 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina
|
LIETUVOS HUSARAI DIDŽIŲJŲ 1648–1676 M. KARŲ LAIKOTARPIU:
SKAIČIAI, ORGANIZACIJA, KOVOS TAKTIKA
https://www.journals.lka.lt/journal/ka/ ... 6/file/pdf
Habil. dr. Konrad Bobiatyński
Varšuvos universiteto Istorijos fakultetas
DOI: https://doi.org/10.47459/ka.2022.37.1
Vertimas iš lenkų kalbos
Vertimą atliko vertėjų biuras UAB „Pasaulio spalvos“
Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kariuomenės sunkiosios kavale-
rijos dalinių kovos 1648–1676 m. karuose su kazokais, Maskvos valstybe, vėliau –
Turkija ir totoriais. Pirmojoje jo dalyje analizuojami tuo laikotarpiu įvykę Lietu-
vos kariuomenės vidaus struktūros pokyčiai, dėl kurių husarai pamažu prarado
dominuojamą padėtį, užleisdami vietą vidutinei ir lengvajai kavalerijai.
Antrojoje straipsnio dalyje aptariamas husarų vėliavų vaidmuo svarbiausiuo-
se ginkluotuose susirėmimuose per karus su įvairiais priešais, atskleidžiamas jų
indėlis į svarbiausias XVII a. antrosios pusės lietuvių pergales tokiuose mūšiuose
kaip Lojevo (1649 m.), Šklovo (1654 m.) ir Polonkos (1660 m.), analizuojami Lie-
tuvos sunkiosios kavalerijos veiksmai svarbiausiose pirmojo karo su turkais ir jų
vasalais etapo (1672–1676 m.) batalijose – Chotyno (1673 m.), Lvovo / Lysynyčių
(1675 m.) ir Žuravno (1676 m.) mūšiuose. Atkreipiamas dėmesys į tarnybos pres-
tižiniuose sunkiosios kavalerijos daliniuose svarbą, kaip reikšmingą šio laikotarpio
pagrindinių Lietuvos vadų ir įvairaus rango dignitorių vėlesnės karinės ar politinės
karjeros etapą.
Pagrindiniai žodžiai: husarai, Lietuvos husarai, etmonas, ietininkai, kavale-
rija, kazokai, mūšis, vėliava, žirgas.
1 Ši tema iš dalies aptarta straipsnyje: Bobiatyński, K. Husaria litewska w dobie walk
z Kozakami oraz wojskami moskiewskimi w latach 1648-1667, in: W boju i na paradzie.
Husaria Rzeczypospolitej w XVI–XVIII w., „Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum.
Studia i Materiały“, t. 10, red. Z. Hundert i T. Mleczek, Warszawa 2020, s. 109–128.
8LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
ĮVADAS
Antroji XVII a. pusė Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorijoje dažnai
vadinama didžiųjų karų epocha. 1648 m. Ukrainoje prasidėjo Bohdano
Chmelnickio vadovaujamas kazokų sukilimas, kuris netrukus išsiplėtė į
pietines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Tai buvo 19 metų
trukusio karinių konfliktų ciklo pradžia. 1654 m. sausį kazokai priėmė
caro Aleksejaus Michailovičiaus viršenybę Perejaslave, o po kelių mė-
nesių Lietuva tapo galingos Maskvos kariuomenės agresijos objektu. Ši
kariuomenė, padedama Ivano Zolotarenkos kazokų korpuso, iki 1655 m.
rugpjūčio mėn. užėmė didžiąją šalies teritorijos dalį ir okupavo Vilnių.
Šis karas, kuriame pergalės svarstyklės kelis kartus krypo tai į vieną, tai
į kitą pusę, baigėsi tik 1667 m. sausį Andrusove sudarius paliaubas. Tuo
pat metu (1655 m. vasarą) Švedijos kariuomenė įžengė į Lietuvą, iš pra-
džių užėmė lenkų Livonijos 2 dalį su Daugpiliu, o per keliolika mėnesių
Žemaitiją ir aplinkines apskritis.
Andrusovo sutartis reiškė Lietuvai taip ilgai lauktą karų su Maskvos
valstybe pabaigą ir užtikrino jos išorinį saugumą. Tačiau taikos laiko-
tarpis truko tik ketverius metus, nes dar 1671 m. Ukrainoje prasidėjo
kovos su totoriais ir jų remiamu kazokų etmonu Petru Dorošenka, o po
metų prasidėjo konfliktas su Turkija. Tai lėmė Karūnos žemių – Podolės
ir dešiniojo Ukrainos kranto – praradimą, o tai buvo patvirtinta 1672 m.
spalio mėn. Bučačo sutartimi. Nuo 1673 m. Lietuvos kariuomenė nuolat
rėmė Karūnos kariuomenę kovoje su Osmanų imperija – tiek per pirmąjį
karo etapą (iki 1676 m.), tiek jam atsinaujinus 1683 m. (iki 1699 m. Kar-
lovicų taikos sutarties).
2 Lenkų Livonija, Lenkijos Livonija (Inflanty Polskie) arba (województwo inflanckie) Li-
vonijos vaivadija buvo vadinama Lenkijai ir Lietuvai pagal 1621 m. Ništato sutartį likusi
Latgala, o švedų užimtos žemės (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė) kartu su Ryga – Livonija
(Švedų Livonija) – mokslinis redaktorius.
9Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
HUSARŲ VĖLIAVŲ ORGANIZACIJA IR VIETA
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS
KARIUOMENĖS STRUKTŪROJE
Nuolatinių karų padarinys – būtinybė parengtyje laikyti lauko kariuo-
menę, kuri iki 1648 m., prasidėjus naujam ginkluotam konfliktui, Lie-
tuvoje kaskart buvo formuojama iš naujo, o konfliktui pasibaigus likvi-
duojama. Pažymėtina, kad XVII a. antrojoje pusėje įvyko ir reikšmingų
pokyčių Lietuvos kariuomenės struktūroje. Pirmoje šio amžiaus pusėje
svarbiausią vaidmenį atliko sunkioji proveržio kavalerija, t. y. husarai.
Ankstesnių tyrimų duomenimis, etmonų Kristupo Radvilos Perkūno,
Jono Karolio Chodkevičiaus ir Kristupo II Radvilos laikais ji sudarė nuo
24 iki 43 % visos kariuomenės ir nuo 42 iki 63 % kavalerijos 3 . Naujesni
tyrimai rodo, kad šie rodikliai galėtų būti šiek tiek mažesni, nes 40 % sun-
kiosios kavalerijos Lietuvos kariuomenėje turėjo būti 1600 m. (tuomet ji
sudarė net 80 % visos kavalerijos), mažiausiai – 19 ir 17 % (tik 28 ir 26 %
visos kavalerijos), K. Radvilos verbuotoje kariuomenėje per du tarnybos
ketvirčius 4 kovose su švedais 1625–1626 m. 5
Neabejotina, kad vyravo bendra mažėjimo tendencija, nes vietoje hu-
sarų buvo kuriama vis daugiau reitarų vėliavų. Mažesnė sunkiosios ka-
valerijos svarba matyti ir per karą su Maskvos valstybe dėl Smolensko
1632–1634 m., nes dėl Vladislovo IV vykdytos pertvarkos daugiau nei
60 % Lenkijos kariuomenės turėjo sudaryti pėstininkai ir dragūnai. Vien
Lietuvos kariuomenėje 1633 m. buvo 19 % husarų, o rengiantis 1635 m.
3 Rachuba, A. Siły zbrojne Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVII wieku, „Przegląd
Wschodni“, t. 3, 1994, z. 3, s. 381–382, 400–401; H. Wisner, Wojsko litewskie 1. połowy
XVII wieku, cz. 1: „Studia i Materiały do Historii Wojskowości” (toliau – SMHW), t. 19,
cz. 1, 1973, s. 69–75, cz. 2: ibidem, t. 20, 1976, s. 7–8, cz. 3: ibidem, t. 21, 1978, s. 88–97.
4 Ketvirtis – trijų mėnesių numatomas samdomos kariuomenės tarnybos laikotarpis
arba metų ketvirtis. Ketvirčiais buvo skaičiuojamas samdomos kariuomenės dalinių tar-
nybos laikas, už kurį jiems turėjo būti mokama alga.
5 Gawron, P. Miejsce husarii w strukturze armii litewskiej w latach 1600-1635, in: W boju
i na paradzie, s. 85–106; idem, Organizacja i status prawny armii polsko-litewskiej w Inf-
lantach w latach 1602–1611, in: Hortus bellicus. Studia z dziejów wojskowości nowożytnej.
Prace ofiarowane Profesorowi Mirosławowi Nagielskiemu, red. K. Bobiatyński, P. Gawron,
K. Kossarzecki, P. Kroll i D. Milewski, Warszawa, 2017, s. 159–162.
10LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
karui su Švedija numatyta, kad jie sudarys tik 16 % visų pajėgų 6 .
Tačiau tik 1648–1667 m. karuose dominuojanti Lietuvos husarų reikš-
mė sumažėjo daug lengviau sušaukiamos ir pigesnės lengvosios – kazokų
ir totorių – kavalerijos naudai. Tiesa, atlyginimo dydžio skirtumas buvo
nedidelis – husaro atlyginimas siekė 51 auksiną už ketvirtį, o lengvosios
kavalerijos kario – 41 auksiną, tačiau husaro vėliavos – tuo metu pres-
tižiškiausio Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės dalinio – išruošimo
kaina buvo daug didesnė. Nors paprastai tokius dalinius kurdavo arba
magnatai, arba daug turto turintys aukšto rango asmenys, jiems dažnai
kildavo didelių sunkumų ieškant reikiamos pinigų sumos, komplektuo-
jant ginkluotę ir ekipuotę 7 , taip pat naujokų labai siauroje verbavimo
rinkoje. Čia verta pacituoti Lietuvos stalininko Vincento Korvino Go-
sievskio nuomonę, kuris 1651 m. pradžioje ieškodamas naujokų savo
sunkiosios kavalerijos daliniui skundėsi, kad būtų pigiau „tris lengvąsias
vėliavas savo sąskaita pasamdyti, nei tuos 40 husarų“ 8 .
Iš išsaugotos susirašinėjimo tarp Lietuvos raikytojo Mykolo Kazimie-
ro Radvilos ir jo patikimo tarnautojo Bresto pateisėjo Martyno Bucho-
veckio korespondencijos sužinome, kokias dideles problemas teko spręs-
ti 1654 m. vasarą ir ankstyvą rudenį, organizuojant naują husarų vėliavą
nuo nulio. Siekdamas gauti reikiamų lėšų visam projektui, Radvila buvo
priverstas išnuomoti keletą savo palivarkų vietos bajorams ir žydams už
sumas, kurios gerokai skyrėsi nuo pelno, kurį buvo galima gauti valdant
6 Kupisz, D. Smoleńsk 1632-1634, Warszawa 2001, s. 129–130, 240–241; Rachuba, A. Li-
tewskie przygotowania do wojny ze Szwecją w 1635 roku, in: Z dziejów stosunków Rzeczy-
pospolitej Obojga Narodów ze Szwecją w XVII wieku, red. M. Nagielski, Warszawa 2007,
s. 38. P. Gawron teigia, kad 1635 m. antroje pusėje husarai sudarė tik 15 % visos Lietuvos
kariuomenės, o atsižvelgiant tik į K. Radvilos kariuomenę – 21 % (Miejsce husarii, s. 99, 102).
7 Kaip skaitome 1651 m. sausio mėn. leidime, kurį išdavė karalius Jonas Kazimieras,
skirtame Glebavičiaus husarų vėliavai papildyti, buvo nurodyta, „kad po vėliava kiekvie-
nas draugas ir palydovas turėtų gerą žirgą ir karine ekipuote tarnauti husaru būtų gerai
aprūpintas, tai yra ietimi, palašu ar končiaru (koncežu), šarvais, šyšaku, rankų šarvais
[karvašais], pistoletų pora“ (Archiwum Narodowe w Krakowie (toliau – AN Kraków),
Archiwum Sanguszków, rkps 67, s. 107–108).
8 Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Radziwiłłów (lt. Centri-
nis istorinių aktų archyvas Varšuvoje, Radvilų archyvas) (toliau – AGAD, AR), sk. VI,
Nr. 36, W. Gosiewski do J. Radziwiłła, Wilno 13 III 1651, s. 639; spausd.: Koresponden-
cja wojskowa hetmana Janusza Radziwiłła w latach 1646–1655, cz. 1: Diariusz kancela-
ryjny 1649-1653, opr. M. Nagielski, K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kossarzecki, P. Kroll,
A. A. Majewski, D. Milewski, Warszawa 2019, s. 562.
11Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
tokį turtą 9 . Sunku buvo gauti tinkamos gynybinės ginkluotės – ypač
kirasų ir karvašų, taip pat ekipuotės – sabalų, lūšių ir leopardų kailių,
žirgų pakinktų ir plunksnų sparnams. Paprastai tai tekdavo pirkti labai
brangiai, be kita ko, iš armėnų pirklių, o kai kurias prekes Buchoveckis
pirkdavo per tarpininkus Jaroslavo mugėje ar net Lvove. Tarnauti, negavę
didelių avansų, neskubėjo draugai (lenk. towarzysz) ir palydos raiteliai
(lenk. pocztowy). Kaip viename savo pranešimų Radvilos tarnas rašė:
„[P]as mane buvo keli draugai (lenk. towarzysz) iš kvartinės kariuome-
nės, jie nori tarnauti su Jūsų Kunigaikštiškąja Malonybe, bet jiems rei-
kia pinigų ir pastiprinimo, bet labiausiai pinigų, nes jie prarado žirgus ir
ginkluotę.“ 10 Kita vertus, buvo mažiau sunkumų ieškant tinkamų žirgų,
nes panašu, kad Lietuvoje husarų žirgai, priešingai nei Lenkijoje, netu-
rėjo jokių ypatingų savybių, jie nebuvo specialiai veisiami ir atliekama
selekcija pagal tinkamumą tarnauti tokio tipo formuotėse 11 .
Lengvoji kavalerija taip pat buvo daug universalesnė už husarus, nes
pasiteisino dažnai sunkiomis vietovės sąlygomis veikiant prieš įvairius
priešus. Mažą husarų naudą, ypač kovose su nereguliariais kazokų sukilė-
lių daliniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, jau 1648 m.
rudenį pastebėjo Lietuvos lauko etmonas Jonušas Radvila. Tada jis pripa-
žino, kad operacijoms, vykdomoms prieš sukilėlius Pinsko paviete, „le-
vioris armaturae žmonių reikia, nes tų niekšų pelkėse ir miškuose ieškoti
visur reikės, kur husarus nullum turėčiau usum“ 12 .
9 Nors jaunasis magnatas neabejotinai teikė pirmenybę savo nuosavybei įkeisti bajo-
rams, jo klientas, kuris buvo daug geriau susipažinęs su realybe, pasirinko žydus. Pinigų
jie galėjo pristatyti daug greičiau, be to, kaip teigė jis, „a. a. Jūsų Kunigaikštiškosios Ma-
lonybės Ponas tėvas [Aleksandras Liudvikas Radvila] niekada nenorėjo turėti reikalų su
bajorais, jam labiau patiko žydai, nes galėjo jam paliepti ir su lazda duoti, o bajoras, kiek
rėksnys, tuoj į teisę“.
10 Žr. M. K. Radvilos laiškai M. Buchovieckiui, Nesvyžius 1654-07-08 ir 15, Žuchovi-
cai 1654-08-23, AGAD, AR, IV sk., 361 kop. 15–24 p.; M. Buchovieckis M. K. Radvilai,
Brestas 1654-08-08, Baltoji 1654-09-02, Čarnavčycos 1654-09-14 ir 8 (AGAD, AR, sk. V,
Nr. 1569, s. 51–64).
