 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Ivertinkite si Vikipedijos straipsni
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 00&start=1
Ivinskis, Zenonas. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978 (Vilnius, 1991), p. 196-206.
196
5. DU PIRMIEJI DEŠIMTMEČIAI MINDAUGUI ŽUVUS: SEPTYNMETIS VIDAUS NERAMUMŲ (1263–1270) IR TRAIDENIS (1270–1282).
Mindaugo nužudymas Lietuvą sukrėtė ir užnuodijo jos vidaus santykius. Sujudimas buvo toks stiprus, jog vedė dar prie didesnio kraujo praliejimo. Per septynerius metus vienas po kito Lietuvoje buvo nužudyti keturi kunigaikščiai, kurie turėjo vyriausią valdžią, arba jos siekė.
Lietuvos karaliui žuvus, atsipalaidavo jo kietoje drausmėje laikyti sritiniai kunigai ir ėmė kelti galvas. Iki pat Traidenio tarpusavyje smarkiai kovojo Mindaugininkai ir jų priešai, o su jais drauge reiškėsi dvi srovės, būtent, krikščionybės išpažinėjai ir pagonybės fanatikai. Krikščioniškoji srovė, žinoma, buvo dar gana silpna. Prie jos Mindaugo laikais dar priklausė ne tik lotynišką krikštą priėmusieji, bet ir Lietuvos valstybės Bizantijos tikėjimo stačiatikiai. Stipresnė Lietuvoje buvo pagoniškoji srovė, kurios uolus palaikytojas buvo energingasis Žemaičių kunigas Treniota. Tad Mindaugą nužudžius, pirmiausia įsigalėjo Lietuvoje jo priešai pagonybės šalininkai. Treniota esąs buvęs toks užkietėjęs pagonis, jog persekiojęs krikščionis. Tad Vaišvilkas mindaugaitis, kuris dar
197
prie savo tėvo iš Atoso kalno vienuolyno buvo sugrįžęs į savąją pilį ant Nemuno kranto, bijodamas savo tėvo likimo, pabėgo į Pinską212. Treniota, kaip Ipatijaus kronika įsakmiai pažymėjo, paėmė «Lietuvos ir Žemaičiu žemėje» vyriausią valdžią213. Mindaugo palikimu dalintis jis kvietė iš Polocko aną veržlųjį Mindaugo sūnėną Tautvilą. Šis, taip pat siekdamas vyriausios valdžios, dar prieš kelioliką metų buvo sukurstęs plačią sąjungą prieš savo dėdę. Bet žudymo sąmokslą prieš Mindaugą organizuojant, Tautvilas buvo aplenktas. Gal tai tebuvo padaryta vien todėl, kad gyveno tolėliau nuo tikrosios Lietuvos. Mindaugui kritus, Tautvilas tarėsi tebeturįs senąją teisę į valdžią ir siekė pašalinti savo konkurentą. Jis norėjo užvaldyti Lietuvą su savo Polocko kariais. Tačiau Treniota pasirodė vikresnis. Jis buvo įspėtas vieno Polocko bajoro apie jam gresiantį pavojų214. Treniota pirmasis spėjo nužudyti (apie 1263–1264 m.) sosto varžovą Tautvilą. Tik šio sūnui pavyko išsigelbėti ir pabėgti į Did. Naugardą.
Bet ir Treniotos valdymas tebuvo trumpas (1263–1264 m.). Jo elgesys su krikščionimis buvo iššaukęs šių nepasitenkinimą. Tur būt, su Vaišvilko žinia ir pritarimu, buvę Mindaugo dvariškiai-arklininkai (koniuši) Treniotą 1264 m. nužudė. Apie šio mirtį sužinojęs, Vaišvilkas ėmė telkti būrius Pinske, Juodojoje Rusijoje surinko savo tėvo šalininkus krikščionis ir užsitikrino Volinijos Romanaičių pagalbą. Mindaugaitis Lietuvoje ėmė šeimininkauti, persekiodamas ir išvarinėdamas savo tėvo priešus, kurių skaičius yra buvęs didelis.
Pavojus atėjo ir pačiam Mindaugo užmušėjui Daumantui, kurio tačiau Vaišvilkas vienas pats negalėjo įveikti. Jam pagalbon su savo kariuomene atėjo švogeris Švarnas, kurio tėvas Danielius buvo ką tik miręs (1264 m.). Tada Vaišvilkas traukė prieš pagrindinius priešus. Ipatijaus metraštis mini215, jog buvę du Mindaugo priešų opozicijos centrai, būtent, Deltuva (prie Ukmergės)216 ir Nalšėnai. Pradėjus Vaišvilkui ten vieną po kitos imti pilis, Nalšėnų Daumantas, pabūgęs pakliūti Vaišvilkui į rankas, išbėgo į Pskovą su savo šeima, bajorais ir palydovais (družina). Įkandin ar drauge su juo (1265 m.) į Pskovą pasitraukė su šeimomis 300 lietuviu, kurie ten visi pasikrikštijo217.
