https://www.facebook.com/groups/1533380 ... &ref=notif
Kęstutis Čeponis
Avi Aries, эти данные из Хроник крестоносцев 13 века собрал литовский историк проф. Ромас Батура https://lt.wikipedia.org/wiki/Romas_Bat%C5%ABra
Позже его данные дополнил и уточнил историк, доктор исторических наук Томас Баранаускас в статье:
Tomas Baranauskas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje (Battles in the History of Medieval Lithuania), LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121), p. 157–188, © Lietuvos mokslų akademija, 2020
https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q= ... -Bcscp5fA7
Tomas Baranauskas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje (Battles in the History of Medieval Lithuania)
L I T U A N I S T I C A . 2020. T. 66. N r. 3 ( 121 )158Mūšiai dažnai prisimenami kaip lūžis ir giliai simboliniai įvykiai tautos ir valstybės gyve-
nime. Ne veltui šiuo metu veikiančiame Atmintinų dienų įstatyme įteisinti trijų viduramžių
Lietuvos mūšių atminimo dienos – Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.) ir Žalgirio (1410 m.)
[100]. Svarbu, kad šios dienos, skirtingai nuo kai kurių kitų šiame įstatyme įteisintų datų, iš
tiesų yra prisimenamos ir kasmet pažymimos įvairiais renginiais. Maža to, „iš apačios“ kyla
iniciatyvų minėti ir įstatymu neįteisintų mūšių atminimo dienas (kaip jau minėtais Garuozos
ir Pabaisko atvejais). Jau vien tai rodo, kad viduramžių mūšių tema yra aktuali ir valstybei, ir
visuomenei. Tai – temos, per kurias lengva patrauklia ir suprantama forma plačiajai visuome-
nei pristatyti Lietuvos istoriją, nutiesti tiltus tarp praeities ir dabarties.
Tačiau šis taikomasis aspektas nėra vienintelis. Nepakanka vien konstatuoti, kuriuos
mūšius ir kodėl mūsų istorinė atmintis labiausiai iškelia ir sureikšmina, reikia atsa-
kyti ir į klausimą, ar nėra kai kas svarbaus joje praleista? Todėl iškyla poreikis iš naujo
„inventorizuoti“ viduramžių Lietuvos mūšius ir įvertinti juos pagal vienodus kriterijus,
suvokti patį mūšio fenomeną ir jo vietą viduramžių Lietuvos karyboje ir bendroje istorijoje.
Dėl „lemtingo mūšio“ sąvokos šiuo metu vyksta diskusija ir pasaulinėje istoriografijoje. Ar
tikrai vienas mūšis galėjo lemtingai paveikti istorinę visuomenių ir valstybių raidą? Neigiamas
atsakymas į šį klausimą tapo ypač populiarus po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar ir jis su-
laukia kritikos, pabrėžiant, kad mūšis teikė unikalią galimybę per kelias valandas sunaikinti
daugybę metų kauptus priešo išteklius ir pakeisti jėgų balansą, kartais net lemtingai [69]. Tad
naujas Lietuvos mūšių įvertinimas jų istorinio reikšmingumo požiūriu gali prisidėti prie šiuo
metu aktualios diskusijos apie mūšio vietą istorijoje, jo reikšmę viduramžių karyboje.
Pastaruoju metu suintensyvėjo viduramžių mūšių tyrimai ieškant jų pėdsakų mūšio lau-
kuose – plėtojama mūšių archeologija, kurios pagrindinis metodas yra mūšio lauko tikrinimas
metalo detektoriais [138; 139]. Lietuvoje ji žengia tik pirmuosius žingsnius, tačiau Lenkijoje
pastaruoju metu daug naujo atskleidė sėkmingi Žalgirio mūšio lauko tyrinėjimai – jie ko-
reguoja net mūšio eigos vaizdinį [55], nepaisant tyrimų iniciatorių išankstinių įsitikinimų
bei stereotipų [57, 146–165, 216–223]. Nors bendro viduramžių Lietuvos mūšių įvertinimo
problematikai nereikalingas archeologinis kiekvieno mūšio lauko tyrimas, bendras mūšių
įvertinimas galės būti naudingas ir archeologams atsirenkant galimus tokių tyrimų objektus.
MŪŠIO SĄVOKASiekiant išskirti ir išanalizuoti svarbiausius Lietuvos mūšius, pirmiausia reikia apsibrėžti pačią
mūšio sąvoką. Lietuvių kalbos žodynuose mūšis apibrėžiamas tiesiog kaip „ginkluotas dviejų
kariaujančių pusių susirėmimas“ [95, 452; 41, 413], taigi, be jokių kiekybinių parametrų.
Enciklopedijoje akcentuojamas didesnis mūšiui būdingų kovų mastas – „didelių karinių jun-
ginių (armijų, frontų, armijų grupių) karo veiksmų (smūgių, kautynių) visuma“ [94, 47], nors
nesunku pastebėti, kad šiam apibrėžimui trūksta universalumo – jame labiau orientuojamasi
į modernius mūšius.
Minėtuose žodynuose žodžiai „mūšis“ ir „kautynės“ traktuojami kaip sinonimai, todėl
„kautynių“ sąvoka atskirai neapibrėžiama, o cituotame enciklopediniame apibrėžime „kau-
tynių“ terminas pavartotas kaip mūšio sudėtinės dalies (atskiro karo veiksmo) įvardijimas.
Šias sąvokas panašiai bandė diferencijuoti ir Bostone leistos Lietuvių enciklopedijos bendra-
darbis Kazys Ališauskas. Kautynės, anot jo, yra „dviejų ginkluotų pajėgų susidūrimas karo
lauke“ [1], o „mūšis susideda iš vienu laiku ar paeiliui vykstančių kautynių, dalyvaujant
įvairioms ginklų rūšims“ [2]. Tad „kautynes“ jis suprato kaip atskirus mūšio epizodus ar
nesudėtingą mūšį. Dauguma Lietuvos viduramžių mūšių Lietuvių enciklopedijoje įvardyti
"kautynėmis“, išskyrus aprašytuosius paskutiniuose tomuose (Vorsklos bei Žalgirio mū-
šiams pritaikyta jau „mūšio“ sąvoka). Atrodo, kad laikytis šios „mūšio“ ir „kautynių“ sąvokų
skirties nėra tikslinga. Kur kas svarbiau apibrėžti ribą tarp mūšio ir smulkaus susirėmimo
(angl. skirmish, vok. Scharmützel, Treffen).
Kaip konstatuoja Gintautas Zabiela, „Lietuvoje mūšiu vadinamos ir didžiulės kautynės,
ir smulkūs susirėmimai“. Vertindamas mūšį iš archeologo perspektyvos jis pasisako už kie-
kybinio kriterijaus taikymą, nes „apskelbę mūšiu smulkų susirėmimą rizikuojame nerasti jo
materialių pėdsakų net gerai žinomoje vietoje arba tie pėdsakai dėl jų visiško neskaitlingu-
mo bus labai sunkiai aptinkami ir susiejami su mūšiu“ [139, 38], tačiau konkrečių kiekybi-
nių kriterijų, skiriančių mūšį nuo smulkaus susirėmimo, ir jis nenurodo.
Kuo mūšis skiriasi nuo paprasto susirėmimo Vakarų Europoje pradėta svarstyti jau vidu-
ramžių pabaigoje, XV amžiuje. Vokiečių istorikas Malte’ė Prietzelis pabrėžia vėliavos iškėli-
mo reikšmę mūšio statusui pripažinti. Jis cituoja XV a. prancūzų kronikininką Enguerrand’ą
de Monstrelet, kuris apie 1421 m. įvykusias kautynes rašė: „Nuo tos dienos šios kautynės
vadinamos Mons-an-Vimio susirėmimu (rencontre). Ir jos nepaskelbtos mūšiu (bataille), ka-
dangi priešininkai susitiko vienas kitą atsitiktinai ir kadangi nebuvo išskleista jokia vėliava“
[115, 343]. Vėliavos iškėlimas čia traktuojamas kaip tam tikro etiketo, riteriškos garbės rei-
kalas, tačiau už to slypi ir kiekybinis rodiklis, nes savo vėliavą turėjo tik stambesni kariniai
daliniai. Anglų istorikas Maurice’as Keenas pastebi: „kadangi vėliava [banner] buvo aukštos
visuomeninės padėties ženklas (kiekvienas riteris galėjo turėti vėliavėlę [pennon]), mūšis,
kuriame buvo iškeliamos vėliavos, buvo žymiai rimtesnis įvykis, nei tas, kuriame buvo rodo-
mos tik vėliavėlės“. Be kita ko, riteris, kuriam buvo negarbė pabėgti iš mūšio, nebuvo smer-
kiamas, jei pasitraukdavo iš susirėmimo, kuriame nebuvo iškelta vėliava [90, 108].
Taikant šį „vėliavos kriterijų“ Lietuvai, žinoma, nėra galimybės kreipti dėmesio į vėliavą
tikrąja šio žodžio prasme. Išskyrus Žalgirio ir Rudaminos mūšius, Lietuvos pusėje mūšių
aprašymuose jos nėra minimos ar tai dėl kitokių lietuvių kariavimo papročių, ar dėl mus
pasiekusių šaltinių skurdumo. Dažniau, tiesa, vėliavos minimos kryžiuočių pusėje, ir net kai
jos neminimos, pakankamai gerai žinoma, kad atskiras vėliavas turėjo kiekviena komtūrija.
O Lietuvos kariuomenėje reikia ieškoti vėliavai prilygstančių karinių dalinių nepriklauso-
mai nuo to, buvo ar nebuvo naudojamos mūšyje tikros vėliavos, nes bet kuriuo atveju šalti-
niai šio fakto paprastai nefiksuodavo.
Prie smulkių susirėmimų reikėtų visų pirma priskirti kautynes, kuriose dalyvavo atskirų
didžiūnų ar smulkių kunigaikščių (XIII a.) kariaunos. Jas paprastai sudarydavo kelios de-
šimtys karių (XIII–XIV a. šaltiniuose minimos plėšikaujančios 20, 36, 75, 50 karių grupės)
[103, 436–437]. Nalšios kunigaikščio Daumanto, 1265 m. pabėgusio iš Lietuvos į Pskovą
su 300 lietuvių, kariauna buvo jau pakankamai didelė jėga, kad jis būtų priimtas Pskove ir
net išrinktas jo kunigaikščiu [156, 85, 314]. Tokios kariaunos dalyvavimą kautynėse galima
būtų laikyti mūšio požymiu, tiksliau, jo žemutine riba. 1410 m. Vytautas nurodė iš kiekvie-
no Žemaitijos valsčiaus surinkti po 400 raitelių [86, 248]. Suprantama, čia turėti galvoje
didieji valsčiai, kurių Žemaitijoje būta apie 10 [4, 79–83], tad didžiojo valsčiaus pajėgos
laikytinos pakankamomis minimaliam mūšiui. Šie skaičiai (300–400 karių) artimi vėliavą
galėjusių sudaryti karių skaičiams Žalgirio mūšio metu [92, 220–224]. Vytenio su 800 raite-
lių laimėtas Trojanovo mūšis (1294 m.) [52, 156; 53, 228] neabejotinai yra visavertis mūšis.
Mūšį reikia atriboti ir nuo apgulos sąvokos, su kuria mūšiai istoriografijoje kartais pai-
niojami.
Mūšį galima apibrėžti kaip karinį susidūrimą tarp dviejų kariuomenių. Svarbus
mūšio skiriamasis bruožas yra tas, kad jame abi kariuomenės kaunasi iš esmės vienodomis
sąlygomis – viena prieš kitą mūšio lauke. Jeigu viena iš kariuomenių naudojasi nuolatiniu
įtvirtinimu, kaip savo kovine pozicija, toks susidūrimas vadinamas apgula. Šiuo atveju vie-
na iš kariuomenių ginasi pilyje ar kitame nuolatiniame įtvirtinime (pvz., įtvirtintame mies-
te), o kita puola arba blokuoja ją iš išorės. Nors tai gana skirtingi karybos tipai, riba tarp jų
nėra akivaizdi. Taip yra dėl to, kad apgulos metu dalis karo veiksmų gali vykti už pilies ribų,
pavyzdžiui, apgultai kariuomenei vykdant išpuolius prieš pilį apgulusį priešą. Mūšiai taip
pat gali vykti netoli pilies. Skiriamąja riba tarp šių dviejų karybos tipų laikytinas pilies ar
kito pastovaus įtvirtinimo panaudojimas: jeigu viena iš kariuomenių naudojasi pilimi kaip
savo baze, tai, nepaisant išpuolių iš pilies ir kovų atvirame lauke, toks kovos būdas laikyti-
nas apgula. Tačiau jei pilis neįtraukiama (ar iš esmės neįtraukiama) į kovos veiksmus, nors
jie vyksta pilies aplinkoje, šis karybos tipas laikytinas mūšiu. Mūšiui priskirtinas ir laikinų
įtvirtinimų (apsikirtimų medžiais, vežimų ar rogių užtvarų) panaudojimas, jeigu jie buvo
paskubomis įrengti mūšio ar pasiruošimo jam metu.
MŪŠIŲ SĄRAŠO, KLASIFIKACIJOS IR HIERARCHIZAVIMO PROBLEMALietuvos istorijos, ypač karo istorijos, sintezėse, enciklopedijose ir žinynuose mes galime su-
sipažinti su mūšių, kurie istoriografijoje yra laikomi svarbiais, sąrašu ir aprašymais. Tačiau
atsižvelgiant į tai, kas jau buvo pasakyta, galima, pavyzdžiui, teigti, kad tarp Visuotinėje
lietuvių enciklopedijoje aprašytų 16 viduramžių Lietuvos mūšių bent du iš jų laikytini ne
mūšiais, o pilių apgulomis – tai 1251 m. Tverų mūšis [106] ir 1323 m. Klaipėdos mūšis
[66]. Literatūroje galima aptikti ir daugiau pilių apgulų, kurios priskiriamos mūšiams, pa-
vyzdžiui, 1251 m. Vorutos mūšis [60]. Toliau kalbėsime tik apie mūšius tikrąja šio žodžio
prasme, taigi kreipsime dėmesį tik į žinynuose ir sintezėse aprašytus mūšius, kurie atitinka
mūšio apibrėžimą ir yra žinomi iš patikimų šaltinių.
Žymiausių mūšių sąrašas Lietuvoje yra senokai nusistovėjęs. Šiuo metu Atmintinų
dienų įstatyme įamžinti 3 Lietuvos viduramžių mūšiai: Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.)
ir Žalgirio (1410 m.) [100]. 1923–1927 m. Lietuvos karininkams būdavo įteikiami kardai,
ant kurių geležčių būdavo išgraviruojami tie patys 3 viduramžių mūšiai (ir 9 vėlesni) [81,
155]. Tad supratimas apie mūsų viduramžių mūšių „aukso fondą“ per bemaž 100 metų
nedaug tepasikeitė.
Adolfo Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936 m.) aprašyti 7 mūšiai: 1236 m.
Šiaulių (Saulės) mūšis [97, 50], 1260 m. Durbės mūšis [97, 58], 1348 m. Strėvos mūšis [97,
86], 1370 m. Rūdavos mūšis [97, 87–88], 1399 m. Vorsklos mūšis [97, 122–123], 1410 m.
Tanenbergo (Žalgirio) mūšis [97, 126–128] ir 1435 m. Ukmergės (Pabaisko) mūšis [97,
171]. Čia minėtas trijų mūšių sąrašas papildytas trimis pralaimėtais ir vienu vidaus karo
mūšiu, taigi „didžiųjų pergalių“ kanonas iš esmės nesikeičia.
Sovietmečiu kiek daugiau dėmesio pradėta skirti dar keliems mūšiams su kryžiuočiais,
tokiems kaip 1270 m. Karusės ir 1279 m. Aizkrauklės – jie į paantraštės lygį iškelti 1964 m.
kolektyvinėje monografijoje Lietuvių karas su kryžiuočiais (Rimanto Jaso rašytame sky-
riuje) [96, 177–180]; kitų į antraštes iškeltų mūšių nomenklatūra išliko tokia pati (Saulės,
Durbės, Strėvos, Žalgirio, Pabaisko mūšiai).
Savo ruožtu lietuvių išeivijos parengtoje Lietuvių enciklopedijoje atskirais straipsniais
aprašyti beveik vien tik A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje išskirti mūšiai [72; 75; 77;
79; 128; 136; 80], prie jų papildomai pridedant tik Skuodo mūšį [78].
XXI a. išleistuose leidiniuose nurodoma ir daugiau mūšių. Antai knygoje Žymiausi
Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.) aprašyta 10 viduramžių mūšių ir 4 pilių
apgulos [142, 20–69].