11 Wisner, H. Wojsko litewskie, cz. 3, s. 90.
12 Lietuvos valstybės istorijos archyvas Vilniuje (toliau – LVIA), fondas 1292, op. 1,
Nr. 14. J. Radvila K. L. Sapiegai, iš stovyklos netoli Puchovičų 1648 IX 24, k. 129-129v;
spausd.: Korespondencja wojskowa hetmana Janusza Radziwiłła w latach 1646–1655, cz. 2:
Listy, opr. K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kossarzecki, P. Kroll, A. A. Majewski, D. Milew-
ski, M. Nagielski, Warszawa, 2020, s. 47–48.
12LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Sunkiosios kavalerijos Lietuvos kariuomenėje palaipsniui mažėjo.
Dar verbuojant prieš 1649 m. vasaros kampaniją, samdos raštai (literae
inscriptionis stipendii) buvo išduoti 1700 husarų (10 vėliavų) – jie turėjo
sudaryti per 33 % kavalerijos ir daugiau nei 16 % kariuomenės, kurią
teoriškai turėtų sudaryti 10 490 žirgų ir porcijų 13 . Galiausiai į stovyklą
prie Rečicos atvyko tik 822 Jonušo Radvilos vadovaujami husarai (6 vė-
liavos – Jonušo ir Boguslavo Radvilų, Vincento Gosievskio, Jurgio Ka-
rolio Glebavičiaus, Grigaliaus Mirskio, Aleksandro Hilario Palubinskio),
bet vis tiek tai buvo beveik 26 % kavalerijos ir apie 11,5 % Lietuvos ka-
riuomenės, dalyvavusios tais metais kovose su kazokais 14 . Panašios pro-
porcijos išliko ir sumažinus ginkluotąsias pajėgas 1650 m. – jų gretose
turėjo likti 480 husarų, kurie sudarė per 27 % kavalerijos ir apie 12 %
visos kariuomenės 15 .
Po daugiau nei dvejų metų – 1652 ir 1653 m. sandūroje – tarnavo
tik trys husarų vėliavos: etmono Radvilos, Lietuvos didžiojo sargybinio
H. Mirskio ir Slonimo pakamario A. H. Palubinskio, iš viso tik 330 žirgų 16
.
Tie patys daliniai – pagal dokumentus tai buvo 374 žirgai (atitinka mažiau
nei 8 % kavalerijos ir 3,5 % ginkluotųjų pajėgų) – atstovavo Lietuvos sun-
kiajai kavalerijai kampanijoje prieš Maskvos kariuomenę 1654 m. vasarą.
Daugiau nei du kartus (iki maždaug 800 žirgų – 7 % visos kariuomenės),
komputinių husarų skaičius teoriškai turėjo padidėti tų metų rudenį, kai
organizuojant kairiojo sparno diviziją buvo pasamdytos dar trys sunkio-
sios raitijos, arba ietininkų (lenk. kopijnicy), vėliavos: lauko etmono ir Lie-
tuvos didžiojo iždininko Vincento Korvino Gosievskio, žemaičių seniūno
13 Porcija (lenk. porcja) – vieno kario alga (atlyginimų mokėjimo vienetas) arba etatas.
Skaičiavimas porcijomis buvo taikomas sudarant ir XVII a. Lenkijos karalystės bei Lie-
tuvos ginkluotųjų pajėgų pėstininkų dalinių sąrašus. Dalinio vadovybė gaudavo kelias
porcijas, keliolika porcijų arba daugiau siekiančius atlyginimus.
14 Žr. Lietuvos kariuomenės komputo 1649 m. projektas, Kunigaikščių Čartoryskių
biblioteka Krokuvoje (toliau – BCzart.), rkps 144, nr. 163, s. 849–850; iždo sąskaitos:
AGAD, AR, sk. VI, Nr. 36, s. 402–403 (spausd.: Diariusz kancelaryjny, s. 351–352),
Нацыянальны гістарычны архіў Беларусі, Mińsk (toliau – NGAB), fond. 1737, op. 1,
nr 24, k. 311–313v; žr. A. Rachuba, Siły zbrojne, s. 401–402; H. Wisner, Wojsko litewskie,
cz. 2, s. 8–9.
15 AGAD, AR, sk. VI, Nr. 36, s. 420 (spausd.: Diariusz kancelaryjny, s. 361); Wisner, H.
Wojsko litewskie, cz. 1, s. 74–75, cz. 2, s. 9–10.
16 Lietuvos kariuomenės nuoseklus suskirstymas [po 1652 IX 14], Bibliothéque nationa-
le de France, rkps 1311, Nr. 19.
13Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
Jurgio Karolio Glebavičiaus ir minėto Mykolo Kazimiero Radvilos viene-
tas (iš viso 440 arklių)17
. Be to, 1655 m. vasario mėn. buvo pradėta kurti
karaliaus Jono Kazimiero husarų vėliava, kurioje turėjo būti 200 žirgų, o
Palubinskis buvo paskirtas poručniku (tiesioginiu vėliavos vadu)18
.
Paminėtina ir tai, kad, be komputinės kariuomenės, husarų daliniai
buvo kuriami ir pavietų ekspedicijų metu. Didžiausias skaičius turė-
jo būti pasiektas 1655 m., kai apie tokių dalinių organizavimą paskelbė
Kauno, Lydos, Naugarduko, Ašmenos, Ukmergės ir Žemaitijos bajorai. Iš
viso minėta kariuomenė turėjo turėti net 820 žirgų, bet iš tikrųjų stovy-
kloje pasirodė daug mažiau karių 19 . Vėliau lietuviai ne kartą organizavo
tokio tipo dalinius kovoti su švedais, t. y. 1656 m. sukilimo Žemaitijoje
metu, tačiau tai ne šios studijos tema 20 .
Švedijos tvano, taip pat vėlesniais karo su Maskva metais husarai taip
ir nebeatgavo tokios svarbos, kaip Lietuvos kariuomenėje XVII amžiaus
pirmoje pusėje ir net pirmaisiais kovos su kazokų sukilėliais metais. Mus
ypač dominančiame rytų teatre, 1660 m. atnaujinus didelio masto karines
operacijas prieš caro kariuomenę, Lietuvos kariuomenėje tebuvo šešios
husarų vėliavos: dvi – didžiojo Lietuvos etmono Povilo Jono Sapiegos
dešiniajame sparne (paties etmono ir karališkoji, kurios poručniku vis
dar buvo Palubinskis, – iš viso 400 žirgų), keturios – kairiajame sparne,
kuriam vadovavo kaip regimentorius Lietuvos stovyklininkas Mykolas
Kazimieras Pacas (dvi etmono V. Gosievskio, po vieną Lietuvos didžiojo
17 Biblioteka Polskiej Akademii Umiejętności i Polskiej Akademii Nauk w Krakowie
(lt. Lenkijos menų ir mokslų akademijos ir Lenkijos mokslų akademijos biblioteka)
(toliau – BPAU/PAN Kraków), rkps 1404, t. 1, s. 154–159, t. 3, s. 134–137 (spausd.: K. Bo-
biatyński, Od Smoleńska do Wilna. Wojna Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1655, Za-
brze, 2004, s. 233–238); žr. kitas komputas 1654 m. rudenį: BCzart., rkps 121, nr. 151,
s. 575–578; Rachuba, A. Wysiłek mobilizacyjny Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach
1654–1667, SMHW, t. 43, 2007, s. 43–46; žr. Z. Hundert, Husaria koronna w wojnie pol-
sko-tureckiej 1672–1676, Oświęcim, 2012, s. 64–65.
18 Nagielski, M. Chorągwie husarskie Aleksandra Hilarego Połubińskiego i króla Jana Ka-
zimierza w latach 1648–1666, „Acta Baltico-Slavica”, t. 15, 1983, s. 84–93; žr. Majewski,
A. A. Aleksander Hilary Połubiński (1626–1679), marszałek wielki litewski. Działalność
polityczno-wojskowa, Warszawa, 2017, s. 112–113.
19 BCzart., rkps 148, nr. 191, s. 907–909.
20 Žemaitijos laudum, Žemaitijos seimelio nutarimas, stovykloje prie Biržų 1656 VII
4, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Vilniuje, fondas 115, Nr. 541,
k. 111–114.
14LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
kanclerio Kristupo Paco ir Ukmergės vėliavininko Kazimiero Kristupo
Daumanto Siesickio – iš viso 640 žirgų) 21 . Pagal etatų sąrašus, Lietuvos
husarus sudarė apie 1040 žirgų, t. y. tik 5 % visos kariuomenės, kuri pagal
dokumentus tuo metu turėjo apie 21 500 žirgų ir porcijų 22 . Tačiau turime
prisiminti, kad iš tikrųjų gretose, nors, žinoma, ne tik husarų vėliavose,
karių turėjo būti daug mažiau (bent 1/3). Tai lėmė vėlavimas mokėti atly-
ginimą, koviniai nuostoliai, taip pat tiekimo problemos 23 .
Šios proporcijos iš esmės nepasikeitė iki konflikto su Maskvos valsty-
be pabaigos. 1663 m. rudenį prieš žygį už Dniepro, kuris buvo paskuti-
nė šio karo didelio masto Lenkijos ir Lietuvos karinė operacija, Lietuvos
kariuomenės sudėtyje buvo septynios husarų vėliavos, turinčios 931 žir-
gą 24 , – tai sudarė mažiau nei 5 % visos kariuomenės ir šiek tiek daugiau
nei 10 % Lietuvos kavalerijos. Sunkiosios kavalerijos skaičius dar labiau
sumažėjo po Povilo Jono Sapiegos mirties, 1666–1667 m. redukcijos
metu, kai jo įpėdinis Mykolas Kazimieras Pacas likvidavo daugiau nei
pusę kariuomenės, išformuodamas didžiąją dalį dešiniojo sparno dali-
nių. Tuo metu likviduotos dvi husarų vėliavos: mirusio didžiojo etmono
ir karaliaus. Lietuvos kariuomenė dabar turėjo tik 7238 žirgus ir porci-
jas, iš jų 512 – husarų (7 % ginkluotųjų pajėgų). Tuo metu kompute liko
penkios sunkiosios kavalerijos vėliavos: dviejų, 1663 metų pabaigoje per-
imtų iš Gosievskio, rotmistras buvo naujasis didysis etmonas Mykolas
Kazimieras Pacas, trečiosios – Kristupas Pacas, ketvirtosios – Kazimieras
Daumantas Siesickis, o penktosios – Upytės vėliavininkas Kristupas Bia-
21 Vilniaus karinių ir iždo komisijų 1662–1664 m. sąskaitos: LVIA, fondas SA, nr. 3414,
k. 323v-325v, 379–383, 431–431v, ibidem, nr. 4106, k. 1–5, 93–103v, ibidem, nr. 4107,
k. 1–3v, 73–73v, BPAU/PAN Kraków, rkps 360, nr. 219, k. 566–571; žr. A. Rachuba, Wysi-
łek mobilizacyjny, s. 49–56.
22 Šiuo laikotarpiu husarus buvo bandoma pritraukti ir į pavieto ekspedicijas, kurios
paprastai neatnešdavo sėkmės dėl finansinių, logistinių ir komplektavimo problemų
(žr. apie 1661–1662 m. Lydos, Ukmergės ir Žemaičių ekspedicijas: LVIA, fondas SA,
nr. 2650, k. 98–99v, 137–140v, 292–295v).
23 Rachuba, A. Wysiłek mobilizacyjny, s. 56.
24 Nuo 1660 m. pasamdyta tik viena nauja husarų vėliava – Vilniaus vyskupo Jurgio Bia-
lozoro, kuri buvo kairiojo sparno dalis (žr. 1663 m. rudens komputas. 3 priedas prie:
J. W. Poczobut Odlanicki, Pamiętnik (1640–1684), opr. A. Rachuba, Warszawa, 1987,
s. 338–343).
15Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
lozoras, tuo metu mirusio Vilniaus vyskupo sūnėnas 25 .
Tačiau pažymėtina, kad to meto Lietuvos kariuomenės struktūros
pokyčiai įvyko jau paskutiniais karo mėnesiais ir negalėjo reikšmingai
paveikti karinių operacijų eigos rytiniame fronte. Tuo metu jos buvo vyk-
domos labai ribotai, ir nė viena šalis negalėjo daryti karinio spaudimo
priešui, kad priverstų jį nusileisti diplomatinių derybų metu.
Lietuvos kariuomenės sudėtis artimiausius ketverius metus praktiškai
nesikeitė 26 . Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nedalyvavo jokiame karinia-
me konflikte iki 1671 m., kai buvo įpareigota padėti Karūnai kovose su
totoriais ir kazokų etmonu Petru Dorošenka. Tačiau lietuviai į Ukrainą
nenuvyko, nes 1671 m. spalio 16 d. prie Dubienkos kariai pasitraukė iš
tarnybos, o etmonas Pacas priėmė itin prieštaringą sprendimą išformuo-
ti ginkluotąsias pajėgas. Kariuomenės atkūrimas prasidėjo tik 1672 m.
liepos ir rugpjūčio sandūroje, kai Abiejų Tautų Respublika tapo galingos
Turkijos kariuomenės agresijos objektu. Taip pat reikėtų prisiminti, kad
šaliai grėsė pilietinis karas, kuriame lietuviai, vadovaujami Pacų, turė-
jo ginti karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio valdžią nuo nuvertimo
nuo sosto siekiančios opozicijos, valdančios Karūnos kariuomenę etmo-
no Jono Sobieskio dėka 27 .
Tačiau galutiniai sprendimai dėl Lietuvos komputo formos buvo pri-
imti tik 1673 m. pradžioje vykusio pacifikacinio seimo metu, kuris nura-
mino vidinę situaciją ir leido sutelkti visas jėgas kovai su Turkija. Lietu-
vos Didžioji Kunigaikštystė į karą su Pusmėnuliu turėjo pasiųsti 12 000
karių, įskaitant 6 husarų vėliavas (750 žirgų), kurios sudarė apie 6 % visos
25 4 priedas prie: J. W. Poczobut Odlanicki, op. cit., s. 344–348; žr. LVIA, fondas SA,
nr. 3418, k. 202–203v, ibidem, nr. 4111, k. 2–8v; A. Rachuba, Wysiłek mobilizacyjny,
s. 59–60. Karūnos fone šią problemą aptaria Z. Hundert, Husaria koronna, s. 68–69, 84–92.
26 Tai liudija 1671 m. karinės ir iždo komisijos dokumentai: LVIA, fondas SA, Nr. 4114
(husarų vėliavos: k. 3–6v).
27 Bobiatyński, K. W walce o hegemonię. Rywalizacja polityczna w Wielkim Księstwie Li-
tewskim w latach 1667–1674, Warszawa 2016, s. 162–163, 185–187; idem, Wojsko i poli-
tyka – kilka uwag o udziale armii litewskiej w kampaniach przeciwko Turkom i Tatarom w
latach 70. XVII w., in: Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyznań. XVI–XVIII
wiek, red. T. Ciesielski i A. Filipczak-Kocur, Warszawa-Opole, 2008, s. 510–511; A. Codel-
lo, Litwa wobec wojny z Turcją 1672–1676, SMHW, t. 13, cz. 1, 1970, s. 137–140; žr. Hun-
dert, Z. Między buławą a tronem. Wojsko koronne w walce stronnictwa malkontentów z
ugrupowaniem dworskim w latach 1669–1673, Zabrze, 2014.
16LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
kariuomenės ir 15 % kavalerijos. Tuo metu jau nebuvo Siesickio ir kan-
clerio Paco vėliavų (iš senosios kariuomenės išliko dvi etmono Paco ir
viena K. Bialozoro vėliavos), o atsirado trys nauji sunkiosios kavaleri-
jos daliniai, kurių rotmistras buvo lauko etmonas Mykolas Kazimieras
Radvila, didysis maršalas Aleksandras Hilaris Palubinskis 28 ir Trakų vai-
vada Marcijonas Oginskis. Galiausiai 1673 m. rudenį Chotyno ekspedi-
cijoje dalyvavo 5 sunkiosios raitijos (lenk. jazda kopijnicza) daliniai, nes
Oginskio vėliava stovykloje nepasirodė (todėl buvo iš jos atimtas ketvir-
čio atlyginimas). Iš viso buvo ten 571 žirgas, tai yra apie 7 % visos tais
metais į lauką išėjusios Lietuvos kariuomenės (apie 8250 karių) 29 .
Kitus keturis tarnybos ketvirčius Lietuvos kariuomenėje nuolat buvo
5 husarų vėliavos, nes po 1673 m. kampanijos vienas didžiojo etmono
dalinių dingo iš sąrašų. Jose buvo 660 žirgų, taigi sunkioji kavalerija tuo
metu sudarė 6–7 % kariuomenės, popieriuje turinčios kiek daugiau nei
10 000 žirgų ir porcijų (10 190) 30 . Vienintelis pasikeitimas įvyko, kai
1674 m. rugpjūčio mėn. Kristupas Bialozoras tapo Didžiojo etmono vė-
liavos poručniku. Tada jo dalinys buvo arba likviduotas, arba, labiau ti-
kėtina, pradėjo figūruoti Kristupo Paco vardu. Tokia padėtis tęsėsi iki
1674 m. lapkričio antrosios pusės įvykių, per kitą kampaniją Ukrainoje.
Tada dėl savavališko etmono Paco ir daugumos jo pavaldinių grąžinimo
į Lietuvą naujasis karalius Jonas III Sobieskis nusprendė atkurti Lietuvos
kariuomenės padalijimą į dvi nepriklausomas divizijas, kai kuriuos dali-
nius atiduodamas tiesiogiai vadovauti savo svainiui M. K. Radvilai. Kaip
bausmę už savavališką pasitraukimą iš karo veiksmų teatro savo padalinį
išformavo A. H. Palubinskis, tuo metu tapęs vienu svarbiausių Lietuvos
28 Palubinskio biografas mano, kad naują husarų vėliavą galimai jis surinko dar 1670 m.
ir tikrai 1671 m., o vėliau atkūrė 1672 m. rudenį (A. A. Majewski, Aleksander Hilary Połu-
biński, s. 394).
29 BPAU/PAN Kraków, rkps 1404, t. 1, s. 164–251; LVIA, fondas SA, nr. 3444, k. 511–
580v („Zapłata wojsku WKsL in subsidium Koronie Polskiej in anno 1673 zaciągnione-
mu“); AGAD, AR, dz. VII, nr. 81, s. 4–7; Bobiatyński, K. W drodze pod Chocim. Litewskie
przygotowania do wojny przeciwko Turkom w 1673 roku, in: Studia z dziejów Wielkie-
go Księstwa Litewskiego (XVI–XVIII wieku), red. S. Górzyński, M. Nagielski, Warszawa,
2014, s. 27–47; Z. Hundert, Husaria koronna, s. 350.
30 To laikotarpio kariuomenės sąrašai: LVIA, fondas SA, nr. 3437, k. 132–132v, nr. 3444,
k. 513–516v; AGAD, AR, dz. VII, nr. 81, s. 8–10.
17Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
regalistų 31 .
Todėl 1675 m. kampanijoje prieš turkus ir totorius galėjo dalyvauti tik
4 lietuvių ietininkų vėliavos, kuriose buvo 540 žirgų (tik 5 % kariuome-
nės ir 12 % kavalerijos). Trys iš jų (M. K. Paco, K. Paco ir M. Oginskio)
buvo dešiniojo sparno dalis, viena (Radvilos) – kairiojo. Siekiant susti-
printi lauko etmono poziciją, nuo 1676 m. gegužės mėn. į komputą buvo
įtraukta antra sunkiosios kavalerijos vėliava (120 žirgų), tačiau ji tarna-
vo tik vieną ketvirtį. Žuravino kampanijos metu Lietuvos kariuomenėje
buvo vėl tik 4 husarų daliniai, gerokai sumažėję dėl sumažintų žmogiš-
kųjų išteklių (panašiai kaip ir nemažai kitų kavalerijos ir pėstininkų dali-
nių). Ten buvo tik 383 žirgai, bet, kas įdomiausia, tai vėl sudarė 7 % visos
kariuomenės ir 12 % Lietuvos kavalerijos 32 .
Todėl reikia pabrėžti, kad per pirmąjį karo su Turkija etapą husarai Lie-
tuvos kariuomenėje užėmė panašią poziciją kaip ir ankstesnėse kovose su
kazokais ir Maskva. Be to, po Vienos mūšio nebeliko tendencijos ženkliai
plėsti šio darinio ir didinti jo svarbos. Pažymėtina, kad tuo metu kompute
vėl atsiranda karališkoji vėliava (jos poručnikas buvo K. Bialozoras, nuo
1687 m. – Grigalius Oginskis), kurią Sobieskis išlaikė iki savo valdymo
pabaigos. 1683–1686 m. Lietuvos kariuomenėje tebuvo 5 ar 6 sunkiosios
kavalerijos vėliavos, kurios vis dar sudarė 7 % visos kariuomenės33
.
Reikšmingo Lietuvos sunkiosios kavalerijos didinimo trūkumas po
1672 m. stebina, nes tuo pačiu laikotarpiu Karūnos kariuomenėje susi-
duriama su visai kita tendencija. Sunkioji raitija buvo Jono III Sobieskio
pasididžiavimas. Sobieskis labai vertino jos vertybes, o 1676 m. kovo
31 Majewski, A. A. Aleksander Hilary Połubiński, s. 432–434; idem, Chorągiew husarska
marszałka wielkiego litewskiego Aleksandra Hilarego Połubińskiego w latach 1670–1675,
in: Hortus bellicus, s. 405–420.
32 AGAD, Nabytki Niedokumentowe Oddziału I, nr. 36, k. 380-425; AN Kraków, Archi-
wum Sanguszków ze Sławuty, rkps 190, s. 115–117; komput wojska litewskiego za okres
od 15 VIII do 15 XI 1676, in: Materiały do dziejów wojny polsko-tureckiej 1672–1676,
opr. J. Woliński, SMHW, t. 16, cz. 2, 1970, s. 259–262; Bobiatyński, K. Z. Hundert, Skład
armii Wielkiego Księstwa Litewskiego podczas wojny z Turcją (1675–1676) w świetle akt
wojskowo-skarbowych, „Zapiski Historyczne“, t. 83, 2018, z. 1, s. 155–173.
33 Bobiatyński, K. Skład i liczebność armii litewskiej podczas wojny z Turcją w latach
1683–1686, „Zapiski Historyczne“, t. 86, 2021, z. 1, s. 29–55. 1683 m. buvo 6 vėliavos (860
žirgų), 1684 m. – 5 (710 žirgų), 1685 m. – 5 (710 žirgų), 1686 m. – 6 (800 žirgų); žr. Hun-
dert, Z. Husaria koronna, s. 70.
18LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
mėn. karūnavimo Seime pristatomame kariuomenės pertvarkymo pro-
jekte jis pabrėžė, kad „tai yra robur militiae ir gali teisingai vadintis šios
Karalystės decus et praesidium, nes yra ir puošmena, ir gynyba, ir, svar-
biausia, tokios milicijos [kariuomenės] jokia kita tauta, išskyrus lenkų
tautą, neturi ir negali turėti“ 34 . Tik 1667–1677 m. husarų vėliavų Lenki-
jos kariuomenėje padaugėjo tris kartus – nuo 7 iki 21, o žirgų skaičius iš-
augo daugiau nei dvigubai – nuo 900 iki 2100. 1683 m. kampanijos metu
Karūnos kompute buvo jau 25 sunkiosios kavalerijos daliniai, kurie tu-
rėjo 3277 žirgus (tų metų trečiąjį ketvirtį). Panašus ar net kiek didesnis
skaičius išliko iki XVII a. pabaigos35 . Kaip žinoma, būtent ši formuotė
turėjo atlikti lemiamą vaidmenį įspūdingose pergalėse prie Chotyno,
Vienos ir Parkano.
Sunku vienareikšmiškai įvertinti, kodėl Lietuvos Didžiojoje Kuni-
gaikštystėje nebuvo einama šiuo keliu ir nesukurta daugiau husarų
dalinių. Greičiausiai didelę įtaką darė ekonominiai veiksniai (didelės
atlyginimų ir ginkluotės, ekipuotės išlaidos) arba siaura verbavimo
rinka, tačiau reikia prisiminti ir tai, kad karalius turėjo ribotą įtaką
Lietuvos kariuomenės formai, kurią kontroliavo jo politiniai oponen-
tai – pirma Mykolas Kazimieras Pacas, o nuo 1682 m. – Kazimieras
Jonas Sapiega. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad karo su Turkija
metu didėja Lietuvos vidutinės kavalerijos, t. y. petihorų, reikšmė. Tai
dėl kazokų kavalerijos apginklavimo ilgakočiais ginklais, vadinamo-
siomis ragotinėmis, kurios turėjo būti veiksmingos kovose su turkais
ir totoriais. 1667 m. visoje kariuomenėje buvo tik dvi tokio tipo vėlia-
vos, o 1673 m. – jau 18 ir tik penkios kazokų vėliavos, kurių skaičius
kitais metais buvo dar sumažintas 36 .
34 Sposób i porządek obrony Rzeczypospolitej podczas wojny tureckiej, „Przegląd Histo-
ryczno-Wojskowy“, t. 2, 1935, s. 145.
35 Hundert, Z. Husaria koronna, s. 70–72, 83–129, 419–420.
36 Plačiau: Hundert, Z. Kilka uwag na temat chorągwi petyhorskich w wojskach Rzeczy-
pospolitej w latach 1673–1683, in: Homo militans, t. 2: W pancerzu przez wieki. Z dziejów
wojskowości polskiej i powszechnej, red. M. Baranowski, A. Gładysz, A. Niewiński, Oświę-
cim, 2014, s. 136–149.
19Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
LIETUVOS KARIUOMENĖS SUNKIOSIOS
KAVALERIJOS DALINIŲ DALYVAVIMAS 1648–1676 M.
KARUOSE SU KAZOKAIS, MASKVOS VALSTYBE,
TURKIJA IR TOTORIAIS
Nors XVII a. antroje pusėje Lietuvos kariuomenėje sunkioji kavalerija
prarado dominuojančią poziciją, ji vis tiek galėjo atlikti svarbų vaidmenį
kariniuose veiksmuose prieš kazokus ir Maskvos kariuomenę. Verta pa-
minėti, kad husarai ne tik dalyvaudavo kavalerijos kautynėse, bet kraštuti-
niais atvejais, nulipę nuo žirgų, kartu su pėstininkais ir dragūnais, taip pat
kitomis kavalerijos formuotėmis atakuodavo miestų įtvirtinimus. Tokia si-
tuacija susiklostė, pavyzdžiui, 1649 m. vasario 10 d., per Mozyriaus šturmą,
kai Jonušas Radvila „įsakė kariuomenei nulipus nuo žirgų pėsčiomis į štur-
mą eit“37
. Iš viso tą dieną kautynėse dalyvavo ne daugiau kaip 300 husarų
(tiek jų dalyvavo ekspedicijoje į Mozyrių), išrinktų po 50 iš šešių tuo metu
etmono dispozicijoje buvusių husarų vėliavų. Pirmąjį dragūnų surengtą
puolimą kazokai atrėmė, tačiau kitas – kuriame dalyvavo visa kariuomenė,
įskaitant ir nuo žirgų nulipusią sunkiąją kavaleriją, – baigėsi pergale.
Viename iš pasakojimų galime perskaityti: „Interim ir husarai, kuriems
pats kunigaikštis J. M. vadovavo, žirgais raro noro exemplo rėmėsi ir todėl
su Dievo pagalba jie užėmė miestą šturmu ir tuos, kurie ant pylimų buvo
pirmiausia iškirtę, išskubėjo į gatves, kur pėstininkai į langus ir namus ugnį
nukreipė, nuėjo link turgaus aikštės, o husarai su reitarais pėsčiomis ran-
kiniais ginklais priešus guldė.“38 Po aršios kovos lietuviams pavyko užimti
miestą – „visas miestas buvo nuklotas lavonais ir kitus, kurie bėgo kalnais ir
grioviais, šaudomi kaip žvėrys buvo, iš kalnų traukiami, šaudomi“39
.
37 Pamiętniki Bogusława Kazimierza Maskiewicza, opr. A. Sajkowski, red. i wstęp W. Cza-
pliński, Wrocław 1961, s. 263; žr. [Kojałowicz A. W.], Wojna przeciwko Kozakom Zaporo-
skim w latach 1648–1649 przez Alberta Wijuk Kojałowicza, red. W. Biernacki i W. Grzelak,
Zabrze – Tarnowskie Góry, 2021, s. 30–32.
38 Национальна библиотека Украини им. В. И. Вернадського (toliau – NBU), fond 1,
Nr. 6012, k. 459v–460 (spausd.: Diariusz kancelaryjny, s. 856–857).
39 Ibidem, k. 460. Daugiau apie šiuos įvykius žr.: Wisner, H. Działalność wojskowa Ja-
nusza Radziwiłła, 1648–1655, „Rocznik Białostocki“, t. 13, 1976, s. 71–72; žr. Biernac-
ki, W. Powstanie Chmielnickiego. Działania wojenne na Litwie w latach 1648–1649, Za-
brze, 2006, s. 94–98; idem, Łojów 31 lipca 1649. Działania wojenne na Litwie w latach
1648–1649, Zabrze, 2014, s. 150–162.
20LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Verta pridurti ir tai, kad nuo žirgų nulipę husarai dalyvavo pasku-
tiniame Lojevo mūšio etape (1649 m. liepos 31 d.). Jonušo Radvilos ir
Jurgio Karolio Glebavičiaus vėliavų draugai (lenk. towarzysz) kartu su
pėstininkais (iš etmonų regimento, kuriam vadovavo Jonas Otenhauzas)
užpuolė laikiną kazokų stovyklą, kurią po pralaimėto mūšio Stanislovas
Mykolas Kžečovskis (lenk. Stanisław Michał Krzyczewski arba Krzeczows-
ki, ukr. Миха́йло (Станісла́в) Криче́вський / Кречо́вський) skubiai įtvir-
tino šalia mūšio lauko esančiame miške. Šis puolimas neatnešė sėkmės
(„atakavo daugiau nei dvi valandas, bet negalėjo susidoroti su galingu
taboru, o jau artėjo naktis, trikdanti mūšį“), tačiau sutemus kazokai pa-
liko savo pozicijas, bėgdami link Ukrainos ir pasitraukdami paliko savo
sunkiai sužeistą vadą lietuvių valioje 40 .