Per krikštą priėmęs Timofėjaus vardą, Daumantas, kaip veiklus
_______________
212 PSRL II, 860.
213 PSRL II, 860–861.
214 PSRL II, 861.
215 PSRL II, 863.
216 Plg. Z. IVINSKIS, Deltuvos kunigaikščiai, LE IV, 1954, 431.
217 PaRL 442, 446–447 nr. Plg. Z. Ivinskis, LE IV, 1954, 371–373.
198
karo žmogus, Pskovui pasirodė labai naudingas. Jis buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir, vesdamas Aleksandro Nevskio sūnaus Dimitro dukterį, susigiminiavo su Riurikaičiais. Per 35 metus rūpestingai tarnaudamas naujai tėvynei (Daumantas mirė 1299 m.), jis sulaikė Livonijos ordino puldinėjimus. Pačią Pskovo pilį jis apjuosė akmens mūrais, kurie ligi šiol tebevadinami «Daumanto sienomis». Stačiatikių cerkvė jį yra įrašiusi į šventųjų skaičių.
Įsikūręs naujoje žemėje, jau 1266 m. su pskoviečiais Daumantas puolė Nalšėnus. Ten jis nelaisvėn paėmė Mindaugo šalininko Gerdenio du sūnus ir jo žmoną, savo tetą. Gerdenis, kuris po Tautvilo nužudymo buvo tapęs Polocko kunigaikščiu, matomai buvo užėmęs Daumanto tėviškę Lietuvoje. Tarp judviejų iki Gerdenio žuvimo (1267 m.) užsiliepsnojo karas. Radęs pilį išplėštą ir pagrobtą šeimą, Gerdenis218, padedamas kunigaikščių Gatarto, Liumbkio ir Liugailos (Hotort, Lumbej, Luhailo), su 700 vyru prie Dauguvos susitiko Pskovan grįžtantį Daumantą (1266. VI). Gerdenis pralaimėjo ir tik su likučiais išsigelbėjo, o kitame Daumanto žygyje į Nalšėnus (1267 m. žiemą) ir pats žuvo219. Apie jo sūnus yra žinoma, kad jie išaugo stačiatikiais. Ju vienas (Andrius) buvo tapęs įžymiu Tverės vyskupu220.
Vaišvilkui persekiojant tėvo nužudymo sąmokslininkus ir jo suvienytos Lietuvos priešus, Livonijon pabėgo kitas žymus Nalšėnų kunigas Suksė (Suxe). Rygoje pasikrikštijęs Mikalojaus vardu ir prisiglaudęs pas Rygos arkivyskupą, Suksė tapo jo vasalu. Įdomus 1268 m. leninis dokumentas parodė, jog N. Suksė arkivyskupui užrašė «visą savo tėviškę, susidedančią iš žemių ... dirbamų ir nedirbamų plotų, kuriuos jis Nalšėnų srityje iš savo tėvų buvo paveldėjęs»220a. Matomai Rygoje buvo įsitikinimas, kad kryžiuočiai Lietuvą greitai įveiks. Eiliuotinė Livonijos kronika, vadindama Suksę «pamaldžiu karžygiu»220b, pamini, kaip jis jau vėliau (Traidenio laikais) da-
_______________
218 Ig. Jonynas, Gerdenis, LE VII, 1956, 168–169.
219 PaRL 453, 454 nr. (nurodyti šaltiniai).
220 PaRL 682, 692 nr.; plg. Andrius, LE I, 1953, 167 (žymiai plačiau yra Kaune leistoje Lietuviškoje Enciklopedijoje).
220a M. PERLBACH, Urkunden des Rigischen Capitel-Archives in der Fürstlich Czartoryski'schen Bibliothek zu Krakau, Mitteilungen aus Livländischen Geschichte, XIII, 1881, 17–18. LUB I, 111 (reg. 463 nr.).
220b [ein vromer helt wart ouch geslagen,
den noch die cristen mûzen clagen:
Suxe was er genannt.
er quam in der brûdere lant,
dô entpfienc er den cristentûm ...
er hâtte maniche herevart
geriten kegen Lettowen wart.