Kausler, 1833
Šapoka, 1936
LE, 1955–1966
LKK, 1964
VLE, 2001–2015
VKL, 2005-2006
Murray, 2006
Bodrichin, 2009
Batūra, Karvelis, 2009
Vaičenonis, 2011
Zikaras, 2013
1 lentelė. Mūšių aprašymai istoriografijojeEil. Nr. Mūšis
1. Usviatų, 1226 +
2. Nalšios, 1229 **
3. Dubrovnos, 1234 +
4. Saulės, 1236 + + + + + + + + + +
5. Toropeco, 1245 +
6. Skuodo, 1259 + ** + **
7. Durbės, 1260 + + + + + + + + + + +
8. Karusės, 1270 + + + ** + +
9. Aizkrauklės, 1279 + + + + + +
10. Rovinių, 1282 +
11. Olešnios, 1285 +
12. Turaidos, 1298 + ** **
13. Voplaukio, 1311 + ** + **
14. Medininkų, 1320 ** + + + **
15. Irpenės, 1323 +
16. Galialaukių, 1338 ** +
17. Strėvos, 1348 + + + + + + + ** +
18. Mėlynųjų Vandenų, 1362 + + + + + +
19. Trostnos, 1368 + + **
20. Rūdavos, 1370 + + + ** + + + + **
21. Kaltinėnų, 1375 **
22. Mstislavlio, 1386 + +
23. Medininkų II, 1389 **
24. Rudaminos, 1394 +
25. Vorsklos, 1399 + + + + + + ** ** +
26. Liubutsko, 1402 +
27. Žalgirio, 1410 + + + + + + + + + + +
28. Kotelno, 1426 +
29. Ašmenos, 1432 + ** + **
30. Pabaisko, 1435 + + + + + + + + ** +
** Trumpai aprašyta ar paminėta be atskiros antraštės. + Mūšio aprašymas su atskira antrašte.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, be minėtų dviejų mūšiams priskir-
tų apgulų, aprašyta 14 viduramžių Lietuvos mūšių (Aizkrauklės [62], Ašmenos [50], Durbės
[61], Galialaukių [9], Karusės [88], Medininkų [65], Mėlynųjų Vandenų [29], Pabaisko [51],
Rūdavos [84], Skuodo [85], Strėvos [83], Šiaulių [130], Vorsklos [30] ir Žalgirio [141]).
Istoriografijoje mūšių galima aptikti ir daugiau, nors išskirti juos gana sudėtinga, nes
neretai jie tik paminimi, plačiau jų neaprašant, o kartais ir neįvardijant aiškesniu pava-
dinimu. Apskritai galima sakyti, kad pavadinimas mūšio suvokimui istoriografijoje yra
gana svarbus.
Užsienio žinynuose aprašomų Lietuvos mūšių atrankai iš dalies turi įtakos Lietuvoje
susiklostęs „kanonas“, bet kartais atkreipiamas dėmesys ir į Lietuvoje nepastebimus ar
mažiau pastebimus mūšius.
Vienas seniausių mūšių registrų, sudarytas dar iki susiklostant lietuviškai istoriografi-
jai, buvo vokiečių karininko ir karybos istoriko Franzo Georgo Friedricho von Kauslerio
1825–1833 m. išleistas 4 tomų (5 knygų) apimties „Visų tautų mūšių, apgulų ir susirė-
mimų žodynas“, kuris apėmė Europos ir Artimųjų Rytų antikos ir viduramžių istoriją.
Viduramžiams jis paskyrė 3-ąjį ir 4-ąjį šio žodyno tomus, kuriuose iš viso aprašė 1 559
mūšius ir apgulas 476–1492 m. [89]. Su Lietuva ir Prūsija susiję mūšiai čia pasirodo tik
4-ame tome, kuris išleistas 1833 m. ir skirtas 1095–1492 m. laikotarpiui. Jis apima 907
mūšius bei apgulas.
Šis žodynas rašytas dar nesant kokybiškos istoriografijos apie kiekvie-
ną Europos regioną, tad jo tikslumas menkas ir, nepaisant autoriaus pastangų aprašyti kuo
daugiau mūšių, turi akivaizdžių teritorinės aprėpties spragų. Į jį, be kita ko, pateko nema-
žai Vokiečių ordino mūšių ir apgulų, susijusių su Prūsijos užkariavimu, tačiau daugeliu
atvejų Livonija ignoruojama.
Lietuvos mūšiai čia registruoti pradedant 1260 m. Durbės
mūšiu (praleistas net vėlesnėje istoriografijoje daug dėmesio sulaukęs Saulės mūšis). Vis
dėlto F. Kauslerio aprašytų Lietuvos mūšių sąrašas pasižymi originalumu, nes įtraukti
mūšiai, kuriems mažiau dėmesio skirdavo vėlesnė ir konkrečiai Lietuvai skirta istoriogra-
fija. Iš viso žodyne aprašyta 12 Lietuvos mūšių, vykusių tarp 1260 ir 1435 m., tačiau du iš
jų reikia atmesti, nes vieno mūšio aprašymas sudubliuotas (Rovinų mūšis aprašytas kaip
„lietuvių pralaimėjimas“ 1282 ir 1283 m.) [89, 596–597, 599], o kitas mūšis – fiktyvus,
paremtas tik Simono Grunau fantazija (Aukaimio mūšis 1346 m. [89, 767] – iš tiesų žino-
mas 1345 m. planuotas, bet neįvykdytas žygis į Aukaimio apylinkes [104, 507; 105, 96]).
Tad 10 Lietuvos mūšių pagal F. Kauslerį yra šie: Durbės 1260 m. [89, 555–556], Rovinų
1282 m. (F. Kauslerio nelokalizuotas) [89, 596–597, 599], Turaidos 1298 m. [89, 631–
632], Voplaukio 1311 m. [89, 668–669], Strėvos 1348 m. (F Kauslerio klaidingai datuotas
1347 m. ir lokalizuotas prie Labguvos) [89, 767–769], Rūdavos 1370 m. [89, 821–822],
Vorsklos 1399 m. [89, 922–923], Tanenbergo (Žalgirio) 1410 m. [89, 955–958], Ašmenos
1432 m. (F. Kauslerio datuotas 1433 m.) [89, 1067] ir Šventosios (Pabaisko) 1435 m. [89,
1072–1073].
Šiuolaikinį pasaulinės istoriografijos suvokimą apie reikšmingiausius Lietuvos mūšius
atspindi Alano V. Murray redaguota kryžiaus žygių enciklopedija, kurioje visos Europos
ir Artimųjų Rytų kryžiaus žygių istorijos kontekste išskirti ir atskirai aprašyti 4 Lietuvos
mūšiai su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Trys iš jų – tradiciškai Lietuvoje sureikšminti Saulės
[109], Durbės [107] ir Žalgirio mūšiai [58], tačiau ketvirtas – rečiau Lietuvoje minimas
Voplaukio mūšis (1311 m.) [54], nepatekęs net į Visuotinę lietuvių enciklopediją.
Baltarusijoje išleistoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės enciklopedijoje aprašyta
13 viduramžių Lietuvos mūšių, įvykusių 1236–1435 metais. Tai – Saulės 1236 m. [167],
Durbės 1260 m. [157], Karusės 1270 m. [159], Aizkrauklės 1279 m.[143], Medininkų
1320 m. [144], Strėvos 1348 m. [165], Mėlynųjų Vandenų 1362 m. [164], Trostnos
1368 m. [145], Rūdavos 1370 m. [158], Mstislavlio 1386 m. [166], Vorsklos 1399 m. [155],
Žalgirio 1410 m. [147] ir Vilkmergės (Pabaisko) 1435 m. mūšiai [149].
Netipiška lietuvių istoriografijai čia yra poros mūšių Rusios teritorijoje iškėlimas (Trostnos ir Mstislavlio).
Be to, į šią enciklopediją įtraukti du istoriškai nepaliudyti lietuvių mūšiai su toto-
riais, žinomi tik iš Lietuvos metraščių legendinės dalies (Krutagorės-Koidanovo [148] ir
Mogilnos [153]), kurių pirmasis įvardytas kaip mitinis, o antrasis – „pusiau legendinis“ ir
pateiktas su nerealia 1284 m. data.
Šių mūšių ir iš to paties šaltinio žinomo Okuniovkos
mūšio autentiškumas svarstytas ir lietuvių istoriografijoje. Legendas apie juos analizavęs
Romas Batūra pripažino jose esant istorinių realijų atspindžių ir Koidanovo mūšį siejo
su 1240–1241 m., Mogilnos mūšį – su 1258 m., o Okuniovkos mūšį – su 1274–1275 m.
įvykiais [26, 97–117].
Tačiau šio tyrinėtojo išvados, nors ir įdomios, yra pernelyg hipote-
tinės, kad galėtume šiuos mūšius įtraukti į istorinių Lietuvos mūšių sąrašą.
Rusų rašytojas Nikolajus Bodrichinas populiariame žinyne „400 Rusios kautynių.
Didieji rusų tautos mūšiai“ suregistravo 19 Lietuvos mūšių iš 1226–1435 m. laikotarpio
(neskaitant 8 apgulų [146, 198–202, 204–205, 228–229, 232–233, 237–238, 246–247]),
tarp kurių – 9 Lietuvos mūšiai su kryžiuočiais (Saulės 1236 m. [146, 151–152], Durbės
1260 m. [146, 182], Medininkų 1320 m. [146, 196–197], Strėvos 1348 m. [146, 202–
203], Prūsijos (Vobelio) 1360 m. [146, 205], Rūdavos 1370 m. [146, 209–210], Vilniaus
(Rudaminos) 1394 m. [146, 231–232], Žalgirio 1410 m. [146, 239–244], Ukmergės
(Pabaisko) 1435 m. [146, 250–251]) ir 10 Lietuvos mūšių Rusioje, tarp jų nemažai mūsų
istoriografijoje beveik nepastebimų (Usviatų 1226 m. [146, 147], Dubrovnos 1234 m.
[146, 150], Toropeco 1245 m. [146, 178], Olešnios 1285 m. [146, 186–187], Mėlynųjų
Vandenų 1362 m. [146, 205–206], Trostnos 1368 m. [146, 208–209], Mstislavlio 1386 m.
(anot jo – 1387 m.) [146, 227–228], Vorsklos 1399 m. [146, 236], Liubutsko 1402 m.
[146, 238], Kotelno 1426 m. [146, 246]); taip pat jo sąraše atsidūrė du jotvingių mūšiai
(Drohičino 1248 m. [146, 178] ir Priviščių 1256 m. [146, 180]), kurių ryšys su Lietuvos
valstybe diskutuotinas, ir du fiktyvūs mūšiai (Rodnios 1368 m. [146, 209] – iš tikrųjų ži-
nomas tik Andriaus Algirdaičio šios vietovės antpuolis, bet ne mūšis [162, 87], Nemuno
1394 m. [146, 231] – iš tikrųjų Vytautas tik apšaudė nuo kranto Ritersverderio saloje
Nemune buvusius kryžiuočius, bet į mūšį nestojo [104, 656–657; 105, 209]).
Autorius, matyt, siekė suregistruoti visus Rusijos istorijai (pagal XIX a. istoriografijos supratimą)
priskirtinus mūšius (t. y. priskiriant prie jos ir Lietuvą), nors visko jis, žinoma, nesuregis-
travo, o jo pateikti mūšių aprašymai nėra kokybiški. Vis dėlto jo sąrašas įdomus tuo, kad
neseka tradicine svarbiausių mūšių nomenklatūra, o stengiasi iškelti ir mažiau žinomas
kautynes.
Apskritai istoriografijoje ir enciklopedijose rašoma apie įvairius mūšius, bet niekur,
bent antraščių lygmeniu, nerasime daugiau kaip 21 mūšio, nors paprastai svarbiausių
mūšių minima iki 10 (reprezentatyviausiai šiuolaikinį požiūrį į svarbiausių mūšių sąrašą
išreiškia minėta knyga Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos).
Galima išskirti mūšius, vykusius dabartinės Lietuvos teritorijoje – jie Lietuvos tyri-
nėtojams teikia tam tikrų papildomų galimybių juos tyrinėti lokaliu lygmeniu pritaikant
ir archeologinius tyrimo metodus, taip pat yra platesnės galimybės juos memorializuo-
ti, tačiau tokių mūšių yra santykinai nedaug (1229 m. Nalšios, 1236 m. Saulės, 1259 m.
Skuodo, 1320 m. Medininkų, 1331 m. Šaukoto, 1348 m. Strėvos, 1372 m. Palangos, 1375 m.
Kaltinėnų, 1389 m. Medininkų, 1394 m. Rudaminos, 1435 m. Pabaisko) [plg.: 8, 8], o jų
išskyrimas yra nulemtas daugiau praktinių motyvų ir nesusijęs su jų istorine reikšme.
Vertinant mūšio mastą galima pasiremti vienintele Vokiečių ordino šaltinių siste-
mingai teikiama statistine informacija – žuvusių Ordino riterių (brolių) skaičiumi. Pagal šį kriterijų 22 Pabaltijyje XIII a. įvykusius mūšius savo sudarytoje lentelėje „Didžiausi Ordino pralaimėti mūšiai Pabaltijyje XIII a.“ įvertino Romas Batūra [27, 61]. Jo pateikiamus statistinius duomenis reikėtų kiek pakoreguoti, taip pat papildyti vėlesnių mū-
šių duomenimis, tačiau pats kriterijus atrodo pakankamai logiškas. Žinoma, ne visada
už vieno riterio stovėjo vienodas kitų karių skaičius: skubi mobilizacija (kaip 1287 m.
Garuozos mūšio atveju) galėjo gerokai sumažinti eilinių karių skaičių kariuomenėje.
Taip galime įvertinti ir tarpusavyje palyginti nemažą dalį viduramžių Lietuvos mūšių,
tačiau ne visus.
R. Batūra palygino 22 „Ordino pralaimėtus mūšius Pabaltijyje XIII a.“ – ne
visi jie buvo lietuvių mūšiai, o dviejų paskutinių į diagramą įtrauktų mūšių duomenų apie
žuvusių Ordino riterių skaičių nerasta, tad apie jų lyginimą kalbėti sunku.
Vis dėlto 12 XIII a. Lietuvos mūšių pagal šį kriterijų palyginti galima.
Koreguojant ir plečiant šią diagramą, iš viso pavyko rasti duomenų apie 19-oje lietuvių mūšių su kryžiuočiais žuvusius ordinų riterius, taigi iš vėlesnio nei XIII a. laikotarpio prisidėjo 7 mūšiai. Šiuose mūšiuose, vykusiuose 1236–1410 m., iš viso žuvo 793 Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų riteriai.
Duomenys apie juos bus aptarti toliau šiame straipsnyje pateikiamoje mūšių apžvalgoje
(eiliniai ordinų riteriai ir magistrai, maršalai čia sudaro bendrą skaičių) (1 pav.).
1 pav. XIII–XV a. mūšiuose su lietuviais žuvusių Kalavijuočių ir Vokiečių ordinų riterių
skaičiusVis dėlto pagal šį kriterijų keblu vertinti ne tik kai kuriuos mūšius su kryžiuočiais, apie
kuriuos žuvusių riterių statistikos neturime, bet ir mūšius, kuriuose lietuvių priešai buvo
ne kryžiuočiai, kadangi tokiais atvejais statistikos apie žuvusius priešus, savo statusu pri-
lygstančius kryžiuočių riteriams, neturime. Tad nors toks palyginimas ir leidžia kažkiek
įvertinti dalies mūšių nuostolių kiekybinę reikšmę, jis tik iš dalies padeda spręsti mūšių
hierarchijos problemą.
Atrodytų, kad istoriografijoje daugiau dėmesio nusipelno tie mūšiai, apie kuriuos šal-
tiniai išsaugojo daugiau informacijos. Dažnai taip ir yra, bet jei pažiūrėsime, kiek infor-
macijos apie XIII a. mūšius teikia „Eiliuotoji Livonijos kronika“, pagrindinis daugelio to
meto mūšių šaltinis, susidursime su paradoksu, kad plačiausiai joje ir apskritai XIII a.
aprašytas Garuozos mūšis sulaukė mažiausiai dėmesio istoriografijoje (2 pav.) [10, 9]. Tad
istoriografijoje pripažįstant mūšį reikšmingu svarbus yra ir jo reikšmės suvokimas, vietos
Lietuvos istorijoje nustatymas.
2 pav. „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ eilutės, skirtos svarbesniems mūšiams
ir su jais susijusioms karinėms kampanijomsMūšių hierarchizavimo pagal jų istorinę reikšmę kriterijus galėtų būti jų pasekmių įver-
tinimas. Svarbių pareigūnų, pavyzdžiui, valdovų, Vokiečių ordino magistrų žuvimas mūšy-
je galėtų būti lengviausiai užčiuopiamas formalus mūšio reikšmingumo kriterijus.
XIII a. kovose su Lietuva žuvo net 7 Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrai (2 lentelė).Suprantama, reikia įvertinti ir kitas su konkrečiu mūšiu susijusias aplinkybes, nes ma-
gistrai žuvo ne kiekviename mūšyje, kurį galima laikyti reikšmingu.