Paskutinis dėmesio vertas kavalerijos be žirgų, tikriausiai ir husarų,
panaudojimo miesto įtvirtinimams atakuoti atvejis užfiksuotas mažiau
nei po šešerių metų – 1655 m. balandžio 23 d., per paskutinį, daugiau nei
du mėnesius trukusį, Mogiliavo apgulties etapą. Stengdamasis bet kokia
kaina įveikti labai stiprų Maskvos ir kazokų įgulos pasipriešinimą, Jonu-
šas Radvila įsakė „auštant šturmuoti miestą iš visų pusių, panaudojant
tam ir visą kavaleriją, į pagalbą pėstininkams į penkias dalis, išskyrus
lauko sargybą, padalinęs“. Tačiau visų turimų pajėgų įtraukimas į ben-
drą puolimą etmonui neatnešė norimos sėkmės. Nors iš pradžių įvykiai
klostėsi pagal jo norus, po beveik trijų valandų trukusios kovos lietuviai,
nors „tris kartus puolė į pylimus, Dievo valia norimo rezultato nepavyko
pasiekti, nes visus kaskart numušė ne tiek šautuvu, kiek akmenimis“ 41 .
Deja, turimuose šaltiniuose nėra detalių, kurios leistų apibūdinti konkre-
40 AGAD, AR, sk. VI, Nr. 36, J. Radvila Jonui Kazimierui, stovykloje netoli Lojevo 1649
VIII 3, p. 143–147 (spausd.: Diariusz kancelaryjny, p. 154–158); BCzart., rkps 144, Nr. 79,
Nowiny z Litwy, 31 VII 1649, s. 397–404 (spausd.: Listy Janusza Radziwiłła, p. 78–82);
žr. W Biernacki, Łojów, p. 308–312.
41 BCzart., rkps 148, Nr. 31, Avizai iš Mogiliavo stovyklos, 1655 IV 24, p. 163–164;
žr. plačiausią šio puolimo aprašymą, esantį J. Radvilos laiške Jonui Kazimierui: Listy Ja-
nusza Radziwiłła do króla o działaniach militarnych podczas wojny z Moskwą w okre-
sie od lutego do kwietnia 1655 r., opr. K. Bobiatyński, in: Studia Historyczno-Wojskowe,
t. 1, red. M. Wagner, Siedlce, 2007, s. 213–217 (išversta į rusų kalbą: Письма Януша
Радзивилла королю Яну II Казимиру о боях с русскими войсками в Литве в феврале-
апреле 1655 г., „Единорог. Материалы по военной истории Восточной Европы
эпохи Средних веков и Раннего Нового времени“, t. 2, Москва, 2011, s. 284–290);
žr. Bobiatyński, K. Od Smoleńska do Wilna, s. 175–178.
21Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
čių husarų vėliavų dalyvavimą šiame puolime.
Žinoma, šie aprašyti kavalerijos panaudojimo be žirgų atvejai buvo
labai reti. Aprašytu laikotarpiu husarai tebevaidino itin svarbų vaidme-
nį, visų pirma mūšių laukuose, išlaikydami taktinį pranašumą prieš Rytų
Europos karo meną reprezentuojančią priešo kavaleriją dėl savo prover-
žio jėgos, geresnės ginkluotės ir nuolatinio aukšto lygio draugų ir palydos
raitelių pasirengimo.
Ypač per susirėmimus su kazokų kavalerija Lietuvos husarai turėjo
daug progų parodyti savo pranašumą. Suvaidino savo vaidmenį jie jau
1648 m. lapkričio pradžioje vykusiose kovose dėl Pinsko, kuriose da-
lyvavo net keturios ietininkų vėliavos. Per pirmąjį šio miesto puolimą
(1648 m. lapkričio 5 d.) lietuvių lengvoji kavalerija ir dragūnai pasiekė
turgaus aikštę, „tačiau smarkus lietus neleido panaudoti šautuvo, o po
stogais esantys kazokai nesunkiai kovėsi šaunamaisiais ginklais“. Šį kartą
lietuviai buvo priversti trauktis, tačiau po keturių dienų (lapkričio 9 d.),
atvykus pagrindinėms pajėgoms, tarp kurių buvo ir husarai, puolimą pa-
kartojo. Remiantis kai kuriais pasakojimais, pirmajame kovų etape tu-
rėjo pasižymėti Smolensko vaivados Jurgio Karolio Glebavičiaus husarų
vėliavos poručnikas Povilas Neviarovskis, kuris kažkokius sukilėlių dali-
nius išvijo iš lauko. Tačiau kai pagaliau lietuviams pavyko išlaužti vartus
ir prasibrauti pro įtvirtinimus, sunkiosios kavalerijos daliniai įsiveržė į
miestą ir dalyvavo likviduojant atskiras sukilėlių grupes. Tačiau daugiau-
sia šaltinių puslapiuose minima į vakarus nuo Pinsko palikta Aleksandro
Hilario Palubinskio husarų vėliava, nes ji sutrukdė kazokų vadui Maksi-
mui Hladkai ir kai kuriems gynėjams pabėgti, trumpoje kovoje juos vi-
siškai sutriuškinto ir nustūmė atgal į miestą 42 .
Mūšyje atvirame lauke Lietuvos husarams taip pat paprastai nekil-
davo didelių problemų, siekiant palaužti kazokų pasipriešinimą. Nepa-
prastai svarbų vaidmenį jie atliko pirmajame Lojevo mūšyje. Pradinėje
kovų fazėje dalyvavo tik dalis sunkiosios kavalerijos, kuriai vietą Jonušas
Radvila numatė kairiajame rikiuotės sparne. Pasak Witoldo Biernackio,
42 Zabytek historyczny o Pińsku, „Athenaeum“, t. 6, Wilno 1841, s. 93–97; [ Kojałowicz
A. W.], op. cit., s. 28–29; žr. Biernacki, W. Powstanie Chmielnickiego, s. 37–39; idem, Ło-
jów, s. 78–85; Majewski, A. A. Aleksander Hilary Połubiński, s. 48–49; idem, Zdobycie
Pińska przez wojsko litewskie w listopadzie 1648 roku, „Studia z Dziejów Wojskowości“,
t. 2, 2013, s. 33–40; Wisner, H. Działalność wojskowa, s. 67.
22LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
tikriausiai tai buvo apie 500 „sparnuotųjų raitelių“ iš Jurgio Karolio Gle-
bavičiaus, Aleksandro Hilario Palubinskio vėliavų ir pusės draugų bei pa-
lydos raitelių iš Jonušo ir Boguslavo Radvilų vėliavų, galbūt ir Vincento
Gosievskio kuopa. Likusių husarų (Grigaliaus Mirskio vėliava ir pusės
abiejų Radvilų vėliavų, tikriausiai ne daugiau kaip 300 žirgų) tuo metu
stovykloje nebuvo, nes ši dalis, kuriai vadovavo Samuelis Komorovskis,
etmono vėliavos poručnikas, prieš dvi dienas buvo išsiųsta į Brahiną. Ji
turėjo ištirti – kaip ir šiek tiek silpnesnė Adomo Lukjanovičiaus Pavlo-
vičiaus (lenk. Adam Łukianowicz Pawłowicz) grupė – stiprios Stanislo-
vo Mykolo Kričevskio vadovaujamos kazokų armijos judėjimą iš pietų
Ukrainos per Kijevo Polesę. Tačiau kazokų vadui pavyko išvengti susidū-
rimų su mažesniais priešo daliniais, todėl jis netikėtai užpuolė pagrindi-
nes netoli Lojevo dislokuotas lietuvių pajėgas 43 .
Netrukus po mūšio pradžios kairiojo sparno vėliavos pradėjo ataką,
greitai palaužė kazokų kavalerijos pasipriešinimą ir nuvarė visą Kričevs-
kio dešinįjį sparną į netoliese esantį mišką. Tačiau čia lietuviai prarado
puolamąją jėgą ir netgi, kilus pavojui būti apsuptiems didesnių priešo
kariuomenės dalinių, ėmė trauktis link Lojevkos upės, nuo kurios kran-
tų neseniai ir pradėjo savo ataką. Tačiau situaciją išgelbėjo į mūšio lauką
atvykusios Komorovskio ir Pavlovičiaus jungtinės pajėgos, kurios staiga
pasirodė kazokų užnugaryje. Lengvosios kavalerijos ir reitarų padedamų
husarų ataka neabejotinai buvo susirėmimo lūžis. Tai lėmė Kričevskio da-
linių, kurie pradėjo paniškai bėgti, rikiuotės pralaužimą44
.
43 Лъвивсъка Державна наукова библиотека им. В. Стефаника, fond 103, J. Radvila
Jonui Kazimierui, stovykloje netoli Lojevo 26 VII 1649, nr. 1546; BCzart., rkps 144, nr. 79,
Nowiny z Litwy, 31 VII 1649, s. 397–404 (spausd.: Listy Janusza Radziwiłła, s. 76–78,
78–82).
44 AGAD, AR, sk. VI, Nr. 36, J. Radvila Jonui Kazimierui, stovykloje netoli Lojevo
1649 VIII 3, p. 143–147 (spausd.: Diariusz kancelaryjny, s. 154–158); žr. BCzart., rkps
144, nr. 79, Nowiny z Litwy, 31 VII 1649, s. 397–404 (spausd.: Listy Janusza Radziwiłła,
s. 78–82). Daugiau apie šiuos įvykius: W. Biernacki, Powstanie Chmielnickiego, s. 189–
222; idem, Łojów, s. 263–267, 276–303; Komuda, J. Wyprawa łojowska Janusza Radziwiłła
w 1649 r., in: Staropolska sztuka wojenna XVI–XVII wieku. Prace ofiarowane Profesorowi
Jaremie Maciszewskiemu, red. M. Nagielski, Warszawa, 2002, s. 124–127; Lipiński, W. Sta-
nisław Michał Krzyczewski. Z dziejów walki szlachty ukraińskiej w szeregach powstańczych
pod wodzą Bohdana Chmielnickiego, Kraków, 1912, s. 294–312.
23Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
Paskutiniuose mūšio epizoduose dalyvavo ir husarai. Lietuvos sargy-
bininko vėliava suvaidino tam tikrą vaidmenį užimant ką tik prie Lojevo
priartėjusį kazokų taborą. Mirskis, kuris vadovavo trims lengvosios ka-
valerijos, taip pat keletui pėstininkų ir dragūnų vėliavoms, apsupo priešą
per ketvirtį mylios nuo mūšio lauko: „jis greit atvyko, pralaužė taborą,
pėstininkus iškirto, pabūklėlius paėmė, o laisvi tarnai su dragūnais pa-
ėmė didžiulę galybę maisto“ 45 . Kita vertus, kaip jau minėta, dviejų sun-
kiosios kavalerijos vėliavų draugai ir palydos raiteliai, nulipę nuo žirgų,
kartu su kitais daliniais per dvi valandas nesėkmingai bandė įsiveržti į
laikiną Kričevskio stovyklą ir patyrė ten nuostolių.
1654–1667 m. karo metu, kai nebuvo per didelės jėgų disproporcijos
ir esant palankioms vietovės reljefo sąlygoms, sunkioji kavalerija gana
gerai pasirodydavo susidūrimuose su Maskvos kavalerija ir pėstininkais.
Čia reikia paminėti, kad šio konflikto metu priešo kariuomenėje taip
pat buvo husarų dalinių. Tai įrodo, kad lenkų ir lietuvių „sparnuotųjų
raitelių“ mūšio laukuose demonstruojamos stiprybės buvo ne tik pla-
čiai vertinamos už Abiejų Tautų Respublikos ribų, bet ir įkvėpė carinių
ginkluotųjų pajėgų reformatorius. Maskvos husarų pulkas buvo pradė-
tas organizuoti 1653 m. vasarą ir rudenį, o kitų metų pavasarį jame jau
buvo apie 1000 karių. Žinome, kad iš dalies jį sudarė stačiatikių tikėjimo
išeiviai iš Abiejų Tautų Respublikos, tačiau daugiausia į jį buvo užver-
buota neturtingų Maskvos bajorų (bojarinų vaikų). Daliniui vadovavo
Kristupas Rilskis, jau kelis dešimtmečius caro tarnyboje išbuvęs Lietuvos
bajoras, Vasilijus Janovskis taip pat buvo įtrauktas į štabą kaip „husarų
rikiuotės sargybininkas“. Įdomu tai, kad Smolensko karo metais Rilskis
organizavo eksperimentinį kavalerijos dalinį, kuriame turėjo būti ir hu-
sarų pavyzdžiu ginkluotų raitelių, tačiau jis niekada nedalyvavo kovos
veiksmuose 46 .
45 AGAD, AR, sk. VI, Nr. 36, s. 145; žr. W. Biernacki, Łojów, s. 304–306.
46 Курбатов, O. A. Очерк истории конных полков «нового строя» русской армии
от начала их существования до окончания русско-шведской войны 1656–1658 гг.,
„Единорогъ. Материалы по военной истории Восточной Европы эпохи Средних
веков и Раннего Нового времени“, t. 3, Москва 2014, s. 97–98, 109–110; žr. Бабулин,
И. Б. Смоленский поход и битва при Шепелевичах 1654 года, Москва 2018, s. 26;
P. Kroll, Wykorzystanie husarii koronnej na ukraińskim obszarze działań wojennych w
latach 1648–1667, in: W boju i na paradzie, s. 139, 146–149.
24LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Dar vienas bandymas kopijuoti lenkiškus ir lietuviškus dalinius baigė-
si visiška kompromitacija. Maskvos husarų pasirengimas buvo toli gražu
nepakankamas, ypač kalbant apie įgūdžius naudoti ilgakočius ginklus.
Jau 1654 m. gegužę vykdant visuotinę kariuomenės apžiūrą „nemaža da-
lis husarų, jodami pro vartus, sulaužė savo ietis, nes nuleido jas per vė-
lai priešais vartus“ 47 . Taip pat atrodo, kad ši kavalerija turėjo per sunkią
apsauginę ginkluotę, o jos organizavimas, panašus į žmonių skaičiumi
didelių vakarietiško tipo regimentų (reitarų) organizavimą, panaikino
vieną pagrindinių privalumų – manevringumą ir taktinį lankstumą mū-
šio lauke. Caro husarų pulkas išvyko į karą pagrindinės armijos sudėtyje.
Jai nominaliai vadovavo pats Aleksejus Michailovičius, o jos pagrindinis
tikslas buvo užimti Smolenską. Tačiau galiausiai jis iš viso nedalyvavo
lauko operacijose, o jo vadas greitai pakliuvo caro nemalonėn tikriausiai
dėl konflikto su vienu pagrindinių Maskvos vadų Jakovu Čerkaskiu, kuris
iškilo pačioje karo veiksmų pradžioje, žygyje iš Dorogobužo į Smolens-
ką. Tačiau dalinys 1655 m. pavasarį buvo išformuotas, o kariai paskirti į
reitarų pulkus 48 .
Tai nereiškė, kad Maskva visiškai atsisakė idėjos organizuoti lenkiš-
ko pavyzdžio sunkiosios kavalerijos dalinius. Dar 1656 m. balandį, už-
ėmęs vakarinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį, caras planavo
į husarus užverbuoti du tūkstančius jam ištikimybę prisiekusių bajorų.
Tačiau galiausiai dėl didžiulio šalies nusiaubimo, taip pat dėl problemų
ieškant naujokų ir aprūpinant juos reikiamais ginklais pavyko sukurti tik
vieną šimto žirgų kuopą, kurios vadu turėjo būti paskirtas Lydos paka-
maris Jokūbas Kuncevičius. Maskvos kavalerijos dalinius, sekant husarų
pavyzdžiu, buvo bandoma verbuoti ir vėlesniais karo metais. Jie pasirodė
Ivano Chovanskio armijoje 1660 m. kampanijos metu, taip pat vėlesniais
metais, tarnavo juose, pvz., Polocko bajorai, kurie perėjo į caro tarny-
bą, taip pat belaisviai iš Lietuvos kariuomenės. Įdomu tai, kad nedidelės
Maskvos husarų formuotės veikė ir po 1667 m. (iki 1701 m.), tačiau pra-
rado sunkiosios kavalerijos charakterį, nes, atėmus apsauginę ginkluotę,
47 Ojczyste spominki w pismach do dziejów dawnej Polski, wyd. A. Grabowski, t. 1, Kra-
ków 1845, s. 101–102.
