse.

Jų pietrytinis pakraštys dėl okupacijų ir lietuvybei nepalankių sąlygų vėl iš dalies nutautėjo.

Lietuvos Respublikos vietovių pavadinimai

Lietuvos vietovių (gyvenamųjų vietų, vandenvardžių) pavadinimų rašybos kláusimai seniai yra išspręsti ir diskutuoti dėl jų nėra jokio pagrindo.

Vietovardžiai norminti trimis laikotarpiais, bet į autentiškų etninių lietuvių žemių vietovių pavadinimus nebuvo kėsinamasi ir jie nebuvo keičiami, tik pagarbiai pagarsiui iš tarmės atstatomi į bendrinę kalbą.

Jau 1904 m. „Dirvoje-Žinyne“ išėjo 53 puslapių rašytojo Vaižganto sudarytas Lietuvos geografinių vardų sąrašas.

Jis smarkiai papildytas 1925 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos apgyventos vietos“.

Po karo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai suredagavo tris stambias vietovių pavadinimų knygas, kurias patvirtino ir tuometinės LTSR AT prezidiumas: išspausdintas „Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas“ (1949), „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“ (1959) ir „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas“ (d. 1, 1974; d. 2, 1976).

Lietuvių kalbos ir literatūros instituto specialistai, vadovaujami žymiausio onomasto Aleksandro Vanago, patikrino ir patikslino gyvenamųjų vietų vardus, juos sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes. Šiuo žinynu remiamasi ir dabar.

Atkurtoje Lietuvos Respublikoje išspausdinta daug vietovardžių sąrašų, išėjo „Vietovardžių žodynas“ (2002), patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, leidžiamas kapitalinis visų „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (2008 m. išėjo 1 tomas).

Kaip ir visõs valstybės, Rytų Lietuvos autentiški vietovardžiai taip pat seniai nustatyti, valstybės patvirtinti ir visuotinai vartojami gausioje pasaulio literatūroje, enciklopedijose, žemėlapiuose.

Pietryčių Lietuvai 1939 m. grįžus Tėvynei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, susitarusi su Švietimo ministerija, šios srities vietovardžių tvarkymo reikalus pavedė Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriui.

Dvylika mokslininkų lankėsi káimuose, apklausė seniausius vietinius žmones ir iš gyvosios kalbos nustatė jų vartojamas autentiškas vietovardžių formas. Jos pateiktos leidinyje „Vilniaus srities vietovardžiai“ (1940, 1945).

Lietuvos vietovardžiai – didžiulis mūsų tautos, kalbos, kultūros ir valstybės turtas, svarbi indoeuropiečių vardyno dalis, traukianti ir pasaulio mokslininkų dėmesį.

Mūsų vandenvardžiai gali turėti iki kelių tūkstančių metų amžiaus, gyvenviečių vardai – iki tūkstančio metų, kiti vietų (kalnų, miškų, laukų ir t. t.) vardai – iki pusės tūkstančio metų. Tai yra mūsų žemės istorinis, kultūrinis palikimas, kalbantis vietų vardais ir liudijantis apie tuo metu gyvavusią etninę kultūrą.

Lietuvos valstybė ilgai buvo okupuota, rusinama, vokietinama ir lenkinama, todėl žymusis kalbininkas Kazimieras Būga (1879–1924) sakė: „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“. Vokiečiai ir lenkai jį niokojo, o sovietai nebedrįso liesti, gavę paaiškinimą, „kad tai lietuviams primintų carinę priespaudą“ (2).

Tikimės, kad ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai, prisiekę gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją, įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, mūsų vardyno taip pat nenuskriaus.

Už Lietuvos vardyno tvarkymo strategiją ir taktiką atsakingas Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyrius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jeigu lietuvių etninių žemių autentiški vietovardžiai vėl būtų slavinami, tai reikštų, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nebegalioja jos Konstitucijos 14 straipsnis, Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis, numatantis, kad valstybėje vietovardžiai rašomi valstybine kalba, t. y. reikštų, kad Lietuva nebevaldo savo teritorijos.

Taip yra Mažojoje Lietuvoje, kur Ragainė (vok. Ragnit) pakeista į Nemaną, Tilžė (vok. Tilsit) – į Sovietską, o Kristijono Donelaičio Tolminkiemis (vok. Tollmingkehmen) dabar vadinasi Čistyje Prudy.

Baltarusijoje, Lenkijoje etninių lietuvių žemių autentiški lietuviški vietovardžiai iškraipomi mažiau: Breslaujà gudiškai rašoma Braslau, Gardinas – Hrodna, Lentupis – Lyntupy;Ašvinis lenkiškai oficialiai rašomas Oświn, Degučiai – Deguci, Žydkiemis – Źytkiejmy (šie vietovardžiai iš Mažosios Lietuvos pietinės dalies), Ožkiniai – Oszkinie, Seinai – Sejny, Suvalkai – Suwałki, Šlynakiemis – Szlinokiemie, Vilkapėdžiai – Wilkopędzie ir t. t. (3)

Būtų ne tik keista, jeigu okupacinių laikotarpių tokias pat iškraipytas, neautentiškas vietovardžių formas kas nors panorėtų rašyti Vilniuje (Antakalnis – Antokol, Baltupiai – Boltupie, Paneriai – Ponary ir t. t.), Eišiškių seniūnijoje(Balandžiai – Bołondzie, Buivydai – Bujwidy, Dailidės – Dojlidy, Dainava – Dajnowa, Gudakampis – Gudakompie, Kiaulėkai – Kiewlaki, Laukininkai – Łowkieniki, Musiakalnis – Musiakolnie, Žemaitėliai – Źemojtele ir t. t.), Nemenčinės apylinkėse (Aukštuolė – Auksztoly, Ąžuolinė – Užalino, Blusinė – Błusino, Darželiai – Dorźele, Jaučiavariai – Jawciewory, Juodagrybiškės – Jedogrybiszki, Kalnabridžiai – Kielnobrydzie, Kiaulamedžiai – Kiewlomiedzie, Miškinėliai – Miszkinele, Noraginė – Naragina, Pašulniškės – Posulniszki, Rudausiai – Rodowsie, Santaka – Santoka, Siurblė – Siurbla, Skersabaliai – Skiersobole, Šeškučiai – Szaszkucie, Vilkaraisčiai – Wilkorojście, Vyžukalnis – Wiźukalnia ir t. t.).

Vietovardžius visur priimta teikti autentiškus ir pagal vienodus standartus. Išvedžiojimai, esą sąvoka „viešieji užrašai“ įstatymuose neatskleista, yra antikonstituciniai ir visiškai nepagrįsti.

Lietuvos Respublika nereikalauja lietuviškai (autentiškai) rašyti maždaug 1000 vietovardžių, kurie yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje – Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje ir Suvalkų krašte (dabar daugiausia Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijose): Graužiai rašomi Grauże, Lovuočiai – Łowocie, Pakamšai – Pokomsze, Pilypavas – Filipów, Seina – Marycha, Smalėnai – Smolany, Šaltėnai – Szołtany, Vižainis – Wiźajny, Baislaukiai – Bezławki, Barštynas – Bartoszyce, Benkaimis – Banie Mazurskie, Karvingis – Karwiny, Lankakaimis – Łankiejmy, Maišiakukis – Pienięzno, Maltainiai – Mołtojny, Šareikiai – Szarejki, Tulkynai – Tołkowiec, Tołkiny, Varnagyčiai – Klembów ir t. t.

Skleidžiama neteisinga informacija, esą lietuviški vietovardžiai ir pavardės Lenkijoje rašomi lietuviškai; iš tikrųjų gyvenamųjų vietų vardų lietuviškai greta sulenkintos formos užrašyta tik apie 3 proc. (Punsko valsčiuje).

Lenkija, pažeisdama abiejų valstybių sutartį, reikalauja sulenkinti etninių lietuvių žemių autentiškus lietuviškus vietovardžius ir pačioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. vietovardžius, kuriuos dar 1939 m. nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta kalbininkų komisija (4) ir kuriuos iš naujo patvirtino VLKK.

Lietuvos Respublikos piliečių vardų, pavardžių rašyba asmens dokumentuose

Visos Lietuvos piliečių iki 1940 m. buvusios pavardės prieš 28 metus pradėtos skelbti „Lietuvių pavardžių žodyne“ (t. 1, 1985; t. 2, 1989) ir dėl to nekelta jokių diskusijų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime nurodė, kad valstybinė kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“.

Įrašai Lietuvos Respublikos piliečių oficialiuose dokumentuose, nepriklausomai nuo asmenų tautybės ir kitų požymių, privalo būti rašomi lietuviškais rašmenimis – priešingu atveju „būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybės įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas“ (5)

Šie teiginiai tinka visai vardyno rašybai visuose lietuviškuose tekstuose, nes ir periodinė spauda, knygos, reklama, vardai ir pavardės, vietovardžiai, kiti viešieji užrašai yra viešojo valstybės gyvenimo sritys.

Lietuvos lenkų pavardės, laikantis sutarties, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – nepridedamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir t. t.

Bet vis tiek dėl to keliamas didžiausias triukšmas, reikalaujama Lietuvoje įvesti ir Lenkijos abėcėlę su aštuoniomis papildomomis raidėmis (o ne vieną w).

Pavardes, vardus rašant visais lotyniško pagrindo raidynais, lietuvių kalbai prisidėtų apie 130 raidžių (su visais diakritikais) ir tai sukeltų didžiausią valstybinės kalbos sumaištį, nes žinomos raidės (32) tame raidyne nesudarytų ir 20 proc.

Taigi diskutuojama ne apie lenkų pavardžių rašybą, o apie valstybinės lietuvių kalbos rašybą, kurią keisti triskart uždraudė Konstitucinis Teismas.

Neturime duomenų, kad Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose iki okupacijos vardai ir pavardės būtų buvę rašomi kitų valstybių abėcėlėmis.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos tautinių mažumų komisaras nurodė, kad dėl lenkų pavardžių rašymo turi apsispręsti pati Lietuva. Konstituciją gali keisti visõs tautos referendumas, o ne kurio nors valdininko pažadai ar norai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Mentzen prieš Latviją, bylos Nr. 46726/99) jau atmetė pretenzijas dėl pavardės Mentzen rašytinės formos pakeitimo į Mencena pagal Latvijoje galiojančias Vardų ir pavardžių rašymo ir nustatymo dokumentuose taisykles, kurios reikalauja, kad visos Latvijos pavardės ir vardai būtų perrašomi pagal latvių kalbos rašybos taisykles kuo tiksliau atkuriant tarimą originalo kalba.

Pabrėžta, kad žmonių vardai ir pavardės priklauso visiškai skirtingai kategorijai negu prekių ženklai ar įmonių vardai ir yra reguliuojami pagal kitas taisykles.

Pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visuomenė, todėl pavardės turi būti reguliuojamos daugumos žmonių patogumui.

Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur gali būti garantuotas latvių kalbos, taigi ir latvių tautos, egzistavimas ir vystymasis. Latvių kalbos draudimas ar apribojimas savo valstybės teritorijoje laikytinas pavojumi demokratinei valstybės santvarkai.

Veiksmai, pareiškėjos pavadinti „kišimusi į jos asmeninį gyvenimą“, turėjo teisėtą tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų téisę laisvai vartoti savo kalbą visoje valstybės teritorijoje, t. y. apginti demokratinę šalies santvarką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, turintis Konstitucinio Teismo statusą, neabejoja, kad rašytinė pavardės forma dokumentuose tiesiogiai veikia kitas kalbos vartojimo sritis, nes jos glaudžiai susijusios.

Jeigu dokumentuose būtų leidžiama rašyti tik originaliąją rašytinę užsienietiškų pavardžių formą, ji vis labiau plistų įvairiuose tekstuose. Tai sukeltų rimtą grėsmę valstybinės kalbos kokybei ir jos kaip vientisos sistemos funkcionavimui.

Žala valstybinei kalbai, kurią padarytų nelietuviškų pavardžių rašymas kitõs kalbos abėcėle, smarkiai nusveria įmanomus nepatogumus, kuriuos galėtų patirti kasdieniame gyvenime asmuo su pasu, kuriame jo pavardė perrašyta pagal valstybinės latvių kalbos tradicijas ir taisykles.

Pavardės perraša (transkripcija) nėra jos vertimas į latvių kalbą, o tik pritaikymas prie gramatinių valstybinės kalbos ypatybių. Visos tos pastabos galioja ir lietuvių kalbai.

Pažeidžiant Lietuvos ir Lenkijos sutarties 14 straipsnį daugelio Lenkijos lietuvių vardai ir pavardės rašomi ne pagal skambesį, o sulenkinti ir smarkiai pakeisti, su lenkiškomis priesagomis, be giminės skirtumų ir t. t.: Birgelis, Birgelienė rašomi vienodai – Birgel, Malinauskas – Malinowski, Vitkauskas – Witkowski, Valinčius – Wołyniec, Zakarauskas – Zakrewski, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t.

Teoriškai labai sunkiomis ir nepatogiomis sąlygomis Lenkijos pase leidžiama rašyti ir autentiškai, bet tokie dokumentai negalioja bankuose, registruose ir kitur, todėl dokumentus su lietuviška pavardės forma turi tik 0,2 proc. lietuviškai kalbančių lietuvių, gyvenančių savo etninėse žemėse.

Visų jų pavardės surašytos ir aptartos akad. Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ (2010).

Lietuvos Respublikos gatvių pavadinimų rašyba

Daugelyje pasaulio valstybių (Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje ir kitur) gatvių pavadinimai, kaip ir vietovardžiai, pavardės, rašomi tik valstybine kalba ir be jokių papildomų raidžių.