199
lyvavo keliuose žygiuose į Lietuvą. Kovodamas Livonijos ordino pusėje prieš savo tautiečius (pagonis), neofitas Suksė viename žygyje Aukštaičių žemėje žuvo. Eiliuotinės kronikos autorius jam paskyrė kelioliką šiltų eilučių, tardamas, «krikščionys turi raudoti dėl jo mirties» 220c. Buvo ir daugiau tokių pabėgėlių iš Lietuvos, tačiau tos rūšies suskilimą jauna valstybė atlaikė.
Tuo metu kitų pavojų Lietuva neturėjo. Būdami užimti vietinių tautų sukilimais, Livonijos kryžiuočiai Lietuvos atžvilgiu laikosi pasyviai. Jie esą tik džiaugęsi – kaip rodo Eiliuotinė kronika – tėvo atsimetėlio mirtimi ir norėję padėti įsiviešpatauti sūnui krikščioniui221. Šis tuoj visiems suimtiems krikščionims davęs laisvę, grąžindamas taip pat Livonijos magistrui vokiečių krikščionis222.
Vaišvilkas tačiau Lietuvoje tevaldė trimetį (1264–1267). Uoliai remdamas rytų krikščionybės vystymąsi Lietuvoje, savo valstybės politikoje jis visai pasidavė Romanaičiams. Šių įtaka ėjo tiek toli, jog Vaišvilkas pagaliau apie 1268 m. vyriausią valdžią Lietuvoje perleido ištikimam savo švogeriui Švarnui (1268–1269 m.), vedusiam Vaišvilko seserį. Vėl į savo vienuolišką gyvenimą sugrįžusį Vaišvilką greitai ištiko jo tėvo likimas. Keršydamas už valdžios Lietuvoje atidavimą Švarnui, kitas Volinijos-Haličo kunigaikštis, Levas (Danieliaus sūnus), pasikvietęs į svečius, Vaišvilką nužudė.
Švarno valdymas (1267/68–1269) Lietuvoje, užtrukęs ne «keletą metų», bet gal tik metus su viršum – nes jis mirė apie 1269223 – praėjo be žymėtinų pėdsakų. Tai buvo keistas ir iki Zigmanto Augusto mirties daugiau nepasikartojęs atvejas, kad Lietuvoje valdžią turėjo jai svetimas kunigaikštis. Tas Vaišvilko bandymas sujungti jauną Lietuvos valstybę su jo pamėgta Volinijos-Haličo kunigaikštija tebuvo labai trumpas. Berods, galima spręsti, kad Švarnas iš Lietuvos jėga buvo išvarytas Traidenio224, kuris jau 1269 m. turėjo įsiviešpatauti.
Traideniui tapus Lietuvos valdovu (1269/70–1281/82), vėl visam šimtmečiui Lietuvoje buvo užtikrinta pagonybės persvara. Nors apie
_______________
er was von Lettowen geborn,
ein helt kûne und ûz erkorn» (LReim 8107–8115).
220c LReim 8108. Plg. P. JOHANSEN, Eine Riga-Wisby-Urkunde des 13. Jahrhunderts, Zeitschr. des Vereins für Lübekische Geschichte und Altertums-kunde 38, 1958, 99–107. Žiūr. Z. IVINSKIS, Nalšia, LE XIX, 1959, 490–491; Z. IVINSKIS, Suksė, LE XXIX, 1963, 179.
221 LReim 7148–7158.
222 SRP II, 45 (H. de Wartberge). Apie Vaišvilko ir Livonijos magistro gerus santykius LReim 7159–7208.
223 PSRL II, 868–869 («let nemnoho»).
224 H. PASZKIEWICZ, Jagiellonowie, o. c. 125.
200
Traidenį šiek tiek žinių davė beveik jo amžininkai, Ipatijaus ir Eiliuotinės kronikos autoriai, tačiau Traidenio laikotarpyje yra daug neaiškumų, nes jis mažai ištyrinėtas225. Bet ir iš to, kas apie Traidenį yra žinoma, galima apčiuopti, jog, šalia Mindaugo, jis yra buvęs XIII amž. žymiausias Lietuvos valdovas. Jis ne tik kad vėl įtvirtino Lietuvos valdžią artimose rusų žemėse, bet buvo stiprus baltų žemių jungėjas. Traidenis praplatino vakaruose Lietuvos valstybės plotą, prijungdamas dalį sūduvių-jotvingių. Šiaurėje jis paėmė dalį žiemgalių žemės, sėkmingai palaikydamas jų sukilimą prieš vokiečius. Jo žygius pajuto ir Prūsų kryžiuočiai, o ypač Lenkija.