48 Бабулин, И. Б. op. cit., s. 53–54; O. A. Курбатов, Очерк истории, s. 113–114, 116,
124–125, 130.
25Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
jos buvo skirtos patruliuoti Švedijos pasienyje 49 .
Maskvos husarai neturėjo galimybės susidurti su analogiškais dali-
niais per pirmąjį šio karo mūšį 1654 m. rugpjūčio 12 d. prie Šklovo. Visa
Lietuvos kavalerija patyrė labai sunkų išbandymą. Per penkias valandas
trukusį mūšį kiekviena iš vėliavų turėjo atakuoti priešą vidutiniškai pen-
kis ar šešis kartus: „kazokų kuopos pirmiausia susiremdavo, tada husarai
palaikydavo“ 50 . Laimei, prie jų sėkmės prisidėjo puikiai Jonušo Radvilos
parinkta vieta, kurioje vyko mūšis, – siaura, ankšta perėja, apsupta dau-
bų ir miškų, kurios priekį saugojo Šklovkos upė. Apeiti lietuvių pozicijas
buvo praktiškai neįmanoma ir dėl šalia esančių tvenkinių, taip pat Šklo-
vo įtvirtinimų ir Dniepro. Dėl to Radvilai pavyko įveikti keliskart dides-
nę Maskvos kariuomenę, o sutemus jo pavaldiniams surengti dar vieną
puolimą, kuris galiausiai sulaužė priešo gretas ir privertė jį pasitraukti iš
mūšio lauko 51 .
Tačiau pergalės kaina buvo labai didelė – ir taip mažos Lietuvos pajė-
gos sumažėjo dar apie 700 karių. Visos trys husarų vėliavos patyrė dide-
lių nuostolių. Jie neabejotinai buvo didžiausi etmono dalinyje, kuris per
vieną atakų puolė „į pačią ugnį su ietimis“ ir buvo apsuptas priešo. Jis
neteko savo ženklo („nukirsto su puse koto“), o vėliavininkas „į galvą ir
ranką buvo sužeistas“. Iš viso mūšyje žuvo septyni draugai (tarp jų – karo
teisėjas Martynas Jonas Čudovskis) ir keliolika to dalinio palydos raitelių.
49 Курбатов, O. A. Неизвестная армия царя Алексея Михайловича: шляхта Ве-
ликого княжества Литовского на царской службе во время войны России с Речью
Посполитой 1654–1667 гг., in: Смута в России и Потоп в Речи Посполитой: опыт
преодоления государственного кризиса в XVII столетии. Материалы Российско-
польской научной конференции, Москва, 24–26 октября 2012 г., ред. А. В. Юрасов,
А.В. Малов, Москва, 2016, s. 305; P. Kroll, Wykorzystanie husarii koronnej, s. 146–149.
50 Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Kórniku, rkps 13174, Avizai iš lietuvių stovyklos,
12 VIII 1654, s. 3–4.
51 Avizai iš lietuvių stovyklos, 1654 VIII 13, in: Ojczyste spominki, t. 1, p. 114–115; J. Ra-
dvila Jonui Kazimierui, prie Golovščino 1654 VIII 14, in: M. Vorbek-Lettow, Skarbnica
pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV, leid. E. Galos i F. Mincer, red. W. Cza-
pliński, Wrocław 1968, s. 191–195; daugiau apie mūšį: K. Bobiatyński, Bitwa pod Szkło-
wem (12 sierpnia 1654 r.) – pytania i kontrowersje, in: „Wrocławskie Studia z Historii
Wojskowości“, t. 1: Od Grunwaldu do Bzury – bitwy i boje polskie na przestrzeni dziejów,
red. J. Jędrysiak, D. Koreś, J. Maroń i K. Widziński, Wrocław, 2012, s. 87–105; P. Kroll,
Kampania białoruska Janusza Radziwiłła w 1654 r., „Przegląd Wschodni“, t. 10, 2006,
z. 1 (37), s. 56–60; И. Б. Бабулин, op. cit., s. 102–119.
26LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Prie Šklovo žuvo ir Grigaliaus Mirskio vėliavos poručnikas, vienintelis
Lietuvos sargybinio sūnus, Jeronimas, taip pat šio dalinio vienas draugas,
o du buvo pašauti, panašiai kaip ir keli tarnai (palydų raiteliai). A. H. Pa-
lubinskio vėliavoje „žuvo keturi tarnai, keli buvo pašauti“ 52 .
Deja, tai buvo vienintelė didelė lietuvių pergalė per pirmuosius dve-
jus karo su Maskva metus. Visų pirma, jie išsiskyrė daugybe nelaimių,
kurių kulminacija buvo Vilniaus praradimas (1655 m. rugpjūčio 8 d.).
Šiuo laikotarpiu Lietuvos husarai retai galėjo naudotis savo tradiciniais
pranašumais susirėmimuose su daug kartų stipresniais caro daliniais.
Kelios sunkiosios kavalerijos vėliavos negalėjo pakeisti įvykių eigos nei
Šepelevičių mūšyje (1654 m. rugpjūčio 24 d.), kai Radvilos armija netikė-
tai buvo užklupta atvirame lauke ir sutriuškinta bent tris kartus didesnio
Aleksejaus Trubeckojaus korpuso, nei per kautynes prie Vilniaus, ir jos
baigėsi Lietuvos sostinės atidavimu priešui.
Husarai pažymėjo savo dalyvavimą Mogiliavo apgultyje per Lietuvos
kariuomenės kontrpuolimą 1654–1655 m. žiemą, ypač 1655 m. vasario
16 d. – per pirmąjį puolimą, kai mieste buvo gausi Maskvos ir kazokų
įgula. Dešiniojo sparno kavalerijos vėliavos (tarp jų – tikrai ir sunkioji
kavalerija), vadovaujamos Lietuvos žirgininko Boguslavo Radvilos, tą
dieną dalyvavo kautynėse priemiesčiuose rytiniame Dniepro krante,
taip pat, perėjusios ledu upę, užimant žemutinį miestą. Šturme daly-
vavo ir kairiojo sparno kavalerija. Dvi husarų vėliavos: lauko etmono
Gosievskio, vadovaujama jo poručniko, Vilniaus stalininko Kazimiero
Chvalibogo Žeromskio, ir Naugarduko pavieto, taip pat lauko etmono
kazokų vėliava net įžengė į aukštutinį miestą iš upės pusės. Tačiau čia,
atkirstos nuo likusių dalinių, atsidūrė spąstuose ir joms grėsė sunaiki-
nimas 53 .
Išsamų šių dramatiškų įvykių aprašymą paliko lauko etmono ženklo
(dalinio) husarų draugas Kristupas Vorbekas-Letovas: „Kai priešas pa-
stebėjo, kad mūsų mažai ir kad vėliavos pasklido po skirtingas gatves,
52 AN Kraków, Archiwum Pinoccich, rkps 7, Regestr pobitych i postrzelonych i potłu-
czonych w potrzebie pod Szkłowem die 12 VIII 1654, s. 1157–1158; žr. Bobiatyński, K.
Bitwa pod Szkłowem, s. 97–99.
53 Žr. išsamų šturmo aprašymą J. Radvilos pranešime karaliui Jonui Kazimierui, Mogi-
liavas 1655 II 21, in: Listy Janusza Radziwiłła, s. 208–212; žr. K. Bobiatyński, Od Smo-
leńska do Wilna, s. 158–162; R. Sikora, Niezwykłe bitwy i szarże husarii, Warszawa 2011,
s. 113–122.
27Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
apsupo mus iš visų pusių, kad turėtumėme prasibrauti per kiekvieną gat-
vę. Iš namų mus šautuvu apšaudė, būtent siaurose gatvėse, kad kulkos
skraidė kaip kruša, o su pikėmis, su trumpomis ietimis durstė, bardišiais
kapojo, daug apie tai rašyti. Patekome į spąstus, nei atgal, nei į jokius
vartus, nes prie kiekvienų vartų buvo po kelis šimtus Maskvos ir kazokų
prie patrankų. Kelis kartus jojome link skirtingų vartų, norėjome iškirsti
ir prasibrauti, bet buvo sunku, buvome taip stipriai apšaudomi arkebūzų
ir muškietų. Iš visur, iš priekio ir iš užpakalio, ir iš šonų buvusi priešo
minia mus spaudė, kiekvienoje gatvėje buvo pasalų su pikėmis, ietimis ir
bardišiais, kad per juos visus prasibrauti reikėjo.“
Labai gerą tų laikų Lietuvos husarų pasirengimą ir aukštą kovinę ver-
tę liudija tai, kad po tris valandas trukusio mūšio šios vėliavos sugebėjo
prasibrauti iki likusios kariuomenės. Tačiau patyrė didelių nuostolių, nes
žuvo Gosievskio ženklo du draugai ir trys palydos raiteliai, o Žeromskis,
penki draugai ir šeši palydos raiteliai buvo sužeisti. Etmonai tuoj prarado
viltį išgelbėti savo pavaldinius, „nesitikėdami, kad išeisime būdami ne-
skaitlingi, uždaryti priešo kaip dėžėje“ 54 .
Taip pat verta trumpai paminėti lietuvių sunkiosios ietininkų raiti-
jos vaidmenį po šešių dienų (vasario 22 d.) įvykusiame Damanų mūšy-
je, kurio metu Lietuvos lauko raštininko A. H. Palubinskio vadovaujami
daliniai sumušė dalį Mogiliavui padėti vykstančio kunigaikščio Jurijaus
Romodanovskio vadovaujamo korpuso. Žinoma, pažymėtina, kad tai
buvo lokalaus operatyvinio masto susirėmimas, kuriame iš abiejų pusių
dalyvavo tikriausiai ne daugiau kaip 1500 karių. Šį kartą Lietuvos pajė-
gose buvo tik viena sunkiosios kavalerijos vėliava ir tai ne komputo, o
pavietinio verbavimo – iš Lydos pavieto. Jai vadovavo tas pats Jokūbas
Kuncevičius, kuris po keliolikos mėnesių tapo husarų vadu Maskvos tar-
nyboje! Kaip teigiama J. Radvilos laiške, rotmistras „antiquo usaros tik su
ietimis taborą ir pikes drąsiai atakavo“, šturmu pavyko tris kuopas karei-
vių (naujosios organizacijos pėstininkų) nugalėti, tačiau patyrė didelių
54 Kristupo Vorbeko-Letovo laiškas Motiejui Vorbekui-Letovui, Mogiliavas 1655 II 26,
in: M. Vorbek-Lettow, op. cit., s. 218–221.
28LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
nuostolių („daug draugų sužeista“) 55 .
Husarai, kaip ir visa Lietuvos kariuomenė, savo didžių kovų su Mas-
kvos kariuomene akimirkų turėjo laukti iki 1660 m. Tada, pasibaigus
karui su Švedija, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės pagaliau galėjo
prisijungti prie didžiojo puolimo rytų fronte, kad atgautų caro užimtas
žemes. Baltarusijos flange dešinioji Lietuvos didžiojo etmono Povilo Jono
Sapiegos divizija ir Rusios vaivados Stefano Čarneckio Karūnos korpu-
sas birželio 28 d. prie Polonkos sumušė kunigaikščio Ivano Chovanskio
kariuomenę. Nors lemiamą puolimą dešiniajame sparne įvykdė Karūnos
šarvininkų kavalerijos ir lengvosios kavalerijos vėliavos, kurioms vado-
vavo Gabrielius Voinilovičius, svarbų vaidmenį šiame mūšyje suvaidino
ir Karūnos, ir lietuvių husarai, kurie puolė kairiajame rikiuotės krašte.
Prie Polonkos kovėsi dvi Lietuvos sunkiosios kavalerijos vėliavos – ka-
rališkoji, kuriai vis dar vadovavo Lietuvos lauko raštininkas A. H. Palu-
binskis, ir didžiojo etmono, kurios poručnikas buvo Vladislovas Jurgis
Chaleckis. Jos greitai puolė upės perėją gynusius Maskvos pėstininkus.
Sapiega vėliau pranešė, kad husarai „taip laimingai susidorojo, kad nė
vienos ieties be reikalo nesulaužė“. Priešai buvo išžudyti ir, kaip toliau
rašė etmonas, pats nebuvęs įvykio liudininku, „patikimas draugas sakė,
kad ant vienos ieties matė šešis maskolius“ 56 .
Tada lietuvių ietininkai, padedami lengvosios kavalerijos, susirėmė su
Maskvos kavalerijos masėmis. Po sunkios kovos, kurios metu iškilo pavo-
jus puolimui vadovaujančiam Palubinskiui ir pačiam didžiajam etmonui,
lietuviams pavyko išlaikyti savo pozicijas kitame Polonkos upės krante ir
sukaustyti rimtas priešo pajėgas, kurias Chovanskis nukreipė šia kryp-
timi, taip susilpnindamas savo centrą ir kairįjį sparną. Tai palengvino
55 Sąrašas prie J. Radvilos laiško Jonui Kazimierui 1655 II 21, in: Listy Janusza Radziwiłła,
s. 212–213; žr. K. Bobiatyński, Od Smoleńska do Wilna, s. 165–167; A.A. Majewski,
Aleksander Hilary Połubiński, s. 108–112; Sikora, R. op. cit., s. 123–129; Курбатов, O. A.
Сражение при деревне Доманы 12 февраля 1655 г.: к проблеме реконструкции во-
енно-исторического события, „Единорогъ. Материалы по военной истории Вос-
точной Европы эпохи Средних веков и Раннего Нового времени”, t. 2, Москва, 2011,
s. 62–79; idem, Документы Разрядного приказа о бое в деревне Доманы Могилёвского
уезда 12 февраля 1655 г., ibidem, s. 291–302.
56 Biblioteka Jagiellońska, rkps 5, Relacja P. J. Sapiehy, spod Kojdanowa 2 VII 1660 rano,
s. 747–749.
29Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
užduotį Karūnos daliniams, kurie ryžtingai puolė rikiuotės viduryje (kur
atakavo dvi Karūnos husarų vėliavos, kurios taip pat sėkmingai atakavo
Maskvos pėstininkus) ir visų pirma dešiniajame sparne. Čia Voinilovi-
čiui pavyko patekti į caro kariuomenės užnugarį, o tai buvo mūšio lūžis.
Centre Čarneckio puolama ir lietuvių spaudžiama caro kavalerija netru-
kus pabėgo. Mūšio lauke dar buvo likę pėstininkų regimentų, bet juos
nugalėtojai iškapojo. Šioje paskutinėje mūšio fazėje dalyvavo ir artilerijos
generolo Mikalojaus Vladislovo Judickio vadovaujami Lietuvos husarai 57 .
Žinoma, sunkiosios kavalerijos vėliavos kovėsi ir prie Basios upės,
kur spalio 8 d. įvyko antrasis didysis 1660 m. mūšis Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės teritorijoje. Šiame mūšyje, kuriame Abiejų Tautų Respu-
blikos kariuomenei priešinosi Jurijaus Dolgorukio kariuomenė, dalyvavo
ir Lietuvos stovyklininko Mykolo Kazimiero Paco vadovaujama kairioji
divizija, kuri rugpjūčio pabaigoje prie Dniepro susijungė su Sapiegos ir
Čarneckio pajėgomis. Pagrindinė smogiamoji jėga, žinoma, buvo 9 husa-
rų vėliavos – šešios lietuvių ir trys Karūnos. Mūšio metu buvo nuspręsta
atlikti įdomų taktinį eksperimentą, nes šie daliniai „buvo suskirstyti į tris
eskadronus, o už kiekvieno eskadrono buvo šarvininkų vėliava“ 58 .