LEMTINGAS MŪŠISKadangi grynai kiekybiniai viduramžių mūšio parametrai ne visada yra žinomi ar patikimi,
be to, ne visada atitinka realią mūšio reikšmę istorijoje, svarbiausius mūšius patikimiausia
išskirti analizuojant jų poveikį istorijos eigai. Šiuo atveju svarbiausių mūšių kategorijai pri-
skirtini nebūtinai didžiausi, bet lemtingi mūšiai.
Istoriografijoje kiek primirštą
„lemtingo mūšio“ sąvoką naujai pagrindęs Yuvalis Noahas Hararis rašė: „Viena iš priežasčių, kodėl mūšiai tradiciškai patraukė tiek daug dėmesio ir reikia išnagrinėti maždaug 10–11 metų istoriją prieš ir po mūšio. Pavyzdžiui, galima saky-
ti, kad Saulės mūšis (1236 m.) ir jo kontekstas apima 1228–1238 m. (10 metų), Garuozos
Mūšis (1287 m.) ir jo kontekstas – 1279–1290 m. (11 metų), Pabaisko mūšis (1435 m.) ir
jo kontekstas – 1429–1440 m. (11 metų).
Suprantama, platesnis ar siauresnis kontekstas
priklauso nuo tyrėjo pasirinkimo, tačiau maždaug 10 metų kontekstas, mano manymu, yra
optimalus: jis pernelyg nesusiaurina mūšio nagrinėjimo, leidžia suvokti, dėl ko buvo kovo-
jama ir kas pasiekta, ir neišplečiamas tiek, kad apie to meto situaciją tebūtų galima pasakyti
tik bendriausius teiginius ar nagrinėti su konkrečiu mūšiu visai nesusijusius dalykus (kaip,
pavyzdžiui, Boriso Čerkaso studijoje, kurioje Mėlynųjų Vandenų mūšio nagrinėjimo pre-
tekstu aptariamas 130 metų laikotarpis [174]).
Net ir neatliekant išsamios mūšio analizės, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į jo poveikį
tam dešimtmečiui, kuriame jis vyko, o paskui vertinti ir tolesnes mūšio pasekmes, jeigu
tokias galima įžvelgti.
SVARBIAUSIŲ LIETUVOS VIDURAMŽIŲ MŪŠIŲ APŽVALGA (PAGAL LEMTINGUMO KRITERIJŲ)Pabandykime įvertinti viduramžių Lietuvos mūšius visų pirma pagal lemtingumo kriterijų.
Tam galima pasitelkti paprastai istoriografijoje aptariamų mūšių sąrašą (30 mūšių, 1 lente-
lė) ir, pridėję prie jo dar 15 į sintezes ir žinynus be reikalo nepatenkančių pozicijų, gauname
pakankamai reprezentatyvų sąrašą.
Suprantama, kad kol kas galimi tik preliminarūs verti-
nimai, kadangi kiekvienas mūšis nusipelno atskiros išsamesnės analizės, ir tik tada galima
daryti labiau argumentuotas išvadas dėl jo reikšmės. Vis dėlto kai kurie mūšiai turi pakan-
kamai ilgą tyrinėjimų istoriją, tad tokiam apibendrinimui reikalas yra pribrendęs. Ateityje
šis į pilną Lietuvos viduramžių mūšių katalogą nepretenduojantis sąrašas galės būti papil-
dytas, o atskirų mūšių vertinimai – patikslinti.
Čia siekiama visų pirma pamatyti bendrą
vaizdą, kiek tai leidžia dabartinė tyrimų būklė, ir išskirti lemtingus bei galimai lemtingus
mūšius. Šiam tikslui sudaryto sąrašo imtis yra pakankama, kadangi į jį yra įtraukti visi po-
tencialiai lemtingi mūšiai ir daugelis mūšių, kurie lemiamos reikšmės neturėjo.
1. Černigovo mūšis, 1203 m. Pirmasis dokumentuotas lietuvių mūšis; jame Černigovo kunigaikščiai Olegovičiai įveikė lietuvius, kurių žuvę 1 700 [156, 45, 246].
Jonas Dlugošas šiam mūšiui skirtą skyrelį (priskirtą prie 1205 m.) pavadino „Lietuvių vardo pirmas išgirdimas“ (Lithuanorum nominis prima auditio) ir teigė, kad „tada taip pat pirmą kartą išgirstas
lietuvių genties vardas, kuris iki tos dienos buvo nežinomas“ [48, 198]. Pasakojimą apie jį
XVI a. išplėtojo Motiejus Stryjkovskis, lokalizavęs jį „w Słomińskich ploach“ (Slonimo lau-
kuose?) [127, 214–217]. Ši lokalizacija ir mūšio detalės, nors, kai kurių istorikų manymu, ir
galėtų būti paremta kokiu nors neiškilusiu šaltiniu [118, 18], pasitikėjimo nekelia. Pirma,
Stryjkovskis apskritai yra žinomas kaip mėgstantis sukurti mūšių detales, antra, jo pasa-
kojimas prieštarauja ankstesniam Jono Dlugošo pasakojimui: pagal Dlugošą, mūšis įvyko
Olegovičiams pastojus kelią įsiveržusiems lietuviams, pagal Stryjkovskį – šiems lietuvius
vejantis. Todėl mūšį reikėtų vadinti Černigovo vardu pagal tikėtiną apytikslę lokalizaciją
Černigovo žemėje.
Šis mūšis turi tam tikrą simbolinę reikšmę kaip Lietuvos mūšių istorijos atskaitos
taškas, bet tuo metu lemtingų pasekmių neturėjo. Ta proga paminėtini ir ankstesni lie-
tuvių susirėmimai su priešais, kurių negalime priskirti prie mūšių. 1200 m. prie Lovatės
upės (Černianuose) Naugardo žemėje žuvo 80 lietuvių ir 15 naugardiečių [156, 45, 239;
117, 64–65], bet šis nedidelis susirėmimas vargu ar tenkina minimalius mūšio kriterijus.
Neaišku, kaip traktuoti ir „Sakmėje apie Igorio žygį“ minimą vieno iš Polocko kunigaikščių
Iziaslavo Vasilkovičiaus žūtį susidūrus su lietuviais greičiausiai 1183 m. žygio, pasiekusio
Pskovą, metu [13, 163–165]. Duomenų per mažai, kad galėtume čia aiškiai konstatuoti
buvus mūšį, o ne, tarkime, Iziaslavo susidūrimą su kokiu nors atskiru nedideliu lietuvių
būriu.
Neaišku ir kokio pobūdžio susidūrimas buvo tarp vyskupo Bertoldo ir lietuvių prie
Kuoknesės 1198 m.: anot „Eiliuotosios Livonijos kronikos“, čia žuvę 300 krikščionių ir ly-
vių vadas Kaupas [101, 12–13, eil. 503–522]. Pasakojimas labai netikslus, nes žinoma, kad
Kaupas žuvo 1217 m. Viljandžio mūšyje su estais [71, 224]. Šio susidūrimo nepaminėjimas
Henriko Latvio kronikoje leidžia daryti prielaidą, kad čia geriausiu atveju būta tik nedidelio
susirėmimo.
Minėtinas ir 1131 m. lietuvių susidūrimas su į Lietuvą žygį surengusio Kijevo
kunigaikščio Mstislavo kariuomene, kai lietuviai sumušė nuo pagrindinių pajėgų atsilikusį
kijeviečių dalinį. Kokio dydžio tai buvo mūšis ar susirėmimas, vis dėlto sunku nustaty-
ti – faktas, kad lietuviai nestojo į mūšį su pagrindinėmis pajėgomis, o iš pasalų puolė tik jų
dalį, rodo, kad didelėmis pajėgomis lietuviai nedisponavo [13, 153].
2. Ruopažių mūšis, 1205 m. kovas. Apie 2 000 lietuvių raitelių kariuomenė apie
Gavėnią (vasario 23 – balandžio 7 d.) įsiveržė į Livoniją, praėjo pro Rygą ir nusiaubė Estiją.
Grįžtančią su 1 000 belaisvių atgal ją ties Ruopažiais pasitiko jungtinės kalavijuočių ir
Viestarto vedamų žiemgalių pajėgos. Lietuviai buvo sumušti, žuvo kunigaikštis Žvelgaitis
ir apie 1 200 karių [71, 72–77].
Šis mūšis Henriko Latvio gana plačiai aprašytas, bet istoriografijoje analizuotas nedaug.
Zigmas Raulinaitis spėjo mūšyje dalyvavus tik Upytės (su kuria siejo Žvelgaitį) ir Deltuvos
pajėgas [118, 21–32], tačiau tai mažai tikėtina, nes 1207 m. keršto žygis už šį pralaimėjimą
buvo organizuojamas visos Lietuvos valstybės mastu [13, 182–183], taigi vargu ar tai buvo
tik vietinė iniciatyva.
3. Pirmasis Aizkrauklės mūšis, 1207 m. gruodžio 26 d. Mūšis įvyko po 1207 m.
gruodžio 24–25 d. lietuvių keršto žygio į Turaidą, kuriuo siekta revanšo už pralaimėjimą
Ruopažių mūšyje. Kalavijuočiai ir Rygos vyskupo Alberto kariai pasivijo ties Aizkraukle
atsitraukiančią „visos Lietuvos“ kariuomenę ir ją sumušė [71, 102–107].
Nei 1205, nei 1207 m. pralaimėjimas nepadarė didesnės įtakos Lietuvos ir Livonijos ko-
voms: lietuviai prieš tai ir vėliau nuolat puldinėjo Livoniją [13, 177], tad šių mūšių rezultatai
nelaikytini lemtingais. Kita vertus, iki 1205 m. lietuvių antpuoliai buvo mažesni: vokiečių
kolonija Rygoje nebuvo traktuojama kaip svarbus Lietuvos priešas. Pats 1205 m. žygis buvo
nukreiptas prieš estus, o ne vokiečius. Anot Zigmo Raulinaičio, 1205 m. lietuvių žygio pra-
džioje Žvelgaitis su Ryga sudarė taiką, o jos sulaužymas „turėjo pasekmių ateičiai“ [118,
30]. Bet kuriuo atveju galima sakyti, kad Ruopažių mūšis paskatino lietuvius persvarstyti
santykius su Livonijos vokiečiais ir suintensyvinti kovas.
4. Usviatų mūšis, 1226 m. kovo 1 d. Naugardo ir Zalesės Perejaslavlio kunigaikš-
tis Jaroslavas Vsevolodovičius su savo Perejeslavlio pajėgomis ir Toropeco kunigaikščiu
Dovydu Mstislavičiumi pasivijo Naugardo, Toropeco ir Smolensko apylinkes apiplėšusią
7 000 lietuvių kariuomenę ir ją sumušė ant Usviatų ežero ledo įvykusiame mūšyje. Žuvo
2 000 lietuvių, iš rusėnų pusės – kunigaikštis Dovydas Mstislavičius [156, 64, 269; 154,
447–448; 108, 46–48, 129; 173, 147–148; 118, 246–251].
Dar Juliujušas Liatkovskis pastebėjo, kad maždaug 1226–1236 m. lietuvių žygių skaičiaus
sumažėjimas gali rodyti kovas dėl Lietuvos sosto Mindaugo iškilimo išvakarėse [93, 24]. Tai
leidžia spėti, kad Usviatų mūšyje galėjo žūti to meto Lietuvos valdovas, galbūt 1219 m. su-
tartyje paminėtas vyresnysis kunigaikštis Živinbutas [7, 23]. Tokiu atveju mūšis galėtų būti
pavadintas lemtingu, tačiau vien hipotetinė prielaida tokios išvados daryti neleidžia.
5. Nalšios mūšis, 1229 m. Kalavijuočiai, vadovaujami magistro Folkvino, Nalšioje (gal-
būt prie Meros upelio) sumušė lietuvius. Žuvo 2000 lietuvių, kalavijuočiai pagrobė 2 500
žirgų [101, 42–43, eil. 1799–1846; 118, 287–293; 13, 192–194].
Tai buvo platesnio masto Kalavijuočių ordino puolimo į pietus nuo Dauguvos (prieš
žiemgalius, lietuvius ir kuršius) dalis. Tačiau puolimas užstrigo, nes buvo sustabdytas
popiežiaus legato Balduino Alniečio [8, 13–15]. Taigi Nalšios mūšis netapo lemtingu nei
Lietuvai, nei kalavijuočiams.
6. Dubrovnos mūšis, 1234 m. Lietuviams apiplėšus Staraja Rusios papilį ir atsitrau-
kus, Naugardo kunigaikštis Jaroslavas vijosi juos palei Lovatę ir ties Dubrovnos kaimu
(Toropeco valsčiuje) stojo į mūšį. Lietuviai buvo priversti bėgti, dalis žuvo, jie neteko grobio
ir 300 žirgų. Naugardiečių žuvo tik 10 [156, 73, 283–284; 119, 7–10].
Iš visko sprendžiant, tai buvo labai nedidelis mūšis, vos atitinkantis kiekybinius mū-
šio kriterijus (jei iš atimtų žirgų skaičiaus spręsime apie lietuvių raitelių skaičių). Didesnės
reikšmės jis neturėjo.
7. Saulės (Šiaulių) mūšis, 1236 m. rugsėjo 22 d. Lietuviai, tikėtina, vadovaujami že-
maičių kunigaikščio Vykinto ir kitų kunigaikščių, sumušė kalavijuočius, vadovaujamus
magistro Folkvino ir talkinamus gausių kryžininkų (piligrimų). Žuvo Kalavijuočių ordino
magistras Folkvinas ir 48 riteriai [101, 43–46, eil. 1859–1966].
Į šį mūšį seniai atkreiptas dėmesys istoriografijoje [76; 32, 321–353; 119, 44–72; 68;
27; 25]. Jis vertinamas kaip pirmoji žymi lietuvių pergalė, leidusi išsivaduoti į kalavijuočių
valdžią pradėjusioms patekti žemėms į pietus nuo Dauguvos, taip pat kaip mūšis, lėmęs
Kalavijuočių ordino panaikinimą. Nors derybos dėl Kalavijuočių ir Kryžiuočių (Vokiečių)
ordinų susijungimo vyko ir anksčiau, žinia apie kalavijuočių sutriuškinimą Saulės mūšy-
je jas užbaigė ir 1237 m. gegužės 12 d. popiežius Grigalius IX paskelbė apie Kalavijuočių
ordino prijungimą prie Vokiečių ordino [8, 50]. Visa tai leidžia šį mūšį laikyti pirmuoju
lemtingu mūšiu Lietuvos istorijoje.
8. Cėsių mūšis, 1245 m. Kunigaikštis Lengvenis su savo pulkais, keršydamas už savo
paėmimą į nelaisvę ir brolio nužudymą, puolė kryžiuočių Cėsių (Vendeno) pilį. Artėjant
prie jos, kelią jam pastojo Cėsių komtūras su 10 kitų Ordino brolių ir 500 vyrų kariuo-
mene. Mūšyje žuvo 9 Ordino riteriai, įskaitant komtūrą, o dešimtas nužudytas nelaisvėje
keršijant už Lengvenio brolį. Tik vienas Ordino riteris pabėgo iš mūšio lauko [101, 71–72,
eil. 3075–3120; 119, 196–197].
Šis palyginti nedidelis mūšis neturėjo žymesnių ilgalaikių pasekmių.
9. Toropeco-Usviatų mūšis, 1245 m. Naugardo kunigaikštis Aleksandras Jaroslavičius
Neviškis sumušė lietuvius prie Toropeco (čia žuvo 8 lietuvių kunigaikščiai), Žižicos ežero
(nukovė likusius lietuvių kunigaikščius) ir Usviatų ežero (sumušė kitą lietuvių būrį) [156,
79, 304].
Z. Raulinaitis pastebi, kad 1245 m. lietuvių žygis buvo „giliausias lietuvių raitelių
įsiveržimas rytiniame fronte XIII a.“ [119, 150]. Panašiai ir Johnas Fennellas vertina šį žygį
kaip „didžiausią tuo metu ir ryžtingiausią įsiveržimą į Rusios žemes“ [171, 142]. Jis vyko pla-
tesnio lietuvių puolimo Rusioje XIII a. 5 dešimtmetyje kontekste: po didžiojo mongolų va-
karų žygio lietuviai naudojosi proga išplėsti savo įtaką mongolų nunioktoje Rusioje, kurioje
Batu vadovaujami mongolai įvedinėjo savo valdžią.
Faktiškai Lietuva ir Mongolų imperija
dalijosi įtakos sferomis Rusios žemėse, o Aleksandras Jaroslavičius veikė kaip Mongolų
imperijos pavaldinys. Nors šiame dešimtmetyje vykusius procesus neabejotinai reikia
laikyti lemtingais Rusiai ir Lietuvai, vargu ar tai taikytina konkrečiam Toropeco-Usviatų
mūšiui, kurio pralaimėjimas nesustabdė lietuvių ekspansijos ir nesutrukdė suformuoti savo
įtakos sferos. Žinoma, galima kelti klausimą, ar Lietuvos įtakos sfera negalėjo būti didesnė,
jei ne pralaimėjimas prie Toropeco?