Traidenio kilmė lieka neišaiškinta. Kas buvo jo tėvas (Vidas, Vilkas ar Gedvilas), pasilieka spėliojimų srityje. Tiek tikra, kad Traidenis buvo kilęs iš Aukštaičių. Tai patvirtina faktas, kad jis buvo Kernavės (prie Neries) kunigaikštis. Traidenio ne žemaitišką kilmę parodo ir jo brolių pasikrikštijimas rytų krikščionimis. Žemaičiuose tokia ortodoksų krikščionių įtaka tada nebuvo galima. Pagal Ipatijų, keturi Traidenio broliai (Borza, Sirputis, Lesis, Svilkenis) esą buvę krikščionys, kilnūs ir geri vyrai226. Bet toji kronika nepagailėjo piktų žodžių pačiam Traideniui. Prie 1270 m. ji pradžioje pažymi: «Lietuvoje pradėjo valdyti pašėlęs (okajanyj), nedorovingas, prakeiktas ir negailestingas Traidenis». Jis ten lyginamas su žiauruoliais: «Sirijos Antiochu, Jeruzalės Erodu, Romos Neronu»227.
Nuo Mindaugo laikų iki XV amž. buvo išlikusi bendra rusų metraščių žymė: jei kuris lietopisis kurį nors Lietuvos valdovą labiau pravardžiavo, buvo aišku, kad šis lietuviu tautoje buvo labiau pasižymėjęs (pvz., Algirdas). Taip buvo ir su Traideniu. Kronisto nusistatymas yra suprantamas. Savarankiškas ir energingas Traidenis Volinijos Romanaičių atžvilgiu elgėsi kitaip, negu jo pirmatakai (Vaišvilkas, Švarnas). Nors jis ypatingos antirusiškos neapykantos nerodė – o su Danieliaus sūnumi Levu net buvęs didelėje draugystėje228 – tačiau su Volinija Traidenis turėjo ginčų ir karų.
Ipatijaus metraštis užrašė, jog Vladimiro Vasilkas Romanaitis esąs nužudęs tris Traidenio brolius229. Gal tai įvyko dar pradinėse kovose, kai Traidenis siekė užvaldyti Lietuvą. Jam valdant, kelis kartus beminimas tik jo brolis Sirputis. Bet niekur nėra pažymėta, kad Traidenis būtų ėjęs Mindaugo keliais link Smolensko, į Briansko-
_______________
225 Iki šiol daugiausia apie Traidenį yra pasakęs H. Paszkiewicz.
226 PSRL II, 869. Plg. J. JAKŠTAS, Vokiečių ordinas ir Lietuva, Senovė, I, 1935, 143. Z. IVINSKIS, Sirputis, LE XXVII, 1962, 503–504.
227 PSRL II, 869.
228 PSRL II, 871. Plg. H. PASZKIEWICZ, Jagiellonowie, o. c. 126.
229 PSRL II, 871.
201
Černigovo žemes. Su savo jėgomis rytuose nesiblaškydamas, Traidenis savo dėmesį tekreipė Volinijon.
Totorių palaikomi, Romanaičiai stengėsi užimti Juodojoje Rusijoje Naugarduką ir kaimyninį Gardiną. Levo ir jo sąjungininkų totorių veržimasis 1275 ir 1277 m. buvo atmuštas. Dažnais žygiais Traidenis išlaisvino Lietuvą iš ikitolinės Romanaičių įtakos ir savo valdžią įtvirtino Kopyliuje, Naugarduke, Tureiske, Slanime, Gardine ir kitose pilyse. Laikinai jis buvo užvaldęs Drogičiną ir daug kartų plėšė Vladimirą.
Ne vien tik Romanaičiai pajuto energingo Lietuvos valdovo ranką. Lietuviai vėl stipriai pradėjo pulti Livonijos kryžiuočius ir ėmė ruošti, kaip niekada iki tol, į Lenkiją intensyvius karo žygius. Nepertraukiami lietuvių žygiai Lenkijon nusitęsė iki 1306 m. Lietuvių būriai nusiaubdavo pietinės Lenkijos, o ypač Liublino ir Lęčicos (Lęczyca) žemes. Jie tačiau neliesdavo Mozūrijos. Pats Traidenis buvo vedęs Mozūrijos ir Kujavijos kunigaikščio Konrado I dukterį Liudmilą230. Tokios pagonių kunigaikščių vedybos tada tarnaudavo ir politiniams tikslams. Tad vienas iš Mozūrų kunigaikščių, būtent, Plocko Boleslovas II, norėdamas dar labiau apsisaugoti nuo lietuvių puolimų, 1279 m. vedė Traidenio dukrą Gaudimantę (Gaudemundą), kuri per krikštą gavo Sofijos vardą. Žentas Boleslovas, apie kurio žmoną Traidenytę ir Dlugošas šiltai atsiliepia, iš pagarbos narsiajam uošviui, pakrikštijo savo sūnų jo vardu (Trojden I)231. Iki pat Kęstučio laikų buvo palaikoma giminystė su Mozūrija, per kurią Lietuva bandė turėti kelią į Vakarų Europą.