Po pradinio kovų etapo pirmieji iš priekio puolė Paco vadovaujami
sunkiosios kavalerijos daliniai, išsidėstę kairiajame rikiuotės krašte. Ke-
turių husarų vėliavų (iš viso apie 500 raitelių) ataka lėmė visišką sėkmę
ir, kaip įsiminė lauko etmono ženklo draugas husaras Jonas Vladislovas
Počobutas Odlanickis, „priešo pajėgose buvo didelė skylė“ padaryta 59 .
Pirmiausia buvo sutriuškinti pirmoje eilėje stovėję priešo pėstininkai,
paskui po įnirtingos kovos – dėl lengvosios kavalerijos ir Deniso Mu-
raškos savanorių būrių paramos – buvo sutriuškinta toliau stovėjusi bo-
jarinų kavalerija. Tada husarai puolė lauke likusius Maskvos pėstininkų
regimentus, kurie skubėjo gelbėtis sprukdami link įtvirtintos stovyklos.
Dešinysis caro kariuomenės sparnas praktiškai nustojo egzistavęs.
57 Kossarzecki, K. Kampania roku 1660 na Litwie, Zabrze 2005, s. 211–234; R. Sikora,
op. cit., s. 131–138; Курбатов, O. A. Połonka 1660 – spojrzenie z Moskwy, „Mówią Wieki“,
2000, nr. 10, s. 27–36.
58 Pasek, J. Ch. Pamiętniki, opr. R. Pollak, Warszawa, 1955, s. 142.
59 Poczobut Odlanicki, J. W., op. cit., s. 143.
30LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Čarneckio daliniai taip pat džiaugėsi sėkme priešingame flange. Po
sunkaus kavalerijos mūšio jie palaužė priešininko pasipriešinimą, ir
reikšmingą vaidmenį čia suvaidino lenkų husarų, prasiveržusių į maskvė-
nų rikiuotės užnugarį, puolimas. Šiose kovose dalyvavo ir dešiniojo spar-
no divizijos sunkioji lietuvių kavalerija (dvi vėliavos), kuriai vadovavo
A. H. Palubinskis. Efektyviai rėmė Karūnos dalinius šoniniais smūgiais ir
laikinai į kovą įtraukė kai kurias rikiuotės viduryje esančias Dolgorukio
pajėgas: „jie smogė taip stipriai, kad iš karto sumaišė vėliavas“ 60 . Tačiau
sėkmė abiejuose flanguose nebuvo išnaudota, nes nepavyko suskaidyti
centrinės Maskvos kariuomenės dalies, vakare surengusios sėkmingą
kontrataką, po kurios pasitraukė į įtvirtintą taborą. Nors Lenkijos ir Lie-
tuvos husarai dar kartą įrodė akivaizdų pranašumą prieš priešininkus,
mūšio prie Basios upės aiškaus nugalėtojo nebuvo 61 .
Tai buvo praktiškai paskutinis didelis karų su kazokais ir Maskva mū-
šis, kuriame Lietuvos husarų vaidmenį taip išsamiai galime apibūdinti.
Atrodo, kad sunkioji kavalerija nedalyvavo Kušlikų mūšyje, nes neįėjo į
sudėtį susikonfederavusios Lietuvos kariuomenės, kuri kartu su Stefano
Čarneckio Karūnos korpusu 1661 m. lapkričio 4 d. sumušė Ivano Cho-
vanskio vadovaujamus caro dalinius 62 . Dėl šaltinių trūkumo labai mažai
žinome apie husarų dalyvavimą mūšyje prie Vitebsko, kuriame iškovojo
didžiąją pergalę lauko etmonas Mykolas Kazimieras Pacas 1664 m. bir-
želio 16 d. Galime tik daryti prielaidą, kad būtent sunkioji kavalerija, ku-
rios branduolį sudarė dvi vyriausiojo vado husarų vėliavos, po trumpo
susirėmimo pralaužė Maskvos kavalerijos gretas, kas buvo mūšio lūžis ir
60 Žr. puikų J. Ch. Paskos dešiniojo sparno husarų kovų aprašymą, op. cit., s. 146–150;
žr. J. Łoś, Pamiętniki towarzysza chorągwi pancernej, opr. R. Śreniawa-Szypiowski, War-
szawa, 2000, s. 100–103.
61 Bobiatyński, K. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski.
Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2008, s. 70–73; Z. Hundert, Husaria koronna,
s. 67–68; K. Kossarzecki, Kampania roku 1660, s. 312–332; А. В. Малов, Московские вы-
борные полки солдатского строя в начальный период своей истории 1656–1671 гг.,
Москва, 2006, s. 454–460.
62 Žr. Kossarzecki, K. Kampania letnio-jesienna 1661 roku nad Dźwiną i bitwa pod
Kuszlikami, in: Studia z dziejów stosunków Rzeczypospolitej z Państwem Moskiewskim w
XVI–XVII wieku, red. M. Nagielski, K. Bobiatyński, P. Gawron, Zabrze–Tarnowskie Góry,
2013, s. 327–344; D. Milewski, Zapomniane zwycięstwo – Kuszliki 1661 r., „Biblioteka
Poznańskiego Humanistycznego Towarzystwa Naukowego“, t. 3, 2005, s. 45–46.
31Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
privertė priešą bėgti 63 .
Lietuvos husarų taktinio vaidmens analizę kare su Turkija ir jos va-
salais reikėtų pradėti nuo Chotyno mūšio. 1673 m. lapkričio 11 d. įvyko
pašos Huseino stovyklos puolimas. Lietuvos kariuomenė buvo išrikiuota
kairiajame Sobieskio kariuomenės sparne. Pačiame rikiuotės pakrašty-
je, šalia Chotyno pilies, stovėjo lauko etmono grupė, kurioje tikriausiai
buvo tik viena sunkiosios raitijos vėliava (paties Radvilos). Jo tikslas pir-
miausia buvo šoninis puolimas link Dniestro tilto, kuris buvo vienintelis
priešo atsitraukimo kelias. Geriausias informacijos apie šiuos veiksmus
šaltinis yra lauko etmono husaro ženklo draugo Mykolo Karolio Hara-
burdos pasakojimas. Pėstininkams ir dragūnams atlaisvinus kelią, lietu-
vių kavalerijos ataka, kurioje sunkiąją kavaleriją tikrai palaikė petihorai,
leido gana greitai patekti į stovyklos vidų. Kariai prispaudė prie tilto
priešus, „kurių greit nužudė kelis tūkstančius“. Tada susirėmė su grupe
turkų kavalerijos, kurioje tariamai buvo 2000 vyrų, bandančių patekti į
šiaurinį upės krantą. Kova pakrypo dramatiška linkme („apkasuose buvo
tokia painiava su turkais, kad kapojo vienas kitą, jie mus, mes juos, nes
jie susimaišė su mumis“), o jos metu pasižymėjo lauko etmonas, kuris tu-
rėjo pats užgrobti bunčiuką ir nužudyti vieną iš turkų pašų. Nepaisydami
laikinų problemų, lietuviai pagaliau pademonstravo taktinį pranašumą,
padarydami priešui didžiulius nuostolius, o visų pirma užkirsdami atsi-
traukimo kelią ir nustumdami jį gilyn į įtvirtinimus 64 .
Radvilos divizijos dešinėje buvo dislokuoti didžiojo etmono daliniai,
tarp kurių buvo turbūt net keturios husarų vėliavos (dvi M. K. Paco,
A. H. Palubinskio ir K. Bialozoro). Jų pagrindinė užduotis buvo sukaus-
tyti priešo pajėgas prie Bukovinos vartų vakarinėje turkų stovyklos da-
lyje, taip pat užkirsti kelią priešo kavalerijos kontratakoms ir tik kitame
etape įsiveržti į stovyklos vidų. Apie vykusias šia kryptimi kovas žinome
palyginti nedaug, tačiau lietuviai atliko savo užduotis, šoniniais smūgiais
63 Daugiau apie šią kovą: Bobiatyński, K. Bitwa pod Witebskiem 16 czerwca 1664 r. –
zapomniane zwycięstwo litewskie nad wojskami moskiewskimi, in: „W hetmańskim tru-
dzie“. Księga Pamiątkowa ku czci Profesora Jana Wimmera, red. Z. Hundert i M. Wagner,
Oświęcim, 2017, s. 138–151.
64 Bobiatyński, K. Nieznana litewska relacja o bitwie pod Chocimiem w 1673 roku,
„Przegląd Historyczny“, t. 106, 2015, z. 3, s. 561–563; žr. Avizai iš Chotynės, 12 XI 1673,
in: Materiały do dziejów wojny polsko-tureckiej, SMHW, t. 11, cz. 2, 1965, s. 290.
32LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
palaikydami su Bosnijos spahiais kovojančius Karūnos dalinius. Alek-
sandras Skorobohatas, tarnavęs vienoje iš didžiojo etmono husarų vė-
liavų, savo dienoraštyje tik parašė, kad nuo lietuvių kavalerijos smūgių
turėjo žūti 3500 turkų 65 .
1674–1675 m. žiemos kampanijos metu, taip pat per karines opera-
cijas 1675 m. antroje pusėje Lietuvos husarai praktiškai tik vieną kar-
tą dalyvavo dideliuose susirėmimuose su priešu, kovodami kartu su
to paties tipo Karūnos daliniais. M. K. Radvilos divizija, 1675 m. rug-
pjūčio 24 d. dalyvavusi mūšyje su totoriais netoli Lvovo prie Lysynyčių
(ukr. Лиси́ничі) kaimo, tikriausiai turėjo tik vieną sunkiąją kavalerijos
vėliavą. Jos rotmistras buvo lauko etmonas, o poručnikas – Oršos vė-
liavininkas Samuelis Kmičicas (lenk. Samuel Kmicic). Lietuvių kavaleriją
iš pradžių Jonas III Sobieskis paliko kelyje į Bibrką (ukr. Бібрка), taip
saugodamas dešinįjį karališkosios kariuomenės sparną ir stovyklos už-
nugarį, kad priešas neapeitų iš pietų. Tada, kai paaiškėjo, kad iš šios pu-
sės pavojaus nėra, ji buvo pasiųsta į lygumą (vadinamąją Hlinianų trakto
sritį), kur įvyko didelis mūšis su orda. Radvilos husarai kairiajame sparne
palaikė Karūnos sunkiosios raitijos vėliavas, o bendras abiejų tautų sun-
kiosios kavalerijos puolimas (su trumposiomis, o ne su husarų ilgosiomis
ietimis) buvo mūšio lūžis. Tai lėmė gana greitą totorių gretų pralaužimą
ir privertė juos paniškai bėgti. Pažymėtina, kad karalius puikiai pasirinko
mūšio lauką (siaurą, ankštą perėją su šonuose esančiomis gamtinėmis
kliūtimis), kuris neleido priešui išnaudoti kiekybinės persvaros ir savo
kavalerijos tradicinių taktinių pranašumų, o sunkioji Karūnos ir Lietuvos
kavalerija galėjo panaudoti visą savo pralaužimo jėgą 66 .
65 Skorobohaty, A. D. Diariusz, opr. T. Wasilewski, Warszawa 2000, s. 120; žr. Kochows-
ki, W. Roczniki Polski. Klimakter czwarty (1669–1673), opr. L.A. Wierzbicki, Warszawa,
2011, s. 371–372. Plačiau apie Chotyno mūšį ir Lietuvos kariuomenės dalyvavimą jame:
Z. Hundert, Husaria koronna, s. 359–370; T. Korzon, Dola i niedola Jana Sobieskiego, t. 3,
Kraków, 1898, s. 402–412; Wagner, M. Wojna polsko-turecka w latach 1672–1676, t. 1,
Zabrze, 2009, s. 376–394.
66 Pranešimas apie mūšį ir sutartį su totoriais, kurie įvyko rugpjūčio 25 d. netoli Lvovo,
prie Lysynyčių kaimo: Materiały do dziejów wojny polsko-tureckiej, SMHW, t. 15, cz. 2,
1969, s. 218–219; Hundert, Z. Husaria koronna, s. 384–390; M. Wagner, op. cit., t. 2,
s. 176–187; Woliński, J. Bitwa pod Lwowem 1675 roku, in: idem, Z dziejów wojen polsko-
tureckich, Warszawa, 1983, s. 155–162.
33Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
Tuo tarpu trys husarų vėliavos, kurios buvo didžiojo etmono divizi-
jos dalis, į stovyklą prie Lvovo atvyko pirmosiomis rugsėjo dienomis ir
galėjo dalyvauti tik žygyje į Podolę, kuris vyko praktiškai be sąlyčio su
priešu ir nesukėlė rimtų susirėmimų iki kampanijos pabaigos 1675 m.
spalio mėn. 67
Galiausiai reikėtų pristatyti lietuvių sunkiosios raitijos veiksmus
1676 m. kampanijoje prieš turkus. Ketvirtyje, kuris prasidėjo 1676 m.
rugpjūčio 15 d., kompute buvo tik 4 husarų vėliavos, iš kurių galiausiai
tik trys dalyvavo tais metais vykusiuose karo veiksmuose. Tai buvo di-
džiojo etmono – M. K. Paco, K. Paco ir M. Oginskio – divizijos daliniai
(iš viso tik 278 žirgai). M. K. Radvilos vėliava (105 žirgai), kaip ir visi
lauko etmono užverbuoti daliniai, vėlavo susirinkti ir nedalyvavo kauty-
nėse prie Žuravno, tuo metu buvo su savo vadu Lvove 68 . Lietuvos sunkioji
kavalerija, be abejo, turėjo dalyvauti pirmajame mūšyje prie Voinylivo
(rugsėjo 24 d.), užėmusi poziciją – kaip ir likusi Lietuvos kariuomenė –
kairiajame Sobieskio kariuomenės sparne. Deja, šaltinių, kurie tiksliai
nurodytų, kokį vaidmenį ji turėjo atlikti šiame susidūrime, neišliko. Tik
žinoma, kad su Karūnos kavalerijos pagalba lietuvių kavalerija po sun-
kios kovos sugebėjo neleisti totorių čambulams patekti į rikiuotės užnu-
garį ir nubloškė juos į pradines pozicijas 69 .
Kovos su pagrindinėmis turkų ir totorių pajėgomis prie Žuravno pra-
sidėjo rugsėjo 26 d. Lenkų ir lietuvių kavalerija keletą kartų užėmė pozi-
cijas prieš stovyklos pylimus, pasiruošusi susiremti su priešo kavalerija.
Įprastai Mykolo Kazimiero Paco vėliavos visada buvo kairiajame rikiuo-
tės sparne. Atkakliausiai kovoti lietuviams teko rugsėjo 29 d., kai Karū-
nos kariams padedant sustabdė stiprų priešo puolimą. Deja, šaltiniuose
vėlgi labai mažai konkrečios informacijos apie Lietuvos husarų dalyvavi-
mą šiame susidūrime. Žinoma, kad svarbų vaidmenį turėjo atlikti petiho-
rų daliniai, „kurie, kiek kartų dėjo ietis [trumpąsias, lenk. dzidy – K. B.],
67 Bobiatyński, K. Michał Kazimierz Pac, s. 326–332; Wagner, M. op. cit., t. 2, s. 197–202.
68 Hundert, Z. Husaria koronna, s. 400, 407; žr. Bobiatyński, K., Hundert, Z. Skład armii
Wielkiego Księstwa Litewskiego, s. 162–164.