Šalčininkų r. vadovai panoro pavyzdį imti iš Sovietų Sąjungos, kuri Lietuvoje gatvių pavadinimus rašė lietuviškai ir rusiškai (ne lenkiškai), nes valstybė tada buvo 15 respublikų darinys ir rusų kalba buvo paskelbta jų bendravimo priemone.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. pagrįstai nurodė: dvigubi gatvių pavadinimai, greta valstybinės kalbos rašant ir ne lietuvių kalba, yra téisiškai nepagrįsti ir pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnį, Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių 2 punkto ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių 18 ir 29 punktų nuostatus.

Jie reikalauja visus viešuosius užrašus rašyti valstybine kalba, téisiškai pagrįsti (įtraukti į Registrą arba gauti savivaldos institucijų leidimą).

Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri 1920–1939 m. buvo okupuota Lenkijos, autonomininkai gatvių pavadinimus pradėjo reikalauti rašyti ir lenkiškai. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 straipsniams, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14, 19, 23 straipsniams.

LLRA paskirti valdininkai, pažeisdami įstatymus, Šalčininkų ir Vilniaus r. kai kuriose vietose iškabino gatvių pavadinimus ir lenkų kalba, bet neaišku, kodėl jie nenori užrašų gimtąja gudų arba rusų kalba, kuria dažnai tebekalba ir kurios reikalavo skelbdami teritorinę autonomiją.

Lietuvos Respublika nėra federacinė valstybė, turinti kelias valstybines kalbas, ir visus informacinius užrašus skelbia vienintele valstybine – lietuvių – kalba.

Antroji valstybinė (regioninė) kalba

Vietovių, gatvių pavadinimai, pavardės yra antrõsios valstybinės (ar regioninės) kalbos dalis ir teritorinės autonomijos simbolis.

Konfliktuodami dėl šių dalykų autonomininkai turi tris tikslus:

1) sukelti savo seniūnijoje, rajone kuo didesnę įtampą tarp vietinių gyventojų ir valstybės, kurstyti tautinę nesantaiką,

2) apgaulingai pritraukti kuo daugiau rinkėjų, kurie balsuotų už juos „ginančią“ LLRA ir taip jiems suteiktų kuo daugiau ekonominės ir politinės naudos,

3) tolinti jų valdomą teritoriją nuo Lietuvos, silpninti valstybės vientisumą.

Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja viską, kas dedasi Lietuvos teritorijoje, o Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: valstybinė kalba – lietuvių kalba.

Valstybinės kalbos įstatymas Lietuvos teritorijoje mini ne tik Lietuvos Respublikos piliečius, bet ir užsieniečius: įstatymo 22 straipsnyje skelbiama, kad Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų; valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes (19 str.), visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi (23 str.).

Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatymas (8 str., 4 p.) reikalauja saugoti lietuvių kalbos savitumą, lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašto kalbos vienovę.

Kiekvienas nelietuviška rašyba užrašytas žodis, kiekviena svetima raidė siaurina lietuviškos rašybos sritis, siaurina valstybinės kalbos funkcijas Lietuvoje, pažeidžia lietuvių kalbos dėsnius (asmenvardžių linksniavimo, darybos taisykles) ir daugumai piliečių beprasmiškai apsunkina asmenvardžių rašymą bei skaitymą valstybine kalba.

Lietuvių kalba rašoma taip, kaip tariama, tokia Lietuvos asmenvardžių rašyba (pagarsiui) įteisinta net Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo sutartyje.

Svetimžodžiai lietuvių kalboje prisitaiko prie jos fonetikos ir morfologijos.

Autonomininkus išaugino ne tik Lenkija ir Rusija, bet ir pati Lietuvos valdžia. Kiekviena nuolaida juos tik sustiprina ir skatina dar įžūliau kelti naujus reikalavimus.

Lietuvos Respublika lenkams sudarė geriausias pasaulyje sąlygas kultūrai palaikyti (taip skriausdama pagrindinę tautą savo valstybėje ir kitas tautines mažumas); nelojaliai partijai atidavė savivaldą, švietimą ir taip leidžia ugdyti autonomininkų pamainą.

Šaltiniai:

1. Krzysztof Buchowski. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 144.

2. Antanas Salys. Raštai, t. 2: Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983, p. 490.

3. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2002, p. 5–146.

4. A. Salys, ten pat, p. 571–670.

5. Valstybės žinios, 1999 10 27, nr. 90, p. 26–30.

Gimtoji kalba. – 2013, saus., nr. 1, p. 13-18.

Autorius yra „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/22/k-garsva-val ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: K.Garšva. Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus

Parašytas: 24 Vas 2013 19:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Tautinės mažumos ir tautinės bendrijos - tarptautinės sutartys ir savokų teisiniai apibrėžimai

Aistė Račkauskaitė-Burneikienė. Ko reikėtų nepamiršti, sprendžiant tautinių mažumų problemas?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#list

2013-02-22
Rubrikose: Politika » Teisėtvarka
Tautinės mažumos

Autorė yra socialinių mokslų daktarė, Tarptautinės ir Europos sąjungos teisės instituto Mykolo Romerio universitete lektorė.

Žiniasklaidoje pastaruoju metu ypač daug informacijos, skelbiančios, kokiu būdu politikai siekia spręsti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių reguliavimą Lietuvos Respublikoje.

Ko šiandien, diskutuojant apie tautinių mažumų teisių reguliavimą, nereikėtų pamiršti?

Pirmiausiai, nereikėtų pamiršti to, jog Lietuvos Respublika 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548 ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnį tapo sudėtine Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi.

Pastebėtina tai, kad Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos pasižymi programinio pobūdžio prigimtimi, nemažai laisvės paliekant valstybėms, Konvencijos dalyvėms, įgyvendinant šios Konvencijos nuostatas.

Kitaip tariant, kai kurios Konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl tam, kad būtų aiškus minėtos Konvencijos įgyvendinimas, reikėtų kalbėti apie nacionalinio teisės akto, reguliuojančio Konvencijos įgyvendinimo pagrindus, priėmimą.

Pavyzdžiui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija 13 straipsnio 3 dalyje nustato, kad „šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Skaitant šią teisės normą, akivaizdu, kad nacionalinės valstybės savo teisės aktuose turėtų apibrėžti šios teisės normos taikymo pagrindus: tradiciškai gausiai tautinės mažumos nariais apgyvendintas valstybės teritorijas, pakankamą poreikį.

Tai tik viena iš Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, rodančių poreikį priimti nacionalinį teisės aktą ir sukonkretinti Konvencijos veikimą, atsižvelgiant į aktualias, valstybei būdingas sąlygas.

Tai rodo, kad diskusijų dėl to, ar reikėtų Lietuvos Respublikai priimti atskirą teisės aktą, reguliuojantį tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, neturėtų būti: nesant sukonkretintoms nurodytoms sąlygoms, nėra aiškus Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos veikimas Lietuvos Respublikoje.

Tokiu teisės aktu galėtų būti reguliuojami daugelis tautinėms mažumoms priklausančių asmenų klausimų, be abejo, paliekant tam tikras sritis sektoriniam reguliavimui, pavyzdžiui, švietimą mažumų kalbomis reguliuoti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu.

Antra, kalbant apie vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, reikėtų atsakyti į klausimą, kokiais rašmenimis vardų ir pavardžių rašymas bus galimas: ar rašymas bus grindžiamas tik lotyniškos kalbos abėcėlės raidėmis, ar leisime rašyti mažumos kalbos abėcėlės raidėmis, net jeigu jos nesutaps su lotyniškos abėcėlės raidėmis.

Sutikime, nelietuviškos abėcėlės raidžių vartojimas gali sąlygoti ne tik techninius sunkumus, bet iškelia ir klausimą, ar toks reguliavimas atitiktų Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis skelbia, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

Pastebėtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija: Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarimu akcentavo lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą bei pabrėžė, kad „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą.

Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“ .

Tiesa, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. grįžo prie 1999 m. spalio 21 d. nutarimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, kad „asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba ir tik asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime“, taip pat pažymėjo, kad „pase, be skyriaus, kuriame įrašomi asmens tapatybę identifikuojantys duomenys (pirmiausia asmens vardas ir pavardė), esama skyrių, skirtų papildomiems duomenims apie asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms (kuriose, beje, dažnai vartojama ne tik valstybinė (oficialioji) kalba) dėti.

Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos piliečio pasui.

Pažymėtina, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba.

Kartu pažymėtina, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba“.

Taigi tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, tiek jo pagrindu formuojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija pripažįsta tik lietuviškų rašmenų vartojimą, išimtinę galimybę numatant tik Lietuvos Respublikos piliečio paso kitiems skyriams.

Iškyla klausimas, kokiu būdu reikėtų spręsti nelietuviškų rašmenų vartojimą: ar pakaks tik teisės akto – įstatymo – nekeičiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos?

Trečia, švietimas mažumos kalba taip pat jautri ir šiuo metu ypatingai plėtojama tema.

Pažymėtina ir tai, kad nuo 2013 m. abiturientams, laikant vienodą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, yra nustatytas pereinamasis laikotarpis, kurio metu tautinių mažumų mokyklų abiturientams bus sudarytos palankesnės egzamino laikymo sąlygos.

2013 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pranešė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ministras pasirašė įsakymą, patvirtinantį šiais metais vyksiančio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus, kurių pagrindu tautinių mažumų abiturientams bus taikomos lengvatos laikant nurodytą egzaminą.

Tarptautinė žmogaus teisių teisė pripažįsta pozityviąją diskriminaciją – specialiųjų priemonių taikymą atitinkamų (pažeidžiamų) asmenų grupėms, siekiant užtikrinti šiems asmenims žmogaus teises.

Pastaruoju metu girdima informacija apie galimus egzaminų tvarkos pakeitimus, lengvinant tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

Diskutuojant šiais klausimais reikėtų atskirti tautinės mažumos asimiliaciją, integraciją bei atskirtį: valstybinės kalbos mokymąsi skatina tarptautiniai teisės aktai (UNESCO konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityje, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija), pripažindami poreikį integruotis tautinėms mažumoms priklausantiems nariams.

Reikėtų įvertinti bei atsižvelgti į tai, kad valstybinės kalbos nemokėjimas gali sąlygoti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų atskirtį, apriboti jų galimybes studijuoti aukštosiose mokyklose ar konkuruoti darbo rinkoje.

Be jokių abejonių valstybinės kalbos mokymasis negali paneigti tautinės mažumos kalbos puoselėjimo. Taigi, būtina abipusė ir geranoriška pusiausvyra.

Ar visa to sugebės nepamiršti politikai bei tautinių mažumų atstovai tikriausiai parodys artimiausia ateitis.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis
2013-02-22 18:48

Socialinių mokslų daktarė turėtų žinoti elementarius įvairių sąvokų apibrėžimus ir neklaidinti skaitytojus... :)

Painiojamos sąvokos „tautinė bendrija“ ir „tautinė mažuma“.

Pagal Europos Sąjungoje taikomus apibrėžimus nei lenkai, nei, tarkim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai Lietuvoje negali būti traktuojami kaip tautinės mažumos, nes visos šios tautos turi savo valstybes ir gali laisvai puoselėti savo tautiškumą jose.

Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija siekia apsaugoti tik tautines mažumas, o jomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių.

Tautinėmis mažumomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių, ar gyvenančios savo istorinėse-etninėse žemėse, kurios priklauso kitoms valstybėms.

Lietuvoje tokios yra karaimų ir čigonų mažumos, tačiau tai ne autochtonai, o imigrantai ir jų palikuonys.

Visų kitų tautybių atstovai sudaro tautines bendrijas, kurioms minėtoji konvencija netaikoma.

Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Todėl Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma.

Pavyzdžiui kitose valstybėse:

Latvijoje yra vienintelė tautinė MAŽUMA – lyviai (Vakarų Latvijoje netoli Ventspilio). Lyviai turi aiškiai apibrėžtas savo etnines žemes, kuriose galimi dvigubi gatvių ir vietovių pavadinimai lyvių ir latvių kalbomis. Kiti nelatvių tautybės asmenys sudaro tautines BENDRIJAS.

Vokietijoje yra trys tautinės MAŽUMOS – sorbai netoli Kotbuso Rytų Vokietijoje, fryzai netoli Olandijos prie Šiaurės jūros ir danai šalia Danijos, kurie po 1921 metų plebiscito liko Vokietijos sudėtyje. Jų teritorijos taip pat laikomos etninėmis šių tautinių mažumų žemėmis. Kiti nevokiečių tautybės asmenys (turkai, lenkai, rusai ir t.t.) sudaro tautines bendrijas.

Tas pats Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ir t.t.

Derėtų vadinti dalykus tikraisiais vardais: ne nacionalinė mažuma, o tautinė bendrija, bendruomenė. Tada teisiniai aspektai susidėliotų daug aiškiau.

Be to, ši konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ji skelbia, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis).

Konstitucinis Teismas bei Europos Sąjungos institucijos kelis kartus patvirtino, jog vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymas tik valstybine kalba neprieštarauja jokiems ES teisės aktams; tokia pati nuostata buvo patvirtinta ir dėl oficialiųjų vietovardžių bei gatvių pavadinimų rašybos tik valstybine kalba.

Geografas
2013-02-24 14:14

Žygeivi, gal Jūs galėtumėte duoti nuorodas į Jūsų minimus "Europos sąjungoje taikomus apibrėžimus", kurie aiškiai nurodytų skirtumą tarp tautinės mažumos ir tautinės bendrijos?

Europos Tarybos rėminėje konvencijoje sąmoningai nenaudojamas joks tautinės mažumos apibrėžimas....

O pateikdamas tautinių mažumų pavyzdžius, Jūs prieštaraujate pats sau, teigdamas, kad Vokietijoje gyvenantys danai yra tautinė mažuma. Danai, ką, neturi savo valstybės su sostine Kopenhaga?

Ir dar prisiminiau: Slovėnija, kurioje yra Koperio miestas ir apylinkės. Ten greta slovėniškų puikuojasi itališki užrašai. Ir ką? Nuo to blogiau Slovėnijai ir slovėnams? Taip buvo kažkada susitarta ir užtikrinta taika tarp Italijos ir tuometinės Jugoslavijos ir tai galioja šiandien, kai Italija ir Slovėnija yra lygiateisės ES narės.