Vaišvilko ir Švarno laikais Livonijos kryžiuočiai neparodė agresijos į lietuvių žemes. Po Durbės kautynių Livonijos ordinas, nors dar ilgai savinosi Ceklio kraštą, nepajėgė ten tvirčiau įkelti kojos ir pasistatyti pilių. Tad Klaipėda pasiliko vienintelė kryžiuočiu apsauga žemaičių puldinėjamame pajūryje. O Ceklis, tas reikalingas tiltas tarp abiejų ordino šakų, buvo skaudžiai pralaimėtas, ir jį atgauti viltys atgijo tik XIV amž. gale, kai Gedimino anūkai, tarp savęs vaidydamiesi, ėmė Žemaičius užrašinėti ordinui.
Nuo Mindaugo krikšto Livonijos ordinas buvo įsigijęs įtakos į Lietuvos vidaus santykius. Traidenio laikais Lietuva vėl grįžo prie pagoniškų laikų politikos ir vykdė energingus žygius į kryžiuočių valdas. Iš žymesnių kovų paminėtini 1270 m. žygiai. Metų pradžioje
_______________
230 Klaidingai tas vedybas O. BALZER (Genealogia Piastów, 1895, 304–307) ir G. RHODE (Die Ostgrenze Polens, I, 1955, 143) yra priskyrę Treniotai. Į šitą klaidą pirmasis atkreipė dėmesį H. PASZKIEWICZ (Jagiellonowie, o. c.).
231 O. BALZER, Genealogia Piastów, 437.
202
lietuviai plėšė Dauguvos paupius ir trukdė prekybą232. Traidenis tada užšalusia jūra padarė žygį į Oeselio (Saaremos) salą. Grįžtantiems su grobiu lietuviams ordino kariuomenė vasario 16 (šv. Julijonos) dieną ant ledo pastojo kelią. Nepradėdami kautynių atviroje vietoje su raiteliais, lietuviai susimetė krūvon ir savo roges taip sustatė, kad puolančių kryžiuočių arkliai buvo subadyti. Nupėstinti riteriai kautynėse su lietuviais pralaimėjo, ir jų krito net 52, drauge su magistru Otto von Lutterberg233 Netrukus kitame susirėmime su įpuolusiais i Livoniją lietuviais žuvo vicemagistras Andrius iš Vestfalijos ir 20 riterių234.
Traidenis varžėsi su Livonijos ordinu dėl žiemgalių žemės, kurią buvo pasidalinę kryžiuočiai ir Rygos arkivyskupas. Kaip reikalingą bazę savo žygiams ordinas 1265 m. pastatė Mintaujos (Jelgavos) pilį. O 1272 m. jis iš žiemgalių atsiėmė porą per sukilimą kritusių pilių, būtent, Tervetę ir Mežotnę, ir pajungtuosius privertė mokėti duoklę. 1274 m. pačiame Lietuvos pasienyje pastatytasis Daugpilis turėjo palengvinti ordino žygius į lietuvių žemes. Po nepasisekusio Daugpilio apgulimo, nors panaudojo ir akmenims svaidyti mašinas (jų buvo pastatytos keturios), Traidenis pasitraukė (1278 m.)235. Vaizdingais Eiliuotinės kronikos žodžiais, jis esą skundęsis: «Toji tvirtovė yra pastatyta mano širdyje, ir aš kentėsiu dėl jos skausmą, kol gyvas būsiu»236.
Keršydamas už Traidenio puolimus, 1279 m. pavasariop Livonijos magistras Ernest von Rassburg suruošė didelį žygį Lietuvon. Nesutikdami pasipriešinimo, žudydami ir degindami kaimus, Livonijos kryžiuočiai atėjo iki pat Traidenio sostinės Kernavės237. Su
_______________
232 LUB I, 531.
233 LReim 7774–7961. SRP I, 283 (Canonicus Sambiensis); II, 47 (Herm. de Wartberge), 144 (Annales Ronnenburgenses), Plačiau žiūr. R. VARAKAUSKAS, Ledo mūšis ties Karūzu 1270 m. (Iš lietuvių kovų prieš Livonijos ordiną XIII a.), Lietuvos Aukštųjų Mokyklų Mokslo Darbai, Istorija, III, 1962, 147–156.