69 Diariusz, M. K. Paca z kampanii 1676 r., wyd. J. Woliński, „Przegląd Historyczno-
Wojskowy“, t. 2, 1930, s. 152; Bobiatyński, K. Michał Kazimierz Pac, s. 343; Hundert, Z.
Husaria koronna, s. 401–404.
34LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
tiek priešas sumišęs bėgo“. Jie stovėjo antroje eilėje ir stabdė priešo smū-
gį, kuris iš lauko varė Lietuvos lengvąsias vėliavas ir norėjo patekti į šio
flango užnugarį. Galbūt su jais kovojo ir sunkioji kavalerija, kuri ir vėl at-
sisakė ilgųjų iečių ir pasirinko trumpesnes, neabejotinai efektyvesnes ko-
voje su tokio tipo priešu? Taip pat lietuviams pavyko priversti ant kalvų
už Švenčios (lenk. Święca) upės esančias janyčarų formuotes palikti savo
pozicijas, o galiausiai atsitraukti į pradines pozicijas ir turkų kavaleriją.
Tačiau dėl vėlyvo dienos meto (sutemų) neįvyko planuota bendra Ka-
rūnos ir Lietuvos sunkiosios raitijos ataka, kuri galiausiai turėjo pergalę
pakreipti Sobieskio pavaldinių naudai. Taip pat žinoma, kad tą dieną prie
Dniestro, supančio stovyklą iš rytų, buvo išsiųstos iš kiekvienos vėlia-
vos nedidelės kavalerijos grupės (penki palydos raiteliai), taip pat dalis
lietuvių pėstininkų, nes „Orda prie Dniestro pakibo, norėdama patekti į
stovyklą pirmiau nei Lietuvos kariuomenė, esanti prie Dniestro“. Vado-
vavo šiam daliniui Grigalius Pakošas, didžiojo etmono ženklo sunkiosios
kavalerijos draugas 70 .
Pėsčiomis husarai tikrai dalyvavo pozicinėse kovose gindami pačią
stovyklą. Deja, sunkiosios kavalerijos vėliavos nebuvo panaudotos per
kitą lemiamą mūšį, kuris įvyko spalio 8 d. Kaip viename pasakojimų tei-
giama, po to, kai priešo smūgį sulaikė lengvesnės kavalerijos formuotės,
„Vilniaus vaivada Interea JM pradėjo vesti husarus ir ietininkų kariuome-
nę į lauką, nes ir Karalius čia buvo, bet jau artėjo naktis ir turkai, pamatę
ietis, ėmė leistis į savo stovyklą“ 71 . Šis fragmentas neabejotinai įrodo, kad
ne tik Karūnos, bet ir Lietuvos husarai buvo priešų gerbiami. Jie nuspręs-
davo trauktis iš mūšio lauko, o ne rizikuoti susiremti su Mykolo Kazimie-
ro Paco vadovaujamais „sparnuotaisiais raiteliais“. Galiausiai, karo veiks-
mams pasiekus aklavietę, abi pusės turėjo pradėti diplomatines derybas,
kurių metu spalio 17 d. pavyko susitarti dėl paliaubų.
70 Citatos apie 1676-09-29 kovas iš karinių operacijų dienoraščio: NBU, fond 1, nr. 5994,
k. 27v-28; žr. Diariusz M. K. Paca, s. 153; Skorobohaty, A. D. op. cit., s. 125–126. Daugiau
apie stovyklos prie Žuravno gynybą: K. Bobiatyński, Michał Kazimierz Pac, s. 343–345;
Hundert, Z. Husaria koronna, s. 409–415; M. Wagner, op. cit., t. 2, s. 263–281; Woliński,
J. Żórawno, in: Z dziejów wojen polsko-tureckich, s. 172–181.
71 Relacja hetmana polnego kor. D. Wiśniowieckiego z kampanii 1676 r., wyd. J. Woliński,
„Przegląd Historyczno-Wojskowy“, t. 2, 1930, s. 301.
35Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
TARNYBA LIETUVOS KARIUOMENĖS HUSARŲ
VĖLIAVOSE IR KARINĖ BEI POLITINĖS KARJERA
Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, nors XVII a. antroje pusėje husa-
rai ir prarado savo dominuojančią poziciją Lietuvos kariuomenėje, jie vis
tiek atliko nepaprastai svarbų vaidmenį mūšiuose su kazokais ir Maskva,
o vėliau ir kare su Turkija ir jos vasalais. Jie neabejotinai buvo pranašesni
už priešą, atstovaujantį Rytų (arba Rytų Europos) karo menui, savo pasi-
rengimu, ginkluote ir taktika.
Husarų vėliavos – ypač karališkoji ir etmonų – vis dar buvo presti-
žiškiausios visoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje. Tarnauti jose
buvo neabejotina garbė, taip pat svarbus tolesnės karinės ar politinės kar-
jeros laiptelis. Ilgametis (1655–1666 m.) karaliaus Jono Kazimiero husarų
vėliavos poručnikas Aleksandras Hilaris Palubinskis buvo ne tik vienas
žymiausių savo epochos Lietuvos vadų, bet ir vėliau padarė įspūdingą
politinę karjerą, pakilęs į valdžios elitą Lietuvoje (1669 m. pradėjęs eiti
aukštas ministro lygio – Lietuvos didžiojo maršalkos – pareigas), taip pat
labai pagerino savo turtinę padėtį, pateko į magnatų sluoksnį72
. Būsimasis
didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas savo įspūdingą karjerą pradėjo
1654 m. rudenį kaip paprastas Vincento Gosievskio ženklo sunkiosios ka-
valerijos draugas, o vos po keliolikos metų pasiekė aukščiausius Lietuvos
Didžiojoje Kunigaikštystėje karinius ir civilinius postus (1667 m. didžio-
ji buožė ir 1669 m. Vilniaus vaivadija)73
. Ypatingą autoritetą, kurį turėjo
husarų vėliavų poručnikai visoje kariuomenėje, liudija dalinio, kuriame
tarnavo Pacas, vado Kazimiero Chvalibogo Žeromskio išrinkimas 1655 m.
Virbalio konfederacijos (lenk. konfederacja wierzbołowska) maršalka, o po
šešerių metų jis tapo Lietuvos kariuomenės Brolijos maršalka74
.
Bene įspūdingiausią Lietuvos sunkiojoje ietininkų raitijoje karjerą pa-
darė Grigalius Antanas Oginskis. Karo tarnybą pradėjo kaip draugas po
M. K. Paco ženklu per 1673 m. Chotyno kampaniją, vėliau buvo Marci-
jono ir Jono Jackaus Oginskių sunkiosios kavalerijos dalinių vėliavinin-
kas ir poručnikas. 1687 m. tapo karališkosios husarų vėliavos poručniku
Lietuvos kompute. Po beveik dešimtmečio gavo svarbias senatoriaus pa-
72 Majewski, A. A. Aleksander Hilary Połubiński, s. 482–486.
73 Bobiatyński, K. Michał Kazimierz Pac, s. 417–421.
74 Rachuba, A. Konfederacja wojska litewskiego 1657–1663, Zabrze, 2010, s. 23–26,
108–110.
36LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
reigas (Žemaitijos seniūno – 1698 m.), vėliau – aukščiausias karines pa-
reigas – etmono (1703 m.), o paskui ir didžiojo etmono buožę (1709 m.),
tačiau pastarųjų pareigų eiti jau nesuspėjo 75 .
Galiausiai verta paminėti, kad sunkiosios kavalerijos dalinių draugai
ir vėliau, vadovaujant kitiems etmonams, vaidino labai svarbų vaidmenį
karinės (o išėję iš karo tarnybos, dažnai ir civilinės) klientūros struktūro-
se. Mykolas Kazimieras Pacas, kurdamas savo užnugarį kariuomenėje po
to, kai 1663 m. pabaigoje pradėjo eiti lauko etmono pareigas, daugiausia
rėmėsi dviejose Vincento Gosievskio husarų vėliavose tarnaujančiais ka-
riais, kuriuos perėmė po jo mirties. Daugeliu atvejų vėliau jie taip pat pa-
darė reikšmingą politinę karjerą (pvz., Petras Rudamina Dusetiškis, Al-
bertas Konstantinas Ciechanoveckis), tapo įtakingais seimelių aktyvistais
ir net ne kartą gavo Seimo nario mandatą 76 . Kai kurie iš jų, pavyzdžiui,
Kazimieras Stanislovas Dombrovskis, vėliau įstojo į Sapiegų politinę gru-
puotę, jos struktūrose iki XVII a. pabaigos vaidino svarbų, bet, deja, gana
gėdingą vaidmenį 77 .
Karininkų karjeros mechanizmai Radvilų ir Sapiegų husarų vėliavose
šiek tiek skyrėsi, jie daug rečiau – net ir baigę karo tarnybą – dalyvaudavo
politinėje veikloje. Tačiau ir jiems tarnyba elitinėse kavalerijos formuotėse
dažniausiai garantuodavo labai reikšmingą socialinį ir turtinį iškilimą78
.
75 Idem, Hrehory Antoni Ogiński, in: Poczet hetmanów Rzeczypospolitej. Hetmani li-
tewscy, red. M. Nagielski, Warszawa, 2006, s. 236–244.
76 Bobiatyński, K. W walce o hegemonię, s. 189–198
77 Kołodziej, R. „Ostatni wolności naszej klejnot“. Sejm Rzeczypospolitej za panowania
Jana III Sobieskiego, Poznań 2014, s. 594; Piwarski, K. Dąbrowski Stanisław Kazimierz,
„Polski Słownik Biograficzny“, t. 5, Kraków, 1939–1946, s. 16.
78 Pavyzdžiai: žr. Bobiatyński, K. Testament strażnika wielkiego litewskiego Samuela Kmi-
cica, „Rocznik Lituanistyczny“, t. 4, 2018, s. 137–158; Bobiatyński, K., Z. Hundert, W
służbie obojga narodów – mechanizmy kariery podstolego rzeczyckiego Kazimierza Michała
Pusłowskiego w latach 1660–1696, „Rocznik Lituanistyczny“, t. 7, 2021 (spausdinama).
37Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
IŠVADOS
XVII a. antrojoje pusėje Lietuvos kariuomenės organizacijoje ir struk-
tūroje įvyko reikšmingų pokyčių, dėl kurių husarai pamažu prarado do-
minuojamą padėtį, daugiausia užleisdami vietą vidutinei ir lengvajai
kavalerijai, ir ilgainiui sudarė tik 5–7 procentus visos kariuomenės. Ši
padėtis susiklostė dėl reikšmingo kariuomenės didinimo nuo 1648 m.,
taip pat įvairių ekonominių ir logistinių veiksnių (Lietuvos nuskurdimo
dėl karuose patirtų nuostolių, labai didelių kainų husarų palydai išruošti,
problemų, kylančių įsigyjant ekipuotę, ir kt.
Šiame straipsnyje pristatyta husarų taktinė svarba 1648–1676 m. di-
džiųjų karų epochoje. Kartais Lietuvos sunkioji kavalerija (kovojanti nu-
sėdusi nuo žirgų) buvo naudojama miestų įtvirtinimų arba priešo taboro
šturmuose (kovose su kazokais 1648–1649 m.). Tačiau visų pirma ji vis
dar vaidino pagrindinį vaidmenį lauko susidūrimuose, prisidėdama prie
svarbiausių XVII a. antrosios pusės lietuvių pergalių Lojevo (1649 m.),
Šklovo (1654 m.), Polonkos (1660 m.), taip pat Vitebsko (1664 m.) mū-
šiuose. Analizuojant Lietuvos sunkiosios kavalerijos veiksmus svar-
biausiose karo su turkais ir jų vasalais (1672–1676 m.) pirmojo etapo
batalijose – Chotyno (1673 m.), Lvovo/Lysynyčių (1675 m.) ir Žuravno
(1676 m.) mūšiuose, paaiškėjo, kad XVII a. antrojoje pusėje ši formuotė
vis dar turėjo lemiamą taktinį pranašumą prieš rytietiškam kovos stiliui
atstovaujančią priešininko kavaleriją.
Lietuvos bajorijai tarnyba sunkiosios kavalerijos daliniuose aptaria-
muoju laikotarpiu vis dar turėjo didžiulę reikšmę dėl prestižo. Ji taip pat
buvo labai svarbus tos epochos pagrindinių Lietuvos vadų ir įvairaus ran-
go išsiskiriančių dignitorių vėlesnės karinės ir politinės karjeros etapas.
38LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Archyvai ir rašytiniai šaltiniai
Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie:
- Archiwum Radziwiłłów: dz. II, nr. 1228; dz. IV, kop. 361; dz. V, sygn.
1569; dz. VI, sygn. 36; dz. VII, nr. 81
- Nabytki Niedokumentowe Oddziału I, nr. 36
Archiwum Narodowe w Krakowie:
- Archiwum Rodziny Pinoccich, sygn. 7
- Archiwum Sanguszków, sygn. 67, 190
Biblioteka Jagiellońska: rkps 5
Biblioteka XX. Czartoryskich w Krakowie: rkps 121, 144, 148
Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Kórniku: rkps 13174
Biblioteka Polskiej Akademii Umiejętności i Polskiej Akademii Nauk
w Krakowie:
rkps 360, 1404 (t. 1 i 3)
Bibliothéque Nationale de France: rkps 1311, nr. 19
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilnius:
- 115 fondas, nr. 541
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Vilnius:
- 1292 fondas, op. 1, nr. 14
- fondas „Senieji aktai“, nr. 2650, 3414, 3418, 3437, 3444, 4106, 4107,
4111, 4114
Львівська Національна Наукова Бібліотека України імені Василя
Стефаника (Lwowska Narodowa Biblioteka Ukrainy imienia Wasyla
Stefanyka):
- F. 103, rkps 1546
Национальна библиотека Украини им. Влади́мира Ива́новича
Вернадського:
- F. 1, rkps 5994, 6012
Нацыянальны гістарычны архіў Беларусі, Мінск:
- F. 1737, op. 1, nr. 24
Spausdintiniai šaltiniai
Diariusz M. K. Paca z kampanii 1676 r., wyd. J. Woliński, „Przegląd
Historyczno-Wojskowy“, t. 2, 1930, s. 152–156.
39Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
Kochowski W., Roczniki Polski. Klimakter czwarty (1669–1673),
opr. L.A. Wierzbicki, Warszawa, 2011.
Korespondencja wojskowa hetmana Janusza Radziwiłła w latach
1646–1655, cz. 1: Diariusz kancelaryjny 1649–1653, opr. M. Nagiels-
ki, K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kossarzecki, P. Kroll, A. A. Majewski,
D. Milewski, Warszawa, 2019.
Korespondencja wojskowa hetmana Janusza Radziwiłła w latach 1646–
1655, cz. 2: Listy, opr. K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kossarzecki, P. Kroll,
A. A. Majewski, D. Milewski, M. Nagielski, Warszawa, 2020.
Listy Janusza Radziwiłła do króla o działaniach militarnych podczas
wojny z Moskwą w okresie od lutego do kwietnia 1655 r., opr. K. Bobia-
tyński, w: Studia Historyczno-Wojskowe, t. 1, red. M. Wagner, Siedlce,
2007, s. 205–221.
Łoś J., Pamiętniki towarzysza chorągwi pancernej, oprac. R. Śreniawa-
Szypiowski, Warszawa, 2000.
Materiały do dziejów wojny polsko-tureckiej 1672–1676, opr. J. Wo-
liński, „Studia i Materiały do Historii Wojskowości“, t. 11, cz. 2, 1965,
t. 15, cz. 2, 1969, t. 16, cz. 2, 1970.
Ojczyste spominki w pismach do dziejów dawnej Polski, oprac. A. Gra-
bowski, t. 1, Kraków, 1845.