10. Protvos-Zubcovo mūšis, 1249 m. pradžia. Tautvilo, Gedvydo ir Vykinto vadovau-
jami lietuviai prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikštį Michailą Jaroslavičių, kuris žuvo
mūšyje. Tačiau prie Zubcovo juos sumušė Suzdalės kunigaikštis Sviatoslavas [154, 471–472;
152, 815; 119, 203–206, 218–221].
Šis Tautvilo, Gedvydo ir Vykinto žygis ir jų pralaimėjimas prie Zubcovo buvo 1249–
1254 m. vidaus karo Lietuvoje priežastis [64, 92–95]. Anot Haličo-Volynės metraščio,
Mindaugas supyko ant išsiųstų į Rusią kariauti kunigaikščių ir norėjo juos nužudyti.
Aplinkybės nelabai aiškios, bet, matyt, šiuo žygiu Mindaugas norėjo įsikišti į vidaus kovas
mongolų kontroliuojamoje Rusioje, o žygiui vadovavę kunigaikščiai neįvykdė jo sumany-
mo, stodami į kovą iškart su dviem tarpusavyje kovojusiais pretendentais į Vladimiro di-
džiojo kunigaikščio sostą (Michailu ir Sviatoslavu) [7, 31, 33]. Dėl daugelio neaiškių detalių
apie mūšio lemtingumą spręsti nelengva, tačiau jis, matyt, davė vienokį ar kitokį postūmį
tolesniems įvykiams Lietuvoje.
11. Klaipėdos mūšis, 1257 m. pavasaris. Žemaičiai, vadovaujami greičiausiai Almino,
sumušė Livonijos kryžiuočių kariuomenę, vadovaujamą Livonijos krašto magistro
Burchardo fon Hornhauzeno, kurioje buvo 40 Ordino brolių ir 500 kuršių talkininkų. Žuvo
12 Vokiečių ordino riterių, sužeistas magistras [101, 103–104, eil. 4461–4526; 120, 74–78].
Tai buvo pirmoji pergalė, kurią kovoje prieš Vokiečių ordiną pasiekė Mindaugo jam
užrašyti žemaičiai. Mūšis lėmė dvejų metų paliaubų tarp žemaičių ir kryžiuočių sudarymą,
tačiau didelio masto pokyčiai su juo nesietini [22, 12].
12. Skuodo mūšis, 1259 m. rugsėjis. Turbūt Almino vadovaujami 3 000 žemaičių
įsiveržė į Kuršą ir sumušė prie Skuodo juos pasivijusius Klaipėdos komtūro Bernhardo
Hareno vadovaujamus Kuldygos ir Klaipėdos įgulų kryžiuočius. Anot „Eiliuotosios
Livonijos kronikos“, žuvo 33 Vokiečių ordino riteriai [101, 106–112, eil. 4629–4879; 120,
109–123], anot Roneburgo analų – Bernhardas Harenas su 35 riteriais [10, 98].
Mūšį galima laikyti savotišku Durbės mūšio preliudu, bet savarankiškos reikšmės, kaip
lemtingam mūšiui, jam teikti nereikėtų.
13. Durbės mūšis, 1260 m. liepos 13 d. Jungtinėms Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių
pajėgoms iš Klaipėdos pajudėjus į Karšuvos žemę, kur jie turėjo aprūpinti žemaičių blokuo-
jamą Georgenburgo pilies įgulą, 4 000 žemaičių, įsiverždami į Kuršą, pakeitė jų žygio kryptį.
Kariuomenėms susitikus prie Durbės, žemaičiai, vadovaujami greičiausiai savo kunigaikš-
čio Almino, į jų pusę perėjus kryžiuočių atvestiems kuršiams ir prūsams, sumušė kryžiuo-
čių pajėgas. Žuvo Livonijos krašto magistras Burchardas fon Hornhauzenas, Prūsijos že-
mės maršalas Henrikas Botelis ir 150 riterių [101, 127–131, eil. 5534–5718; 52, 96–97; 53,
142–143; 72; 126; 63; 120, 155–187; 140; 22].
Durbės mūšis, pagal žuvusių Ordino riterių skaičių didžiausias XIII a. Pabaltijyje, kartu
buvo ir lūžio metas kovose su Vokiečių ordinu. Šio mūšio pasekmės: 1260–1267 m. kuršių su-
kilimas, pasibaigęs tik šiaurės Kuršo grįžimu į Livonijos kryžiuočių valdžią ir pietų Kuršo in-
tegracija į Lietuvos valstybę, taip pat 1260–1274 m. Didysis prūsų sukilimas, sukrėtęs Ordino
valdžios pagrindus, Vokiečių ordinui Mindaugo užrašytos Žemaitijos grįžimas į Lietuvos
valstybės sudėtį 1261 m. ir Mindaugo atsimetimas nuo krikšto bei sąjungos su Vokiečių ordi-
nu. Sunku Lietuvos istorijoje surasti kitą mūšį, kurio pasekmės būtų tokios gilios ir ilgalaikės
kaip Durbės mūšio. Tai – neabejotinai vienas lemtingiausių mūšių Lietuvos istorijoje.
14. Lielvardės mūšis, 1261 m. vasario 3 d. Livoniją nusiaubusiems žemaičiams kelią
ties Lielvarde pastojo kryžiuočių kariuomenė. Po atkaklaus mūšio kryžiuočiai buvo sumuš-
ti. Žuvo 10 Vokiečių ordino riterių [101, 138–140, eil. 6000–6098; 116, 72–76].
Žemaičių pergalė prie Lielvardės paskatino trumpalaikį Saremos estų sukilimą ir
prisidėjo prie Mindaugo apsisprendimo nutraukti sąjungą su kryžiuočiais [22, 28–30], ta-
čiau iš esmės tai buvo tik papildomas impulsas po Durbės mūšio.
15. Nebelio mūšis, 1262 m. ruduo. Mindaugo karvedžio Gaudižodo Tiudjominaičio
vedama kariuomenė nusiaubė Melnicos (pagal kitą versiją – Melniko) apylinkes Volynėje ir
paėmė daug belaisvių. Vladimiro kunigaikštis Vasilkas pavijo atsitraukiančius lietuvius prie
Nebelio pilies (į pietvakarius nuo Pinsko). Lietuviai išsirikiavo trimis eilėmis prie ežero ir
stojo į mūšį su persekiotojais, bet jų gynyba buvo pralaužta ir kariuomenė ėmė bėgti, patir-
dama didelių nuostolių nuo persekiotojų; dalis prigėrė ežere. Anot Haličo-Volynės metraš-
čio, „išmušė juos visus, ir neliko iš jų nė vieno“ [152, 855–856; 120, 242–244].
Šis nesėkmingas žygis, vykęs Mindaugo iniciatyva ir kreipęs Lietuvos pajėgas nuo tuo
metu aktualiausio kovų su kryžiuočiais fronto, žinoma, nepadidino Mindaugo autoriteto
tuo metu, kai Lietuvoje augo vidinė įtampa, po metų pasibaigusi Mindaugo nužudymu.
Tačiau šiam mūšiui kokių nors lemtingesnių pasekmių priskirti nėra pagrindo.
16. Daugavgryvos mūšis, 1263 m. vasario 9 d. Mindaugo karvedžiui Treniotai nunio-
kojus Estijos pajūrį ir grįžtant pro Rygą, kelią pastojo nedidelė Vokiečių ordino (daugiausia
Siguldos pilies įgulos) kariuomenė, įsirengusi stovyklą prie perkėlos per Dauguvos upę ties
Daugavgryvos (Diunamiundės) vienuolynu (pagrindinės Livonijos kryžiuočių pajėgos tuo
metu niokojo Kuršą). Naktį iš vasario 8 į 9 d. Treniotos kariuomenė sutriuškino kryžiuočių
pajėgas, žuvo 9 Ordino riteriai [101, 158–159, eil. 6907–6950; 120, 256–259].
Mūšis didesnių pasekmių neturėjo, bet leido Treniotos kariuomenei po Livonijos nu-
niokojimo saugiai grįžti į Lietuvą. Be to, pergalingas žygis didino Treniotos autoritetą ir
galbūt paskatino jį ryžtis perversmui: paremti Mindaugo nužudymą ir dar tais pačiais me-
tais užgrobti valdžią Lietuvoje.
17. Karusės ledo mūšis, 1270 m. vasario 16 d. Lietuviai, vadovaujami greičiausiai
Traidenio, apiplėšė Saremos salą, o grįždami ant Baltijos jūros ledo netoli Karusės susidūrė
su magistro Otono fon Liutenbergo sutelktomis Livonijos kryžiuočių ir vyskupų pajėgomis
ir jas įveikė. Žuvo Livonijos krašto magistras Otonas fon Lutenbergas ir 52 riteriai [101,
178–182, eil. 7769–7961; 134; 121, 105–122].
Po mūšio lietuviai tęsė Livonijos puldinėjimus, rugpjūčio mėn. į Livoniją vėl įsiveržė di-
desnė lietuvių kariuomenė ir pasiekė dar vieną pergalę. Tačiau naujas magistras Valteris fon
Nordekas perėmė iniciatyvą ir jau 1272 m. vasarą pajungė visą Žiemgalą, tad ilgalaikių pa-
sekmių Karusės mūšis neturėjo. Vis dėlto jis ruošė prielaidas žymesnei pergalei Aizkrauklės
mūšyje [12].
18. Padauguvio mūšis, 1270 m. tarp liepos 13 ir rugsėjo 22 d. Į Livoniją įsiveržus lietu-
vių kariuomenei, magistro pareigas einantis Andrius Vestfalas puolė jų vytis su nedidelėmis
pajėgomis. Lietuviai, pastebėję kryžiuočių stovyklą, juos netikėtai užklupo ir sutriuškino:
žuvo pats Andrius Vestfalas su 20 Ordino riterių („Eiliuotosios Livonijos kronikos“ duo-
menimis), nors Roneburgo nekrologas galbūt tiksliau nurodo žuvus vicemagistrą Andrių
su 23 riteriais [101, 182–183, eil. 7962–7994; 47, 148; 121, 123–124; 12, 7]. Mūšis tiksliau
nelokalizuotas, Padauguvio vardu jį sąlyginai pavadino Romas Batūra [27, 61].
Savarankiškos reikšmės mūšis neturėjo ir traktuotinas kaip Karusės mūšyje lietuvių įgy-
tos iniciatyvos išnaudojimas, padidinęs kryžiuočių nuostolius.
19. Aizkrauklės mūšis, 1279 m. kovo 5 d. Livonijos kryžiuočiams su Danijos vieti-
ninku Estijoje surengus žygį į Lietuvą iki Kernavės, lietuviai, vadovaujami greičiausiai
Traidenio, pasivijo juos grįžtančius prie Aizkrauklės ir sumušė. Žuvo Livonijos krašto ma-
gistras Ernestas fon Rasburgas ir 71 riteris [101, 190–195, eil. 8281–8510; 137, 48–49; 133;
121, 223–244].
Aizkrauklės mūšis buvo antras pagal žuvusių Ordino riterių skaičių po Durbės mūšio.
Pralaimėjęs jį Vokiečių ordinas Livonijoje patyrė didžiulį sukrėtimą ne tik dėl daugybės
riterių žūties, bet ir dėl žiemgalių sukilimo. Nameisis su savo žiemgalių pulkais paliko kry-
žiuočius dar mūšio metu ir netrukus pakėlė prieš juos atvirą maištą, užimdamas Tervetę.
Kartu jis pasidavė Lietuvos valdovo Traidenio globai. Šį kartą Žiemgala tapo Lietuvos vals-
tybės dalimi, tačiau Žiemgalą dar reikėjo apginti ginklu, tad didelę reikšmę čia turėjo ir vė-
lesnės kovos, ypač 1287 m. žiemgalių laimėtas Garuozos mūšis. Ir Aizkrauklės, ir Garuozos
mūšius galime laikyti lemtingais mūšiais, kurie pristabdė Vokiečių ordino ekspansiją pietų
kryptimi ir pasuko Žiemgalos likimą nauja linkme [11].
20. Rovinų mūšis, 1282 m. spalis. Krokuvos kunigaikščio Lešeko Juodojo vadovau-
jama kariuomenė pavijo į Liublino ir Sandomiero žemę Lenkijoje įsiveržusius lietuvius ir
sumušė juos Rovinuose į šiaurės rytus nuo Liublino [113, 121–123, Nr. 592–595, 597, 603;
35, 48–49; 91, 200–202].
Tai buvo pirmasis iš keturių su didžiuoju kunigaikščiu Daumantu sietinų lietuvių žygių
į Lenkiją. Pirmoji nesėkmė neprivertė Daumanto keisti savo politikos [10, 33–34], taigi
pralaimėjimas prie Rovinų lemtingų pasekmių neturėjo.
21. Olešnios mūšis, 1285 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Daumanto
vedama Lietuvos kariuomenė buvo sumušta Tverės vyskupo Olešnios valsčiuje aplinkinių
Rusios valsčių pajėgų. Žuvo Daumantas [154, 483; 122, 59–61; 44; 10, 34].
Mūšis žymus tuo, kad jame žuvo tik iš jo paminėjimų Rusios metraščiuose žinomas
Lietuvos didysis kunigaikštis Daumantas, tačiau lemtingesnių jo pasekmių nepastebima.
22. Garuozos mūšis, 1287 m. kovo 26 d. Livonijos krašto magistro Vilekino fon
Endrofo skubiai sutelkta nedidelė 500 vyrų, įskaitant apie 50 Ordino riterių, kariuomenė
vijosi apie 1 400 žiemgalių kariuomenę, sudeginusią Ikškilės pilies apylinkes. Žiemgaliai už-
klupo kryžiuočių stovyklą ir sumušė kryžiuočius. Žuvo Livonijos krašto magistras Vilekinas
fon Endorfas ir 43 riteriai, taip pat neįvardytas žiemgalių karvedys [10, 41–60].
Garuozos mūšis apgynė ir įtvirtino Aizkrauklės mūšio rezultatą – Žiemgalos įsijungimą
į Lietuvos valstybę. Šiaurės vakarinė Žiemgalos dalis (apie Tervetę) iki 1290 m. vykusio-
se kovose buvo nuniokota, bet kryžiuočiai buvo priversti pasitraukti iš Tervetės, kurioje
buvo įsitvirtinę 1286–1290 metais. Tik nuo 1321 m. atsinaujinusiose kovose dėl Žiemgalos
Vokiečių ordinas užėmė šiaurinę Žiemgalos dalį, o pietų Žiemgala liko Lietuvos valstybės
sudėtyje [10, 61–78].
23. Trojanovo mūšis, 1294 m. birželio 10 d. 800 lietuvių raitelių, vedamų Vytenio, api-
plėšė Lenčicą ir sumušė juos grįžtančius ties Sochačevu ir Trojanovu pasivijusią Lenčicos
kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo Kujavijos ir Lenčicos kunigaikštis Kazimieras
II [52, 156–157; 53, 228–229; 122, 176–183; 42].
Tai buvo didžiausia Lietuvos karinė pergalė Lenkijoje, tačiau lemtingų pasekmių mū-
šis neturėjo. Vėliau šiame mūšyje žuvusio Kazimiero II brolis Vladislovas Lokietka, tapęs
Lenkijos karaliumi, palaikė draugiškus santykius su Lietuva [19].
24. Turaidos (Gaujos) mūšis, 1298 m. birželio 1 d. Vytenio vedami lietuviai, sudarę są-
jungą su Rygos miestu, sumušė jungtinę Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo Livonijos
krašto magistras Brunonas ir 60 Vokiečių ordino riterių. Anot Petro Dusburgiečio, mūšyje
žuvo Livonijos magistras, 22 Ordino broliai ir 1500 krikščionių [52, 163; 53, 239], bet išsa-
miau apie mūšį pasakojantis amžininkas Albertas Bardovikietis patikslina, kad žuvo ma-
gistras Brunonas, Felino (Viljandžio) komtūras Gotfrydas ir 24 ar daugiau Ordino brolių
[40, 426]. Hermano Vartbergiečio pranešimą apie 60 žuvusių Ordino brolių [137, 55] reikia
laikyti klaidingu (toks galėjo būti bendras mūšyje dalyvavusių Ordino riterių skaičius).
1298 metus galima laikyti lemtingais lūžio metais Lietuvos istorijoje dėl Vytenio suda-
rytos sąjungos su Ryga prieš Vokiečių ordiną, o Turaidos mūšis buvo pirmas rimtas šios
sąjungos išbandymas kovos lauke. Vis dėlto pats mūšis lemtingu nelaikytinas: pergalę prie
Turaidos greitai nusvėrė birželio 29 d. lietuvių ir rygiečių nesėkminga Nojermiuleno apgula,
kurios metu patirtas pralaimėjimas jungtinėms Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgoms.