Žygeivis
2013-02-24 17:34

Žygeivis - Geografui

Taip, TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOJE (https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... VwRKddbDfQ ) nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas terminas "tautinė mažuma".

Tačiau šis terminas pakankamai aiškiai apibrėžtas „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje“ (EUROPEAN CHARTER FOR REGIONAL OR MINORITY LANGUAGES, Strasbourg, 5.XI.1992 http://conventions.coe.int/treaty/en/Tr ... ml/148.htm ) - tarptautinėje sutartyje, kurios laikymąsi prižiūri Europos Taryba.

Regioninės ir mažumų kalbos joje apibrėžiamos kaip „kalbos, kurias tradiciškai vartoja dalis šalies gyventojų, tačiau kurios nėra valstybinės kalbos dialektai, migrantų kalbos arba dirbtinės kalbos“.

"regional or minority languages" means languages that are:

traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State's population; and different from the official language(s) of that State;

it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

"territory in which the regional or minority language is used" means the geographical area in which the said language is the mode of expression of a number of people justifying the adoption of the various protective and promotional measures provided for in this Charter;

"non-territorial languages" means languages used by nationals of the State which differ from the language or languages used by the rest of the State's population but which, although traditionally used within the territory of the State, cannot be identified with a particular area thereof.

Šiuo apibrėžimu remiantis daug Europos valstybių ir nustato, ką jos savo šalyse laiko "tautinėmis mažumomis", o ką - migrantų bendrijomis.

Atitinkamai priimami ir įvairūs teisiniai reglamentai - pvz., dėl dvikalbių užrašų viešo naudojimo tam tikrose teritorijose (pvz., danų ir frizų, sorbų Vokietijos kai kuriuose rajonuose; katalonų, galisų, baskų Ispanijoje; ir dar nemažai kitų pavyzdžių, tame tarpe ir lietuvių - Lenkijos armijos 1920 m. iki šiol vis dar okupuotose Lietuvos Valstybės teritorijose - tačiau ir tai tik labai mažoje šių teritorijų dalyje).

P.S. Manau neprieštarausite, kad lenkų, rusų, baltarusių ir visos kitos kalbos dabartinėje Lietuvos Valstybės teritorijoje yra migrantų "užneštos" kalbos, o ne autochtoninių gyventojų - Lietuvių - tradicinė kalba.

Be to Lenkiją šią chartiją 2009-02-12 ratifikavo ir Lietuvių kalba įtraukta į Lenkijos oficialiai pripažintų tautinių mažumų vartojamų kalbų sąrašą ( http://en.wikipedia.org/wiki/European_C ... _Languages), o Lietuva - nėra ją pasirašiusi.

Žygeivis
2013-02-23 15:29

Primenu, kad:

Lietuvių Tauta sukūrė Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, o 20 amžiuje tris kartus (1918 m. vasario 16 d., 1941 m. birželio 23 d. ir 1990 m. kovo 11 d.) atkūrė šią Nepriklausomybę tam, kad garantuotų Lietuvybės klestėjimą Lietuvių Tautos Valstybėje, Lietuvių istorinėse-etninėse žemėse bei išeivijoje.

Ir tai padarė ne kokie nors betaučiai kosmopolitai, o būtent Lietuvių nacionalistai.

Tie, kas niekina Lietuvybę, propaguoja nutautėjimą ir Nepriklausomybės praradimą, turi būti teisiami kaip valstybiniai nusikaltėliai - Tautos ir Valstybės išdavikai.

******************************************************************

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 3/asc#list

Žygeivis 2013-03-08 17:16

Geografui

Jau esu tai rašęs kitoje temoje, bet pakartosiu, nes jūs vis to prašote... :)

Terminas "tautinė mažuma" ir jų naudojamos kalbos ("regional or minority languages") pakankamai aiškiai apibrėžtas „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje“ (EUROPEAN CHARTER FOR REGIONAL OR MINORITY LANGUAGES, Strasbourg, 5.XI.1992 http://conventions.coe.int/treaty/en/Tr ... ml/148.htm) - tarptautinėje sutartyje, kurios laikymąsi prižiūri Europos Taryba.

Regioninės ir mažumų kalbos joje apibrėžiamos kaip „kalbos, kurias tradiciškai vartoja dalis šalies gyventojų, tačiau kurios nėra valstybinės kalbos dialektai, migrantų kalbos arba dirbtinės kalbos“.

"regional or minority languages" means languages that are:

traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State's population; and different from the official language(s) of that State;

it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

"territory in which the regional or minority language is used" means the geographical area in which the said language is the mode of expression of a number of people justifying the adoption of the various protective and promotional measures provided for in this Charter;

"non-territorial languages" means languages used by nationals of the State which differ from the language or languages used by the rest of the State's population but which, although traditionally used within the territory of the State, cannot be identified with a particular area thereof.

Šiuo apibrėžimu remiantis daug Europos valstybių ir nustato, ką jos savo šalyse laiko "tautinėmis mažumomis", o ką - migrantų bendrijomis.

Geografas 2013-03-08 18:13

Tame ir slypi visa bėda, Žygeivi, kad Jūsų citatos neparemia Jūsų teiginių.

"regional or minority languages" means languages that are: traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State's population; and different from the official language(s) of that State; it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

Ar randate toje konvencijoje kokią nors užuominą apie "national communities" ar kitokį šio žodžių junginio sinonimą? Ne, nėra.

Toje konvencijoje net nėra tautinės mažumos apibrėžimo, kadangi tarptautinė bendruomenė negali sutarti dėl jo - skirtingose šalyse šis terminas turi vis kitokią prasmę.

Todėl aš Jums ir sakau, kad nekorektiška remtis kokia nors "tarptautine teise" atskiriant tautines mažumas nuo tautinių bendrijų ir tuo vadovaujantis taikyti šioms žmonių grupėms kitokius kalbinius režimus.

Dabar paimkit Lietuvos lenkų mažumą ir pažiūrėkit - kurio punkto Lietuvos lenkai neatitinka? Vilnijos krašte (apibrėžtoje nedidelėje teritorijoje) ji vartojama "tradiciškai", lenkų, lyginant su likusia šalies dalimi, yra mažuma, bet jie - Lietuvos piliečiai. Jie ne migrantai.

Migrantais šiandien galime vadinti kiniečius ir japonus, dirbančius nacionaliniuose restoranuose, baltarusius ar ukrainiečius dirbančius statybose, vieną kitą amerikietį, europietį ar skandinavą, kurie meilės lietuvaitėms vedini apsigyveno čia...

Bet angliškų užrašų Vilniuje nestinga - šiandien pat pastebėjau ant Žaliojo tilto užrašą "Green Bridge", prieš kelias dienas filharmonijoje nuorodą į "Chamber Hall". O ką jau kalbėti apie autobusus ir troleibusus, kur raginimai pasižymėti talonėlius puikuojasi ne tik lietuviškai ir angliškai, bet (o, siaube!) ir vokiškai, lenkiškai ir rusiškai...

Žygeivis 2013-03-08 21:47

Geografui

1. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į vieną juridinę "smulkmeną" - dabartiniai tarptautiniai teisės aktai vienareikšmiškai leidžia kiekvienai valstybei savarankiškai nustatyti, ką ji savo teritorijoje laiko tautine bendrija, o ką - autochtonine tautine mažuma.

Ir valstybės šia teise aktyviai naudojasi:
http://en.wikipedia.org/wiki/European_C ... _Languages

2. Tai, jog Lietuvoje vis daugėja angliškų užrašų yra akivaizdi pasekmė to, jog Lietuvių Tautos sukurtą ir tris kartus 20 amžiuje atkurtą Valstybę jau 20 metų valdo ne Lietuvių nacionalistai (lietuviškai - tautininkai), o kosmopolitai-globalistai.

Jų akivaizdus tikslas ir yra išlietuvinti Lietuvą. Ir mes šią nenormalią padėtį galėsime kardinaliai pakeisti tik atėję į valdžią.

3. Kalbant apie vadinamąją "lenkų mažumą", tai ji nėra jokia "lenkų", o yra mišinys įvairių nutautėlių - lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir kitų, kurie lenkų kalbos buvo išmokyti mokyklose.

Be to nemaža jų dalis yra pokario metų kolonistų palikuonys - deja, iki šiol nėra atliktas išsamus visų jų "šaknų" tikslus suregistravimas.

Ir kaip tik tai leidžia jiems dabar aiškinti, kad jie Lietuvoje "autochtonai".

Tačiau pokario metų emigravimo į Lenkiją, imigravimo į Lietuvą ir Lietuvos kolonizavimo statistika akivaizdžiai įrodo, kad yra visai ne taip.

4. Manau neprieštarausite, kad lenkų, rusų, baltarusių ir visos kitos kalbos dabartinėje Lietuvos Valstybės teritorijoje yra migrantų "užneštos" kalbos, o ne autochtoninių gyventojų - Lietuvių - tradicinė kalba.

5. Lenkiją šią chartiją 2009-02-12 ratifikavo ir Lietuvių kalba įtraukta į Lenkijos oficialiai pripažintų tautinių mažumų vartojamų kalbų sąrašą
http://en.wikipedia.org/wiki/European_C ... _Languages

O Lietuva - nėra ją pasirašiusi.

Geografas 2013-03-08 22:32

Ir vėl, Žygeivi, "verdat savo sultyse" ir prieštaraujate savo paties ankstesniems pareiškimams.

1. Pagal Jūsų ankstesnius teiginius, "tautine mažuma" gali būti tik tautos, neturinčios savo "motininės"valstybės, atstovai - pvz., lyviai Latvijoje ar sorbai Vokietijoje. Tuo tarpu tautų atstovų grupės, turinčios savo kalba kalbančias kitas valstybes - anot Jūsų yra "tautinės bendrijos" - pvz., latviai Lietuvoje. Ok. Tai aš ir klausiu, kur Jūsų cituojamoje konvencijoje įtvirtintas šis skirtumas?

Pagal Jūsų traktuotę, lietuviai Lenkijoje yra tautinė bendrija, bet Jūs kažkodėl jai taikote tatutinių mažumų konvencijos nuostatas, kurioje nėra skirstymo į "tautines mažumas "ir "tautines bendrijas".

2. Jeigu Jūs atstovaujate tautininkų partiją, tai labai džiaugiuosi, kad ta partija yra marginalinė. Nuoširdžiai linkiu tokia ir likti.

3. Jūsų pasvarstymai apie lenkų ar kitų tautų atstovų savimonę neturi nieko bendra su faktine situacija ir rodo (atsiprašau), kad ničnieko neišmanote šiuo klausimu, net jei ir dedatės ekspertu. Beje, kaip ruošiatės tikrinti piliečių šaknis - pagal kokį kriterijų? Ar nepagalvojojte, kad Vilnijoje gyvenantys žmonės, sovietams 1939 perdavus šį kraštą Lietuvai, patapo Lietuvos piliečiais? Tai jie vis tiek kolonistai, ar kaip?

4. Įsivaizduokite, kad Lietuva ūmai - pvz. rytoj - įgauna žemes Liublino unijos nustatytose ribose. Ten gyvenantys žmonės bus kas? Migrantai, nemokantys lietuviškai, kurie turi būti ištremti... ar kaip kitaip...?

5. Lenkija lietuvius visgi pripažįsta tautine mažuma, o ne bendrija. Tai gerai ar blogai lietuviams?

Žygeivis 2013-03-09 20:05

Geografui

Nesugebate atskirti istorines - etnines Lietuvių Tautos žemes, gyvenamas Lietuvių, tačiau užgrobtas įvairių amžinų mūsų Tautos ir Valstybės priešų, nuo nutautėlių ir kolonistų apgyvendintų Lietuviškų žemių, vis dar priklausančių Lietuvių Tautos sukurtai Valstybei?

Akivaizdu, kad esate akivaizdžiai pasimetęs savo atkakliuose siekiuose išlietuvinti Lietuvą, jei jau nežinote, kad Pietų Dzūkija ir Pietų Suvalkija yra istorinės-etninės Lietuvių Tautos žemės bei Lietuvos Valstybės neatimama integrali dalis, 1920 m. laikinai okupuota išdaviko Pilsudskio "nukreipto" apsimetėlio "sukilėlio" Želigovskio, "pamirštant" 1569 m. nustatytas sienas tarp Lietuvos Valstybės ir Lenkijos Valstybės.

Taip pat akivaizdu, jog siekiate, kad Lietuvių Tautos sukurtoje ir tris kartus vien 20 amžiuje atkurtoje Nepriklausomoje Valstybėje ir toliau gausėtų būsimųjų naujų Lietuvybės priešų - "želigovskių" kohorta bei augtų jų "penktoji kolona".

Jei esate pakankamai išsilavinęs, tai turėtumėte žinoti, jog pasaulio istorija jau daugybę kartų daugybėje valstybių bei teritorijų patvirtino amžiną taisyklę - visada ir visur tokiais atvejais augantis nutautėlių bei kolonistų aktyvumas baigiasi kraupiomis skerdynėmis.

Ir akivaizdu, kad nei "tuteišams", nei lietuviams tai nieko gero neduos. Tuo pasinaudos tik Lietuvybės, Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešai.

P.S. Nesu Tautininkų sąjungos (partijos) narys. Esu Lietuvių Tautinio Centro (LTC) tarybos narys ir Lietuvos Žygeivių Sąjungos pirmininkas.

Mano pakankamai išsami biografija jau labai seniai yra viešai paskelbta čia:
viewtopic.php?f=107&t=2887

Mūsų tikslas suvienyti visas išsibarsčiusias tautines jėgas ir sukurti vieną bendrą Tautos Atgimimo Sąjūdį, kuris bus pajėgus sugrąžinti Lietuvą į tą tiesų Kovo 11-osios kelią, kuris buvo iškeistas į tolerastinius ir kosmopolitinius šunkelius.