Pamiętniki Bogusława Kazimierza Maskiewicza, oprac. A. Sajkowski,
red. i wstęp W. Czapliński, Wrocław, 1961.
Pasek J. Ch., Pamiętniki, oprac. R. Pollak, Warszawa, 1955.
Письма Януша Радзивилла королю Яну II Казимиру о боях с рус-
скими войсками в Литве в феврале-апреле 1655 г., opr. K. Bobiatyński,
„Единорог. Материалы по военной истории Восточной Европы
эпохи Средних веков и Раннего Нового времени“, t. 2, Москва, 2011,
s. 260–290.
Poczobut Odlanicki J. W., Pamiętnik (1640–1684), oprac. A. Rachuba,
Warszawa, 1987.
Skorobohaty A. D., Diariusz, opr. T. Wasilewski, Warszawa, 2000.
Relacja hetmana polnego kor. D. Wiśniowieckiego z kampanii
1676 r., wyd. J. Woliński, „Przegląd Historyczno-Wojskowy“, t. 2, 1930,
s. 294–303.
Sposób i porządek obrony Rzeczypospolitej podczas wojny tureckiej,
„Przegląd Historyczno-Wojskowy“, t. 2, 1935, s. 144–149.
40LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Vorbek-Lettow M., Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Wła-
dysława IV, wyd. E. Galos i F. Mincer, red. W. Czapliński, Wrocław, 1968.
Wojna przeciwko Kozakom Zaporoskim w latach 1648–1649 przez
Alberta Wijuk Kojałowicza, red. W. Biernacki i W. Grzelak, Zabrze –
Tarnowskie Góry, 2021.
Zabytek historyczny o Pińsku, „Athenaeum”, t. 6, Wilno, 1841, s. 93–97.
Studijos
Бабулин И. Б., Смоленский поход и битва при Шепелевичах 1654
года, Москва, 2018.
Biernacki W., Łojów 31 lipca 1649. Działania wojenne na Litwie w la-
tach 1648–1649, Zabrze, 2014.
Biernacki W., Powstanie Chmielnickiego. Działania wojenne na Litwie
w latach 1648–1649, Zabrze, 2006.
Bobiatyński K., Bitwa pod Szkłowem (12 sierpnia 1654 r.) – pytania i
kontrowersje, w: Od Grunwaldu do Bzury – bitwy i boje polskie na przes-
trzeni dziejów („Wrocławskie Studia z Historii Wojskowości“, t. 1), red.
J. Jędrysiak, D. Koreś, J. Maroń i K. Widziński, Wrocław, 2012, s. 87–105.
Bobiatyński K., Bitwa pod Witebskiem 16 czerwca 1664 r. – zapomniane
zwycięstwo litewskie nad wojskami moskiewskimi, w: „W hetmańskim tru-
dzie“. Księga Pamiątkowa ku czci Profesora Jana Wimmera, red. Z. Hun-
dert i M. Wagner, Oświęcim, 2017, s. 138–151.
Bobiatyński K., Husaria litewska w dobie walk z Kozakami oraz wojska-
mi moskiewskimi w latach 1648–1667, w: W boju i na paradzie. Husaria
Rzeczypospolitej w XVI–XVIII w., „Zamek Królewski w Warszawie – Mu-
zeum. Studia i Materiały“, t. 10, red. Z. Hundert i T. Mleczek, Warszawa,
2020, s. 109–128.
Bobiatyński K., Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman
wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2008.
Bobiatyński K., Nieznana litewska relacja o bitwie pod Chocimiem w
1673 roku, „Przegląd Historyczny“, t. 106, 2015, z. 3, s. 551–563.
Bobiatyński K., Od Smoleńska do Wilna. Wojna Rzeczypospolitej z
Moskwą 1654–1655, Zabrze, 2004.
Bobiatyński K., Skład i liczebność armii litewskiej podczas wojny z Turc-
ją w latach 1683–1686, „Zapiski Historyczne“, t. 86, 2021, z. 1, s. 29–55.
Bobiatyński K., Testament strażnika wielkiego litewskiego Samuela
41Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
Kmicica, „Rocznik Lituanistyczny“, t. 4, 2018, s. 137–158.
Bobiatyński K., W drodze pod Chocim. Litewskie przygotowania do
wojny przeciwko Turkom w 1673 roku, w: Studia z dziejów Wielkiego Ksi-
ęstwa Litewskiego (XVI–XVIII wieku), red. S. Górzyński, M. Nagielski,
Warszawa, 2014, s. 27–47.
Bobiatyński K., W walce o hegemonię. Rywalizacja polityczna w Wiel-
kim Księstwie Litewskim w latach 1667–674, Warszawa, 2016.
Bobiatyński K., Wojsko i polityka – kilka uwag o udziale armii litews-
kiej w kampaniach przeciwko Turkom i Tatarom w latach 70. XVII w.,
w: Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyznań. XVI–XVIII
wiek, red. T. Ciesielski i A. Filipczak–Kocur, Warszawa–Opole, 2008,
s. 503–519.
Bobiatyński K., Hundert Z., Skład armii Wielkiego Księstwa Litews-
kiego podczas wojny z Turcją (1675–1676) w świetle akt wojskowo-skarbo-
wych, „Zapiski Historyczne“, t. 83, 2018, z. 1, s. 155–173.
Bobiatyński K., Hundert Z., W służbie obojga narodów – mechanizmy
kariery podstolego rzeczyckiego Kazimierza Michała Pusłowskiego w lata-
ch 1660–1696, „Rocznik Lituanistyczny“, t. 7, 2021, s. 129–153.
Codello A., Litwa wobec wojny z Turcją 1672–1676, „Studia i Mate-
riały do Historii Wojskowości“, t. 13, cz. 1, 1970, s. 136–159.
Gawron P., Miejsce husarii w strukturze armii litewskiej w latach 1600–
1635, w: W boju i na paradzie. Husaria Rzeczypospolitej w XVI–XVIII w.,
„Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum. Studia i Materiały“, t. 10,
red. Z. Hundert i T. Mleczek, Warszawa, 2020, s. 85–107.
Gawron P., Organizacja i status prawny armii polsko-litewskiej w Inf-
lantach w latach 1602–1611, w: Hortus bellicus. Studia z dziejów wojsko-
wości nowożytnej. Prace ofiarowane Profesorowi Mirosławowi Nagielskie-
mu, red. K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kossarzecki, P. Kroll i D. Milewski,
Warszawa, 2017, s. 151–174.
Hundert Z., Husaria koronna w wojnie polsko-tureckiej 1672–1676,
Oświęcim, 2012.
Hundert Z., Kilka uwag na temat chorągwi petyhorskich w wojskach
Rzeczypospolitej w latach 1673–1683, w: Homo militans, t. 2: W pancerzu
przez wieki. Z dziejów wojskowości polskiej i powszechnej, red. M. Bara-
nowski, A. Gładysz, A. Niewiński, Oświęcim, 2014, s. 136–149.
Hundert Z., Między buławą a tronem. Wojsko koronne w walce stron-
nictwa malkontentów z ugrupowaniem dworskim w latach 1669–1673,
42LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
Zabrze, 2014.
Kołodziej R., „Ostatni wolności naszej klejnot“. Sejm Rzeczypospolitej
za panowania Jana III Sobieskiego, Poznań, 2014.
Komuda J., Wyprawa łojowska Janusza Radziwiłła w 1649 r., w: Sta-
ropolska sztuka wojenna XVI–XVII wieku. Prace ofiarowane Profesorowi
Jaremie Maciszewskiemu, red. M. Nagielski, Warszawa, 2002, s. 115–129.
Korzon T., Dola i niedola Jana Sobieskiego, t. 3, Kraków, 1898.
Kossarzecki K., Kampania letnio-jesienna 1661 roku nad Dźwiną i
bitwa pod Kuszlikami, w: Studia z dziejów stosunków Rzeczypospolitej z
Państwem Moskiewskim w XVI–XVII wieku, red. M. Nagielski, K. Bobia-
tyński, P. Gawron, Zabrze – Tarnowskie Góry, 2013, s. 315–344.
Kossarzecki K., Kampania roku 1660 na Litwie, Zabrze, 2005.
Kroll P., Kampania białoruska Janusza Radziwiłła w 1654 r., „Przegląd
Wschodni“, t. 10, 2006, z. 1 (37), s. 43–64.
Kroll P., Wykorzystanie husarii koronnej na ukraińskim obszarze
działań wojennych w latach 1648-1667, w: W boju i na paradzie. Husaria
Rzeczypospolitej w XVI–XVIII w., „Zamek Królewski w Warszawie – Mu-
zeum. Studia i Materiały“, t. 10, red. Z. Hundert i T. Mleczek, Warszawa,
2020, s. 12–150.
Kupisz D., Smoleńsk 1632–1634, Warszawa, 2001.
Курбатов O. A., Документы Разрядного приказа о бое в деревне
Доманы Могилёвского уезда 12 февраля 1655 г., „Единорогъ. Мате-
риалы по военной истории Восточной Европы эпохи Средних веков
и Раннего Нового времени“, t. 2, Москва, 2011, s. 291–302.
Курбатов O. A., Неизвестная армия царя Алексея Михайловича:
шляхта Великого княжества Литовского на царской службе во время
войны России с Речью Посполитой 1654–1667 гг., w: Смута в России
и Потоп в Речи Посполитой: опыт преодоления государственного
кризиса в XVII столетии. Материалы Российско-польской научной
конференции, Москва, 24–26 октября 2012 г., ред. А. В. Юрасов,
А. В. Малов, Москва, 2016, s. 293–308.
Курбатов O. A., Очерк истории конных полков «нового строя»
русской армии от начала их существования до окончания русско-
шведской войны 1656–1658 гг., „Единорогъ. Материалы по военной
истории Восточной Европы эпохи Средних веков и Раннего Нового
времени“, t. 3, Москва, 2014, s. 90–136.
Kurbatow O. A. (Курбатов O. A.), Połonka 1660 – spojrzenie z Mos-
43Lietuvos husarai didųiąją 1648–1676 m. karą laikotarpiu:
skaiėiai, organizacija, kovos taktika
kwy, „Mówią Wieki“, 2000, nr. 10, s. 27–36.
Курбатов O. A., Сражение при деревне Доманы 12 февраля 1655 г.: к
проблеме реконструкции военно-исторического события, „Единорогъ.
Материалы по военной истории Восточной Европы эпохи Средних
веков и Раннего Нового времени“, t. 2, Москва, 2011, s. 62–79.
Lipiński W., Stani sław Michał Krzyczewski. Z dziejów walki szlachty
ukraińskiej w szeregach powstańczych pod wodzą Bohdana Chmielnickie-
go, Kraków, 1912.
Majewski A. A., Aleksander Hilary Połubiński (1626–1679), marszałek
wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2017.
Majewski A. A., Chorągiew husarska marszałka wielkiego litewskiego
Aleksandra Hilarego Połubińskiego w latach 1670–1675, w: Hortus belli-
cus. Studia z dziejów wojskowości nowożytnej. Prace ofiarowane Profeso-
rowi Mirosławowi Nagielskiemu, red. K. Bobiatyński, P. Gawron, K. Kos-
sarzecki, P. Kroll i D. Milewski, Warszawa, 2017, s. 405–420.
Majewski A. A., Zdobycie Pińska przez wojsko litewskie w listopadzie
1648 roku, „Studia z Dziejów Wojskowości“, t. 2, 2013, s. 33–40.
Малов А. В., Московские выборные полки солдатского строя в
начальный период своей истории 1656–1671 гг., Москва, 2006.
Milewski D., Zapomniane zwycięstwo – Kuszliki 1661 r., „Biblioteka
Poznańskiego Humanistycznego Towarzystwa Naukowego“, t. 3, 2005,
s. 37–59.
Nagielski M., Chorągwie husarskie Aleksandra Hilarego Połubińskiego
i króla Jana Kazimierza w latach 1648-1666, „Acta Baltico-Slavica“, t. 15,
1983, s. 77–137.
Poczet hetmanów Rzeczypospolitej. Hetmani litewscy, red. M. Nagiels-
ki, Warszawa, 2006.
Piwarski K., Dąbrowski Stanisław Kazimierz, „Polski Słownik Biogra-
ficzny“, t. 5, Kraków, 1939–1946, s. 16–17.
Rachuba A., Konfederacja wojska litewskiego 1657–1663, Zabrze, 2010.
Rachuba A., Litewskie przygotowania do wojny ze Szwecją w 1635
roku, w: Z dziejów stosunków Rzeczypospolitej Obojga Narodów ze Szwec-
ją w XVII wieku, red. M. Nagielski, Warszawa, 2007, s. 33–43.
Rachuba A., Siły zbrojne Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVII wieku,
„Przegląd Wschodni“, t. 3, 1994, z. 3, s. 379–410.
Rachuba A., Wysiłek mobilizacyjny Wielkiego Księstwa Litewskiego w
latach 1654–1667, „Studia i Materiały do Historii Wojskowości“, t. 43,
44LIETUVOS DIDųIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTąS KARIUOMENą
2007, s. 43–60.
Sikora R., Niezwykłe bitwy i szarże husarii, Warszawa, 2011.
Wagner M., Wojna polsko-turecka w latach 1672-1676, t. 1–2, Zabrze,
2009.
Wisner H., Działalność wojskowa Janusza Radziwiłła, 1648–1655,
„Rocznik Białostocki“, t. 13, 1976, s. 53–109.
Wisner H., Wojsko litewskie 1. połowy XVII wieku, „Studia i Materiały
do Historii Wojskowości“, cz. 1: t. 19/1, 1973, cz. 2: t. 20, 1976, cz. 3: t. 21,
1978.
Woliński J., Z dziejów wojen polsko-tureckich, Warszawa, 1983.
Įteikta 2021 m. rugsėjo 5 d.
45Army of the Grand Duchy of Lithuania
LITHUANIAN HUSBARS DURING THE PERIOD
OF GREAT WARS OF 1648-1676 - NUMBERS,
ORGANIZATION, AND COMBAT TACTICS
Konrad BOBIATYŃSKI, Habil. PhD.
Faculty of History, University of Warsaw
This article presents the participation of the heavy cavalry units of
the Lithuanian Army in the wars of 1648-1676 against the Cossacks, the
state of Moscow, and later against Turkey and the Tatars. The first part of
the article analyses the changes that took place in the internal structure
of the Lithuanian Army during that period, leading to the gradual loss of
hussars dominant position, mostly allowing for medium and light cavalry
to take their position. Over time, the hussars made up only 5-7 percent
of the entire army. The reasons for this phenomenon, both financial and
logistical, as well as the difficulties that arose during the organization of
these units in the late 17th century, were discussed according to selected
examples. The second part of the article analyses the involvement of hussar
flags in major armed clashes during wars with various enemies. Cases of
the use of dismounted spearman heavy cavalry in the atacts against the
fortifications of the city or the attacks against encampments fortified by the
enemy (during the fights against the Cossacks) were presented. However,
first of all the role of the hussar flags in the most important Lithuanian
victories of the late 17th century, such as the battles of Loyew (1649),
Shklow (1654), or Polonka (1660), was presented. The participation of
the Lithuanian heavy cavalry in the most important skirmishes of the first
phase of the war with the Turks and their vassals (1672-1676) - the battles
of Khotyn (1673), Lviv / Lesienice (1675), and Zhuravno (1676), was
analysed as well. Throughout all these conflicts, this military formation has
shown that it still has a decisive tactical advantage over the cavalry of the
enemy based on the Eastern style of combat. Finally, attention was drawn
to the importance of the service in the prestigious units of heavy cavalry
as a significant phase in the subsequent military or political career of the
key Lithuanian commanders or dignitaries of various ranks of this period.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