Sąjunga tarp rygiečių ir lietuvių po to išliko ilgai (iki 1330 m.), tačiau kovas pertraukdavo
rygiečių paliaubos su Vokiečių ordinu [20].
25. Voplaukio mūšis, 1311 m. balandžio 7 d. Vytenio vedamai 4 000 vyrų kariuome-
nei nusiaubus Varmės vyskupystę Prūsijoje, Prūsijos kryžiuočių kariuomenė (bent 80 ar
net 150 vien Ordino riterių), vadovaujama Vokiečių ordino didžiojo komtūro Henriko fon
Plockės, užpuolė atsitraukiančią Vytenio kariuomenę jos stovykloje prie Voplaukio ir ją
sumušė [52, 176–177; 53, 272–273; 43].
Tais pačiais metais Henrikas fon Plockė bandė išvystyti ofenzyvą, užpuldamas Šalčininkų
valsčių Lietuvos valstybės centre, tačiau po to kovos porai metų aprimo, sudarius dvejų
metų paliaubas, o vėliau susitelkė Žemaitijoje [21]. Voplaukio mūšis netapo lemtingu posū-
kiu Lietuvos ir Vokiečių ordino kare.
26. Medininkų mūšis, 1320 m. liepos 27 d. Lietuviai sumušė Vokiečių ordino didžio-
jo maršalo Henriko fon Plockės vadovaujamą kariuomenę, kuri plėšė Medininkų valsčių
Žemaitijoje; joje buvo 40 Ordino riterių, taip pat Sembos bei Klaipėdos raiteliai. Žuvo
Henrikas fon Plockė ir 29 riteriai ir apie 200 kitų karių, dar vienas Ordino riteris (Sembos
fogtas Gerhardas Rudė) po mūšio paaukotas dievams [52, 185; 53, 258–259; 36, 286].
Istoriografijoje yra pastebėtas ryšys tarp Medininkų mūšio ir XVI a. pradžios Lietuvos
metraščių pagal žodinę tradiciją aprašyto paties Gedimino laimėto Akmenos mūšio, neva
lėmusio Žemaitijos išvadavimą iš kryžiuočių [26, 71–72, 174–175]. Nors aprašyta labai
netiksliai, Gedimino pergalė Žemaitijoje Lietuvos metraščiuose pateikta kaip vienas iš
trijų didžiųjų Gedimino darbų, per kuriuos pristatomas visas jo valdymas: Žemaitijos iš-
vadavimas – Kijevo (ir Volynės) užkariavimas – Vilniaus įkūrimas [99, 67–72]. Tad XVI a.
pradžioje lietuvių istorinė tradicija būtent su Gedimino laikais siejo ryškiausią lietuvių
mūšį su kryžiuočiais, o tai tegali būti Medininkų mūšis. Tai leidžia kelti klausimą, ko-
dėl Medininkų mūšis taip sureikšmintas XVI a. istorinėje atmintyje? Petras Dusburgietis
neblogai parodo antpuolių prieš Lietuvą dinamiką ir tam tikrą 1320–1322 m. pauzę po
Medininkų mūšio. Pačių žygių į Lietuvą po Medininkų mūšio buvo rengiama beveik per-
pus mažiau: XIV a. 2 dešimtmetyje jų fiksuojama 24, o 3 dešimtmetyje – tik 13 (iš jų į
Žemaitiją – atitinkamai 20 ir 9) [112, 21–23]. Šis atokvėpis Gedimino buvo gerai išnaudo-
tas. Su juo sietinas ir Lietuvos valstybės sostinės Vilniuje įtvirtinimas, kurio netiesioginiu
atgarsiu laikytinas dominikonų bažnyčios pastatymas Vilniuje „prieš dvejus metus“ iki
1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiško [37, 47], taigi 1321 m., ruošiantis sąjungos su Ryga
atnaujinimui ir krikšto akcijai. Tad Lietuvos metraščių sudėlioti svarbiausi Gedimino lai-
kų akcentai – Volynės, Kijevo užėmimas, sostinės perkėlimas į Vilnių – yra vienaip ar
kitaip susiję su pirmuoju akcentu – pergale Žemaitijoje, kuri davė postūmį tolesniems
Gedimino veiksmams [14]. Visa tai rodo, kad Medininkų mūšį galima priskirti lemtin-
giems Lietuvos mūšiams.
27. Irpenės mūšis, 1323 m. balandis. Anot XVI a. pr. Lietuvos metraščių, Lietuvos
valdovas Gediminas sumušė Aukso ordai pavaldaus Kijevo kunigaikščio Stanislovo kariuo-
menę prie Irpenės upės netoli Kijevo ir užėmė Kijevo žemę [26, 69].
Šis mūšis yra vienas problemiškiausių. Iš vienos pusės, jei pasikliautume Lietuvos
metraščių pasakojimu, jo reikšmė, regis, neabejotina: pergalė prie Irpenės atvėrė Gediminui
kelią į Kijevą (nors po to dar sekė ilga paties Kijevo apgula) [142, 33–35]. Iš kitos pusės, kai
kurie istorikai apskritai atmeta pasakojimą apie Gedimino žygį į Kijevą ir Irpenės mūšį, lai-
kydami jį grynai literatūriniu ir legendiniu [163]. Kita vertus, šios abejonės, ypač po detalios
Stepheno Christopherio Rowello analizės, atrodo nepakankamai pagrįstos. Diskutuojama ir
dėl mūšio datavimo – šiuo klausimu patikimiausią 1323 m. datą taip pat pateikė S. Rowellas
[124, 102–106]. Kita vertus, net ir priimdami šio pasakojimo esminį istoriškumą, negalime
būti tikri dėl jo tikslumo, tad mūšio prie Irpenės reikšmė šių įvykių eigoje nėra pakankamai
aiški, kad galėtume šį mūšį laikyti lemtingu.
28. Šaukoto (Santolės) mūšis, 1331 m. rugpjūčio 17 d. Livonijos krašto magis-
tras Eberhardas fon Monheimas surengė žygį greičiausiai į Šaukoto (Santhole, Santkore,
Sandoten) žemę Žemaitijoje ir ją nuniokojo. Grįžtantį su grobiu jį pasivijo Lietuvos valdovo
Gedimino vedama lietuvių ir rusėnų kariuomenė, kuri tuo metu buvo surinkta žygiui į
Prūsiją. Įvyko mūšis ir Lietuvos kariuomenė buvo priversta bėgti; žuvo 500 lietuvių ir rusė-
nų, sužeistas Gediminas, iš kryžiuočių pusės žuvo 2 Ordino riteriai ir 40 karių [104, 487; 105,
82; 137, 66; 123, 77–78; 36, 285]. Mūšio vieta istoriografijoje tiksliau nebuvo lokalizuota,
bet tikėtina, kad jos užrašymai Hermano Vartbergiečio (Santhole), Vygando Marburgiečio
(Santkore) ir Johano Renerio (Sandoten) kronikose taisytini į Sauckote – Šaukotas: vidu-
ramžių rašyboje dažnai painiojamos raidės n ir u, t ir c.
Alvydas Nikžentaitis 1331 m. Livonijos magistro žygį pavadino „ypač dideliu“ (mū-
šio neišskirdamas) ir pabrėžė, kad juo ilgą laiką ginkluotu konfliktu su Ryga (1297–1330)
užimta livoniškoji Ordino šaka atnaujino karą prieš Lietuvą [111, 46–47]. Šaukoto mūšis
turi simbolinę reikšmę, bet lemtingi pokyčiai su juo nesietini.
29. Galialaukių mūšis, 1338 m. rugpjūčio 14 d. Vokiečių ordino maršalo Henriko
Dusmerio vadovaujami kryžiuočiai Galialaukiuose pastojo kelią lietuviams, grįžtantiems
po 3 dienų niokojamo žygio į Prūsiją. Vygando Marburgiečio teigimu, lietuvių kariuomenė
buvo gausesnė 3 kartus, bet ją sudarė daugiausia bajorų valdiniai. Kryžiuočiai palaužė lietu-
vių rikiuotę ir privertė juos trauktis. Anot Vygando Marburgiečio, žuvo apie 1 220 lietuvių.
Tačiau kryžiuočiai, irgi patyrę didelių nuostolių, nepajėgė persekioti atsitraukiančių lietu-
vių ir dar baiminosi lietuvių pasalų [104, 495–497; 105, 224–226].
Mūšio rezultatas faktiškai buvo artimas lygiosioms ir reikšmingesnių pasekmių jis ne-
turėjo.
30. Strėvos mūšis, 1348 m. vasario 2 d. Vokiečių ordino kariuomenė, nuniokojusi
Trakų kunigaikštystę, ties Nemuno ir Strėvos santaka buvo pavyta didelės Lietuvos ka-
riuomenės, vadovaujamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Trakų kunigaikščio
Kęstučio. Įvykusiame mūšyje kryžiuočiai įveikė Lietuvos kariuomenę. Žuvo iki 10–12 tūkst.
lietuvių, tarp jų Gediminaičiai Narimantas ir turbūt Manvydas. Nemažų nuostolių patyrė
ir kryžiuočiai: anot Hermano Vartbergiečio, žuvo 8 Ordino broliai ir 42 kilmingieji, eiliniai
kariai neskaičiuoti [104, 510–513; 105, 98–99; 137, 75–76; 47, 146; 46, 617–618; 45, 593; 38,
415; 39, 267–268; 6, 737; 135, 741; 5, 12].
Tai buvo vienas iš didesnių Lietuvos pralaimėjimų XIV amžiuje. Dėl to 1348–1349 m.
Lietuvai teko pergyventi vidinę krizę ir kone visų kaimynų bandymus ja pasinaudoti. Iškart
po mūšio kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją, pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį.
Nuo Lietuvos atsimetė Smolenskas, kurio kariai kovėsi Strėvos mūšyje, ir Pskovas (1349 m.).
Švedijos karalius Magnus Eriksonas puolė Strėvos mūšyje žuvusio Narimanto valdas
Naugardo žemėje ir 1348 m. rugpjūčio 6 d. užėmė bei sudegino Orechovo pilį. Kuriam laikui
pašlijo net Algirdo ir Kęstučio santykiai: sutrikdytas nesėkmių Kęstutis be Algirdo žinios
bandė derėtis dėl krikšto. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis 1349 m. rudenį, naudoda-
masis sunkia Lietuvos padėtimi, puolė Lietuvos valdas Volynėje. Visa tai leidžia Strėvos mūšį
laikyti lemtingu pralaimėjimu, turėjusiu ilgalaikių pasekmių: Lietuva neteko įtakos kai ku-
riose Rusios žemėse ir įsivėlė į ilgametį konfliktą su Lenkija dėl Volynės [18].
31. Vobelio mūšis, 1361 m. kovo 20 d. Lietuvos Rusią pulti bandžiusios Rastenburgo
viršininko Henriko fon Kranichsfeldo pajėgos apsistojo prie ką tik Kęstučio sugriautos
Ekersbergo pilies. Žvalgai užtiko 500 lietuvių vyrų pėdsakus ir, pasekę jais, užklupo Kęstučio,
Patriko ir Algirdo vadovaujamą kariuomenę jos stovykloje prie Vobelio (dab. Ubliko) ežero.
Žuvo 100–130 lietuvių, o Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę [104, 527–531; 105, 109–113;
137, 81; 114, 80–81].
Nors Kęstučio patekimas į nelaisvę tuo kartu buvo sukrėtimas Lietuvai, jis pabėgo iš
Marienburgo pilies tų pačių metų lapkričio 16 ar 18 d., vykstant deryboms dėl jo išpirkimo.
Didesnių pasekmių šis mūšis neturėjo [82; 24; 23].
32. Mėlynųjų Vandenų mūšis, 1362 (1363) m. ruduo. Lietuvos didžiojo kunigaikš-
čio Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė totorių kunigaikščių Kočiubėjaus,
Kutlubugos ir Dmitrijaus vadovaujamą kariuomenę ir užėmė Podolę bei galutinai į Lietuvos
valstybę įjungė Kijevą [170, 66; 162, 75; 26, 235–300].
Mėlynųjų Vandenų mūšis, nors apie jį trūksta tikslesnės informacijos, laikytinas vienu iš
lemtingų mūšių Lietuvos istorijoje – jis lėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios plačiose
teritorijose pietų Rusioje įtvirtinimą.
„1362 m. įvykiai lėmė, kad buvo panaikinta daugelio
Ukrainos žemių, tada galutinai prijungtų prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gyventojų
ekonominė ir politinė priklausomybė, sunkios ir reguliarios duoklės bei tiesioginė politinė
Ordos valstybės kontrolė. Ordos teritorinės valdos dėl 1362 m. įvykių šiaurės vakarų regione
prie Juodosios jūros atsitraukė iki pakrantės zonos Dniestro ir Pietų Bugo žemupyje, o prie
Dniepro – iki Vorsklos upės, kurios vaga ėjo siena su Ordos stepe. Aukso ordos nelaisvės
grandinės, sukausčiusios vidurio Ukrainą, nutraukimo tiesioginis rezultatas buvo galutinis
jos žemių – Kijevo, Voluinės, didesnės Podolės dalies ir Severų Černigovo – įtvirtinimas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje“, – padarė išvadą ukrainiečių istorikas Feliksas
Šabuldo, išsamiausiai išanalizavęs šį mūšį [129, 56]. „LDK prisidėjo ir prie visos Aukso Ordos
viešpatavimo sistemos laipsniško suirimo. Susidarė palankios sąlygos LDK sudėtyje vystytis
ukrainiečių etnosui,“ – apie šio mūšio pasekmes rašo Romas Batūra [28, 11].
33. Trostnos mūšis, 1368 m. lapkričio 21 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir
Kęstučio vadovaujamai Lietuvos kariuomenei ir Tverės kunigaikščio Mykolo bei Smolensko
pulkams, žygiuojantiems į Maskvą, ties Trostnos upeliu (greičiausiai į pietus nuo Maskvos)
kelią pastojo paskubomis surinkta gana nedidelė Maskvos kariuomenė (sargybos pulkas),
vadovaujama karvedžių Dmitrijaus Minino ir Akinfo Fiodorovičiaus Šubos. Abu Maskvos
karvedžiai ir daugelis bajorų žuvo [162, 88–90; 172].
Aleksandro Belo žodžiais tariant, „pergalė Trostnos mūšyje atvėrė Algirdui kelią į
Maskvą, kurios 3 dienų apgula vis dėlto buvo nesėkminga“ [145]. Pati Maskvos apgula
turėjo simbolinę reikšmę ir buvo Algirdo galios demonstracija, neturėjusi didesnių pase-
kmių, tad jos šešėlyje likęs Trostnos mūšis juo labiau negali būti laikomas lemtingu. Be kita
ko, tai buvo pirmas mūšis, kuriame dalyvavo Vytautas Kęstutaitis.
34. Rūdavos mūšis, 1370 m. vasario 17 d. Algirdo ir Kęstučio vadovaujamai kariuome-
nei įsiveržus į Sembą ir apgulus Rūdavos pilį, apgultiesiems į pagalbą atėjo Vokiečių ordino
kariuomenė, vadovaujama didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės ir maršalo Heningo
Šindekopfo. Prie Rūdavos pilies, o vėliau ir į šiaurę nuo jos įvyko mūšis, kuriame žuvo 26
Ordino broliai, įskaitant maršalą Heningą Šindekopfą, Brandenburgo komtūrą Kunoną fon
Hatenšteiną ir Redeno komtūrą Henriką fon Korvicą, taip pat 150 kitų karių (galbūt knech-
tų). Lietuvos kariuomenė sėkmingai atsitraukė, atsitraukimo metu žuvo didžiūnas Vaišviltas;
Hermanas Vartbergietis nurodė mūšyje žuvus 5 500 Lietuvos karių, bet pridūrė, kad tai buvę
„visų pirma rusėnai“, o tai rodo, kad labiau nukentėjo ne pagrindinė kariuomenės dalis [104,
565–568; 105, 142–143; 137, 95–96; 114, 89–91; 59, 89–90; 39, 293; 34, 479–480].
Šio mūšio pralaimėtoju laikytinas Ordinas, bet rezultatas buvo artimas lygiosioms.
Mūšis nepadarė didesnės įtakos nė vienos iš kariaujančių pusių kariniam pajėgumui ir ne-
pakeitė jėgų pusiausvyros [70, 67; 102, 77–92; 17].
35. Palangos mūšis, 1372 m. spalio 20 d. Livonijos magistrui su palyda grįžtant iš
Prūsijos į Livoniją, 350 lietuvių sargybos pulkas pastojo jam kelią prie Šventosios upės ties
Palanga. Jis netikėtai užpuolė kryžiuočius, magistro vežimui persikėlus per upę. Pirmajame
susidūrime žuvo 10 magistro palydovų, vienas Ordino brolis sužeistas. Po visą dieną truku-
sios kovos lietuviai buvo priversti atsitraukti [137, 102–103; 116, 135–137].