"Keliavimo šiais antilietuviškais šunkeliais" pasekmes šiuo metu matome jau ypatingai akivaizdžiai...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus. Tautinės mažumos ir tautinės bendrijos

Parašytas: 24 Vas 2013 19:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOJE (https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... VwRKddbDfQ ) nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas terminas "tautinė mažuma".

Tačiau šis terminas pakankamai aiškiai apibrėžtas „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje“ (EUROPEAN CHARTER FOR REGIONAL OR MINORITY LANGUAGES, Strasbourg, 5.XI.1992 http://conventions.coe.int/treaty/en/Tr ... ml/148.htm ) - tarptautinėje sutartyje, kurios laikymąsi prižiūri Europos Taryba.

Regioninės ir mažumų kalbos joje apibrėžiamos kaip „kalbos, kurias tradiciškai vartoja dalis šalies gyventojų, tačiau kurios nėra valstybinės kalbos dialektai, migrantų kalbos arba dirbtinės kalbos“.

"regional or minority languages" means languages that are:

traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State's population; and different from the official language(s) of that State;

it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

"territory in which the regional or minority language is used" means the geographical area in which the said language is the mode of expression of a number of people justifying the adoption of the various protective and promotional measures provided for in this Charter;

"non-territorial languages" means languages used by nationals of the State which differ from the language or languages used by the rest of the State's population but which, although traditionally used within the territory of the State, cannot be identified with a particular area thereof.

Šiuo apibrėžimu remiantis daug Europos valstybių ir nustato, ką jos savo šalyse laiko "tautinėmis mažumomis", o ką - migrantų bendrijomis.

Atitinkamai priimami ir įvairūs teisiniai reglamentai - pvz., dėl dvikalbių užrašų viešo naudojimo tam tikrose teritorijose (pvz., danų ir frizų, sorbų Vokietijos kai kuriuose rajonuose; katalonų, galisų, baskų Ispanijoje; ir dar nemažai kitų pavyzdžių, tame tarpe ir lietuvių - Lenkijos armijos 1920 m. iki šiol vis dar okupuotose Lietuvos Valstybės teritorijose - tačiau ir tai tik labai mažoje šių teritorijų dalyje).

P.S. Manau neprieštarausite, kad lenkų, rusų, baltarusių ir visos kitos kalbos dabartinėje Lietuvos Valstybės teritorijoje yra migrantų "užneštos" kalbos, o ne autochtoninių gyventojų - Lietuvių - tradicinė kalba.

Be to Lenkiją šią chartiją 2009-02-12 ratifikavo ir Lietuvių kalba įtraukta į Lenkijos oficialiai pripažintų tautinių mažumų vartojamų kalbų sąrašą ( http://en.wikipedia.org/wiki/European_C ... _Languages), o Lietuva - nėra ją pasirašiusi.

*******************************************************************

TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA

https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... VwRKddbDfQ

Europos Tarybos valstybės narės ir kitos šią tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją pasirašiusios valstybės,

manydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės savo narių vienybės, kad būtų saugomi ir įgyvendinami jų bendrą paveldą sudarantys idealai ir principai;

manydamos, kad vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių išsaugojimas bei tolesnis įgyvendinimas;

norėdamos tęsti Europos Tarybos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracijoje,

kuri buvo priimta 1993 m. spalio 9 d. Vienoje, numatytus darbus;

būdamos pasiryžusios savo teritorijose saugoti tautines mažumas;

laikydamosi nuomonės, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi esminę reikšmę šio kontinento stabilumui, demokratijos išsaugojimui ir taikai;

manydamos, kad pliuralistinė ir tikrai demokratiška visuomenė turėtų ne tik gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų etninį, kultūrinį, kalbinį ir religinį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis, jį saugoti ir plėtoti;

manydamos, kad pakantumo ir tarpusavio supratimo klimato sukūrimas būtinas, jog kultūros įvairovė taptų kiekvienos visuomenės turtinimo, o ne jos susiskaldymo šaltiniu ir veiksniu;

manydamos, kad tolerantiškos ir klestinčios Europos sukūrimas priklauso ne tik nuo valstybių bendradarbiavimo, bet ir nuo jų vietos bei regioninių valdžios institucijų bendradarbiavimo,

nepažeidžiant valstybių konstitucinių nuostatų ir teritorinio vientisumo; atsižvelgdamos į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos protokolus;

atsižvelgdamos į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus Jungtinių Tautų konvencijose ir deklaracijose, taip pat Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dokumentuose, visų pirma 1990 m. birželio 29 d. Kopenhagos dokumente;

būdamos pasiryžusios nustatyti principus, kurie turi būti gerbiami, ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus, kad būtų užtikrinta veiksminga tautinių mažumų ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga valstybėse narėse ir kitose valstybėse, kurios gali tapti šio dokumento Šalimis, laikantis įstatymų normų ir gerbiant valstybių teritorinį vientisumą bei nacionalinį suverenitetą;

būdamos pasiryžusios įgyvendinti šios pagrindų Konvencijos principus nacionaliniais teisės aktais ir atitinkama vyriausybės politika,

s u s i t a r ė:

1 straipsnis

Tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama tarptautinės žmogaus teisių apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai.

2 straipsnis

Šios pagrindų Konvencijos nuostatos taikomos sąžiningai, supratimo ir pakantumo dvasia bei laikantis geros kaimynystės, draugiškų santykių ir valstybių bendradarbiavimo principų.

3 straipsnis

Kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba dėl naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje.

Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys gali naudotis teisėmis ir laisvėmis, numatytomis šios pagrindų Konvencijos principuose, atskirai arba kartu su kitais.

4 straipsnis

Šalys įsipareigoja garantuoti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims teisę į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija.

Šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų priemonių visapusiškai ir veiksmingai lygybei tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų skatinti visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse.

Šiuo požiūriu jos deramai atsižvelgia į konkrečias tautinėms mažumoms priklausančių asmenų sąlygas.

Priemonės, kurios yra įgyvendinamos pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, nelaikomos diskriminavimu.

5 straipsnis

Šalys įsipareigoja sudaryti sąlygas, būtinas, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys galėtų puoselėti ir plėtoti savo kultūrą ir išsaugoti esmines savo savitumo dalis - religiją, kalbą, tradicijas ir kultūros paveldą.

Nepažeisdamos priemonių, kurių buvo imtasi vykdant kiekvienos iš Šalių bendrąją integracijos politiką, Šalys susilaiko nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią, ir saugo šiuo asmenis nuo bet kokių veiksmų, kuriais siekiama asimiliacijos.

6 straipsnis

Šalys skatina pakantumą ir dialogą tarp kultūrų bei imasi veiksmingų priemonių, kurios skatintų abipusę pagarbą, supratimą ir bendradarbiavimą visų asmenų, kurie gyvena jų teritorijose, visų pirma švietimo, kultūros ir žiniasklaidos srityse, nepriklausomai nuo tų asmenų etninio, kultūrinio, kalbinio ar religinio savitumo.

Šalys įsipareigoja imtis reikiamų priemonių apsaugoti asmenis, kuriems gali būti grasinama arba grėsti diskriminacija, priešiškumas ar smurtas dėl jų etninio, kultūrinio, kalbinio ar religinio savitumo.

7 straipsnis

Šalys užtikrina, kad būtų gerbiama kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisė laisvai rengti taikius susirinkimus, teisė burtis į susivienijimus ir teisė į žodžio, minties, sąžinės ir religijos laisvę.

8 straipsnis

Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę išpažinti savo religiją, turėti įsitikinimus, steigti religines institucijas, organizacijas ir asociacijas.

9 straipsnis

Šalys įsipareigoja pripažinti, kad kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisė į žodžio laisvę apima pažiūrų laisvę ir laisvę gauti bei perduoti informaciją bei idėjas tautinės mažumos kalba be valstybinių institucijų įsikišimo ir nepaisant sienų.

Šalys užtikrina, kad jų teisinėse sistemose nebus diskriminuojama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė kreiptis į žiniasklaidą.

Šio straipsnio 1 dalis netrukdo Šalims nediskriminuojant ir remiantis objektyviais kriterijais reikalauti licencijų garsinio radijo ir televizijos transliacijoms bei kino įmonėms.

Šalys netrukdo tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims kurti ir naudoti spaudinius. Šalys pagal savo garsinio radijo ir televizijos transliacijas reglamentuojančius teisės aktus ir atsižvelgdamos į 1 dalies nuostatas kiek įmanoma užtikrina, kad tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims būtų sudaryta galimybė kurti ir naudoti savo žiniasklaidos priemones.

Šalys savo teisinėse sistemose priima reikiamas priemones, kurios palengvintų tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims pasinaudoti teise kreiptis į žiniasklaidą ir skatintų pakantumą bei sudarytų sąlygas kultūriniam pliuralizmui.

10 straipsnis

Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą.

Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.

Šalys įsipareigoja užtikrinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę jam suprantama kalba nedelsiant gauti informaciją apie jo sulaikymo priežastis ir apie pateiktų kaltinimų pobūdį ir priežastis ir teisę gintis ta kalba, prireikus nemokamai naudojantis vertėjo paslaugomis.

11 straipsnis

Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.

Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją.

Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.

12 straipsnis

Prireikus Šalys imasi priemonių švietimo ir mokslinių tyrimų srityse informacijai apie savo tautinių mažumų ir daugumos kultūrą, istoriją, kalbą ir religiją skleisti.

Šioje situacijoje Šalys, be kita ko, sudaro reikiamas sąlygas mokytojams rengti ir naudotis vadovėliais bei sukuria sąlygas ryšiams tarp skirtingų bendruomenių studentų ir mokytojų palaikyti.

Šalys įsipareigoja sudaryti vienodas galimybes priklausantiems asmenims įgyti visų lygių išsilavinimą.

13 straipsnis

Šalių švietimo sistemose pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti savo privačias švietimo ir mokymo įstaigas bei vadovauti joms.

Naudojimasis šia teise nesusijęs su jokiais Šalių finansiniais įsipareigojimais.

14 straipsnis

Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę mokytis savo mažumos kalbos.

Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba.

Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba.

15 straipsnis

Šalys sudaro sąlygas, reikalingas tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims veiksmingai dalyvauti kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame gyvenime bei visuomeniniuose reikaluose, visų pirma tuose, kurie jiems yra reikšmingi.

16 straipsnis

Šalys nesiima tokių priemonių, kurios keistų gyventojų santykį tose vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, ir apribotų teises bei laisves, išplaukiančias iš šios pagrindų Konvencijos principų.

17 straipsnis

Šalys įsipareigoja netrukdyti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims naudotis savo teise užmegzti ir palaikyti laisvus ir taikius ryšius su asmenimis, teisėtai gyvenančiais kitose valstybėse, visų pirma su tais, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūrinis paveldas.

Šalys įsipareigoja netrukdyti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims naudotis savo teise dalyvauti nacionalinių ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veikloje.

18 straipsnis

Prireikus Šalys stengiasi sudaryti dvišales ir daugiašales sutartis su kitomis valstybėmis, visų pirma su kaimyninėmis valstybėmis, kad užtikrintų atitinkamoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą.

Prireikus Šalys imasi priemonių tarpvalstybiniam bendradarbiavimui skatinti.

19 straipsnis

Šalys įsipareigoja gerbti ir įgyvendinti šios pagrindų Konvencijos principus, prireikus taikydamos tik tokius apribojimus, suvaržymus ir išlygas, kurie numatyti tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, visų pirma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, jeigu jie yra svarbūs iš minėtųjų principų išplaukiančioms teisėms ir laisvėms.

20 straipsnis

Tautinei mažumai priklausantys asmenys, naudodamiesi iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančiomis teisėmis ir laisvėmis, gerbia nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms.

21 straipsnis

Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams.

22 straipsnis

Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, kurias garantuoja Susitariančiosios Šalies įstatymai arba kiti susitarimai, prie kurių ta Šalis yra prisijungusi, apribojimas arba nukrypimas nuo jų.

23 straipsnis

Iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančios teisės ir laisvės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos arba jos protokolų atitinkamose nuostatose, laikomos atitinkančiomis tas nuostatas.

24 straipsnis

Europos Tarybos Ministrų komitetas stebi, kaip Susitariančiosios Šalys įgyvendina šią pagrindų Konvenciją.

Šalys, ne Europos Tarybos narės, ją įgyvendinant dalyvauja nustatytomis sąlygomis.

25 straipsnis

Per vienerius metus nuo šios pagrindų Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosios Šalies atžvilgiu pastaroji nusiunčia Europos Tarybos generaliniam sekretoriui visą informaciją apie teisines ir kitas priemones, kurių buvo imtasi šios pagrindų Konvencijos principams įgyvendinti.

Vėliau kiekviena Šalis reguliariai ir kai to prašo Ministrų komitetas siunčia Generaliniam sekretoriui papildomą informaciją, kuri yra svarbi įgyvendinant šią pagrindų Konvenciją.

Generalinis sekretorius nusiunčia Ministrų komitetui informaciją, kuri buvo pateikta pagal šio straipsnio sąlygas.

26 straipsnis

Vertinti priemonių, kurių Šalys imasi šios pagrindų Konvencijos principams įgyvendinti, tinkamumą Ministrų komitetui padeda patariamasis komitetas, kurio nariai turi pripažintą patirtį tautinių mažumų apsaugos srityje.

Patariamojo komiteto sudėtį ir darbo tvarką per vienerius metus nuo šios pagrindų Konvencijos įsigaliojimo nustato Ministrų komitetas.

27 straipsnis

Šią pagrindų Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės. Kol ši Konvencija įsigalios, ją gali pasirašyti ir kitos Ministrų komiteto pakviestos valstybės.

Ji turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

28 straipsnis

Ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai dvylika Europos Tarybos valstybių narių pareiškia norą įsipareigoti pagal šią Konvenciją laikantis 27 straipsnio nuostatų.

Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareiškia sutikimą įsipareigoti pagal šią Konvenciją, ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai deponuojami ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai.

29 straipsnis

Šiai pagrindų Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų komitetas, pasitaręs su Susitariančiosiomis Šalimis, Europos Tarybos Statuto 20 straipsnio d dalyje numatytos daugumos sprendimu gali pakviesti prisijungti prie šios Konvencijos bet kurią Europos Tarybai nepriklausančią valstybę, kuri buvo pakviesta Konvenciją pasirašyti pagal 27 straipsnio nuostatas, tačiau to dar nepadarė, arba bet kurią kitą Europos Tarybai nepriklausančią valstybę.

Kiekvienos prisijungiančios valstybės atžvilgiu ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai prisijungimo dokumentai buvo deponuoti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

30 straipsnis

Kiekviena valstybė, pasirašydama šią pagrindų Konvenciją arba deponuodama jos ratifikavimo, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentus, gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, už kurių tarptautinius santykius ji atsakinga ir kurioms bus taikoma ši Konvencija.

Kiekviena Šalis bet kada vėliau gali Europos Tarybos generaliniam sekretoriui adresuotu pareiškimu išplėsti šios pagrindų Konvencijos taikymą bet kokiai kitai pareiškime nurodytai teritorijai. Tos teritorijos atžvilgiu pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo pareiškimo įteikimo generaliniam sekretoriui dienos.

Bet koks pagal pirmiau išdėstytų dviejų pirmųjų straipsnio dalių nuostatas pateiktas pareiškimas gali būti atšauktas bet kurios jame nurodytos teritorijos atžvilgiu apie tai pranešus generaliniam sekretoriui. Atšaukimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

31 straipsnis

Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šią Konvenciją, apie tai pranešdama Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

Denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

32 straipsnis

Europos Tarybos generalinis sekretorius Tarybos valstybėms narėms, kitoms šią Konvenciją pasirašiusioms valstybėms ir visoms prie šios pagrindų Konvencijos prisijungusioms valstybėms praneša apie:

a) kiekvieną šios Konvencijos pasirašymą;
b) visus deponuotus ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus;
c) kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 28, 29 ir 30 straipsnius datą;
d) kiekvieną su šia Konvenciją susijusį aktą, pareiškimą, pranešimą ar informacijos pateikimą.

Tai patvirtindami toliau nurodyti įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta Strasbūre 1995 m. vasario 1 d. anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai turi vienodą teisinę galią ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos generalinis sekretorius patvirtintas kopijas nusiunčia visoms Europos Tarybos valstybėms narėms ir visoms valstybėms, pakviestoms pasirašyti šią Konvenciją arba prie jos prisijungti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 25 Vas 2013 19:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Visiems derėtų įsidėmėti kelias labai paprastas tiesas:

1. Nepriklausomos Lietuvos Valstybės esminė ir pati svarbiausia paskirtis yra Lietuvybės puoselėjimas bei gynimas nuo bet kokių bandymų bet kokiais pavidalais į ją pasikėsinti, o visai ne kieno nors užgaidų tenkinimas - ir ypač visokių svetimšalių kolonistų, imigrantų bei nutautėlių, kurių dauguma yra aršūs Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos Valstybės ir apskritai Lietuvybės priešai.

2. Ne Lietuva turi taikytis prie įvairių asmenybių norų bei poreikių, o šie asmenys privalo prisitaikyti prie Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės reikalavimų ir įstatymų, ginančių bei puoselėjančių Lietuvybę.

O kam tokia tvarka nepatinka - niekas prievarta nelaiko jų Lietuvoje.

3. Lietuviai savo Valstybę sukūrė ne tam, kad kas nors, vietinis nutautėlis ar iš užsienių atvykusių svetimtaučių kolonistų palikuonis, nurodinėtų kaip mes - Lietuviai - privalome savo Tautos nuosavuose namuose - Lietuvos Valstybėje - tvarkytis.

-----------------------------------------------------------

Lietuviai,

negi jums vis dar neaišku - kol Lietuvių Tautos sukurtą Valstybę valdys iš bolševikų į kosmopolitus persidažę vagys, kyšininkai ir įvairūs Lietuvybės priešai, tol nieko gero nėra ko laukti nei Lietuvai, nei Lietuviams, kur jie begyventų...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 04 Kov 2013 15:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Liudvikas Narcizas Rasimas. Lenkų reikalavimai Lietuvai – Tautų apsisprendimo teisės neigimas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... imas/97904

2013-03-25
Narcizas Rasimas

Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką. Tačiau tik bolševikinė Rusija V.Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma.

JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Tomas Vudrou Vilsonas savo 14 punktų pareiškime Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tautos savo etninėse žemėse gali sukurti valstybes ir jose nustatyti savą tvarką.

Matomai, ne be Ignacijaus Pederevskio, Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas. Vienok, nurodyta labai svarbi sąlyga - Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš pridėtų prie T.V.Vilsono pareiškimo žemėlapių ir kitų dokumentų matyti, kad Tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai, kur etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais.

Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių.

Tačiau Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo - kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse, ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje.

Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį, iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir etc.), o teisė, reguliuojanti tautinių bendrijų padėtį - žmogaus teisėmis.

Todėl kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos, pvz. Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet ne suteikiamos išskirtinės politinės teisės.

Tačiau Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje, o ir kitur užsienyje, reikalauja suteikti būtent politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje, kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse, atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai esminis skirtumas.

Prieš šimtus metų pagal Didžiojo kunigaikščio kvietimus ir skelbiamas privilegijas Lietuvoje kompaktiškomis kolonijomis buvo apgyvendinti ar patys apsigyveno vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai.

Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m.

Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras, pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis, neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo.

Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės.

Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišų kalbą, papročius ar namų buitį, nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse.

Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti - kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu ir kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos teisinės padėties.

Šiandien Lenkijos atstovų per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje reikalavimai savo esme nėra pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai.

Tai reikalavimai tam tikrą jų kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti tokia, kokia būtų Lenkijos dalis su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu.

Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, įamžinti Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta - jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas.

Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai?

Jie dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kada net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta.

Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos ( Karwen, Labun, Persante ir etc.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Todėl neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu jie skelbia. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas. Bet tai jau yra ne vien Lietuvos - Lenkijos santykiai.

Juozo Valiušaičio nuotrauka

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Radasta 2013-03-25 16:56

1959 metų vasarą teko nemažai pasivaikščioti po Dieveniškių apylinkes. Vieni kaimai buvo lietuviški, kituose žmonės daugiausia kalbėjo "po prostu", t.y. baltarusių tarme.

Bet ir vieni, ir kiti sakėsi esą lenkai.

Priežastis buvusi gana paprasta - apie tą laiką, ar ne 1958 vyko visos sovietijos gyventojų surašymas.

Prieš surašymą po to krašto kaimus vaikščiojo kažkokie žmonės iš Lenkijos ir visus ragino rašytis lenkais.

Esą, tuomet šis kraštas bus prijungtas prie Lenkijos ir tada panaikinti kolchozai. O kolchozai tiems žmonėms buvo ko gero pats didžiausias blogis.

R.Dobelienė. Apie gatvių lentelių karą ir teisinio nihilizmo priežastis

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rdo ... d=60812907

Regina Dobelienė,
http://www.DELFI.lt
2013 m. kovo 4 d. 09:22

Lietuviškos - Lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Pritariu dr. K. Jovaišo straipsnio „Lenkai nesilaiko įstatymų. Kokia D.Grybauskaitės pozicija?“ teiginiui, kad Lietuvoje skandalą dėl lenkiškų gatvių lentelių kursto visiškas teisinis nihilizmas tautinių mažumų teisių srityje.

Lenkų tautinei mažumai atstovaujantys politikai, reikalaujantys, kad būtų teisiškai pripažinti dvikalbiai (lietuvių ir lenkų k.) gatvių lentelių (ir ne tik jų) užrašai, faktiškai reikalauja pripažinti autonominį geopolitinį valstybės teritorijos darinį, išskirtą etniniu bei kalbiniu pagrindu ir pažymėtą dvikalbe atributika kelio ženkluose, gatvių lentelėse, kelių savivaldybių institucijų ir jų įstaigų iškabose. Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, šis reikalavimas nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija − jokia išskirtinėmis teisėmis besinaudojanti tautinė mažuma ir joks išskirtines teises turintis Lietuvos teritorijos darinys joje neminimas.

Taigi manau, kad norint įteisinti oficialią regioninę dvikalbystę neišvengiamai tektų keisti Konstituciją. Diskusijose šia opia tema Lietuvos lenkų atstovai ir Lenkijos politikai dažnai nurodo Lenkijos pavyzdį − esą Lenkijos Konstitucijoje jokios tautinės mažumos neįvardytos, bet pagal 2005 m. įsigaliojusį Lenkijos tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymą tautinėms ir etninėms mažumoms, įskaitant ir lietuvius, jeigu jos to pageidauja, galima turėti dvikalbius vietų pavadinimus. Tačiau šitaip teigdami jie sako tik pusę tiesos.

Visą tiesą padeda atskleisti Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuria dabar tiesiogiai ir remiasi lenkiškų gatvių lentelių kabintojai ir jų įkvėpėjai. Remiasi neabejotinai dėl to, kad nuo 2010 m. sausio nebegalioja Tautinių mažumų įstatymas. Apie vietovardžius tame įstatyme nė nebuvo užsiminta, tačiau pavieniai lenkių lentelių kabinimo entuziastai galėjo bent jau savaip interpretuoti jame vartotą sąvoką informaciniai užrašai − priskirti prie jų ir gatvėvardžius.

Akivaizdu, kad tokia interpretacija iškreipė Konvencijos esmę, nes jos 11 str. 2 d. kalbama ne apie informacinius užrašus, bet apie kiekvieno asmens teisę savo mažumos kalba „naudoti ženklus, įrašus ir kitokią asmeninio pobūdžio viešai matomą informaciją“.

Konvencijos paaiškinimų 69 p. sakoma, kad žodžiai asmeninio pobūdžio nusako „viską, kas nėra oficialu".

Keista, bet Lietuvos politikams patarinėję teisininkai nė karto neatkreipė dėmesio į tai, kad tokios interpretacijos yra spekuliatyvinės ir klaidina pirmiausia pačią lenkų bendruomenę. Nors tai − praeities klaidos, dabartiniai lenkų politikų vieši pareiškimai ir formali valdžios atstovų reakcija į juos liudija, kad iš klaidų ne visada mokomės.

Taigi tautinių mažumų teises ribojusiam įstatymui praradus galią prasidėjo naujų lenkiškų gatvių lentelių kabinimo karštinė, mat Konvencijoje pasakyta, kad ji gali būti taikoma ir tiesiogiai.

Kiekvienos naujos kadencijos Seimo mėginimai priimti naują tautinių mažumų įstatymą kaskart žlunga − spėju, greičiausiai dėl to, kad Lietuvoje vis dar negirdėti kompetentingo tautinių mažumų teisių specialistų balso. Galimas daiktas, kad tokių tiesiog kol kas nėra, nes iki tapdama ES nare Lietuva mėgavosi savo didesnės įtampos nekėlusiais tarpnacionaliniais santykiais, užjaučiamai žvalgydamasi į nuolatinės tų santykių įtampos purtomas Latviją ir Estiją.

Buvo net panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kaupęs informaciją apie tautinių bendruomenių nuotaikas ir teikęs politikams naujausią informaciją apie tarptautinės tautinių mažumų teisės dinamiką. Todėl nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį neką pažengėme pilietinės visuomenės link ir šiandien apie tautinių mažumų teises nekažinkiek išmanome.

Na, bet Konvencijos esmę galima suvokti ir nebūnant teisininku − reikia tik atidžiau ją panagrinėti.

Šiame tarptautinės teisės dokumente nustatyta tam tikra tautinių mažumų atstovų teisių amplitudė siejama su konkrečios valstybės tipu, t. y. ji priklauso nuo to, kokia yra valstybės sąranga − unitarinė ar federacinė.

Tiek Lietuva, tiek Lenkija yra unitarinės valstybės. Tai reiškia, kad jų teisės suverenas yra atitinkamai lietuvių ir lenkų tauta (angl. nation).

Tradicine, siaurąja, prasme tauta yra etninis darinys.

Tačiau moderniąja prasme tai − nacija, arba ne tautiniu, bet pilietiniu pagrindu identifikuojama bendruomenė.

Tokia yra, sakykim, Prancūzija, iki šiol neratifikavusi Konvencijos ir įstatymu įtvirtinusi prancūzų kalbą kaip vienintelį daugiatautės pilietinės visuomenės integracijos elementą − žodis prancūzas, kitaip nei lietuvis ir lenkas, neturi etninio prasmės atspalvio.

Europoje gausu ir federacinio tipo valstybių (Vokietija, Ispanija, Šveicarija, Belgija ir kt.).

Šios valstybės pagal savo konstitucijas yra tam tikrų jose įvardytų tautų, nuo seno gyvenančių autonominį politinį statusą turinčiose teritorijose, sąjungos. Svarbiausias tokio teisinio statuso elementas yra savita kalba, įvardyta minėtų teritorinių autonominių darinių konstitucijose.

Taigi tokiuose autonominiuose dariniuose oficialųjį statusą turi dvi (kai kada ir daugiau) kalbos.

Norint suprasti lenkų politikų eskaluojamo gatvių lentelių „karo“ esmę, būtina skirti vietovardžius, kurie tarnauja kaip valstybės ir jos teritorijos administravimo žymenys ir yra viešosios, arba valstybės, teisės objektą, ir tradicinius vietovardžius, kurie yra neatsiejama kiekvienos tautos kalbinio paveldo dalis.

Federacinių valstybių autonominiuose dariniuose atitinkamą mažumą toje šalyje sudarančių tautų vietovardžiai yra ne tik tradicinis tų tautų paveldas − jie vartojami ir kaip teritorijos administravimo žymenys, kitaip sakant, yra oficialūs.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnis nustato: „Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“.