234 LReim 7962–7992 (Andriaus ir riterių mirtis : 7986–7987 eil.).
235 LReim 8177–8252. Nors dieną ir naktį akmenims svaidyti mašinos («bilden») pilin svaidė didelius akmenis, Daugpilis nepasidavė.
236 «er [kunic Thoreiden] sprach "nû mûz ich smertzen
tragen an mînem hertzen.
ir heiden mir getrûwet,
diz hûs ist gebûwet
mitten aff das hertze min.
nû mûz ich immer lîden pîn [ = skausmą]
die wîle ich lebe, sunder wanc;
min vreude die ist wurden cranc"» (LReim 8253–8260).
237 LReim 8333–8368 («Kernowen... dô wart kuniges Thoreiden lant», 8347, 8349 eil.).
203
grobiu grįžtančius ėmė vytis, spėję laiku susirinkti, lietuvių būriai. Prie Aizkrauklės (Ascheraden, ant Dauguvos kranto), jie užpuolė ordino kariuomenę. Kruvinose kautynėse (III. 5 d.), iš kurių kryžiuočių nelaimei pasitraukė žiemgaliai238, žuvo pats magistras ir 71 ordino riteris239. Skaudžiam Aizkrauklės pralaimėjimui Eiliuotinės kronikos autorius tepaskyrė, palyginti, nedaug posmelių. Iš to, ką kronistas pasakė, matyti, jog tos kautynės Livonijoje buvo pergyventos, kaip «didelis smūgis krikščionybei», ypač kai «krito» ir pagonims atiteko riterių vėliava240. O jos netekimas kovoje, prie viduriniais amžiais perdėtai vertinamos įvairių ženklų simbolikos, skaitėsi didelė nelaimė. Įskaitant ir Aizkrauklės mūšį, iš 20 Livonijos ordino magistrų XIII amžiuj šeši jų buvo žuvę kovose su lietuviais241. Po 1279 m. smūgio visuotinėje vokiečių ordino kapituloje buvo pripažinta, jog abiem ordino šakom, reikia dar vieningiau veikti kovose prieš pagonis. Viena Livonija sunkiai galėjo atsilaikyti prieš lietuvius.
Tuomet žiemgaliai vėl sukilo, nepakęsdami kryžiuočių kietos valdžios. Panašiai kaip prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas, žiemgalių sukilėlių vadas Nameisė taip pat iki tol buvo tarnavęs ordinui242. Pagal Eiliuotinės kronikos duomenis, pasidaręs nuo Traidenio priklausomas, Nameisė atsiėmė Tervetę, sėkmingai kariavo ir lietuviams išdavinėjo vokiečius belaisvius243. Lietuviai talkininkavo sukilėliams. Vokiečiai turėjo nutraukti Dobelės (Doblen) apgulimą, kadangi tos pilies ginti artinosi lietuviai244, o 1281 m. Nameisė visai pasidavė Traideniui ir jo valdžioje padarė žygį į Prūsus245. Ir Traideniui mirus, lietuviai puldinėjo Žiemgalon. 1286 m. reikėjo ginti nuo žemaičių ką tik prie Tervetės pastatytą ordino pilį Heiligenbergą246. 1289 m. lietuvių žygyje į Rygos sritį žiemgaliai buvo priversti lietuvių sąjungininkai247. Lietuviai prievarta imdavo galinčius ginklą vartoti248. Žiemgalos atsparumas prieš vokiečius tačiau ėmė
_______________
238 LReim 8440–8444.
239 LReim 8449–8452.
240 «der brûdere vanc dar nider lac,
daz was der cristenheit ein slac» (LReim 8447–8448).
241 R. WITTRAM, Baltische Geschichte, o. c. 26. L. ARBUSOW, Grundriss der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands, Ryga 41918, 319–320.
242 LReim 8658–8663.
243 LReim 9395–9400.
244 LReim 9464–9480.
245 LReim 9667–9674.
246 LReim 9965–10114.
247 LReim 11089–11342.
248 LReim 11103–11108.
204
silpnėti, ir XIII amž. gale (1290 m.) dalis žiemgalių išsikėlė Lietuvon249.