Tai – vienas iš mažesnių mūšių, neturėjęs didesnės reikšmės.
36. Kaltinėnų mūšis, 1375 m. liepos mėn. Žemaičiai prie upės tarp Vaikių (prie
Viduklės) ir Kaltinėnų sumušė Ragainės komtūro Gerhardo Baldės vedamus karius,
tarp kurių buvo Ragainės konvento kariai ir 300 didžiojo maršalo vyrų. Žuvo komtūras
Gerhardas ir 11 Ordino riterių, 48 kiti kariai, į nelaisvę pateko 1 Ordino riteris, kuris paau-
kotas dievams [104, 578, 582–583; 105, 150, 153; 137, 108–109; 59, 97; 3, 23–26].
Tai – vidutinio dydžio mūšis, vykęs intensyvių Lietuvos puldinėjimų fone ir neturėjęs
toli siekiančių pasekmių.
37. Mstislavlio mūšis, 1386 m. balandžio 20 d. Skirgailos, Kaributo, Lengvenio,
Konstantino Algirdaičio ir Vytauto Kęstutaičio vadovaujama Lietuvos kariuomenė puo-
lė Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus kariuomenę, kuri buvo apgulusi
Mstislavlio pilį. Sviatoslavas, pastebėjęs besiartinantį priešą, išžygiavo prieš Lietuvos ka-
riuomenę, bet patyrė pralaimėjimą ir pats žuvo su daugeliu savo karių, kunigaikščių ir ba-
jorų [170, 64; 98, 319–320].
Mūšyje žuvo svarbiausias prieš savo brolį maištavusio Polocko kunigaikščio Andriaus
Algirdaičio sąjungininkas. Tai vėliau padėjo numalšinti ir šį maištą, atkurti tvarką LDK ir
paruošti ją krikšto akcijai. Tačiau lemtingi to meto įvykiai (Jogailos karūnavimas Lenkijos
karaliumi, jo ir Lietuvos krikštas) klostėsi ne kaip šio mūšio pasekmės, todėl lemtingu mū-
šis nelaikytinas.
38. Antrasis Medininkų mūšis, 1389 m. kovo mėn. Žemaičiai Medininkų žemėje,
prie pelkės, užklupo kraštą niokojusius kryžiuočius, vadovaujamus Klaipėdos komtūro
Markvardo fon Rašau ir Sembos vyskupo teisėjo Kunono fon Štokheimo. Jono Posilgiečio
teigimu, mūšyje žuvo 4 Ordino broliai (herren; tarp jų – fon Kverfurtas ir fon Štokheimas) ir
66 vyrai [114, 157]. Anot Vygando Marburgiečio, mūšyje žuvo brolis fon Kverfurtas, „kuris
buvo užmuštas su 60 karių ir daugiau kaip 70 kilmingųjų“ [104, 637–638; 105, 196]. Nors
nenurodyta, su kokiais kariais buvo užmuštas brolis fon Kverfurtas, aišku, kad tai negalėjo
būti Ordino broliai (tiek jų negalėjo būti Klaipėdos komtūro žinioje; Jono Posilgiečio infor-
macija čia akivaizdžiai tikslesnė). Greičiausiai Vygando pranešimą reikia suprasti taip, kad
žuvo 60 Klaipėdos komtūrijos ir 70 Sembos vyskupystės karių. Abu kronikininkai sutaria,
kad Klaipėdos komtūras buvo paimtas į nelaisvę ir paaukotas dievams.
Romo Batūros vertinimu, „1389 m. mūšis ir pergalė yra vienas iš didžiausių visa-
me 250 m. Lietuvos gynybiniame kare prieš vokiečius, Kryžiuočių ordino agresiją“ [31,
16], tačiau Vytenis Almonaitis jį mini tik kaip argumentą, kad „tuo metu kryžiuočiai
Žemaitijoje jokios valdžios neturėjo“ [4, 108–109]. Istoriografijoje jam skiriama nedaug
dėmesio. R. Batūros vertinimą greičiausiai lėmė klaidingas 60 karių traktavimas kaip
Ordino riterių, nes 5 realiai žuvę Ordino riteriai (įskaitant komtūrą) tokio vertinimo ne-
pagrįstų.
39. Rudaminos mūšis, 1394 m. rugsėjo pradžia. Vytauto ir Kaributo vadovaujamai
Lietuvos kariuomenei artinantis prie Vilnių apgulusių kryžiuočių pozicijų, didysis magistras
Konradas fon Jungingenas pasiuntė 4 vėliavas su 400 karių kontrapuolimui. Rudaminoje ties
upeliu ir pelke kryžiuočiai netikėtai užpuolė Vytauto kariuomenę (anot Jono Posilgiečio, 10
kartų didesnę) ir privertė ją bėgti. Anot Vygando Marburgiečio, žuvo 500 vyrų, buvusių po
Vytauto vėliava, paimtas į nelaisvę Belzo kunigaikštis Ivanas. Anot Jono Posilgiečio, kryžiuo-
čiai paėmė 6 lietuvių vėliavas [104, 558–559; 105, 211–212; 114, 194–195].
Šis mūšis liko svarbesnio įvykio – Vilniaus apgulos (1394 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo
21 d.) – šešėlyje. Apgula kryžiuočiams baigėsi nesėkmingai, o pergalė Rudaminos mūšyje
didesnės įtakos jos eigai nepadarė.
40. Vorsklos mūšis, 1399 m. rugpjūčio 12 d. Totoriai, vadovaujami Aukso ordos cha-
no Timūro Kutlugo ir bekliari-beko Edygos, sutriuškino Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Vytauto vadovaujamą Lietuvos ir sąjungininkų kariuomenę, siekusią grąžinti į valdžią nu-
verstą Aukso ordos chaną Toktamyšą. Vytauto kariuomenei talkino 400 iečių iš Lenkijos ir
Mazovijos riterių, 100 Vokiečių ordino iečių, tuo metu faktiškai nepriklausomi žemaičiai
(Vytauto perleisti Vokiečių ordino valdžiai, bet jo nepajungti), Moldavijos pajėgos. Žuvo
didelė dalis kariuomenės, tarp jų Jogailos vyresnieji broliai Andrius ir Demetrijus, taip pat
Mykolas Jaunutaitis, iš viso 50 ar 74 kunigaikščiai, iš kryžiuočių – Ordino vasalais tapę
Vytauto brolėnai Jonas ir Tomas Survilos, 9 Ordino riteriai, iš lenkų – Krokuvos vaiva-
da ir Vakarų Podolės vietininkas Spitekas iš Melštyno, Varšius iš Michovo, Plocko vaivada
Abraomas Socha, Čersko vaivada Jonas Pilikas. Pačiam Vytautui, jo broliui Žygimantui ir
pusbroliui Švitrigailai, Ragainės komtūrui Markvardui Zalcbachui su dar 2 Ordino riteriais
pavyko pabėgti [49, 226–229; 114, 229–231; 156, 394–395; 125].
Vorsklos pralaimėjimo pasekmės istoriografijoje vertinamos nevienodai. Zenonas
Ivinskis teigė, kad „po Timuro mirties prasidėję totorių vidaus ginčai neleido jiems išnau-
doti įgytos pergalės“ [74, 319]. Edvardo Gudavičiaus vertinimu, „nekalbant apie tai, kad
žuvo didelės karinės jėgos, kartu sudužo visi Vytauto politiniai užmojai. Ne tiktai jo planai
įsigalėti Rytuose, bet, kadangi žlugo visas Vytauto kryžiaus žygio planas, <...> jam tuoj pat
vėl teko pripažinti Jogailos viršenybę, kuri jau praktiškai buvo pašalinta darant Salyno su-
tartį“ [67]. S. Rowello teigimu, „Vorsklos nesėkmė – tikrai ne smulkmena, bet, kaip rašė
Haleckis, jos reikšmę daugelis istorikų perdėjo. Nėra protinga vaizduoti buvus tiesiogi-
nį ryšį tarp Vytauto karių ir ambicijų sutriuškinimo prie Vorsklos bei 1401 m. sudarytos
Lietuvos-Lenkijos unijos“ [125, 82]. Kad ir kaip vertintume Vorsklos reikšmę totoriams bei
Lietuvos ir Lenkijos santykiams, turime pripažinti, kad vienokia ar kitokia įtaka ir jiems
buvo, tačiau labiausiai Vorsklos pralaimėjimas paveikė pačią Lietuvą, privertęs Vytautą per-
žiūrėti savo ambicijas ir planus. Todėl šis mūšis laikytinas lemtingu.
41. Liubutsko mūšis, 1402 m. Riazanės kunigaikščio sūnus Rodoslavas Olegovičius
bandė pulti Brianską, bet ties Liubutsku kelią jam pastojo Lietuvos kunigaikščiai – Simonas
Lengvenis Algirdaitis ir Starodubo kunigaikštis Aleksandras Patrikijevičius. Jie sumušė
Riazanės kariuomenę ir, paėmę patį Rodoslavą į nelaisvę, nusiuntė jį Vytautui [168, 150].
Šis mūšis – gana smulkus epizodas LDK rytinio pasienio kovose, iš jo pasekmių išsiski-
ria tik po trejų metų už Rodoslavą gauta nemaža 3 000 rublių išpirka.
42. Žalgirio mūšis, 1410 m. liepos 15 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir
Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė sumušė Vokiečių
ordino kariuomenę. Žuvo Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas kar-
tu su 211 kitų Ordino riterių. Bendras žuvusiųjų skaičius vengrų pasiuntinių 1410 m. laiške
nurodomas apie 8000 „iš abiejų pusių“ [86, 437, 445].
Tai – neabejotinai žymiausias ir reikšmingiausias viduramžių Lietuvos mūšis, lėmęs
Vokiečių ordino galybės pabaigą ir keitęs geopolitinę situaciją Vidurio Europoje: regionine
galybe vietoj Vokiečių ordino tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. Mūšio lemtingumas yra
pakankamai atskleistas įvairiakalbėje istoriografijoje, kuri, ko gero, yra gausesnė nei visų
kitų viduramžių Lietuvos mūšių kartu paėmus [92; 132; 56; 33; 110; 87; 151; 86].
43. Kotelno mūšis, 1426 m. rugpjūtis. Žygio į Pskovo žemę metu Vytautui su didele
kariuomene apgulus Voronačo pilį (rugpjūčio 5–25 d.), atskiras jo kariuomenės būrys (anot
Pskovo metraščių, 7 000 karių) iš lietuvių ir totorių ties Kotelno pilimi užklupo Pskovo
posadnikų Silvestro Leontjevičiaus ir Fiodoro Šibalkiničiaus kariauną, kurioje buvo 400
vyrų. Žuvo 17 Pskovo vyrų, o 13 pateko į nelaisvę. Anot Pskovo metraščių, žuvo daug ir
lietuvių bei totorių [160, 36–37; 161, 41, 122–123], kurie esą buvo sumušti ežere [169, 263].
Sprendžiant iš patikimesnio pskoviečių skaičiaus, mūšis buvo nedidelis, faktiškai mini-
malus. Nurodytu lietuvių skaičiumi (7 000) pasikliauti negalima, nes, sprendžiant iš apra-
šymo, kova buvo atkakli, atnešusi nuostolių abiem pusėms, taigi jėgos turėjo būtį apylygės
arba lietuvių buvo tik truputį daugiau. Belaisvių paėmimas nedviprasmiškai rodo lietuvių
pergalę, todėl pasitaikančius šio mūšio vertinimus, kaip lietuvių pralaimėjimo, neva priver-
tusio Vytautą sudaryti paliaubas [146, 246], reikia atmesti.
44. Ašmenos mūšis, 1432 m. gruodžio 8 d. Netrukus po Ašmenos perversmo, kurio
metu Švitrigaila buvo nušalintas nuo valdžios Lietuvos valstybės centre, Švitrigaila surengė
didelį žygį ir grįžo į Ašmeną. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuo-
menė čia sumušė jo kariuomenę [16, 112–113, 256–257].
Ašmenos mūšis sugriovė Švitrigailos planus greitai atkurti iki perversmo buvusią padėtį
ir konfliktas užsitęsė, tačiau lemtingas lūžis buvo pasiektas tik Pabaisko mūšyje.
45. Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis, 1435 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė (apie 12 000 vyrų), vadovaujama jo sūnaus
Mykolo, su pagalbiniais pulkais iš Lenkijos (apie 3 000 vyrų) įveikė savo varžovą Lietuvos
didįjį kunigaikštį Švitrigailą, remiamą Vokiečių ordino Livonijos šakos (apie 12 000 vyrų
Livonijos kariuomenė ir 8 000 – paties Švitrigailos su totoriais) [15; 16, 130–142]. Žuvo
Livonijos krašto magistras Frankas fon Kerskorfas, 7 Ordino komtūrai (žuvusių eilinių
Ordino brolių skaičius nežinomas), Švitrigailos pusbrolis Žygimantas Kaributaitis ir dar 14
Švitrigailai tarnavusių kunigaikščių [16, 227, 237].
Pabaisko mūšis lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Vokiečių ordinas,
iki tol rėmęs Švitrigailą, buvo priverstas sudaryti Bresto taiką su Lietuva ir Lenkija, o iš
mūšio lauko pabėgęs Švitrigaila dar kurį laiką gynėsi tik Ukrainos žemėse. Prasidėjęs kaip
dinastinis konfliktas, 1434 m. šis karas įgijo socialinį bei etninį pobūdį. Siekdamas sutelk-
ti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę Žygimantas Kęstutaitis 1434 m. Trakų
privilegija sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių
Lietuvos bajorijai. Pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir šios jo politikos pergalę. Savo ruožtu
tai paskatino lietuvių ir rusėnų visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę
Lietuvos valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu mūšiu – tai
buvo kova ne su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės Lietuvos valstybės raidos
krypties [16, 120–129, 166–192].
3 lentelė. Svarbesnių Lietuvos viduramžių mūšių išsidėstymas laiko skalėje1191 1221 1241 1261 1281 1301 1321 1341 1361 1381 1401 1421
1192 1222 1242 1262 1282 1302 1322 1342 1362 1382 1402 1422
1193 1223 1243 1263 1283 1303 1323 1343 1363 1383 1403 1423
1194 1224 1244 1264 1284 1304 1324 1344 1364 1384 1404 1424
1195 1227 12 45* 1265 1285 1305 1325 1345 1365 1385 1405 1425
1196 1226 1246 1266 1286 1306 1326 1346 1366 1386 1406 1426
1197 1227 1247 1267 1287 1307 1327 1347 1367 1387 1407 1427
1198 1228 1248 1268 1288 1308 1328 1348 1368 1388 1408 1428
1199 1229 1249 1269 1289 1309 1329 1349 1369 1389 1409 1429
1200 1230 1250 1270* 1290 1310 1330 1350 1370 1390 1410 1430
1201 1231 1251 1271 1291 1311 1331 1351 1371 1391 1411 1431
1202 1232 1252 1272 1292 1312 1332 1352 1372 1392 1412 1432
1203 1233 1253 1273 1293 1313 1333 1353 1373 1393 1413 1433
1204 1234 1254 1274 1294 1314 1334 1354 1374 1394 1414 1434
1205 1235 1255 1275 1295 1315 1335 1355 1375 1395 1415 1435
1206 1236 1256 1276 1296 1316 1336 1356 1376 1396 1416 1436
1207 1237 1257 1277 1297 1317 1337 1357 1377 1397 1417 1437
1208 1238 1258 1278 1298 1318 1338 1358 1378 1398 1418 1438
1209 1239 1259 1279 1299 1319 1339 1359 1379 1399 1419 1439
1210 1240 1260 1280 1300 1320 1340 1360 1380 1400 1420 1440
Sutartiniai žymėjimai:
1205 Lietuvos pralaimėtas mūšis
1399 Lietuvos pralaimėtas lemtingas mūšis
1259 Lietuvos laimėtas mūšis
1260 Lietuvos laimėtas lemtingas mūšis
1270* Metai, kuriais įvyko 2 mūšiai
IŠVADOSMūšiu laikytinos kautynės, kuriose dalyvauja ne mažesni daliniai, kaip galintys turėti ats-
kirą vėliavą. Tai gali būti dalinio kunigaikščio kariauna ar didžiojo valsčiaus, žemės ka-
riuomenė. Žemutine kiekybine mūšio dalyvių riba laikytina ne mažiau kaip 300 karių iš
kiekvienos kariaujančios pusės dalyvavimas kautynėse. Mažesnėms kautynėms taikytinas
susirėmimo terminas. Mūšio istorinę reikšmę tikslinga vertinti pagal jo poveikį tolesnei
politinių ir karinių įvykių raidai. Mūšis, padaręs reikšmingą įtaką bent artimiausio jam
dešimtmečio kontekste, laikytinas lemtingu.