Ši nuostata visiškai sutinka su Konstitucijoje įtvirtinu lietuvių kalbos valstybiniu statusu.

Taigi tik pagal tam tikrą teisinę procedūrą nustatyti Lietuvos teritorijos geografinių objektų pavadinimai lietuvių kalba yra oficialūs ir tik tokia forma jie turi būti teikiami kaip įvairių geofizinių objektų − gyvenamųjų vietų, gatvių, aikščių, vandens telkinių ir pan. − žymenys, įskaitant kelio ženklus ir gatvių lenteles.

Suprantama, kad oficialieji vietovardžiai yra ir esminiai kai kurių valstybės registrų (kadastrų), pašto adresų, apskritai, visos valstybės valdymo informacinės sistemos elementai.

Konvencijoje apie administracinę tautinių mažumų vietovardžių funkciją nekalbama − jie figūruoja tik tautinės mažumos kultūros paveldo apsaugos kontekste.

Konvencijos oficialųjį statusą turinčių paaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (...) ir kitus topografinius ženklus nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“.

Būtent šia nuostata ir grindžiamas minėtas Lenkijos Tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymas − jo 12 str. 1 d. kalbama tik apie papildomus tradicinius pavadinimus.

Šie pavadinimai nevartojami Lenkijos valstybės valdymo sistemoje, įskaitant ir adresus, jie negali būti vartojami ir patys vieni − tik greta lenkiškų.

Negana to, jie negali būti susiję su 1933−1945 m. pavadinimais, suteiktais Vokietijos trečiojo reicho arba Sovietų socialistinių respublikų sąjungos.

Tuos papildomus tradicinius pavadinimus įsiteisinusių tautinių ar etninių bendruomenių teikimu aprobuoja Vietų ir fiziografinių objektų pavadinimų komisija.

Kokia sudėtinga ir varginanti tokių pavadinimų įteisinimo procedūra, liudija nedidelis patvirtintų tradicinių lietuviškų vietovardžių skaičius − vos per keturiasdešimt.

Jeigu mūsų politikai pasektų Lenkijos pavyzdžiu ir, kaip siūlo dr. K. Jovaišas, Lietuvoje būtų įteisinti kai kurie, konkrečiai, tradiciniai, priskirtini prie kultūros paveldo, lenkiški vietovardžiai, manau, ne tik nereikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos − radikaliai nusiteikę lenkų politikai prarastų pagrindinį savo politinių spekuliacijų įrankį, kuriuo jie nuolat kursto tautinę nesantaiką.

Tarp kitko, siūloma teisės norma jau įrašyta naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo projekte, nuo 2006 m. dulkančiame Seimo komitetų stalčiuose. (Tiesa, dulkės kiekvienos jo kadencijos pradžioje nupučiamos, bet, „pritrūkus politinės valios“, projektas paliekamas dulkėti toliau.)

Tuo tarpu jo 12 str. 2 d. svarstomuoju aspektu išties novatoriška: „2. Neoficialūs vietovardžiai viešuosiuose užrašuose gali būti teikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“.

Buvau šio įstatymo projekto darbo grupės narė, tad galiu paliudyti, kad pagal rengėjų idėją sąvoka neoficialūs vietovardžiai preziumuoja galimybę tam tikros etnografinės formos laikmenose viešai eksponuoti ne tik tautinių mažumų tradicinius vietovardžius, bet ir lietuvių tarmių vardyno paveldą − šito labai pageidautų pirmiausia žemaičiai.

Na, o kol kas kai kuriose Pietryčių Lietuvos vietovėse gatvių lentelėse rašoma: ul. Sosnowa, Parkowa, Lipowa, Sportowa. Negi tai – tradiciniai lenkų kalbos vietovardžiai, kuriuos norima apsaugoti nuo išnykimo?

Ir nuo kada gatvių lentelės − privati nuosavybė?

Autorė ėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėjos pareigas.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rdo ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 24 Kov 2013 20:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Habil. Dr. Kazimieras Garšva. Mažaraščiai tvarko raštą.

Kultūros ministro sudaryta darbo grupė parengė rekomendacijas dėl šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 m. programos.

Užsimojus „tvarkyti“ daugiausia kalbos dalykus (valstybinės kalbos egzaminą, vardų, pavardžių, gatvių, vietovardžių ir kitų dalykų rašybą), į šią grupę nebeįtrauktas nė vienas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, nors būtent ši Komisija, o ne Kultūros ministerija atsakinga už kalbos tvarkymą ir priežiūrą.

Kai Rusijos caras lietuviams rengė naują raštą, į pagalbą pasikvietė ir kalbininką – lietuviškai pramokusį Palenkės vaivadijos lenką Stanislavą Mikuckį, o Nepriklausomos demokratinės Respublikos raštui tvarkyti, pasirodo, nė vieno kalbininko nebereikia.

Rekomendacijose liko per 30 skyrybos, rašybos, gramatikos, stiliaus klaidų. Ar tai labai kultūringa?

Ar dėl to reikia ir iki gyvos galvos „užtikrinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisę lengvatinėmis sąlygomis laikyti valstybinės kalbos egzaminą“?

Dėl didžiulio Lenkijos kai kurių valdininkų, autonomininkų spaudimo pirmiausia trokštama sulenkinti dažniau vartojamą valstybinės kalbos dalį – vardyną. Kad būtų paprasčiau, nė viena valdžia į vardyno specialistus nesikreipė, o jų pastabas nuleidžia negirdomis.

Diskusija vyksta ne dėl lenkų pavardžių rašybos, o dėl mūsų abėcėlės.

Lietuva nereikalauja keisti lenkų kalbos abėcėlės, autentiškai rašyti baltiškas pavardes etninėse lietuvių žemėse, vietovardžius, o daliai lenkų tebeatrodo, kad Lietuva – jos pakraštys, kur tebeveikia Lenkijos įstatymai.

Dalis Lietuvos ministrų, žurnalistų, „politologų“ darbuojasi geriau net už Lenkijos įtakos agentus.

Jie tiek netiesiogiai prievartavo vieną Valstybinės lietuvių kalbos pirmininkę (tik ne A. Rosiną, kurį mažaraščiai vadina italu Rosiniu), kad ta buvo priversta sutikti, jog „vardų ir pavardžių rašymas – tai ne lingvistinis, o politinis klausimas“, kurį gali tvarkyti vieni kosmopolitai ir kalbininkų šantažuotojai.

Norėdami atsikratyti kalbininkų „globos“, kalbotyros diletantai paskelbė, „kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės“.

Iš tikro tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, paklūsta kalbos fonetikai, morfologijai, rašybai, turi savo motyvaciją, o kilę iš pravardžių pavardės – ir buvusią leksinę reikšmę.

„Išblaškius dūmų uždangą, tyčia paleistą pridengti atakai prieš pavardžių lietuviškumą ir galutinai įsitikinus, kad pavardės gali priklausyti tik kalbai, kartu tampa aišku, jog lemiamą balsą svarstymuose dėl pavardžių vartojimo vienokiu ar kitokiu pavidalu turi turėti ne kokie profanai, o kalbininkai (V. Urbutis. Pavardžių pradžiamokslis. Vilnius, 2010, p. 9).

Mūsų asmenvardis – ne tik „unikalus asmens tapatybės žymuo“, bet ir LDK kultūros paveldas, su kalba priklausantis ne tik konkrečiam asmeniui, o visai tautai.

Prof. V. Urbutis yra nurodęs, jog pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, tauta ir valstybė, kuriai ta pavardė priklauso.
Trokštant žūtbūt įteikti dovaną buvusiam „strateginiam partneriui“, ieškoma kad ir menkiausių landų, nevengiama net dezinformacijos.

Tas klausimas pakeičiamas dviguba w (iš tikro ateitų 130 lotyniškų analfabetų raidžių, kurių nemokama ištarti ir įvertinti), siūloma Lietuvos piliečių pavardžių rašybą sujungti su užsieniečių pavardžių rašyba, be gailesčio iškraipomi ratifikuotų sutarčių reikalavimai ir net šio straipsnio autoriaus skyrelis apie rašybą ir transkripciją „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“ (1985, 1994, 1996, 1997, 2006).

Išnašoje „nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos“ trys užsienietiškos raidės kalbama apie užsienio, o ne Lietuvos Respublikos pavardes, ir ta pastaba nė kiek internacionalistams negali pasitarnauti. Nesant pakankamo pagrindo pavardės negali būti ir keičiamos vien „pagal asmens dokumento turėtojo prašymą“ užsienio kalba.

Lietuvoje nėra tradiciškai ir gausiai gyvenančių tautinių bendrijų su tradiciniais autentiškais jų vietovardžiais, todėl vietovardžių keitimo klausimas nebesvarstytinas.

Hab. Dr. Kazimieras Garšva
Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ir Tautinių mažumų įstatymo bendraautoris

Mitingas kovo 28 d. 12 val. prie V. Kudirkos paminklo

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 28 Kov 2013 20:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Zbigniew Pirstelejau
2013 m. Kovo 28 d. 07:32

Lyginti Transilvanijos Vengrus dabartinėje Rumunijos teritorijoje su lenkais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose neįmanoma, nes:

1. Transilvanija yra etninės vengrų žemės. Vengrų protėviai (madjarai) čia įsikūrė anksčiau, negu Panonijos slėnyje (dabartinė Vengrija). Pro Transilvaniją ėjo madjarų kelias iš Pietų Ukrainos į Panoniją.

Transilvanijoje toponimai ir hidronimai yra vengriški. Juos saugo TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA.

2. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra etninės LIETUVIŠKOS žemės. Lietuviai čia gyvena 4000 metų. Toponimai ir hidronimai yra lietuviški.

LLRA bando TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOS pagalba sunaikinti ir polonizuoti autentiškus lietuviškus toponimus ir hidronimus. Tai prieštarauja KONVENCIJOS tikslams.

3. Lietuvoje terminas "lenkas" yra ne visiškai teisingai vartojamas istoriniu požiūriu. Tuo pačiu terminu negalima vadinti skirtingų dalykų - tai sukelia painiavą.

"Lenkas Lietuvoje" yra "žmogus, atvykęs į Lietuvą iš Lenkijos".

Tačiau šiandien Lietuvoje tuo pačiu terminu vadinami ir vietiniai nutautinti LIETUVIAI ir iš Baltarusijos į Lietuvą XVII - XX amžiuose atsikėlę BALTARUSIAI - tuteišiai, kalbantys baltarusių kalbos tarme "po prostu" arba rusiškai (ne lenkiškai).

TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA nesaugo į Lietuvą atsikėlusių asmenų noro iškraipyti autentiškus vietinius LIETUVIŠKUS toponimus ir hidronimus.

Kadangi Lietuvoje nėra "tautinių mažumų" - galima denonsuoti Konvenciją:

31 straipsnis

1. Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šią Konvenciją, apie tai pranešdama Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

2. Denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 22 Bal 2014 13:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

K.Garšva. Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus geresni?

http://alkas.lt/2014/04/22/k-garsva-kad ... s-geresni/

Kazimieras Garšva, www.alkas.lt
2014 04 22 12:16

Mes gerbiame lenkus, linkime geriausios sėkmės Lenkijai ir laukiame, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus iš tikro geri. Kad taip būtų, reikia padaryti nelabai daug – laikytis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos prieš 20 metų, balandžio 26 dieną.

Pagal Sutarties 1 straipsnį – gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą ir nesikišti į jos vidaus reikalus- nebekelti ultimatumų dėl vadinamų tautinių mažumų, nutraukti propagandinį karą, nefinansuoti penktosios kolonos, atsisakyti lenko kortos.

Kiekvieną kartą tomaševskininkams priminti Sutarties 16 straipsnio 2 dalį: „Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“, t.y. liautis mulkinus lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus ir t.t.

Šalys pagal Sutarties 15 straipsnį turi užtikrinti „reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“,

todėl Seinų krašte – etninėse lietuvių žemėse, kur yra uždaryta dauguma lietuviškų mokyklų, Lenkija turi atkurti Pristavonių, Navinykų mokyklas ir visas jas ( su Seinų „Žiburio“ gimnazija“), kaip ir Lietuva, pakankamai finansuoti, panaikinti nepagrįstus mokesčius Vyskupo A. Baranausko fondui.

Per Velykas, ir vaikštant po Berznyko, Seinų ir kitus kapus, verta prisiminti ir Dievo įsakymus. Ko gero Gediminas ir Linas jau ruošiasi savo galveles pelenais barstytis ir atsiklaupę atsiprašyti, kad buvusioje Vilniaus vaivadijoje vėl neįvedė lenkiškų raidžių, gatvių užrašų, vietovardžių, valstybinės lenkų kalbos bei teritorinės autonomijos (kaip Kryme). Bet tai Sizifo darbas: Lietuvos derybininkai iki šiol nesugebėjo paaiškinti Lenkijos valdininkams, kad etninėse lietuvių žemėse lenkiškų pavardžių ir tuo labiau vietovardžių kaip ir nėra. Pagal svetimus įstatymus juos rašyti jokio pagrindo nepavyko rasti: Lietuvos respublikoje svetimų užrašų nebuvo, o okupacinių laikotarpių iškraipyti užrašai – negalioja.

Lietuva ir Lenkija, „smerkdamos smurto naudojimą“, „iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“, pagal Sutartį, Lenkijos pavyzdžiu, turėtų atsisakyti ir viso prievarta primesto Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos okupacijų neautentiško palikimo. Gal būt tomaševskininkams, „žiniams“, „pranašams“, „istorikams“, liberalams, kosmopolitams tai nepatiks, bet sutarčių, įstatymų ir realios padėties nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tuo labiau, jog kalbotyros profesorius per viešą tų reikalų aptarimą, esant V.Kvasnevskiui, bandė G.Kirkilui tai išaiškinti ir pateikti, bet jis atsisakė ir pasiliko tiktai Lenkijos ambasadoriaus atvežtas knygas „Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“.