Traidenio valdžią ėmė pripažinti ir dalis jotvingių250. Traidenio brolis Sirputis su lietuvių ir jotvingių būriais 1278 m. stipriai nuteriojo Liublino sritis. Tačiau jotvingių padėtis darėsi beviltiška. Jų sodybas dažnai teriojo Danielius. Kentėjo jie taip pat ir nuo lenkų siaubimų. Pasak Dlugošo, lenkų Boleslovas Drovusis 1264 m. esąs išnaikinęs beveik visą jotvingių kiltį. Bet ir po šito skaudaus pralaimėjimo jotvingiai dar laikėsi ir 1282 m., sąjungoje su lietuviais, puolė Lenkiją. Pagal laikų šaltinius (Krokuvos kapitulos, Sędzivojaus, Trasko ir Maž. Lenkijos analus)251, Leškas Juodasis kautynėse už Narevo tada jotvingiams davęs mirtiną smūgį. Nuo 1282 m. Ipatijaus ir lenkų kronikose daugiau karo veiksmų su jotvingiais nebeminima.
Kai pietinę Jotvingos dalį sunaikino lenkai ir Volinijos kunigaikščiai, šiaurinę jos dalį, vadinamą Sūduvą, įveikė vokiečių ordinas. 1274 m. užbaigęs slopinti didįjį prūsų sukilimą, ordinas ėmė pulti sūduvius, kurių sodybos rubežiavosi su Galindos ir Nadruvos plotais. Iš 1277–1283 m. kronistas Dusburgas yra pateikęs detalių apie tą kovą252, užsibaigusią nesėkme, kaip ir pietinėje sūduvių dalyje, t. y. Jotvingoje. Visa Sūduva buvo nukariauta. Beveik kiekvienas Sūduvos kunigas su savo žmonėmis skyrium kovėsi prieš žymiai galingesnius kryžiuočius ir žuvo. Tik dalis sūduvių kunigų su savo pavaldiniais buvo paimti nelaisvėn, arba patys pasidavė. Ten pateko, gaudami įvairiose vietose žemių, ir jų vadai (capitanei), kaip Skomantas
_______________
249 LReim 11405, 11501.
250 PSRL II, 871; plg. II, 878. MPH III, 76, 308.
251 Jotvingių arba sūduvių klausimas, kuriuo paskutiniame dešimtmetyje, ypač ryšium su archeologiniais kasinėjimais, atsirado daug naujos literatūros (žiūr. Sūduviai, LE), čia plačiau nekalbama. Pirmai orientacijai žiūr. A. KAMIŃSKI, Jaćwież, terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne, Łódź 1953. St. ZAJĄCZKOWSKI, Problem Jaćwieży w historiografii, Zapiski Towarzystwa Naukowego w Toruniu, XIX, 1953: St. ZAJĄCZKOWSKI, O nazwach ludu Jadźwingów, ten pat XVIII, 1952. Abu tiedu darbai prieš tai buvo išspausdinti lietuviškai žurnale Lietuvos Praeitis I, 1940–1941, 57–76 (Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais), 386–468 (Jotvingių problema istoriografijoje). Keletą svarbių proistorinių darbų, kurie reikšmingi sūduvių kultūrai pažinti, yra naujai paskelbęs J. ANTONIEWICZ. Žiūr, jo: Paslaptingieji sūduviai, Tautos Praeitis, I, 1, 1959, 63–64 (sutrauktai išvertė M. Gimbutienė). Naujausią bibliogr. ir kitus duomens žr. J. ANTONIEWICZ, The Sudowians, Baltstogė 1962. Nepasenusios yra išvados K. BŪGOS, Lietuvių kalbos žodynas, I, 1924, LXXVI psl. ir sek. Tas pats K. BŪGOS, Rinktiniai Raštai, III, 1961, 126–155.
252 SRP I, 51, 73, 137–146.
205
(Skomandas), Kantigirdas. Apie į Sembą patekusius sūduvių likučius dar žinojo vėlesni kronistai XVI–XVII amž. (nuo Gruenau iki Hartknocho).
Per žiaurias kelerių metų kovas nenukariauti buvo likę du kunigai, būtent, Gedetas (Jedetas) ir Skurdas (Skurdo)253. Gedetas su 1500 žmonių pasidavė kryžiuočiams ir įsikūrė Semboje, o Skurdas su savo pavaldiniais – persikėlęs per Nemuną – prisiglaudė Lietuvoje. M. Stryjkovskis minėjo sūduvių išeivius apie Naugarduką ir prie aukštutinio Nemuno. Sūduvos žemė, anot Dusburgo, «šitaip iki šiai dienai pasilieka apleista»254. Iš tiesų, beveik visai nebegyvenamas sūduvių-jotvingių kraštas XIV amž. virto ištisais tyrais, liūliuojančiomis giriomis, kurios nusitęsė iki Nemuno vidurupio ir žemupio krantų.