1203–1435 m. Lietuvos istorijoje galima laikyti didžiųjų Lietuvos viduramžių mūšių
epocha. Mūšių gausą šiuo laikotarpiu lėmė iš esmės du Lietuvos kovų frontai – karas su
kryžiuočiais ir ekspansija Rusioje. Iš šiame straipsnyje aptartų 45 šio laikotarpio mūšių 27
mūšiai buvo su kryžiuočiais ir kalavijuočiais (su pastaraisiais – 4), 14 mūšių Rusioje ir dėl
Rusios (su rusėnais ir totoriais), 2 mūšiai su lenkais ir 2 vidaus karo mūšiai. Rusios fron-
tas, šioje statistikoje atrodantis perpus kukliau, vis dėlto vargu ar nusileido kovų su kry-
žiuočiais frontui, nes apie kovas Rusioje mūsų turima informacija yra fragmentiškesnė.
Straipsnyje išskirta 10 mūšių, kuriuos galima pavadinti lemtingais. Tai – Saulės
(1236 m.), Durbės (1260 m.), Aizkrauklės (1279 m.), Garuozos (1287 m.), Medininkų
(1320 m.), Strėvos (1348 m.), Mėlynųjų Vandenų (1362 m.), Vorsklos (1399 m.), Žalgirio
(1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšiai. Daugelis jų jau yra nusipelnę dėmesio istoriogra-
fijoje, tačiau Garuozos, Medininkų, o iš dalies ir Aizkrauklės mūšiai dar nepakankamai
aptarti.
Taip pat pažymėtina, kad dėl duomenų stokos sunku įvertinti kai kurių mūšių reikšmę.
Lemtingumo požymių galima įžvelgti Ruopažių (1205 m.), Usviatų (1226 m.), Toropeco-
Usviatų (1245 m.), Protvos-Zubcovo (1249 m.), Irpenės (1323 m.) mūšiuose.
Nors istoriografijoje daugiau dėmesio skiriama pergalėms, beveik pusė, tai yra 20, iš
čia aptartų mūšių buvo lietuvių pralaimėti, tarp jų du iš jų – lemtingi (Strėvos ir Vosklos).
Jie padarė daug žalos to meto Lietuvos valstybės padėčiai. Tai rodo, kad nors Lietuvos
valstybei ir sekėsi išlaikyti iniciatyvą XIII–XV a. kovose, tai padaryti buvo nelengva, už
tai reikėjo sumokėti ir skaudžiais pralaimėjimais (3 lentelė).
Vienuolika iš aptartų mūšių vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje ir galėtų tapti
Lietuvos archeologų tyrimų objektu, tačiau tik dviejų mūšių (Pabaisko 1435 m. ir Palangos
1372 m.) vietą galima pakankamai tiksliai apibrėžti, o dar dviejų (Strėvos 1348 m. ir
Rudaminos 1394 m.) vieta gali būti nustatyta kiek tiksliau nei daugelio kitų. Žinoma, tai
neužkerta kelio kelti hipotezes ir jas tikrinti archeologiniais metodais ir dėl kitų dažnai
labai netiksliai ar hipotetiškai lokalizuotų mūšių. Už Lietuvos ribų archeologiškai būtų
perspektyvu tyrinėti mūšius, vykusius prie arba ant gerai lokalizuojamų ežerų, kuriuose
gali būti paskendę nemažai to meto karinės amunicijos (Usviatų 1226, 1245 m., Žižicos
1245 m., Kotelno 1426 m. – Rusijoje, Nebеlio 1262 m. – Ukrainoje).
Gauta 2020 08 05
Priimta 2020 10 03
Šaltiniai ir literatūra[1] ALIŠAUSKAS, Kazys. Kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 11. Boston, 1957, p. 245–246.
[2] ALIŠAUSKAS, Kazys. Mūšis. Lietuvių enciklopedija. T. 19. Boston, 1959, p. 430–431.
[3] ALMONAITIS, Vytenis. Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje: mokslinių straipsnių rinkinys.
Kaunas, 2013.
[4] ALMONAITIS, Vytenis. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo
universitetas, 1998.
[5] Annales expeditialis Prussici, 1223–1414. Hrsg. Ernst Strehlke. Scriptores rerum Prussicarum.
Leipzig, 1866, Bd. 3, S. 5–12.
[6] ARGENTINENSIS, Albertus. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd. 2, S. 736–737.
[7] BARANAUSKAS, Tomas; BARANAUSKIENĖ, Inga. Viduramžių Lietuvos viešpačiai. Portretų
autorius Artūras Slapšys. 2 leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015.
[8] BARANAUSKAS, Tomas; ZABIELA, Gintautas. Saulės mūšio pėdsakų paieškos. Vilnius, 2016.
[9] BARANAUSKAS, Tomas. Galialaukių mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 6. Vilnius, 2004,
p. 355–356.
[10] BARANAUSKAS, Tomas. Garuozos mūšis: šaltiniai ir interpretacijos. Joniškis, 2017.
[11] BARANAUSKAS, Tomas. Ką lėmė Aizkrauklės mūšis? Lietuvos aidas, 2020 03 21, Nr. 12, p. 6;
2020 04 04, Nr. 13, p. 9.
[12] BARANAUSKAS, Tomas. Lietuvių pergalei Karusės ledo mūšyje – 750. Lietuvos aidas,
2020 02 08, Nr. 6, p. 6–7.
[13] BARANAUSKAS, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.
[14] BARANAUSKAS, Tomas. Medininkų mūšis – legendinė Gedimino laikų pergalė Žemaitijoje.
Lietuvos aidas, 2020 08 01, Nr. 27, p. 9; 2020 08 08, Nr. 28, p. 9.
[15] BARANAUSKAS, Tomas. Pabaisko mūšyje dalyvavusių kariuomenių sudėtis ir skaičiai.
Lituanistica, 2016, t. 62, Nr. 3 (105), p. 161–169.
[16] BARANAUSKAS, Tomas. Pabaisko mūšis: šaltiniai ir interpretacijos. Vilnius, 2019.
[17] BARANAUSKAS, Tomas. Rūdavos mūšis – kieno pergalė, kieno pralaimėjimas? 650 metų mū-
šio jubiliejų pasitinkant. Lietuvos aidas, 2020 02 22, Nr. 8, p. 7; 2020 02 29, Nr. 9, p. 4.
[18] BARANAUSKAS, Tomas. Strėvos mūšis: pralaimėjimas, nepalaužęs Lietuvos. Lietuvos aidas,
2020 01 25, Nr. 4, p. 6–7.
[19] BARANAUSKAS, Tomas. Trojanovo mūšis – didžiausia viduramžių Lietuvos pergalė prieš
Lenkiją. Lietuvos aidas, 2020 06 27, Nr. 23, p. 8–9.
[20] BARANAUSKAS, Tomas. Turaidos mūšis – Vytenio ginklo ir diplomatijos pergalė. Lietuvos ai-
das, 2020 07 18, Nr. 25, p. 6; 2020 07 25, Nr. 26, p. 6.
[21] BARANAUSKAS, Tomas. Voplaukio mūšis. Lietuvos aidas, 2020 06 13, Nr. 21, p. 10–11.
[22] BARANAUSKIENĖ, Inga. Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės. Telšiai, 2010.
[23] BARANAUSKIENĖ, Inga. Kęstučio pabėgimo peripetijos. Voruta, 2006 06 17, Nr. 12 (606), p. 1,
4–5; 2006 07 01, Nr. 13 (607), p. 6–7; 2006 07 15, Nr. 14 (608), p. 7.
[24] BARONAS, Darius. Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo. Lietuvos istorijos studijos, 2003, Nr. 11,
p. 23–33.
[25] BATŪRA, Romas; SALATKIENĖ, Birutė; SMILGYS, Hubertas; PURONAS, Vilius. Saulės
(Šiaulių) mūšis Europos kontekste. Mūšio tarptautinė reikšmė, atminties tradicija, įamžinimo epopėja.
Šiauliai: Saulės delta, 2018.
[26] BATŪRA, Romas. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą. Nuo Batu antplūdžio iki mūšio prie
Mėlynųjų Vandenų. Vilnius: Mintis, 1975.
[27] BATŪRA, Romas. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Mūšio tarptautinė reikšmė,
atminties tradicija, mūšio laukas ir memorialas. Šiauliai, 2005.
[28] BATŪRA, Romas. Mėlynųjų Vandenų mūšio pergalė 1362/1363. Vilnius: Versmė, 2012.
[29] BATŪRA, Romas. Mėlynųjų Vandenų mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 14. Vilnius,
2008, p. 642.
[30] BATŪRA, Romas. Vorsklos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 25. Vilnius, 2014, p. 428.
[31] BATŪRA, Romas. XIV a. Medininkų žemės – Žemaitijos centro gynyba: Laukuvos ir Kaltinėnų
priedanga. Istorija, 2004, t. 59–60.
[32] BENNINGHOVEN, Friedrich. Der Orden der Schwertbrüder. Fratres Milicie Christi de Livonia.
Köln, 1965.
[33] BISKUP, Marian. Grunwaldzka bitwa. Geneza – przebieg – znaczenie – tradycje. Warszawa, 1991.
[34] BITSCHIN, Conrad. Fortsetzung zu Peter von Dusburgs Cronik. Heraugegeben von Max
Toeppen. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1866, Bd. 3, S. 472–506.
[35] BŁASZCZYK, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do
współczesności. T. 1: Trudne początki. Poznań, 1998.
[36] Canonici Sambiensis Epitome gestorum Prussie. Heraugegeben von Max Toeppen. Scriptores
rerum Prussicarum. Leipzig, 1861, Bd. 1, S. 272–290.
[37] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai. Tekstus,
vertimus bei komentarus parengė S. C Rowell, Vilnius, 2003.
[38] Chronicon San Petrinum Erfurtense, Scriptores rerum prussicarum. Leipzig, 1866, Bd. 3, S. 415.
[39] Chronik des Franciscaner Lesemeisters Detmar vom Jahre 1101 bis 1400. Die Lubeckischen
Chroniken in niederdeutscher Sprache. T. 1: Chronik des Franciscaner Lesemeisters Detmar, nach der
Urschrift und mit Ergänzungen aus andern Chroniken. Herausgegeben von F. H. Grautoff. Hamburg:
bei Friedrich Perthes, 1829, S. 1–410.
[40] Chronik des Kanzlers Albrecht von Bardewik vom Jahre 1298 bis 1301. Ein Fragment. Die
Lubeckischen Chroniken in niederdeutscher Sprache. T. 1: Chronik des Franciscaner Lesemeisters
Detmar, nach der Urschrift und mit Ergänzungen aus andern Chroniken. Herausgegeben von
F. H. Grautoff, Hamburg: bei Friedrich Perthes, 1829, S. 411–428.
[41] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Atsak. red. J. Kruopas. 2 papild. leid. Vilnius: Mintis, 1972.
[42] DEDIALA, Ričardas. 1294 m. Trojanovo mūšis. Karo archyvas, 2016, t. 31, p. 9–30.
[43] DEDIALA, Ričardas. 1311 m. Voplaukio mūšis: priežastys, eiga, karybos aspektai, istorinė at-
mintis. Karo archyvas, Vilnius, 2015, t. 30, p. 12–43.
[44] DEDIALA, Ričardas. Apie nežinomąjį Daumantą, Alkas.lt, 2012 12 15. Prieiga per internetą:
<http://alkas.lt/2012/12/15/r-dediala-apie-nezinomaji-daumanta>.
[45] Die aeltere Hochmeisterchronik. Bearb. von Max Toeppen. Scriptores rerum Prussicarum.
Leipzig, 1866, Bd. 3, S. 519–709.
[46] Die ältere Cronik von Oliva. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1874, Bd. 5, S. 591–624.
[47] Die Annalen und das Necrologium von Ronneburg. Scriptores rerum prussicarum. Leipzig, 1863,
Bd. 2, S. 142–148.
[48] DLUGOSSIUS, Ioannes. Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Varsaviae: Państ. Wydaw.
Naukowe, 1973, lib. 5–6.
[49] DLUGOSSIUS, Ioannes. Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Varsaviae: Państ. Wydaw.
Naukowe, 1985, lib. 10.
[50] DUNDULIS, Bronius. Ašmenos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 2. Vilnius, 2002,
p. 113.
[51] DUNDULIS, Bronius. Pabaisko mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 17. Vilnius, 2010,
p. 195–196.
[52] DUSBURG, Peter von. Chronicon Terrae Prussiae. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861,
Bd. 1, S. 3–319.
[53] DUSBURGIETIS, Petras. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985.
[54] EHLERS, Alex. Woplauken, Battle of (1311). The Crusades. An Encyclopedia. Ed. Alan V. Murray.
Santa Barbara, Calif. [et al.]: ABC Clio, 2006, Vol. 4, p. 1291.
[55] EKDAHL, Sven. Archäologische Grabungen bei Grunwald (Tannenberg, Žalgiris) in den Jahren
2014 und 2015. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Vilnius, 2016, p. 175–205.
[56] EKDAHL, Sven. Die Schlacht bei Tannenberg 1410. Quellenkritische Untersuchungen. Bd. 1:
Einführung und Quellenlage. Berlin, 1982.
[57] EKDAHL, Sven. Ieškant 1410 m. Žalgirio mūšio lauko. Nauji 2014– m. tyrimai su metalo ieš-
kikliais = In Search of the Battlefield of Tannenberg (Grunwald) of 1410. New Research with Metal
Detectors in 2014–2019 = Auf der Suche nach dem Schlachtfeld von Tannenberg 1410. Neue Forschungen mit Metalldetektoren 2014–2019 = W poszukiwaniu pola bitwy Grunwaldzkiej 1410 roku. Nowe badania z wykrywaczami metali 2014–2019. Vilnius, 2019.
[58] EKDAHL, Sven. Tannenberg, Battle of. The Crusades. An Encyclopedia, Ed. Alan V. Murray.
Santa Barbara, Calif. [et al.]: ABC Clio, 2006, Vol. 4, p. 1145–1146.
[59] Franciscani Thorunensis Annales Prussici (941–1410). Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig,
1866, Bd. 3, S. 13–316, 398–399.
[60] GERMANIENĖ, Gražina. Vorutos mūšis. Voruta, 1993 02 18–24, Nr. 7 (97), p. 3.
[61] GUDAVIČIUS, Edvardas ir kt. Durbės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 5. Vilnius,
2004, p. 219.
[62] GUDAVIČIUS, Edvardas. Aizkrauklės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1. Vilnius,
2001, p. 207.
[63] GUDAVIČIUS, Edvardas. Kas kovėsi Durbės mūšyje? Istorija, 1987, t. 27, p. 3–21.
[64] GUDAVIČIUS, Edvardas. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. Vilnius, 1989.
[65] GUDAVIČIUS, Edvardas. Medininkų mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 14. Vilnius,
2008, p. 571.
[66] GUDAVIČIUS, Edvardas. Tverų mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 24. Vilnius, 2013,
p. 273–274.
[67] GUDAVIČIUS, Edvardas. Vorsklos mūšis – ne vien tik pralaimėtas mūšis. Tai ištisa politinė
katastrofa. Voruta, 1990, Nr. 10 (13), Nr. 11 (14).
[68] GUMULIAUSKAS, Arūnas. Saulės mūšis. Šiauliai, 1991.
[69] HARARI, Y.N. The Concept of “Decisive Battles” in World History. Journal of World History,
2007, Vol. 18, No. 3, p. 251–266.
[70] HECHT, Kurt. Die Schlacht Bei Rudau 1370: Inaugural-Dissertation zur Erlangung der
Doktorwürde bei der Philosophischen Fakultät der Kgl. Albertus-Universität zu Königsberg. Osterode:
Druck von F. Albrecht, 1914.
[71] Indriķa hronika = Heinrici Chronicon, Ā. Feldhūna tulkojums, Ē. Mugurēviča priekšvārds un
komentāri. Rīga: Zinātne, 1993.
[72] IVINSKIS, Zenonas. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo. Žemaičių karai su vokie-
čiais 1256–1270 m. laikotarpyje. Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 5–40; 1938, t. 9, p. 5–74.
[73] IVINSKIS, Zenonas. Durbės kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 5. Boston, 1955, p. 255–256.
[74] IVINSKIS, Zenonas. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma: Lietuvių katalikų
mokslo akademija, 1978.
[75] IVINSKIS, Zenonas. Rūdavos kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 26. Boston, 1961, p. 57–58.
[76] IVINSKIS, Zenonas. Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė. Kaunas, 1936.
[77] IVINSKIS, Zenonas. Saulės-Šiaulių kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 27. Boston, 1962,
p. 11–13.
[78] IVINSKIS, Zenonas. Skuodo kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 28. Boston, 1963, p. 112–113.
[79] IVINSKIS, Zenonas. Strėvos kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 29. Boston, 1963, p. 40–41.
[80] JAKŠTAS, Juozas. Žalgirio mūšis. Lietuvių enciklopedija. T. 35. Boston, 1966, p. 158–163.