I. Šiaulienės ir G. Kirkilo projekto tikslas yra ne užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių – LDK kultūros paveldo teisinę apsaugą, bet ją naikinti. Bendra šeimos pavardė iš dalies užtikrinta 1991-01-31 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ trečiuoju punktu leidžiančiu asmenvardžius rašyti pagal pasą, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) gali išduoti tuo klausimu identifikacinę pažymą. Per 500 Lietuvos piliečių ištekėjusių už užsieniečių pasirašė Reikalavimą ginti valstybinę kalbą, atsisakydamos svetimų raidžių.

Įstatymo projekto antrojo straipsnio trečioji dalis turėtų būti formuluojama taip: Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduotas asmens dokumentas Lietuvos piliečiui, ar užsienio valstybės- užsienio piliečiui. Projektas pažeidžia lietuvių kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis, prie 32 lietuviškų raidžių prideda dar apie 150 naujų raidžių, kurių visų niekas nemoka ištarti, rašyti ir kurių visų nėra jokioje pasaulio valstybėje. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulei („Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“..), 3-čiam straipsniui („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“), 7-tam straipsniui („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 10-tam straipsniui („Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“, o tokius valstybinius darinius su trimis valstybinėmis kalbomis neteisėtai kuria Lenkų rinkimų akcija), 14-tam straipsniui („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“).

LR Konstitucinis Teismas nagrinėjo tiktai LR piliečių vardų ir pavardžių rašybos atitikimą Konstitucijos 14 straipsniui. 1999-10-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo LR Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. 2014 m. sprendime Konstitucinis Teismas (toliau-KT) visų šių nuostatų nepaneigė ir neatsisakė, pastebėdamas: „…gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“

2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų-lietuvių kalbos specialistų (o tiek , kiek leidžia įstatymai, ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.

Balandžio 1-ąją registruoto projekto autoriai aiškinamajame rašte be pagrindo skelbia, kad „projektą parengti paskatino 2014-02-27 LR KT sprendimas. Sprendime nesiūloma, pavyzdžiui, „rašyti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes svetimomis raidėmis, taip kaip nuspręs Lenkų rinkimų akcijos, Socialdemokratų ar kurios nors kitos partijos arba Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar kitos valstybės valdančiosios koalicijos“. Pagal LR Konstituciją, įstatymus bei KT sprendimą kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės minėtame 2 punkte galėtų būti tik tokios, kokias siūlė Prof. V. Urbutis (Lietuvių kalbos išdavystė. V., 2007, p.16 ir t.t.) „2. Ne lietuvių tautybės LR piliečių vardai ir pavardės rašomos lietuvių kalbos rašmenimis pagarsiui ir sugramatinti, išlaikant autentiškus asmenvardžius ir valstybinės kalbos tarties, kaitybos, rašybos normas“. LR KT taip pat nesiūlė, kad partijos gali priversti profesionalių kalbininkų instituciją vykdyti bet kurios partijos valią arba sudaryti naują kalbininkų instituciją, kuri tiksliai, operatyviai vykdytų partijų nurodymus. KT sprendime nurodyta, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Tokie aiškūs siūlymai yra jau suformuluoti dr. P. Kniūkštos knygoje „Tarp gramatikos ir politikos“ skyrelyje „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ (V.,2013, p145-170), recenzuotoje VLKK narių ir patvirtintoje Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos posėdyje 2012-12-19. Apie tai savo veikaluose rašo ir akad. Z.Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“ (V., 2008), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (V.,2012), dr. Macijauskienė, prof. V. Urbutis, V. Labutis, A. Piročkinas ir kiti. Ir nė vienas iš jų nesiūlo pavardes rašyti svetimomis raidėmis, o jiems prieštaraujančių mokslinių straipsnių nėra.

LR KT sprendime, matyt, sąmoningai kalbama ne apie profesionalų kalbininkų vieną instituciją, bet institucijas. Be VLKK yra dar Lietuvių kalbos institutas, turintis Vardyno skyrių, kuris yra atsakingas už vardyno vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvos Respublikoje. 2008 m. Institute vyko profesionalių kalbininkų konferencija, po diskusijų priėmusi sprendimą – Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti valstybinės kalbos raidynu.

Įstatymo projekte nesilaikoma ir naujausio KT sprendimo: be jokių konsultacijų su profesionalių kalbininkų institucijomis Vyriausybė parengia ir patvirtina Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, parengia ir įgyvendina registrų ir valstybės informacinių sistemų pertvarką. Tai daroma skubiai ir savavališkai „iki šio įstatymo įsigaliojimo“, nors tam prieštaraus tebeveikiantis 1991-01-31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ (Žin.,1991, Nr.5-132), nebeteksiantis galios tik įsigaliojus šiam įstatymui. Analogiškas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas buvo teiktas Seimui 2010 m., ir buvo Seimo daugumos atmestas, o svarstymui pasirinktas LR Konstitucijai neprieštaraujantis projektas pagal kurį LR piliečio pase įrašius vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu jis to pageidauja. Aptariamajame projekte išlygos nenumatytos, vardai ir pavardės turi būti rašoma „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte galimų neigiamų priimto įstatymo padarinių nenumatoma, nors, pažeidžiant LR Konstitucijos 28 str., Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4,5,6,20,21 str. tuo įstatymu būtų varžomos autochtonų ir gyventojų daugumos- lietuvių bei kitų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų teisės ir laisvės. LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves bet neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų. (Įstatymas sukurtas išimtinai lenkų bendruomenei).

Įstatymo pateikėjai nutyli, kad visi Lenkų rinkimų akcijos skundai Europos Sąjungoje atmesti, kaip ir Latvijos pilietės Mencenos. Europos žmogaus teisių teismas 2007 m. atsisakė priimti svarstyti Lietuvos gyventojo M. Klečkovskio skundą dėl pavardės rašybos, o 2011 m. ES Teisingumo Teismas M.Runevič- Vardyn nurodė, jog Teismas nesprendžia sutuoktinių, kurių vienas užsienietis, pavardžių vienodumo problemos ir suteikia valstybėms galimybę savo nuožiūra nustatyti nacionalinį teisinį reguliavimą šiuo klausimu (plg. E.Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p.175). Neteisingai skelbiama, kad vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis „įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo“ (p.4). Nutylima, kad etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje tokios rašybos nėra, o daugelis kitų pasaulio valstybių (išskyrus Čekiją) neturi raidžių č, š, ž, ė, ū ir kt. taip pat nerašo ištekėjusių ir netekėjusių moterų pavardžių priesagų. Dauguma valstybių pavardes ir vardus rašo pagal skambesį naudojant savo rašybos taisykles. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnis valstybėms palieka galimybę rašyti visus asmenvardžius pagal tarimą valstybine kalba („pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“).

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų Lietuvoje ir Latvijoje pagal šį straipsnį rašyti nevalstybine kalba nereikia, nes tai neatitinka valstybių teisinių sistemų reikalavimų, pažeidžia daugumos gyventojų teises (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principus (21 str.). Šios konvencijos komentaro 68 punktas pakartoja: „šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis“.

1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje 14 straipsnyje numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį, ir sutartis Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje, tiksliai vykdoma. Pagal atliktas apklausas savo pavardes rašyti svetimos abėcėlės raidėmis norėtų tiktai nuo 20 iki 40 procentų Lietuvos lenkų. Dalis jų taip greičiau prarastų gimtąją paprastąją kalbą. Lietuvos derybininkai ir šito projekto autoriai Lenkijos atstovams bei visuomenei iki šiol nesugebėjo tinkamai išaiškinti, kad Lietuvoje grynai lenkiškos kilmės pavardžių yra nedaug (kaip ir grynai lietuviškos kilmės – tik apie 20 procentų). Daugumą pavardžių sudaro senosios LDK kultūros paveldas (vadinamas lituanika), prigijęs etninėse lietuvių žemėse ir prisitaikęs prie vietinių gyventojų kalbos, į kurį civilizuotos partijos ir šalys neturėtų kėsintis. Kol Lenkija nepripažino jos įvykdytos 1920-1939 m. rytinės Lietuvos dalies ir ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus okupacijos, apie Lietuvos asmenvardžių bei vietovardžių naują lenkinimą geriau nekalbėti.

Projekto autoriais pasirašę Seimo nariai I.Šiaulienė, G.Kirkilas taip ir neatsako į aiškinamojo rašto 12 klausimą – kiek valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti. Registrų bei sistemų pertvarkymo būtinybę, reikalingų lėšų poreikį bei terminus dar tik žadama įvertinti. Atsakant rezgama kažkas apie „vienodą tapatybės nustatymą“. Neteisingai pranešama, kad slapto įstatymo projekto rengimo metu negauti specialistų vertinimai ir išvados. Tas projektas nėra naujas – reikėjo paminėti ankstesnius projektus bei jų vertinimus. Per 20 metų jų susikaupė šimtai. Paskutinis socialdemokratų projektas nubloškia lietuvių kalbą 150 metų atgal – į spaudos draudimo laikus, kai lietuviška abėcėlė dar nebuvo galutinai susiformavusi. Aušrininkai tiktai po ketvirčio amžiaus atsisakė lenkiškų raidžių, polonizacijos beviltiškai nutautintų lietuviškų teritorijos plotų ir atkūrė Lietuvos respubliką ne LDK , bet etninėse lietuvių žemėse nepraradusiose tautos dvasios, kalbos bei tautinės atminties. Todėl, priėmę siūlomą projektą, atsisakytume baltų tautų kultūros vienybės o valstybinės kalbos funkcijos būtų susiaurintos, tradicinė savita kalbos sistema – sujaukta ir Lietuvos teritorijoje būtų kuriama Lenkija.

Seimo nariai I.Šiaulienė ir G. Kirkilas kartu su įstatymo projektu XIIP-1653 įregistravo ir Civilinio kodekso straipsnio 3.282 pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1654 pagal kurį vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi naudojant lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Valstybinės kalbos, švietimo ir visi kiti įstatymai „kitaip“ iki šiol nenustatė, bet formuojamuose Vardų ir pavardžių bei Tautinių mažumų įstatymuose kaip tik ir norima pažeisti Konstituciją.

Įteisinus okupacinių režimų neautentiškus pakeistus vietovardžius Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewiež ir t.t. būtų pripažinta , kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jos Konstitucija nebeveikia ir nebegina autentiško vardyno taip kaip ir užribio etninėse lietuvių žemėse, kur Tilžė pavadinta Sovietsk, Ragainė- Nieman, Vidugiriai- Widugiery, Vilkapėdžiai-Wilkapędzie, Gervėčiai-Gierviaty, Gardinas-Grodno ir t.t. Kėsinamasi ir į Valstybinės kalbos 14 straipsnį („oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“), 17 straipsnį („Lietuvoje viešieji užrašai rašomi valstybine kalba“), Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus („Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose“.)

Siūlome toliau svarstyti LR Konstitucijai neprieštaraujantį ir 2010 m. Seimo pasirinktą Seimo nario R. Kupčinsko parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą XIP-1668. Tokiai nuostatai pritarė ir 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 24 Bal 2014 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Julius Panka: jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=64618257

ELTA
2014 m. balandžio 24 d. 13:32

Nors Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis klausimą, lietuvių kalbą saugoti pasiryžę visuomenininkai ir Tautininkų sąjunga neatsisako planų gegužės pradžioje surengti tūkstantinį mitingą prieš valdžios vykdomą politiką.

Kaip jau skelbta, ketvirtadienį socialdemokratų iniciatyva Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo klausimą. Parlamentarų darbotvarkėje nebeliko nei Seimo narių socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengto įstatymo projekto, nei alternatyvaus dokumento, kurį rengė konservatoriai Valentinas Stundys ir Rytas Kupčinskas.

Reaguodami į tokį politikų žingsnį Tautininkų sąjungos nariai spėjo, kad visuomenės reakcijos išsigandę Seimo nariai prieš artėjančius prezidento ir Europos Parlamento rinkimus bando sukurti ramią atmosferą ir nekurstyti aistrų. Tautininkais Gintaras Songaila kėlė prielaidą, kad asmenvardžių rašybą reglamentuojantį įstatymą bus bandoma priimti pasibaigus rinkimų vajui.

G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtą įstatymo projektą laikydami gėdingu tautininkai šių socialdemokratų pavardes kalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

"Jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus, kurie pateikė šį projektą Seime. (...) Primename, kad šis gėdos stulpas atsiras prie Seimo iškart, kai tik tas gėdingas įstatymas bandys lįsti į dienos šviesą. Kaip matote, vietos čia dar yra, kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir įvedinės dvikalbystę, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo", - spaudos konferencijos metu sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Tautininkų požiūriu, priėmus socialdemokratų siūlomą įstatymo variantą, lenkų tautos reikalavimų nesumažėtų - priešingai, būtų atverti keliai dvigubos pilietybės įteisinimui.

"Leidus lietuviškuose dokumentuose asmenvardžius rašyti lenkiškai ir įteisinus dvigubą Lietuvos pilietybę, kodėl Vilniaus ar Šalčininkų krašto gyventojas negalėtų greta lenkų kortos gauti ir Lenkijos pilietybės? O, kaip žinome, Lenkijos pilietybės įstatymas yra tuo įdomus, kad Lenkija į savo pilietį žiūri tik kaip į savo pilietį, nesvarbu, kiek kitų pilietybių jis dar turi. Imperialistinės valstybės ima viena kitos pavyzdį, o pažiūrėjus į Krymo atvejį, Abchazijos įvykius, paklausius Sergejaus Lavrovo ir Vladimiro Putino kalbų, kyla abejonių, kas galėtų paneigti, kad tai yra ilgo plano dalis?", - retoriškai klausė J. Panka.