Traideniui tepasisekė priglausti savo valstybėje tik likučius pralaimėjusių baltų kilčių (žiemgalių, prūsų). Šalia sūduvių, jieškančių apsaugos uždarame lietuvių sodybų plote, Traidenis priėmė dar prūsų sukilimo metu nuo kryžiuočių bausmės bėgančius senprūsių (bartų ir kitų kilčių) sukilėlius. Įkurdinti Gardino ir Slanimo pilyse255, ar jų plote, tremtiniai prūsai turėjo Lietuvą iš pietų pusės saugoti nuo Romanaičių ir totorių puolimų.
Pasėkoje savo reikšmingų karinių laimėjimų ir sugebėjimo naudotis Romanaičių nesutikimais, Traidenis pačią Lietuvą ne tik išlaisvino iš svetimųjų įtakų, bet drauge sutvirtino krašto viduje pagonybę. Ir pakrikštyti Traidenio broliai palaikė jo politiką. Pačiam Traideniui veikiant kituose frontuose, daugiausia prieš Livonijos ordiną, o kitiems trims broliams žuvus kovose, ketvirtasis brolis – Sirputis turėjo uždavinį ginti Lietuvą nuo Volinijos.
Kaip ir Mindaugui, Traideniui rūpesčių sudarė totoriai. Iš turimų šaltinių nėra tiksliai atsekama, kiek jam teko su jais susikauti. Įsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu, 1279 m. apiplėšė Lietuvą256.
Traidenio laikais Lietuva vėl atgavo savo ankstybesnį svorį, kuris buvo sumažėjęs tuoj po Mindaugo mirties. Pats Traidenis, kaip ir Mindaugas, Eiliuotinėje Livonijos kronikoje yra vadinamas kunic257.
_______________
253 Apie visus tuos sūduvių kilrninguosius žiūr. LE.
254 SRP I, 146.
255 PSRL II, 874; SRP I, 145–146.
256 PSRL II, 876–878; X, 157.
257 LReim 8190, 8209, 8249, 9397, 9671; «kunige» (8218), «kuniges» (8349). Plg. Hansisches Urkundenbuch, I, 1879, 350–351. Įdomu, kad kunic titulą (11964 eil) turėjo kartą po Traidenio mirties tepaminėtas Maseke (gal Mažeika?).
206
Nėra žinoma tačiau tiksliau nei laikas nei aplinkybės, kuriomis Traidenis yra miręs258. Bet jis buvo pirmasis Lietuvos XIII amž. valdovas, kuris mirė savo mirtimi. Po jo jau neberandama pėdsakų apie sukrėtimus ar maištus, kurie buvo lydėję Mindaugo nužudymą. Valstybiniame gyvenime nebeįvyko atmainų. To įrodymu gali būti dažni lietuvių žygiai (1282–1291 m.) į kaimynų kraštus259, jų kariniai pasisekimai prieš Livonijos ordiną.
Mindaugo apjungtoji valstybė ne tik atlaikė visus sukrėtimus, bet dar labiau sutvirtėjo. Tad su pagrindu po Traidenio mirties prie 1283 metų Petras Dusburgietis savo kronikoje, kai jau prūsų žemė buvo nukariauta, galėjo rašyti žinomus žodžius: «Prasidėjo karas su lietuviais... su galinga, kiečiausio sprando ir kariauti pratusia tauta» (I 146). Didžiojo Gedimino ir jo sūnų valstybei jau teko atlaikyti iki tol lietuvių tautos istorijoje negirdėtą žūtbūtinę kovą260. Bet Mindaugo suręstieji valstybės pamatai, nors juose Gediminas ir įvykdė daug pakeitimų, nebesidavė išverčiami. Lietuvių tauta ne tik apgynė savo žemę ir išlaikė valstybę, bet dar ėmė toli į rytus261 skleisti savo valstybingumą262.
_______________
258 PSRL II, 869.
259 Visi žygiai ir reikalingi šaltiniai nurodyti PaRL 592–594, 597, 635–636,
643, 645–649, 657–660, 681, 684–685, 691 nr. Plg. H. PASZKIEWICZ, Jagiellonowie,
o. c. 146–150.
260 Plačiau Z. IVINSKIS, Lietuvos valstybės galybės kūrėjas didysis Gediminas (1316–1341), Aidai 1959, 9 nr., 376–383; 10 nr., 422–427.
261 Z. IVINSKIS, Lietuvos valstybingumo išplėtimas slavų erdvėje. Gediminaičių šešių dešimtmečių pastangos (iki 1408 m.), Tautos Praeitis, I, 4, 1962, 501–520.
262 Šis skyrius apie Mindaugą (Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas ir jo palikimas) išsp. knygoje LAM, I, 1965, 53–114 p., pridedant anglų k. santrauką.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