[81] JAKŠTYS, Gintautas. Pabaisko kautynės žymiausių Lietuvos mūšių kontekste. Pabaisko mūšis ir
jo epocha: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2017.
[82] JANULAITIS, Augustinas. Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361). Praeitis,
1930, t. 1, p. 64–93.
[83] JASAS, Rimantas. Strėvos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 22. Vilnius, 2012, p. 594.
[84] JASAS, Rimantas; JUČAS, Mečislovas; MALIŠAUSKAS, Jurgis. Rūdavos mūšis. Visuotinė lietu-
vių enciklopedija. T. 20. Vilnius, 2011, p. 385–386.
[85] JASAS, Rimantas; MATULEVIČIUS, Algirdas. Skuodo mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
T. 22. Vilnius, 2012, p. 43.
[86] JÓŹWIAK, Sławomir; KWIATKOWSKI, Krzysztof; SZWEDA, Adam; SZYBKOWSKI,
Sobiesław. Wojna Polski i Litwy z Zakonem krzyżackim w latach 1409–1411. Malbork, 2010.
[87] JUČAS, Mečislovas. Žalgirio mūšis. 2 pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 1999.
[88] Karusės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9. Vilnius, 2006, p. 513.
[89] KAUSLER, F. von. Wörterbuch der Schlachten, Belagerungen und Treffen aller Völker, nach den
Quellen bearbeitet. Ulm, 1829, Bd. 3; Ulm, 1833, Bd. 4, Abt. 1–2.
[90] KEEN, Maurice. The Laws of War in the Late Middle Ages. New York: Routledge, 2016.
[91] KRAKOWSKI, Stefan. Region kielecki jako teren najazdów drugiej połowie XIII wieku. Rocznik
Muzeum Świętokrzyskiego, 1973, t. 8, s. 183–208.
[92] KUCZYŃSKI, Stefan M. Wielka wojna z Zakonem krzyżackim w latach 1409–1411. Wyd. Nowe.
Warszawa, 1960.
[93] LATKOWSKI, Juliusz. Mendog król Litewski. Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności, 1892.
[94] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 8. Vyr. red. J. Zinkus. Vilnius: Mokslas, 1981.
[95] Lietuvių kalbos žodynas. T. 8. Atsak. red. J. Kruopas. Vilnius: Mintis, 1970.
[96] Lietuvių karas su kryžiuočiais. Red. J. Jurginis. Vilnius: Mintis, 1964.
[97] Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. Kaunas, 1936.
[98] Lietuvos metraščių Trumpasis sąvadas. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vert. A. Jovaišas.
Vilnius, 1996.
[99] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas. Vilnius, 1971.
[100] Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymas. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/
portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.41597/asr>.
[101] Livländische Reimchronik mit Anmerkungen, Namensverzeichniss und Glossar. Hereausgegeben
von Leo Meyer Paderborn. Druck und Verlag von Ferdinand Schöningh, 1876.
[102] LOHMEYER, Karl. Zur altpreussischen Geschichte: Aufsätze und Vorträge. Gotha, 1907, S. 77–92.
[103] ŁOWMIAŃSKI, Henryk. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego. T. 1.
Wilno, 1931.
[104] MARBURG, Wigand von. Die Chronik. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd. 2,
S. 429–662.
[105] MARBURGIETIS, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999.
[106] MATULEVIČIUS, Algimantas. Klaipėdos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 10. Vilnius,
2006, p. 217.
[107] MAŽEIKA, Rasa. Durben, Battle of (1260). The Crusades. An Encyclopedia. Ed. Alan V. Murray.
Santa Barbara, Calif. [et al.]: ABC Clio, 2006, Vol. 2, p. 368.
[108] Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Parengė ir vertė D. Antanavičius,
D. Baronas, A. Dubonis (ats. sud.), R. Petrauskas. Vilnius, 2005.
[109] MURRAY, Alan V. Saule, Battle of (1232). The Crusades. An Encyclopedia. Ed. Alan V. Murray.
Santa Barbara, Calif. [et al.]: ABC Clio, 2006, Vol. 4, p. 1077.
185To m a s B a ra n a u s k a s. M Į Š I A I V I D U R A M Ū I Ą L I E T U V O S I S TO R I J O J E
[110] NADOLSKI, Andrzej. Grunwald 1410. Łódź, 1993 (Wyd. 2. Warszawa, 1996).
[111] NIKŽENTAITIS, Alvydas. Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1989.
[112] PARAVICINI, Werner. Die Preussenreisen des europäischen Adels. T. 2. Sigmaringen: Jan
Thobecke Verlag, 1995.
[113] PASZKIEWICZ, Henricus. Regesta Lithuaniae: ab origine usque ad Magni Ducatus cum Regni
Poloniae unionem. T. 1: Tempora usque ad annum 1315 complectens. Varsoviae, 1930.
[114] POSILGE, Johann von. Chronik des Landes Preussen (von 1360 an, fortgesetzt bis 1419).
Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1866, Bd. 3, S. 13–388.
[115] PRIETZEL, Malte. Kriegführung im Mittelalter: Handlungen, Erinnerungen und Bedeutungen, 2006.
[116] RAULINAITIS, Zigmas. Grobio ir naikinimo žygis. Brooklyn: Karys, 1979.
[117] RAULINAITIS, Zigmas. Keturi frontai: XII amžius lietuvių karinėje istorijoje. Brooklyn:
Karys, 1982.
[118] RAULINAITIS, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 1: Kunigaikščių sąjunga. Brooklyn: Karys, 1985.
[119] RAULINAITIS, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 2: Kelias į sostą (XIII amžiaus vidurys, Mindaugo
laikai). Brooklyn: Karys, 1987.
[120] RAULINAITIS, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 3: Karaliaus karai (XIII amžiaus vidurys,
Mindaugo laikai). Brooklyn: Karys, 1990.
[121] RAULINAITIS, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 4: Karaliaus palikimas. Vilnius: Kardas, 1996.
[122] RAULINAITIS, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 5: Pakeliui į galią. Vilnius: Protėvių kardas, 1999.
[123] RENNER, Johann. Livländische Historien. Herausgegeben von Richard Hausmann und
Konstantin Höhlbaum. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht’s Verlag, 1876.
[124] ROWELL, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje,
1295–1345. Iš anglų kalbos vertė O. Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
[125] ROWELL, Stephen C. Ne visai priimtinos kautynės: ką byloja šaltiniai apie 1399 m. mūšį ties
Vorsklos upe? Istorijos šaltinių tyrimai, 2008, t. 1, p. 67–89.
[126] STEPIŅŠ, P. Durbes kauja. Rīga, 1967.
[127] STRYJKOWSKI, Maciej. Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi. T. 1. Warszawa:
Gustaw Leon Glücksberg, 1846.
[128] SUŽIEDĖLIS, Simas. Šventosios kautynės. Lietuvių enciklopedija. T. 30. Boston, 1964, p. 235–237.
[129] ŠABULDO, Feliks. 1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšio šiuolaikinė mokslinė interpretaci-
ja = Синєводська битва 1362 р. у сучасній науковій інтерпретації. Vilnius, 2012.
[130] Šiaulių mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 23. Vilnius, 2013, p. 113–114.
[131] Ten Medieval Battles That Changed the World. Prieiga per internetą: <https://www.medievalists.
net/2018/11/ten-medieval-battles-changed-world>.
[132] URBONAS, Oskaras. 1410 metų karas su kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis: Žalgirio pergalės 550
metų sukaktį paminėti. Brooklyn, 1960.
[133] VARAKAUSKAS, Rokas. Kautynės ties Ašerade (1279 m.) (Iš lietuvių kovų prieš Livonijos ordi-
ną XIII a.). Istorija, 1963, t. 4, p. 123–134.
[134] VARAKAUSKAS, Rokas. Ledo mūšis ties Karūzu 1270 m. (Iš lietuvių kovų prieš Livonijos ordi-
ną XIII a.). Istorija, 1962, t. 3, p. 147–156.
[135] VITODURANUS, Johannes. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd. 2, S. 737–741.
[136] Vorsklos mūšis. Lietuvių enciklopedija. T. 34. Boston, 1966, p. 537–538.
[137] WARTBERGE, Hermani de. Chronicon Livoniae. Herausgegeben von E. Strehlke. Scriptores re-
rum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd. 2, S. 9–116.
[138] ZABIELA, Gintautas. Mūšių vietų archeologija. Pabaisko mūšis ir jo epocha: straipsnių rinkinys.
Vilnius, 2017, p. 269–280.
[139] ZABIELA, Gintautas. Viduramžių mūšių vietų Lietuvos teritorijoje archeologinis aspektas.
1260-ieji: Durbės mūšio kontekstai. Telšiai, 2016, p. 37–48.
[140] ZEĻENKOVS, A. Durbes kauja 1260. gada 13. jūlijā. Kuršu lomas atainojums vēstures avotos.
Latvijas Kara muzeja gadagrāmata. Rīga, 2002, III sējums, p. 8–17.
[141] Žalgirio mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 25. Vilnius, 2014, p. 647–649.
[142] Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Atsakingasis redaktorius ir sudarytojas K. Zikaras.
2 patais. leid. Vilnius, 2013.
[143] БАРАНАЎСКАС, Томас. Ашэрадэнская бітва 1279. Вялікае Княства Літоўскае: энцыкла-
педыя ў двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 269–270.
[144] БАРАНАЎСКАС, Томас. Медніцкая бітва 1320. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя
ў двух тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 283.
[145] БЕЛЫ, Алесь. Тросненская бітва 1368. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў двух
тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 668.
[146] БОДРИХИН, Николай Георгиевич. 400 сражений Руси: Великие битвы русского народа.
Москва, 2009.
[147] БОХАН, Юрась. Грунвальдская бітва 1410. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў
двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 554–555.
[148] ВАЛАХАНОВІЧ, Анатоль. Крутагорская бітва. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя
ў двух тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 148–149.
[149] ВАРОНІН, Васіль. Вількамірская бітва 1435. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў
двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 440.
[150] ВЕНКОВ, А. В.; ДЕРКАЧ, С. В. Великие полководцы и их битвы. Ростов н/Д, 1999, c. 288–
300.
[151] ГАГУА, Руслан. Грюнвальд в источниках: „Хроника конфликта Владислава, короля
Польши, с крестоносцами в год Христов 1410“. Пинск, 2009.
[152] Ипатьевская летопись. Полное собрание русских летописей. Т. 2. Санкт Петербург, 1908.
[153] КАЛЯДЗІНСКІ, Лявон. Магільнянская бітва 1284. Вялікае Княства Літоўскае:
энцыклапедыя ў двух тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 254.
[154] Лаврентьевская летопись. Полное собрание русских летописей. Т. 1, вып. 2: Суздальская
летопись по Лаврентьевскому списку. Изд. 2. Ленинград, 1927.
[155] НАСЕВІЧ, Вячаслаў. Бітва на Ворскле 1399. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў
двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 334.
[156] Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов. Под ред. и с предисл.
А. Н. Насонова. Москва; Ленинград: Издательцтво Академии Наук СССР, 1950.
[157] НОВІКАЎ, Ягор. Бітва на Дурбе 1260. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў двух
тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 335.
[158] НОВІКАЎ, Ягор. Рудаўская бітва 1370. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў двух
тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 515.
[159] ПАЗДНЯКОЎ, Валерый. Каруская бітва 1270. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя
ў двух тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 61.
[160] Псковские летописи. Вып. 1. Приготовил к печати А. Насонов. Москва–Ленинград:
Издательство Академии наук СССР, 1941.
[161] Псковские летописи. Вып. 2. Приготовил к печати А. Насонов. Москва–Ленинград:
Издательство Академии наук СССР, 1955.
[162] Рогожский летописец. Полное собрание русских летописей. Т. 15, вып. 1. Петроград, 1922.
[163] РУСИНА, Олена. Київська виправа Ґедиміна (Текстологічний аспект проблеми). Записки
Наукового товариства імені Шевченка. Т. 230. Львів, 1996, с. 147–157.
[164] САГАНОВІЧ, Генадзь. Бітва каля Сініх Вод 1362. Вялікае Княства Літоўскае:
энцыклапедыя ў двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 333.
[165] САГАНОВІЧ, Генадзь. Бітва на Стрэве 1348. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў
двух тамах. Т. 1. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2005, с. 335.
[166] САГАНОВІЧ, Генадзь. Мсціслаўская бітва 1386. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя
ў двух тамах. Т. 2. Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006, с. 322.
[167] Саўлеская бітва 1236. Вялікае Княства Літоўскае: энцыклапедыя ў двух тамах. Т. 2.
Мінск: “Беларуская энцыклапедыя”, 2006, с. 554.
[168] Симеоновская летопись. Полное собрание русских летописей. Т. 18. Санкт Петербург, 1913.
[169] Софийская первая летопись. Полное собрание русских летописей. Т. 5. Санктпетербург, 1851.
[170] Супрасльская летопись. Полное собрание русских летописей. Т. 35. Москва: Наука, 1980.
[171] ФЕННЕЛ, Джон. Кризис средневековой Руси: 1200–1304. Москва: Прогресс, 1989.
[172] ХОРУЖЕНКО, Олег. Первая Литовщина в летописной статье 1368 г. Istorijos šaltinių tyri-
mai, 2009, t. 2, p. 33–41.
[173] ХРУСТАЛЕВ, Д. Г. Северные крестоносцы. Русь в борьбе за сферы влияния в Восточной
Прибалтике XII–XIII вв. Т. 1. Санкт-Петербург, 2009.
[174] ЧЕРКАС, Борис. Синьоводська битва 1362 року: історичний нарис. Київ, 2012.
TOMAS BARANAUSKAS
Battles in the History of Medieval Lithuania
SummaryBattles are defined as military encounters involving formations sufficient to act un-
der their individual banners. These can be armies of individual dukes or counties or
lands. The minimal threshold for a military encounter to be defined as a battle is that
it should involve not fewer than 300 combatants on each side. Smaller encounters
are defined as skirmishes. Historical significance of a battle should be assessed taking
into account its impact on further military and political developments. Any battle
having a significant impact on the context of the nearest decade should be viewed
as decisive.
In the history of Lithuania, the period of 1203–1435 was a time of great medi-
eval battles. Their abundance was determined by two warfare fronts, namely,
the Lithuanian war against the Teutonic Order and the expansion to the Ruthenian
lands. Out of 45 battles of the above-mentioned period reviewed in this paper, 27
were fought against the Teutonic Knights and the Livonian Brothers of the Sword
(four against the latter), fourteen in the Ruthenian lands and for the Ruthenian
lands (against the Ruthenians and the Tatars), two against the Poles, and two were
battles of domestic feuds. Incidentally, although the statistics of the Ruthenian
front looks rather modest, the warfare was hardly less intense than the one with
the Teutonic Knights, as the available source material on these fights is much more
fragmentary.
The paper outlines ten battles which can be identified as decisive. These are the bat-
tles of Saulė (1236), Durbe (1260), Aizkraukle or Ascheraden (1279), Garuoza
(1287), Medininkai (1320), Strėva (1348), Blue Waters (1362), Vorskla (1399),
Tannenberg (1410), and Pabaiskas (1435). Many of them have received a lot of
attention in the historiography; however, the battles of Garuoza, Medininkai and,
partly, even Aizkraukle are still neglected.
Besides that, it should be admitted that the impact of certain battles is hard to eval-
uate due to the shortage of data . These are the battles of Ropaži (1205), Usvyaty
(1226), Toropec-Usvyaty (1245), Protva-Zubtsov (1249 m.), and Irpen (1323 m.);
they carry attributes of decisive battles, too.
Although historiography tends to concentrate on victories, almost half of the review-
ed battles (namely, twenty) were lost by the Lithuanians, including two decisive bat-
tles of Strėva and Vorskla. These two incurred a major damage to the situation of
the Lithuanian state. Hence, although the Lithuanian state managed to maintain
the upper hand in the fights of the thirteenth to the fifteenth centuries, it was far
from easy, and painful defeats were part of the deal (see Table 5).
Eleven of the reviewed battles took place within the territory of modern Lithuania
and may be subject to archaeological research. However, the precise location can
be identified only in two cases (Pabaiskas in 1435 and Palanga in 1372) and, in
two other cases (Strėva in 1348 and Rudamina in 1394), the locations can be es-
tablished within a certain range of certainty. Regarding the locations of other bat-
tles, which so far have been identified only approximately and often inaccurately,
hypotheses can be raised and proved or rejected using methods of archaeological
research. As for the battles that took place outside Lithuania, archaeological re-
search should probably concentrate on the ones that happened near or on the ice
of well-identified lakes (Usvyaty in 1226 and 1245, Zhizhitsa in 1245, and Kotelno
in 1426 in Russia, and Nebеl in 1262 in Ukraine), as such sites may preserve some
sunk medieval munitions.
Keywords: medieval warfare, Lithuanian battles, fights with the Teutonic Order, ex-
pansion to the Ruthenian lands
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