Tautinės minties atstovai, tvirtinę, kad Lietuvos politikus spaudžia ir šantažuoja Varšuvos politiniai sluoksniai, baiminosi ne tik dėl vidinių kultūrinių ir socialinių Lietuvos gyvenimo aspektų, bet ir dėl nacionalinio šalies saugumo.

"Kodėl Lenkija taip spaudžia savo mažąją kaimynę? Juk tai tik kelios raidelės (...) Kaip tik tos kelios raidelės yra žingsnis, kuris atvers reikalavimų laviną, nes tam jau egzistuos pagrindas - mes patys būsime atidarę įrankių skrynelę, kaip menkinti mūsų valstybingumą ir politiškai ir kultūriškai integruoti Vilniaus kraštą į Lenkijos valstybės sudėtį. Nesakau, kad tai bus padaryta tiesiogiai, bet mes žinome, kad dabar to siekiant visai nebūtina įvesti armijų", - kalbėjo publicistas ir kultūrininkas Vytautas Rubavičius.

Kaip paaiškino J. Panka, jo vadovaujama partija palaiko alternatyvų V. Stundžio ir R. Kupčinsko Seimui pateiktą įstatymo variantą, numatantį, kad asmenvardžiai originalo kalba gali būti rašomi antrajame paso puslapyje. Tuo metu šalies vietovardžiai, anot tautininkų, turėtų būti rašomi iškirtinai lietuviškai.

Kaip informavo "Vilnijos" draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, gegužės 6-ąją Lietuvos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir "Vilnijos" draugija prie Seimo surengs mitingą, į kurį žada prisikviesti nuo 1 iki 2 tūkst. protestuotojų.

Primename, kad socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtame įstatymo projekte įtvirtintas principas - vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat nustatytos išimtys, kada pagal dokumento šaltinį asmenvardžiai paraidžiui nurašomi lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, jei dokumento šaltinyje asmenvardžiai pateikti tik nelotyniško pagrindo rašmenimis.

Pagal projektą, išimtys taikomos užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems dokumento šaltinį, kuriame pavardė įrašyta lotyniško pagrindo rašmenimis (pvz., užsieniečių sutuoktiniams, jų vaikams). Tačiau ir šiais atvejais, asmens pageidavimu, prioritetas būtų teikiamas lietuviškiems rašmenims.

"Taigi išimtiniais, įstatyme numatytais atvejais - valstybės ir savivaldybių sudaromuose ir išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, kaip įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių kalbų rašmenys yra lotyniško pagrindo", - sako projekto rengėjai.

Jie pažymi, kad asmens vardas ir pavardė, įrašyti į asmens dokumentus iki šio įstatymo įsigaliojimo, galės būti keičiami pagal jame įvardytus reikalavimus tik asmens prašymu.

Siūloma, kad Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas įsigaliotų 2015 m. sausio 1 d.

ELTA

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 27 Bal 2014 22:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica. Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas

http://www.propatria.lt/2014/04/vytauta ... suvai.html

Vytautas Sinica,
Įžvalgos
4/26/2014

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba.

Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“.

Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.

Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas.

JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes lietuvių kalba - kitaip nei, pavyzdžiui, anglų - viskas rašoma taip, kaip tariama. Turėtume vertinti šį unikalų savo kalbos bruožą. Asmenvardžiai čia nėra ir neturėtų būti jokia išimtis.

Tiesa, kelios posovietinės Europos šalys leidžia pasuose rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba jų pilietybę įgijusiems kitų šalių piliečiams, tačiau tai visiškai skirtingas nei Lietuvos lenkų atvejis.

Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis.

Būtent dėl to, o ne iš solidarumo su Lietuva Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Jei tikrai norime sekti Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiu, vienareikšmiškai neturėtume leisti užrašų pasuose nevalstybine kalba.

Antra, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra tokių piliečių teisė, yra melas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 ir 2012 metais bylose prieš Latviją ir Lietuvą patvirtino tą pačią nuostatą, kad neegzistuoja jokia piliečio teisė į pavardės rašybą dokumentuose originalo kalba, o valstybės gali jas rašyti tik valstybine kalba, tuo jokių teisių nepažeisdamos.

Galima išgirsti teigiant, kad tokią teisę įtvirtina Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai vėlgi melas.

Konvencija iš tiesų teigia, kad šalys narės turi pripažinti piliečių originalius asmenvardžius, bet pačios Europos Tarybos oficialus šios konvencijos komentaras (išaiškinimas) teigia, kad tai nesukuria pareigos leisti jų rašybą dokumentuose originalo kalba.

Galiausiai ir 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartis įpareigojo abi šalis leisti rašybą pagal skambesį. Tokį įsipareigojimą Lietuva atsakingai vykdo, pasuose rašydama nesulietuvintas Lietuvos lenkų pavardes, pavyzdžiui, Tomaševskis vietoj Tamašausko arba Narkevič vietoj Narkevičiaus.

Lenkija šiuo atveju gali būti nepatenkinta nebent savo derybininkų 1994 metais pasiektais rezultatais, o ne Lietuvos sutarčių laikymusi.

Trečia, teiginys, kad asmenvardžių nevalstybine kalba leidimas yra būtina geresnių santykių su Lenkija sąlyga, yra melas.

Pirma, Lenkija vadovaujasi dar tarpukariu Romano Dmovskio (Roman Dmowski) padiktuota geopolitine nuostata, kad iš kaimynų reikia reikalauti tiek, kiek jie nusileis ir sutiks atiduoti.

Tą suvokiant, galima arba aiškiai pasakyti, kad derybų dėl lenkų bendrijos teisių negali būti, arba tenkinti reikalavimus, kurie iš principo negali baigtis. Jei jie baigtųsi, LLRA jedinstvininkai turėtų paleisti aktualumo netenkančią partiją, o Lenkijos politikai atsisakyti tobulo ir nieko nekainuojančio politinių dividentų savo šalyje šaltinio.

Nežinia, ko palinkėti žmonėms, kurie nuoširdžiai tikisi tokios politinės partijų savižudybės. Priešingai, naujų reikalavimų fone LLRA ir Varšuva jausis tik stipriau, nes galės rinkėjams parodyti, kad litowski chamai paklūsta spaudimui, metodas veikia ir yra taikytinas toliau.

Beje, Lenkija ne vienus metus nuosekliai giria lenkų padėtį Latvijoje. Socdemams neįtinkantis leidimas asmenvardžius originalo kalba rašyti antrame paso puslapyje yra būtent sprendimas latvišku pavyzdžiu. Už tokią tvarką Lenkija Latvijai neturi jokių priekaištų. Nors neturi bendros sienos su Lenkija, lenkų Latvijoje nėra mažai - net 53 309 (2,35 proc.), iš kurių daugiau nei 10 000 net neturi Latvijos pilietybės.

Kas trukdo Lietuvai sekti Latvijos pavyzdžiu, jei manome, kad būtinos nuolaidos Varšuvai?

Iš kitos pusės, būtina įvertinti, kad LLRA reikalavimų tenkinimas Lietuvoje neišspręs santykių su Lenkija problemų, bet tikrai pakiš koją Latvijai ir Estijai, iš kurių Rusija bemat pareikalaus to paties tariamai diskriminuojamiems vietos rusams.

Ar to ir siekiame, kai Europos ir JAV analitikai jau vieningai kalba apie tai, kad būtent Latvija yra kitas Putino agresijos taikinys, o Krymo pavyzdys aiškiai rodo, kad tokia agresija kas kartą dangstoma tariamai pažeidžiamomis rusų teisėmis?

Apibendrinant, G.Kirkilo ir jo bendraminčių aiškinimai, kad taip paseksime Vakarų šalių pavyzdžiu, užtikrinsime tautinių mažumų teises ir pagerinsime santykius su Lenkija, be jokių išimčių yra melas, melas ir dar kartą melas.

Nėra jokių objektyvių priežasčių, įpareigojančių Lietuvoje įgyvendinti antikonstitucinę asmenvardžių rašybos tvarką.

Vergų valstybėje lemiamą balsą turi baimė, o ne argumentai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 07 Geg 2014 14:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Mitingo dalyviai Seimo narius paragino nepalaikyti prieš valstybinę kalbą nukreiptų įstatymo projektų (nuotraukos)

http://alkas.lt/2014/05/06/mitingo-daly ... uotraukos/

Jonas Vaiškūnas, http://www.alkas.lt

2014 05 06 15:01, G.Kirkilo ir I.Šiaulienės vardai buvo „prikalti“ prie gėdos stulpo
Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Gegužės 6 d. Vilniuje, prie Seimo įvyko „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio surengtas mitingas už valstybinę kalbą.

Mitingo dalyviai pasisakė prieš socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijų Seime įregistruotus įstatymo projektus, kuriais numatoma oficialiuose Lietuvos dokumentuose vietoje įrašų valstybine kalba leisti įrašus kitomis kalbomis.

Taip pat buvo protestuojama prieš ketinimus leisti vietovardžius bei gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba.

Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne valstybine kalba įstatymo projekto iniciatorių G. Kirkilo ir I. Šiaulienės pavardes mitingo dalyviai prikalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

„Primename, kad šis gėdos stulpas bus pastatytas prie Seimo iškart, kai tik tą gėdingą įstatymą bus bandoma traukti į dienos šviesą. Kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir mėgins dėti pamatą dvikalbystei, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo“, – Alkas.lt portalui sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Mitingo dalyviai priėmė Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą. Šiuo pareiškimu Lietuvos valdžiai primenama, kad vienintelė valstybinė kalba lietuvoje yra lietuvių kalba ir, kad Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog Lietuvos piliečių asmenvardžių ar vietovardžių rašymas ne lietuvių kalba prieštarautų Konstitucijai, o „Valdemaro Tomaševskio partijos atstovų reikalavimai įteisinti nelietuvišką vardų, pavardžių, gatvių ir gyvenviečių pavadinimų rašybą yra antikonstituciniai ir nuolatos grindžiami melagingais argumentais apie tariamai Lietuvoje pažeidžiamas mažumų teises“.

Mitingo dalyviai pabrėžė, kad antikonstitucinius reikalavimus siūlantys įteisinti socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės įregistruoti įstatymų projektai privalo būti atmesti kiekvieno priesaikos valstybei besilaikančio Lietuvos politiko.

„Lietuva negali daryti teisiškai nepagrįstų nuolaidų to reikalaujantiems politikams, nes tuo išduotų savo valstybę ir imperinės Rusijos nuolatos dėl tautinių mažumų padėties spaudžiamas Latviją ir Estiją. Atsakingi ir valstybei bei kalbai ištikimi Lietuvos piliečiai negali Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose palaikyti kandidatų, kurie nėra atvirai išreiškę nedviprasmiškos paramos valstybinės lietuvių kalbos statusui ir neįsipareigoja priešintis LLRA keliamoms bei socialdemokratų įgyvendinamoms dvikalbystės pretenzijoms“, – rašoma mitingo dalyvių Seimui ir Vyriausybei adresuotame pareiškime.

Mitingo dalyviai pareikalavo:

– Atmesti LSDP atstovų įregistruotą Vardų ir pavardžių įstatymo projektą http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaiesk ... _id=468317,

– Atmesti antikonstitucinius LLRA parengtus Tautinių mažumų įstatymo projektus, Civilinio kodekso bei Švietimo įstatymo pataisas, iškraipančius Lietuvos vietovardžius, gatvių pavadinimus ir de facto įvedančius regionines lenkų ir rusų kalbas;

– Balsavime palaikyti V. Stundžio su kitais Seimo nariais parengtus ir Konstitucijos nepažeidžiančius Vardų ir pavardžių rašymo http://alkas.lt/2014/04/11/sesiu-seimo- ... si-i-vlkk/, Tautinių bendrijų įstatymų projektus;

– Pašalinti iš valdančiosios koalicijos atvirai antivalstybinių pažiūrų, Konstitucijos, įstatymų nesilaikančią, Rusijos vykdomą okupaciją Kryme teisinančią ir Lietuvą melagingais pareiškimai Europoje šmeižiančią Lietuvos lenkų rinkimų akciją;

– Nutraukti G. Kirkilo įgaliojimus derėtis su Lenkija, kadangi jis nežino kalbų kontaktų sąvokų, reiškinių ir net dvišalės Lietuvos ir Lenkijos sutarties reikalavimų;

– Nedelsiant prie Seimo patvirtinti Regioninių ir etninių reikalų komisiją, kuri perimtų ir derybų su kaimyninėmis valstybėmis reikalus.

Mitingas įgaliojo šios protesto akcijos organizatorius atstovauti mitingo reikalavimus tol, kol jie bus iki galo įgyvendinti ir paskelbė, kad balsuosiantys už prieškonstitucinius projektus Seimo nariai bus laikomi sulaužiusiais Seimo nario priesaiką.

Primename, kad balandžio mėnesį daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų, reaguodami į siūlomus vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pakeitimus bei svarstomus Tautinių mažumų įstatymų projektus, kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę bei ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, prašydami nepažeisti Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo, valstybės ir piliečių interesų.

Praėjusį mėnesį kreipimąsi dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo į šalies vadovus bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Daivą Vaišnienę paskelbė Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga. Šiame kreipimesi primenama, kad „LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų“, o „1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje (14 straipsnyje) numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį“.

Balandžio pradžioje kreipimąsi į valstybės vadovus paskelbė 45 Lietuvos rašytojai. Jie pabrėžė, kad, įteisinus asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, į lietuvių kalbos vartoseną tektų įtraukti apie 150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų. „Lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą“, – sakoma rašytojų kreipimosi tekste.

Daugiau nei 66 tūkst. Lietuvos gyventojų yra pasirašę ir buvusio Seimo nario Gintaro Songailos inicijuotą reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą, kuriame, be kita ko, raginama nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus bei pavardes dokumentuose ir toliau rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje.

***

Visuomenininkai ir toliau kviečia pasirašyti internetinę peticiją:
„Apginkime valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą“
http://www.peticijos.lt/visos/71086

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 11 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: